Kasdienė akistata su mirtimi

Kas­die­nė akis­ta­ta su mir­ti­mi

Šiau­lių ra­jo­no gy­ven­to­jas Vik­to­ras Veng­ris – duob­ka­sys. Vy­ras at­vi­ras: veik­la, iš ku­rios jis duo­ną val­go dau­giau ne­gu dvi­de­šimt­me­tį, ne­leng­va ir fi­ziš­kai, ir psi­cho­lo­giš­kai. Prie mir­ties, prie skaus­mo pri­pras­ti neį­ma­no­ma. Pa­ty­ręs duob­ka­sys vis dėl­to pri­pa­žįs­ta, kad kai ku­rie mo­men­tai jam vis dar įdo­mūs.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Stip­ry­bė – fi­zi­nė ir psi­cho­lo­gi­nė

Jei kas prieš dau­ge­lį me­tų bū­tų pa­sa­kęs V. Veng­riui, kad jis plu­šės ka­pa­vie­tė­je, grei­čiau­siai bū­tų tik ran­ka nu­mo­jęs.

Tai atė­jo pa­ma­žu – ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju dir­bęs V. Veng­ris mąs­tė mąs­tė, kur ga­lė­tų pa­pil­do­mai už­si­dirb­ti, ir su­gal­vo­jo pa­dir­bė­ti duob­ka­siu. Taip 1993 me­tais iš­ka­sė pir­mą duo­bę – pa­ts, kaip mo­kė­jo. Pri­si­me­na, duo­bė išė­jo ge­ro­kai pla­tes­nė ir gi­les­nė ne­gu rei­kia.

Iš­ka­sęs vie­ną, dvi, tris, pen­kias duo­bes V. Veng­ris net ne­nu­jau­tė, kad duob­ka­sy­ba grei­tai taps jo vers­lu ir pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu.

Šian­dien V. Veng­ris – pro­fe­sio­na­lus duob­ka­sys, skai­čiuo­ja iš­ka­sęs dau­giau ne­gu 1 500 duo­bių ir pa­lai­do­jęs tiek pat mi­ru­sių­jų. Dėl to­kios pa­tir­ties iš pir­mo žvilgs­nio ga­li įver­tin­ti ne tik že­mės, ku­rio­je bus lai­do­ja­mas ve­lio­nis, struk­tū­rą bei iš to at­si­ran­dan­čias ka­si­mo su­bti­ly­bes, bet ir vi­sas ki­tas šio dar­bo de­ta­les.

„Tik iš­ka­sęs ko­kias de­šimt duo­bių, pa­jun­ti, kiek rei­kia kas­ti, kad ne­bū­tų per daug – juk iš­ju­din­ti grun­tą be rei­ka­lo neap­si­mo­ka“, – sa­ko duob­ka­sys.

Pir­mai­siais dar­bo me­tais, apie 1993-uo­sius, dau­giau­siai duo­bių tek­da­vo kas­ti žie­mą, nes šil­tuo­ju lai­ku tai daž­niau­siai da­ry­da­vo ge­din­čios šei­mos drau­gai ar kai­my­nai.

„Rei­kė­da­vo di­de­lės jė­gos ir iš­tver­mės“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.

Išt­ver­mė jo dar­be svar­biau­sia: ne­svar­bu, įša­lu­si že­mė ar per­mir­ku­si – dar­bas vis tiek tu­ri bū­ti pa­da­ry­tas. O kas­tu­vas per­mir­ku­sio­s že­mės, ku­rią net iš dvie­jų met­rų gy­lio duo­bės rei­kia iš­mes­ti, kar­tais ir de­šim­tį ki­log­ra­mų sve­ria!

Ne ma­žiau svar­bi duob­ka­siui ir psi­cho­lo­gi­nė stip­ry­bė – nė­ra leng­va ste­bė­ti lai­do­tu­vių apei­gas, ar­ti­mų­jų skaus­mą, į že­mę leis­ti bei už­kas­ti mi­ru­sių­jų kars­tus.

Net ak­muo kru­ta

Vy­rai dir­ba daž­niau­siai dvie­se. Dvie­jų met­rų gy­lio, maž­daug 2,30 met­ro il­gio ir ma­žiau­siai met­ro plo­čio duo­bę iš­kas­ti rei­kia vi­du­ti­niš­kai ke­tu­rių va­lan­dų. Jei įša­las, žiū­rėk, ir aš­tuo­nios va­lan­dos praei­na.

Dirb­ti šiais lai­kais kur kas leng­viau ne­gu prieš ke­lias­de­šimt me­tų, kai vie­nin­te­liai įran­kiai bū­da­vo kas­tu­vas ir lauž­tu­vas, na, jei pa­vyk­da­vo kur nors gau­ti, tai dar ir komp­re­so­rius. Da­bar ne­pa­mai­no­mas pa­gal­bi­nin­kas – ge­ne­ra­to­rius, spe­cia­lus že­mės dar­bams skir­tas skel­tu­vas (sta­ty­bi­nin­kai jį va­di­na per­fo­ra­to­riu­mi).

Kas­da­mi duo­bes, vy­rai vi­so­kių nuo­ty­kių pa­ti­ria: ir į su­dū­lė­ju­sį kars­tą įlūž­ta, ir pa­vo­jin­gų ra­di­nių ap­tin­ka.

Ne kar­tą Vik­to­rui te­ko at­kas­ti maž­daug ku­bi­nio met­ro dy­džio ak­me­nį, ku­ris stab­dė dar­bą. Dėl to prie ka­po duo­bės rei­kė­jo iš­kas­ti pa­pil­do­mą duo­bę ir mil­ži­ną įri­tin­ti.

Ku­žių ka­pi­nės Šiau­lių ra­jo­ne – tik­ra sprog­me­nų ir ki­to­kio ka­ri­nio pa­li­ki­mo sau­gyk­la. Duob­ka­siai kar­tą net aš­tuo­nias mi­nas at­ka­sė – o kiek trū­ko, kad kliu­dy­tos kas­tu­vo jos bū­tų spro­gu­sios! Il­go­kai tą­syk plu­šė­jo iš­mi­nuo­to­jai, te­ko lai­do­tu­ves ati­dė­ti.

To­se pa­čio­se ka­pi­nė­se bu­vo ras­ta ir ar­ti­le­ri­jos sprog­me­nų, ske­veld­rų. Duob­ka­sio del­ne bliz­gė­jo at­kas­ta ca­ro lai­kų ka­pei­ka.

V. Veng­ris šyp­so­si: auk­si­nių dirb­i­nių jo kar­je­ro­je ne­pa­si­tai­kė, tik ke­li bal­to me­ta­lo dan­tys. Su žmo­gaus kau­ko­le. Pa­lai­do­jo at­gal į že­mę.

O vie­nas įvy­kis V. Veng­riui įsi­mi­nė. Kar­tą iš­kas­tos ka­po duo­bės pa­puoš­ti at­vy­kę duob­ka­siai pa­ste­bė­jo gre­ta sto­vi­niuo­jan­čią ir vis ka­pa­vie­tės pu­sėn pa­žvel­gian­čią juodb­ru­vą mo­te­rį. Pas­kui ji pra­din­go.

Puoš­da­mi duo­bę, vy­rai pa­čia­me jos dug­ne ra­do jau­nos mer­gi­nos nuo­trau­ką, ap­siū­tą juo­du siū­lu ir dar maz­gu su­riš­tą. Čia pat gu­lė­jo raš­te­lis, ant ku­rio bu­vo už­ra­šy­ti tos mer­gi­nos var­das, pa­var­dė ir ad­re­sas kaž­kur Ang­li­jo­je.

Tar­pu­sa­vy­je pa­si­ta­rę, ką tai ga­lė­tų reikš­ti ir ką da­bar da­ry­ti, duob­ka­siai tą nuo­trau­ką su raš­te­liu paė­mė ir nu­me­tė į krū­mus – taip ji ir li­ko neuž­kas­ta. V. Veng­ris gal­vo­ja – gal tai mer­gi­nai nuo­trau­ko­je to­lu­mo­je sto­vė­ju­si mo­te­ris ban­dė pa­siųs­ti pra­kei­ki­mą?

Kas sun­kiau­sia

Duob­ka­sys per dau­gy­bę sa­vo dar­bo me­tų taip ir ne­prip­ra­to prie vai­kų ir jau­nų žmo­nių mir­ties.

„Tei­sin­gai sa­ko­ma, kad sve­ti­mo skaus­mo ne­bū­na. Sun­ku mums, sve­ti­miems, ką jau kal­bė­ti apie ar­ti­muo­sius, ku­rie tie­siog su­kaus­ty­ti skaus­mo. Ne­pai­sant to, mums dar­bą vis tiek rei­kia pa­da­ry­ti. Mes – pro­fe­sio­na­lai, tu­ri su­siim­ti ir lai­do­ti“, – sa­ko Vik­to­ras.

Lai­do­jant kre­muo­tus pa­lai­kus bū­na kiek leng­viau. Tuo­met duo­bė iš­ka­sa­ma kur kas ma­žes­nė ir ne to­kia gi­li (pa­gal tai­syk­les, už­ten­ka vie­no met­ro gy­lio). Duo­bė daž­niau­siai bū­na su pa­ko­po­mis, ant ku­rių duob­ka­sys ga­lė­tų at­si­sto­ti ir tvar­kin­gai nu­leis­ti ur­ną su pa­lai­kais į dug­ną.

Ne­leng­va dar­buo­tis esant smė­lin­gam dir­vo­že­miui, nes duo­bė gau­na­si tar­si pil­tu­vo for­mos. Ten­ka im­tis ap­sau­gos, su­tvir­ti­ni­mo ir spe­cia­lių įran­kių.

Ne do­va­na duob­ka­siams – ir van­de­nin­ga vie­to­vė, ypač jei grun­ti­niai van­de­nys aukš­tai, kaip Gin­kū­nų, Kai­rių bei Aukš­tel­kės nau­jo­sio­se ka­pi­nė­se. To­kiais at­ve­jais smar­kiai ir stai­giai ga­li bū­ti nu­plau­ti ka­pa­vie­tės šo­nai.

Prie kiek­vie­nų ka­pi­nių bū­na len­ta su tai­syk­lėmis, ku­rio­mis pri­va­lo va­do­vau­tis duob­ka­siai. Pa­ty­ręs duob­ka­sys vis­ką at­min­ti­nai ži­no ir kiek­vie­ną dau­gu­mos ka­pi­nių vie­tą pa­žįs­ta.

Vie­nas iš ne­ma­lo­nes­nių dar­bų, ku­riuos ten­ka at­lik­ti duob­ka­siams – pa­lai­kų iš­kė­li­mas.

„Da­bar ma­din­ga kre­muo­ti jau pa­lai­do­tą žmo­gų ir jo ur­ną par­si­vež­ti kur nors ar­čiau sa­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos. Kai gi­mi­nių to­je vie­to­je ne­be­lie­ka, kas į Vil­nių, kas į Kau­ną iš­si­ve­ža“, – pa­sa­ko­ja V. Veng­ris.

Kar­tais pa­lai­kus pa­vyks­ta ir su kars­tu iš­kel­ti. O jei bū­na praė­ję koks 50 me­tų, išei­na tik da­li­mis.

Te­ko sy­kį iš­kas­ti kars­tą su prieš me­tus mi­ru­siu žmo­gu­mi – tei­sė­sau­gos spren­di­mu, nu­spręs­ta at­lik­ti eks­per­ti­zę jo mir­ties prie­žas­čiai nu­sta­ty­ti. Kol iš­kė­lė, Vik­to­ro žo­džiais, kva­po bai­saus ne­bu­vo, ta­čiau par­ve­žus iš eks­per­tų... Tas kva­pas duob­ka­sį per­se­kio­jo vi­są die­ną.

„Ka­pi­nė­se tik­rai ne­si­vai­de­na, – šyp­so­si duob­ka­sys. – Te­ko ir ko­ne nak­tį duo­bę kas­ti, ir la­bai anks­ti ry­te, kai dar vi­sai tam­su, tik lem­pu­te pa­si­švie­čiant“.

Jau­tie­si rei­ka­lin­gas

Ne­pai­sant vi­sų sun­ku­mų, duob­ka­sys jau­čia­si rei­ka­lin­gas su­teik­da­mas išė­ju­siam pa­sku­ti­nę pa­slau­gą.

Dar Vik­to­rą trau­kia is­to­ri­ja – ka­pi­nės yra kraš­to is­to­ri­jos at­spin­dys. Pa­ma­tai kai­mo ka­pi­nai­tes, žmo­nės įdo­mių is­to­ri­jų pa­pa­sa­ko­ja, ne­nuo­bo­du. Įdo­miau­sia to­li­mes­nių ra­jo­nų ka­pi­nė­se dirb­ti.

Duob­ka­siui pa­tin­ka ste­bė­ti lai­do­tu­ves pa­gal įvai­rių tau­tų tra­di­ci­jas: lie­tu­vių jos vie­no­kios, ro­mų – ki­to­kios, ru­sų sen­ti­kių, sta­čia­ti­kių tra­di­ci­jos skir­tin­gos.

Ka­ta­li­kų apei­gos bū­na kuk­lios. Ro­mai ir ki­li­mus į duo­bę klo­ja, ir kai­li­nius ve­lio­niui įde­da, ir hi­gie­nos reik­me­nų įme­ta, ir al­ko­ho­lio klius­te­li duo­bėn. Ga­lop lai­do­tu­vi­nin­kai sta­liu­kus prie ka­pa­vie­tės pa­si­sta­to, vie­nas – vy­rams, ki­tas – mo­te­rims, ir vai­šė­mis juos nu­klo­ja: ge­ru žo­džiu mi­ni išė­ju­sį­jį, iš­ge­ria už jo ra­my­bę, pa­si­vai­ši­na už­kan­džiais.

O bu­vę, kad ir su žir­gais prie ka­pa­vie­tės at­jo­tų – taip ati­duo­da pa­gar­bą ve­lio­niui. V. Veng­ris pri­si­me­na, kaip vie­ną mi­ru­sį ro­mą, į Gin­kū­nų ka­pi­nes vež­tą ka­ta­fal­ku, iš vi­sų pu­sių ly­dė­jo ke­tu­ri ro­mai su žir­gais – vie­nas rai­tas, ki­ti žir­gus ve­dė­si už pa­va­džio.

Sta­čia­ti­kiai ar­ba sen­ti­kiai, anot duob­ka­sio, at­si­svei­kin­ti su mi­ru­siuo­ju mėgs­ta sto­vė­da­mi prie duo­bės. Ten­ka ati­da­ry­ti dang­tį. Kai ati­da­ro, ge­din­tie­ji ant ve­lio­nio spe­cia­lų už­dan­ga­lą už­de­da – to­kia tra­di­ci­ja.

Sen­ti­kių ba­tiuš­ka apei­na ap­link kars­tą, dū­mų į jį pri­lei­džia.

Vis dėl­to sta­čia­ti­kių pa­pro­čiai ne tokie griež­ti. Tik jie kars­tui į duo­bę nu­leis­ti pa­pras­tai įduo­da spe­cia­lius rankš­luos­čius. To­kius bū­na pa­si­ruo­šę iš anks­to, o ki­ti ir de­šimt­me­čius sau­go – šiais lai­kais to­kių nie­kur ne­be­gau­si.

Ar­mė­nai, lai­do­da­mi sa­vo ar­ti­mą­jį, prie duo­bės at­vė­rus kars­tą, pa­šven­tin­tos že­mės po sau­ją įde­da. Iš abie­jų pu­sių de­da prie gal­vos, iš abie­jų – prie ko­jų.

„Pri­si­me­nu, la­bai gra­žiai ar­mė­niš­kai gie­do­jo, pa­skui pa­sa­kė ar­mė­niš­kai at­si­svei­ki­ni­mo žo­džius. Ar­mė­nų šven­ti­kas, skir­tin­gai nei ro­mų, pri­sa­kė prie ka­po ne­ger­ti ir al­ko­ho­lio ne­pa­lik­ti, nes tai – švent­va­gys­tė“, – pri­si­me­na duob­ka­sys.

Ma­dos kei­čia­si

Vik­to­ro „kar­je­ros“ pra­džio­je ypač ma­din­gos bu­vo triū­bos. Jas iki šių die­nų la­bai mėgs­ta ro­mai – no­ri lai­do­ti sa­vo ar­ti­mą­jį gar­siai, tem­pe­ra­men­tin­gai.

Tuo tar­pu lie­tu­viams ar­ti­mes­nės gies­mės, smui­ke­lio grie­ži­mas ar elekt­ri­niai var­go­nė­liai – pri­klau­so­mai nuo ve­lio­nio va­lios ir ar­ti­mų­jų no­ro.

Nors lai­do­ji­mo ce­re­mo­ni­jo­se daž­niau­siai da­ly­vau­ja ku­ni­gas, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai pa­gal mi­ru­sio­jo va­lią jo nė­ra.

Kars­tų ma­dos ir­gi pa­si­kei­tu­sios. Da­bar jie ma­žiau puo­šia­mi – ne­be­ma­din­gos me­ta­lo ap­ka­los, ku­tai, rai­žy­ti kry­že­liai.

Ta­čiau da­bar dau­giau dė­me­sio ski­ria­ma kars­to ko­ky­bei. Ir ko­ne vi­si kars­tai šiais lai­kais yra su ran­ke­no­mis, anks­čiau ran­ke­nas tu­rė­da­vo tik re­tas.

Gė­lės da­bar dau­giau­siai bal­tos, o anks­čiau ma­do­je bū­da­vo me­ta­li­niai vai­ni­kai. Duob­ka­siai, kas­da­mi se­nas duo­bes, to­kių vai­ni­kų dar at­ka­sa.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Dau­giau nei dvi de­šim­tys me­tų – to­kia yra Vik­to­ro Veng­rio dar­bo duob­ka­siu pa­tir­tis. Prieš ke­lias die­nas – ir vėl nau­ja duo­bė, vėl lai­do­tu­vės.

Duob­ka­sys Vik­to­ras sa­ko mėgs­tan­tis ste­bė­ti lai­do­ji­mo tra­di­ci­jas – skir­tin­ga tau­ta – skir­tin­gos tra­di­ci­jos.