Kavinėje – nuo pokalbių iki sužadėtuvių

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Ka­vi­nė­je – nuo po­kal­bių iki su­ža­dė­tu­vių

Kiek­vie­ną sa­vai­tę puo­de­lis ar­ba­tos ar ka­vos Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“ bu­vo pre­teks­tas „Šiau­lių kraš­tui“ pa­kvies­ti įdo­mų žmo­gų po­kal­bio, ku­ris su­šil­dy­tų žie­mą. Pa­si­tik­da­mi gai­va­liš­ką pa­va­sa­rį, pasikalbėti pa­kvie­tė­me šios ka­vi­nės bend­ra­sa­vi­nin­kus Ja­ni­ną Bart­ku­tę, Ra­mu­nę ir Mar­kus Gei­bel. Po­kal­bis apie sva­jo­nes, ku­rios iš­si­pil­do.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

– Į ka­vi­nių vers­lą atė­jo­te iš vi­siš­kai skir­tin­gų sri­čių?

Ra­mu­nė: – Vo­kie­ti­jo­je mo­kiau­si vieš­bu­čių ir res­to­ra­nų ad­mi­nist­ra­vi­mo, dir­bau aukš­to ly­gio res­to­ra­nuo­se, į ku­riuos at­vyk­da­vo to­kie žmo­nės, kaip Han­sas Die­te­ris Gen­če­ris, bu­vęs Vo­kie­ti­jos vi­ce­kanc­le­ris, po­kal­bio su pro­diu­se­riu at­va­žiuo­da­vo To­mas An­der­sas iš „Mo­dern Tal­king“ ar ki­ti žy­mūs žmo­nės. Apie tai, kad ka­da nors tu­rė­siu sa­vo ka­vi­nę, nie­ka­da rim­tai ne­gal­vo­jau, nes pa­ty­riau, kad tai sun­kus dar­bas.

Anks­čiau Vo­kie­ti­jo­je te­ko dirb­ti „Deich­mann“ įmo­nė­je, vė­liau stu­di­ja­vau Švei­ca­ri­jo­je pe­da­go­gi­ką, mo­kiau­si vo­kie­čių fi­lo­lo­gi­jos Lat­vi­jos uni­ver­si­te­te Ry­go­je... Su ka­vi­nė­mis nie­ko bend­ro, bet, ma­tyt, pa­šau­ki­mas li­ko. Da­bar su­si­mąs­tau, kad ši sri­tis man ar­ti­miau­sia.

Čia at­va­žia­vo­me iš Vo­kie­ti­jos vy­rui ga­vus dar­bo pa­sky­ri­mą, va­do­va­vo­me vie­nam fon­dui. Pa­ti sa­va­no­riš­kai Šiau­lių tik­riau­siai ne­bū­čiau pa­si­rin­ku­si. Kai au­gau, at­ro­dė, Vil­nius yra iš­sva­jo­tas mies­tas, jis la­bai pa­ti­ko.

Jei da­bar tek­tų rink­tis – pa­si­rink­čiau Šiau­lius. Čia vis­ko yra, vis­kas ran­ka pa­sie­kia­ma. Net ne­tu­rė­da­mas au­to­bu­so bi­lie­to ga­li pės­čio­mis iš cent­ro nuei­ti į pie­ti­nį. Šiau­lie­čiai su­tau­po daug lai­ko, ku­rį ga­li skir­ti kaž­kam ki­tam.

Gy­ve­nant Šiau­liuo­se daug drau­gų ėmė sa­ky­ti, kad man rei­kė­tų vieš­bu­čio, nes la­bai mėgs­tu priim­ti sve­čius, vi­sa­da vi­sus kvie­čiu į sve­čius. Apie tai kar­tais su vy­ru ir pa­sva­jo­da­vo­me.

Ja­ni­na: – Į Šiau­lius pir­mą kar­tą at­va­žia­vau kaip aukš­tes­nio­sios mu­zi­kos mo­kyk­los smui­ki­nin­kų an­samb­lio na­rė. Man bu­vo gal 15 me­tų, at­vy­kau kon­cer­tuo­ti. Iš­li­pus iš trau­ki­nio, pa­gal­vo­jau: „Čia tai jau ne­gy­ven­siu...“ At­va­žia­vus iš Klai­pė­dos pir­mas įspū­dis bu­vo niū­ro­kas.

Mo­kiau­si smui­ko spe­cia­ly­bės Klai­pė­do­je, o Šiau­liuo­se stu­di­ja­vau pra­di­nių kla­sių ir mu­zi­kos mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bę. Pas­ku­ti­nia­me kur­se ėmiau dirb­ti mu­zi­kos mo­ky­to­ja ir ja dir­bu iki šiol. Šiau­liuo­se esu dau­giau kaip pu­sę sa­vo gy­ve­ni­mo. Ma­no pa­šau­ki­mas – mu­zi­ka, o ku­li­na­ri­ja, kon­di­te­ri­ja, ka­vi­nės – ant­ro­ji aist­ra.

Ka­dan­gi mu­zi­kos mo­kyk­lo­je dirb­da­vau nuo pie­tų, vi­sas ry­tas bu­vo lais­vas. Gal­vo­jau, kaip nau­din­gai jį iš­nau­do­jus – Šiau­lių dar­bo rin­kos mo­ky­mo cent­re bai­giau vi­rė­jos spe­cia­ly­bę. Prak­ti­kos me­tu pa­gal­vo­jau, kad no­rė­čiau dirb­ti to­kį dar­bą.

Mar­kus: – Pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je ap­si­lan­kiau 1992 me­tais. Skir­tu­mas šian­dien ir tuo­met yra di­džiu­lis – kaip die­na ir nak­tis.

Dir­bau Švei­ca­ri­jos ban­ke, kai pa­skam­bi­no vie­nas vo­kie­tis ir pa­klau­sė, ar no­rė­tu­mė­me va­žiuo­ti į Lie­tu­vą. Ka­dan­gi ži­no­jo, kad ma­no žmo­na lie­tu­vė, pa­siū­lė čia pro­jek­tų. Su­ti­ko­me ir li­ko­me Šiau­liuo­se. Lie­tu­viš­kai kal­bė­ti iš­mo­kau tik ap­si­gy­ve­nęs Lie­tu­vo­je, bu­vo ga­na su­dė­tin­ga.

– Bend­ra sva­jo­nė apie ka­vi­nę jus vi­sus su­ve­dė?

Ra­mu­nė: – Drau­gė pa­pa­sa­ko­jo apie Ja­ni­ną, ku­ri la­bai mėgs­ta tor­tus kep­ti, vis kal­ba apie ka­vi­nę ar ko­kią bly­ni­nę. Pa­siū­lė mus, tu­rin­čias pa­na­šias sva­jo­nes, su­ves­ti. Taip ir su­si­ti­ko­me, nors iki tol ne­bu­vo­me pa­žįs­ta­mos.

Ja­ni­na: – Ma­no te­le­fo­ne Ra­mu­nė iki šiol įves­ta „Ra­mu­nė Kris­ti­nos“! O Ra­mu­nės te­le­fo­ne „Ja­ni­na Kris­ti­nos“.

Ra­mu­nė: – Sva­jo­nes konk­re­ti­za­vo Mar­kus. Mes vis pa­šne­kė­da­vo­me apie tai, bet ne­drįs­da­vo­me nie­ko da­ry­ti. Jis ėmė­si ini­cia­ty­vos. Konk­re­čiai atė­jo ir pa­ro­dė: štai, skel­bi­mas, kad par­duo­da­mas vers­las.

Mar­kus: – Ėmiau ieš­ko­ti in­ter­ne­te skel­bi­mų. Net pa­da­riau pla­ną, kiek ka­vi­nių yra Šiau­liuo­se. Jų bu­vo la­bai daug! Nusp­ren­dė­me ne­da­ry­ti nau­jos, bet pa­si­do­mė­ti jau vei­kian­čio­mis.

At­ra­do­me „Cent­ro šo­ko­la­di­nę“, ku­rios anks­tes­nis sa­vi­nin­kas no­rė­jo per­leis­ti vers­lą ki­tiems, ka­dan­gi iš­si­kraus­tė gy­ven­ti į Vil­nių. Man la­bai pa­ti­ko ka­vi­nės in­ter­je­ras, jos dva­sia. Gal­būt, jei bū­tų ki­toks, bū­čiau jos ne­si­rin­kęs.

Ja­ni­na: – Bu­vęs sa­vi­nin­kas ieš­ko­jo žmo­nių, ku­rie sau­giai pe­rim­tų jo kū­di­kį – ka­vi­nę, ku­rią puo­se­lė­jo apie 8 me­tus. Pats šo­ko­la­di­nės po­bū­dis mums la­bai pa­ti­ko: ka­va, py­ra­gė­liai, de­ser­tai, už­kan­džiai. Rug­sė­jo pir­mą­ją, man, kaip mo­ky­to­jai, la­bai sim­bo­li­nę die­ną, bus dve­ji me­tai, kai va­do­vau­ja­me šiai ka­vi­nei.

– Įne­šė­te kaž­ko sa­vi­to į ka­vi­nę?

Ra­mu­nė: – Ma­nau, mes įne­šė­me ki­to­kią dva­sią. At­ro­do, ka­vos ga­li­ma iš­ger­ti vi­sur, bet pas mus yra as­me­niš­kiau, ki­toks san­ty­kis su žmo­gu­mi – mes jį pa­ste­bi­me, pa­kal­bi­na­me.

Ja­ni­na: – Pas­te­bė­jau, kad iš­li­ko tie pa­tys ka­vi­nės klien­tai, ku­rie bu­vo anks­čiau. Tai ro­do, kad vis­ką da­ro­me ge­rai. Jie taip pat mums duo­da pa­siū­ly­mų, idė­jų. Tu­ri­me ka­vos eks­per­tų, ku­rie pa­siū­lo nau­jos ka­vos. Bū­na, klien­tai at­ne­ša, pa­siū­lo mums pa­skai­ty­ti ko­kią kny­gą.

Iš­lai­kė­me tra­di­ci­ją kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį or­ga­ni­zuo­ti ne­mo­ka­mus mu­zi­kos va­ka­rus. La­bai sma­gu, kad pa­tys žmo­nės pa­si­siū­lo pa­gro­ti. Pa­vyz­džiui, ita­las Al­fon­so, akor­deo­nis­tė Eg­lė Bart­ke­vi­čiū­tė, stu­den­tai.

Bend­ra­vi­mo be­tar­piš­ku­mą pa­ro­do ir tai, kad atė­jęs žmo­gus ge­ria ka­vą ir pa­ma­tęs pia­ni­ną pa­pra­šo pa­gro­ti. At­mos­fe­ra vi­siš­kai ki­to­kia!

Tar­pu­sa­vy­je šne­ka­me, kad kaž­ka­da pa­da­ry­si­me va­ka­rė­lį, kai gro­si­me mes. Aš gro­ju smui­ku, Ra­mu­nė gro­ja pia­ni­nu ir būg­nais, Mar­kus – gi­ta­ra. Dar­buo­to­jai pas mus taip pat mu­zi­ka­lūs – vai­ki­nas gro­ja tri­mi­tu, bu­vo kank­li­nin­kė, pia­nis­tė, cho­ro dai­ni­nin­kė... Ga­li­me net iš mū­sų dar­buo­to­jų an­samb­lį pa­da­ry­ti, bet kas ta­da už ba­ro sto­vės? Gal klien­tai? Jie pa­sto­vūs, jais ga­li­me pa­si­ti­kė­ti.

Ra­mu­nė: – Bū­tų sma­gu! Apie tai pra­džio­je sva­jo­jo­me, kol ne­su­si­dū­rė­me su ne­to­bu­lais Lie­tu­vos įsta­ty­mais. Nė­ra ga­li­my­bės suau­gu­siam žmo­gui, ku­ris to no­ri, vie­ną die­ną pa­bū­ti pa­da­vė­ju. Pa­žįs­tu daug žmo­nių, ku­rie to no­rė­tų!

Ja­ni­na: – Ži­nau vie­ną mu­zi­kos mo­ky­to­ją, be­je, mū­sų nuo­la­ti­nę klien­tę, ku­ri bai­gu­si kar­je­rą mo­kyk­lo­je sva­jo­ja dirb­ti pa­da­vė­ja – bend­rau­ti su žmo­nė­mis, jiems pa­tar­ti. Ne vie­nas ma­no drau­gų no­rė­tų vie­nai die­nai tap­ti pa­da­vė­ju ar vi­rė­ju sa­vo ir ki­tų džiaugs­mui.

Ra­mu­nė: – Lie­tu­vo­je to­kia kul­tū­ra, ma­no­ma, kad pa­da­vė­ju ga­li­ma dirb­ti, kol nie­ko ki­to rim­tes­nio ne­vei­ki, kol mo­kai­si... Iš tie­sų pa­da­vė­jas yra rim­ta pro­fe­si­ja. Dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių juo pra­dir­ba vi­są gy­ve­ni­mą. Ap­tar­na­vi­mas la­bai svar­bus, nes mais­to ar gė­ri­mų ga­li gau­ti bet kur. Ski­ria­si tik ap­lin­ka ir ka­vi­nė­je dir­ban­tys žmo­nės.

Mar­kus: – Į ka­vi­nę at­si­ne­ša­me idė­jų iš vi­so pa­sau­lio, bet ne vis­ką taip greit pa­vyks­ta įgy­ven­din­ti, pri­tai­ky­ti prie lie­tu­vių tem­pe­ra­men­to.

Ra­mu­nė: – Kar­tais at­ro­do, bū­tų ne­blo­gai pri­tai­ky­ti Vo­kie­ti­jos ar Švei­ca­ri­jos pa­tir­tį, bet ne­ga­li. Tai le­mia ir mies­tas. Did­mies­ty­je bū­tų leng­viau pa­siū­ly­ti ko­kią nors nau­jo­vę. Pa­vyz­džiui, bu­vo­me per­sta­tę sta­lus, ne­pa­žįs­ta­miems žmo­nėms rei­kė­jo sė­dė­ti vie­nas ša­lia ki­to. Klien­tams ne­pa­ti­ko, jie ne­no­rė­jo sės­tis, pra­šė pa­da­ry­ti kaip bu­vo anks­čiau.

– Ko­kių is­to­ri­jų pri­si­klau­so­te bend­rau­da­mi su ka­vi­nės klien­tais?

Ja­ni­na: – Pas­lap­tis!

Ra­mu­nė: – Vie­na klien­tė pa­sa­ko­jo, kad pas mus atei­na skir­ti lai­ko sau tarp dar­bo ir na­mų. Dar­be – rū­pes­čiai, na­mie – vai­kai, o ka­vi­nė­je ji pus­va­lan­džiui at­si­sė­da prie lan­go, ge­ria ka­vą, skai­to žur­na­lą. Iš jos ne­se­niai ga­vau pa­ta­ri­mą – skir­ti dau­giau lai­ko sau.

Kai ku­rie žmo­nės ka­vi­nę nau­do­ja kaip sa­vo dar­bo ka­bi­ne­tą – su­si­tin­ka su klien­tais, dir­ba kom­piu­te­riu. Pas mus daž­nai lan­ky­da­vo­si ju­ve­ly­ras, čia yra gi­mę ves­tu­vi­niai žie­dai, pa­puo­ša­lai...

Ja­ni­na: – Čia net vyks­ta su­ža­dė­tu­vės! Vie­ną šeš­ta­die­nio po­pie­tę atė­jo po­ra, ku­ri pas mus ir anks­čiau už­suk­da­vo iš­ger­ti ka­vos. Vai­ki­nas pa­pra­šė pa­da­vė­jų įmon­tuo­ti žie­de­lį į py­ra­gai­tį, jos šo­ko­la­du ant lėkš­tės kraš­to iš­ra­šė „Ar te­kė­si už ma­nęs?“ Tuo­met tai­kė­me mo­men­tą, ka­da vai­ki­nas mums mirk­te­lės, duos ženk­lą at­neš­ti py­ra­gai­tį. Už­lei­do­me Bru­no Mars dai­ną „Mar­ry you“, o vi­si ka­vi­nės klien­tai ėmė plo­ti.

Ra­mu­nė: – Vie­na klien­tė tu­ri anū­ką, ku­rį čia at­si­vež­da­vo ve­ži­mė­ly­je, da­bar ber­niu­kui 9-10 me­tų. Su mo­čiu­te jie atei­na bent kar­tą per sa­vai­tę. Nors at­ro­dy­tų neįp­ras­ta, bet ber­niu­kas val­go juo­dą šo­ko­la­dą ir nuo ko­kių 5 me­tų skai­to laik­raš­tį.

Kar­tą vie­na klien­tė ėmė šyp­so­tis žiū­rė­da­ma pro lan­gą. Pa­si­ro­do, pa­ma­tė ki­tą šei­mą, ku­rią ne­tie­sio­giai pa­žįs­ta. Pa­sa­ko­jo, kaip su vy­ru į ka­vi­nę atei­da­vo daug me­tų ir vis ma­ty­da­vo tą pa­čią po­rą. Iš pra­džių jau­nuo­liai dar bu­vo ne­ve­dę, pa­ste­bė­da­vo jų pa­si­ma­ty­mus, vė­liau – jau su­si­tuo­ku­sius, dar vė­liau, kaip mo­te­ris lau­kia­si. Da­bar – jau šei­mą su dviem vai­kais.

Įdo­mu, kai vie­ni klien­tai au­ga su ki­tais, pa­ste­bi gy­ve­ni­mą, nors as­me­niš­kai vie­nas ki­to ne­pa­žįs­ta, net nė­ra pa­si­kal­bė­ję. Kar­tais tas žmo­gus net ne­jau­čia, kaip tam­pi ne­ma­to­mu ste­bė­to­ju ir kartu gy­ve­ni­mo da­li­mi.

– Ko­kių nau­jų da­ly­kų te­ko iš­mok­ti dir­bant ka­vi­nė­je?

Ja­ni­na: – Ka­dan­gi pe­rė­mė­me šo­ko­la­do de­gus­ta­ci­jų tra­di­ci­ją, te­ko mo­ky­tis apie šo­ko­la­dą, tą da­rau iki šiol. Atei­ty­je svars­to­me da­ry­ti ka­vos de­gus­ta­ci­jas, pa­si­mo­ky­ti vy­no pa­slap­čių.

Aš ga­na spon­ta­niš­kas žmo­gus, nau­jų da­ly­kų im­tis man vi­sa­da įdo­mu. Ka­vi­nė ne­bu­vo itin ap­gal­vo­tas ma­no gy­ve­ni­mo žings­nis. Gal­būt, jei bū­čiau in­ten­sy­viai gal­vo­ju­si, bū­čiau to ne­siė­mu­si... Bet ta­da ne­tu­rė­čiau to­kios pa­tir­ties, ko­kią tu­riu da­bar. Ne­tu­rė­čiau džiaugs­mo, ku­rį pa­ti­riu la­bai daž­nai bū­da­ma ka­vi­nė­je – iš klien­tų, iš dar­buo­to­jų, iš sa­vo pa­čios klai­dų.

Ra­mu­nė: – Taip bū­na su dau­ge­liu da­ly­kų – ne­ži­nai, ar ge­riau la­bai mąs­ty­ti, ar pa­si­duo­ti im­pul­sui.

Ja­ni­na: – Lie­tu­vius ap­skri­tai la­bai vei­kia oras – nė­ra sau­lės, ir jie bū­na na­muo­se. Šiau­liai ga­na ma­žas mies­tas, to­dėl ka­vi­nėms vys­ty­tis su­dė­tin­ga. Pas mus dar nė­ra tra­di­ci­jos pus­ry­čiau­ti ka­vi­nė­se, daž­nas ei­na ir pie­tau­ti į na­mus.

Ra­mu­nė: – Vo­kie­ti­jo­je la­bai mėg­da­vau ei­ti į ka­vi­nę pa­pus­ry­čiau­ti. Tai dar vie­na mū­sų sva­jo­nė, ku­rią įgy­ven­din­si­me – pus­ry­čiai. Jei ne­val­gys klien­tai, pus­ry­čiau­si­me pa­tys!

Pran­cū­zi­jo­je, Ita­li­jo­je, Is­pa­ni­jo­je vi­sai ki­tos ėji­mo į ka­vi­nes tra­di­ci­jos – žmo­nės įpra­tę jo­se su­si­tik­ti, pa­si­ma­ty­ti, bend­rau­ti. Mes, lie­tu­viai, la­biau mėgs­ta­me pa­bū­ti prie at­ski­ro sta­le­lio pa­tys sau. Bet tai ir­gi ge­rai, bū­ki­me to­kie!

Ja­ni­na: – Kar­tais už­ten­ka tie­siog atei­ti, pa­si­svei­kin­ti ir pa­lin­kė­ti vie­ni ki­tiems ge­ros die­nos. Man la­bai pa­tin­ka fra­zė, ku­ria va­do­vau­juo­si sa­vo gy­ve­ni­me: „No­ri būti lai­min­gas – lai­mink ki­tus pir­mas“.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nės“ bend­ra­sa­vi­nin­kiai Mar­kus ir Ra­mu­nė Gei­bel bei Ja­ni­na Bart­ku­tė svars­to, jog ka­vi­nė tu­ri ki­to­kią dva­sią, jo­je žmo­nės jau­čia­si as­me­niš­kiau, ga­li net pa­gro­ti pia­ni­nu.

Ra­mu­nė ir Ja­ni­na mie­lai bend­rau­ja su ka­vi­nės klien­tais, iš­girs­ta jų is­to­ri­jas, pa­ta­ri­mus, re­ko­men­da­ci­jas.