Kazimieras – daugiau negu vardas

Ka­zi­mie­ras – dau­giau ne­gu var­das

Šian­dien – šv. Ka­zi­mie­ro die­na, dar va­di­na­ma ir Ko­var­nių die­na. Lie­tu­vos glo­bė­jo, vie­nin­te­lio Lie­tu­vos šven­to­jo var­das nyks­ta – per de­šimt­me­tį Šiau­liuo­se re­gist­ruo­tas tik vie­nas Ka­zys ir vie­nas Ka­zi­mie­ras. Nė vie­nos Ka­zi­mie­ros.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Šven­tie­ji glo­bė­jai

Lo­ty­niš­kos kil­mės Ka­zi­mie­ro var­das ver­čia­mas „daug pa­sa­kan­tis, iš­min­tin­gas“. Šven­ta­sis Ka­zi­mie­ras (1458–1484 m.) yra vie­nin­te­lis Lie­tu­vos šven­ta­sis. Dėl sa­vo pa­mal­du­mo ir do­ro gy­ve­ni­mo šven­tuo­ju pa­skelb­tas 1602 me­tais.

Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ir Len­ki­jos ka­ra­lai­čio, Jo­gai­los vai­kai­čio pa­lai­kai il­si­si Vil­niaus ka­ted­ros kop­ly­čio­je.

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro Et­ni­nės kul­tū­ros sky­riaus pa­pro­čių ir apei­gų po­sky­rio va­do­vė et­no­lo­gė Ni­jo­lė Mar­cin­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad Ka­zi­mie­ras XX am­žiaus pra­džio­je bu­vo la­bai po­pu­lia­rus var­das, ypač Vil­niaus kraš­te.

1924 me­tų lapk­ri­čio 18 d. priim­ta­me Šven­čių ir poil­sio įsta­ty­me Šv. Ka­zi­mie­ras įra­šy­tas prie šven­ti­nių (ne­dar­bo) die­nų.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, šv. Ka­zi­mie­ras į ne­dar­bo die­nų są­ra­šą ne­grį­žo, bet Vil­niu­je šį sa­vait­ga­lį vyks­tan­ti Ka­ziu­ko mu­gė su­trau­kia dau­gy­bę žmo­nių iš vi­sos Lie­tu­vos. N. Mar­cin­ke­vi­čie­nė at­krei­pė dė­me­sį, kad mu­gė­je meist­rai, no­rė­da­mi pa­ska­tin­ti, paak­tua­lin­ti gar­bin­gą var­dą, Ka­zi­mie­rams tai­ko nuo­lai­dų, net ir šū­kį iš­ka­bi­na.

Pa­sak et­no­lo­gės, žmo­nės per šven­tie­siems skir­tas die­nas vyk­da­vo į at­lai­dus, di­de­lių dar­bų ne­siim­da­vo.

„Iki šiol Ka­ma­juo­se, Ro­kiš­kio ra­jo­ne, vyks­ta di­die­ji šv. Ka­zi­mie­ro at­lai­dai. Tik da­bar ir pli­ka aki­mi ga­li pa­ste­bė­ti, kad Ka­zi­mie­rai – vy­res­ni žmo­nės, var­das re­tai su­tei­kia­mas, – sa­ko et­no­lo­gė. – Anks­čiau, jei gim­da­vo apie ši­tą die­ną, džiau­gė­si, kad to­kį gar­bin­gą var­dą at­si­ne­šė.“

N. Mar­cin­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad da­bar be­veik iš­ny­ku­si ma­da at­si­neš­ti var­dą: anks­čiau bu­vo gar­bė gim­ti, pa­vyz­džiui, per šv. Oną, ir tu­rė­ti to­kią glo­bė­ją – Kris­taus mo­čiu­tę. Ti­kė­ta, kad su to­kia glo­ba gy­ve­ni­mas klos­ty­sis la­bai ge­rai. La­bai gerb­ta ir šv. Ago­ta: jei jau duk­ra gim­da­vo šią die­ną, neiš­ven­gia­mai bū­da­vo su­teik­tas Ago­tos var­das.

Pa­gal šven­tų­jų die­nas žmo­nės ste­bė­da­vo gy­vo­sios ir ne­gy­vo­sios gam­tos reiš­ki­nius, paukš­čių su­grį­ži­mą, dar­bų pra­džią ir pa­bai­gą.

Šv. Ka­zi­mie­ro die­na dar va­di­na­ma Ko­var­nių die­na. Gam­to­je šv. Ka­zi­mie­ras sie­ja­mas ir su var­nė­nų, vie­ver­sių par­grį­ži­mu.

„Vie­ver­sys tar­si jau par­lė­kė per šv. Mo­tie­jų, va­sa­rio 24-ąją, o ko­vą vie­ver­sys jau tu­rė­da­vo už­gie­do­ti. To­dėl sa­ko­ma: kiek per šv. Ka­zi­mie­rą vie­ver­sys už­gie­do­jo snie­go, tiek jo dar bus šį pa­va­sa­rį. Jei per šv. Ka­zi­mie­rą ir šv. Mo­tie­jų dar yra snie­go, mer­gi­noms rei­kė­tų juo pa­si­trin­ti vei­dus, kad bū­tų skais­tes­ni. Anuo­met bū­tent bal­tas vei­das bu­vo gra­žus“, – sa­ko N. Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Nep­ri­si­riš­da­vo prie da­tų

Var­da­die­nių šven­ti­mas, sa­ko et­no­lo­gė, pri­klau­sė nuo re­gio­no. Pa­vyz­džiui, Dzū­ki­jo­je švęs­ta re­tai. Po­pu­lia­res­nės šven­tės čia bu­vo šv. Pet­ras, šv. Jo­nas – šių var­dų tu­rė­to­jams va­ka­ri­nė­je Dzū­ki­jos da­ly­je prie du­rų pri­kal­da­vo vai­ni­ką.

Že­mai­čiai var­di­nes la­biau pri­pa­žįs­ta. Ypač jau­ni­mas, ku­ris su dū­do­mis (o jei dar ir būg­ną tu­ri!) pe­rei­da­vo per kai­mą, pa­si­bels­da­vo į du­ris su mu­zi­ka, dai­no­mis.

Pa­ti gam­ta var­du­vėms su­tei­kia do­va­nų: va­sa­rą, kai pa­ts gam­tos gra­žu­mas, vai­ni­kai ka­bi­na­mi gra­žes­ni. Per šv. Ka­zi­mie­rą eg­li­ša­kius pa­puoš­da­vo ne­bent vie­nu ki­tu pra­žy­du­siu žo­ly­nė­liu.

Gim­ta­die­niai, pa­sak N. Mar­cin­ke­vi­čie­nės, yra nau­ja tra­di­ci­ja, sie­kian­ti maž­daug pen­kis de­šimt­me­čius.

Vy­res­ni žmo­nės, ypač kai­mų, užau­go be šios šven­tės: „XX am­žiaus pra­džio­je vai­kų gim­da­vo daug, gim­ta­die­nių pa­pras­tai ne­pri­si­min­da­vo. Ma­no mo­čiu­tė sa­ky­da­vo: gi­mė, kai ru­gius pjo­vė, gri­kius ro­vė ar kai šie­ną ve­žė. Re­tai už­ra­šy­da­vo tiks­lią die­ną, kai gi­mė. Į baž­ny­čią nuei­da­vo po ke­lių die­nų, kar­tais jau bū­da­vo ir už­mir­šę, tad už­ra­šy­da­vo die­na anks­čiau ar vė­liau.“

Kai­mo žmo­nėms neat­ro­dė, kad žmo­gaus atė­ji­mą taip svar­bu pa­mi­nė­ti, ne­pri­si­riš­da­vo prie da­tų. Tas pa­ts ir su mir­ties da­ta. Sa­ky­da­vo: pa­žy­mė­si­me, kai kiau­lę pa­pjau­si­me, kai dar­bus nu­dirb­si­me.

Da­bar, kaip ir šven­tės su­si­for­ma­vi­mo me­tu, pa­žy­mi­mi tik po­pu­lia­res­ni, daž­niau­siai šven­tų­jų, var­dai. Var­du­vės tam­pa vy­res­nio­sios kar­tos šven­te.

Su Ka­zi­mie­ro var­du

Šiau­lių ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus duo­me­ni­mis, Šiau­liuo­se per de­šimt­me­tį už­re­gist­ruo­ti tik du Lie­tu­vos glo­bė­jo var­do tu­rė­to­jai: 2007 me­tais var­das su­teik­tas Ka­ziui, o 2011 me­tais – Ka­zi­mie­rui. Mer­gai­čių Ka­zi­mie­rų per de­šimt­me­tį ne­re­gist­ruo­ta.

Šiau­lių šv. Ka­zi­mie­ro or­di­no kom­tū­ras Ka­zi­mie­ras Ce­les­ti­nas Al­mi­nas gi­męs ba­lan­dį – per šv. Ce­les­ti­ną. Bet li­ki­mas lė­mė ir Ka­zi­mie­ro var­dą.

„Ma­no ma­ma vi­sa­da vai­kus pa­va­din­da­vo tais šven­tų­jų var­dais, ku­rią die­ną gi­mę. Aš gi­miau per šv. Ce­les­ti­ną. Ma­ma, įduo­da­ma krikš­to tė­vams, pa­sa­kė krikš­ty­ti Ce­les­ti­nu. Krikš­to tė­vas, kol nu­va­žia­vo, to­kį keis­tą var­dą pa­mir­šo. „Ai, krikš­to tė­vas Ka­zi­mie­ras, tė­vas Ka­zi­mie­ras – te­gul bū­na Ka­zi­mie­ras!“ Taip ta­pau Ka­zi­mie­ru. Dėl to ne­pyks­tu.“

Nors bu­vo pa­krikš­ty­tas Ka­zi­mie­ru, ma­ma už­re­gist­ra­vo ir ki­tą var­dą, tad met­ri­kai iš­duo­ti dviem var­dais – Ka­zi­mie­ro Ce­les­ti­no.

Iš Šlik­ti­nės, Mo­sė­džio vals­čiaus, ki­lęs K. C. Al­mi­nas sa­ko, kad Že­mai­ti­jo­je nie­kas gim­ta­die­nių ne­šven­tė – tik var­da­die­nius. Ir vi­si var­da­die­niai tu­rė­da­vo sa­vo tra­di­ci­jas. Bend­ra at­ri­bu­ti­ka – ne do­va­nos, o nu­pin­tas vainikas, ku­rį svei­kin­to­jai at­neš­da­vo pa­ka­bin­ti prie na­mo du­rų. Vė­liau, jei bū­da­vo šven­čia­ma, ap­vai­ni­kuo­da­vo ir kė­dę.

Šv. Ka­zi­mie­ras, sa­ko K. C. Al­mi­nas, tu­ri „pro­ble­mą": šven­tė pa­si­tai­ko per ga­vė­nią.

„Tė­vas Ka­zi­mie­ri­nes švęs­da­vo tik ta­da, kai bū­da­vo ne ga­vė­nia, nes tai yra su­si­kau­pi­mo lai­kas, ne­ga­li bū­ti links­my­bių, šur­mu­lio, to­dėl vie­šos ir links­mos Kaz­imie­ri­nių šven­tės bū­da­vo šven­čia­mos re­čiau.“

Ma­ža­sis Ka­zi­mie­ras vai­ni­ko ne­gau­da­vo. Bet svei­kin­to­jai pa­sa­ky­da­vo, kad Ka­zi­mie­ro sū­nus ir­gi Ka­zi­mie­ras: tė­vui šie žo­džiai teik­da­vo pa­si­ten­ki­ni­mą.

K. C. Al­mi­nui ir­gi bu­vo sma­gu, kai Bal­ti­jos ke­ly­je priė­jo mo­te­ris su vai­ku ant ran­kų ir su pa­si­di­džia­vi­mu pa­sa­kė: „Čia ma­no sū­nus – ir­gi Ka­zi­mie­ras.“

Ak­tua­lus ir šian­dien

Šv. Ka­zi­mie­ro glo­ba K. C. Al­mi­ną ly­di iki šiol, jis yra Šv. Ka­zi­mie­ro or­di­no Šiau­lių ap­skri­ties kom­tū­ras.

„Bū­tų ge­riau, kad or­di­no kom­tū­ras bū­tų ne Ka­zi­mie­ras, nes kar­tais ma­nęs klau­sia, gal čia koks Ka­zi­mie­rų klu­bas? Nors Šiau­liuo­se esu vie­nin­te­lis Ka­zi­mie­ras iš 36 na­rių“, – šyp­so­si K. C. Al­mi­nas.

Šv. Ka­zi­mie­ro or­di­nas kas­met, Šv. Ka­zi­mie­ro die­ną, no­mi­nuo­ja Šiau­lių mies­to bei re­gio­no švie­suo­lį ir įtei­kia jam Šv. Ka­zi­mie­ro or­di­no Le­li­jos gar­bės ženk­lą.

Šie­met šv. Ka­zi­mie­ras yra ga­vė­nios lai­ku: Šiau­liuo­se di­džio­sios iš­kil­mės, ku­rio­se gar­bės ženk­las bus įteik­tas Šiau­lių vys­ku­pui Eu­ge­ni­jui Bar­tu­liui, vyks ka­ted­ro­je, bus sak­ra­lios.

Įs­to­ji­mą į šv. Ka­zi­mie­ro or­di­ną K. C. Al­mi­nas va­di­na pa­pil­do­mu pliu­su prie at­sa­ko­my­bės už vals­ty­bę, kul­tū­rą, iš­li­ki­mą.

„No­ri­si žiū­rė­ti pla­čiau į Lie­tu­vos vals­ty­bę – tar­si šv. Ka­zi­mie­ro aki­mis, ne­nuk­ryp­ti į smulk­me­nas, lai­ki­nas ver­ty­bes, jaus­ti pro­to ir jaus­mo har­mo­ni­ją. Jei žmo­ni­ja bū­tų vien tik pro­tin­ga, bū­tų se­niai su­si­nai­ki­nu­si, nes jei ne­be­lie­ka jaus­mo ir pro­to har­mo­ni­jos, tau­tos, vals­ty­bės nuei­na į pa­raš­tes.“

Pa­sak K. C. Al­mi­no, šv. Ka­zi­mie­ras yra Lie­tu­vos vals­ty­bės glo­bė­jas, su­sie­tas su vals­ty­bės iš­li­ki­mu, to­dėl vi­sos oku­pa­ci­jos pir­miau­sia nai­kin­da­vo šv. Ka­zi­mie­ro pa­li­ki­mą, šven­tu­mą. Is­to­ri­jos šimt­me­čiai pa­ro­dė, kad šven­tu­mo iš­trin­ti neį­ma­no­ma – iš­si­tri­na tik pa­tys trynė­jai.

So­viet­me­čiu Vil­niu­je, Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čio­je, bu­vo įkur­tas Lie­tu­vos TSR ateiz­mo mu­zie­jus. 1988 me­tais mu­zie­jus už­da­ry­tas grą­ži­nus baž­ny­čią jė­zui­tams.

So­viet­me­čiu pa­nie­ka bu­vo nu­kreip­ta ir į šv. Kaz­mie­ro as­me­nį. Spau­do­je pa­si­ro­dy­da­vo so­vie­ti­nių is­to­ri­kų straips­nių apie tai, koks jis bu­vo ta­ria­mai li­go­tas, silp­nas, pa­lie­gęs, neį­do­mus.

Iš tie­sų, sa­ko K. C. Al­mi­nas, šv. Ka­zi­mie­ras bu­vo iš­si­moks­li­nęs, lais­vai kal­bė­jo ne vie­na kal­ba, tu­rė­jo fi­lo­so­fi­nį pa­si­ren­gi­mą. Jo gi­lus ti­kė­ji­mas pa­dė­jo bū­ti so­cia­liai jaut­riu, žmo­nių mė­gsta­mu ka­ra­lai­čiu.

„Jei mū­sų šių die­nų po­li­ti­ka ne­bi­jo­tų žo­džio „krikš­čio­niš­ka“, pri­pa­žin­tų šv. Ka­zi­mie­rą mū­sų glo­bė­ju, Lie­tu­va ir­gi pa­kel­tų ge­ro­vę, so­cia­li­nį jaut­ru­mą, – sa­ko C. K. Al­mi­nas. – Šv. Ka­zi­mie­ras mums šian­dien taip pat la­bai rei­ka­lin­gas. Ne tik kaip var­di­nės, kaip šven­tė, bet kaip mū­sų vi­sų jun­gia­ma­sis šven­tu­mas, ku­ris is­to­ri­jos šimt­me­čiuo­se neiš­sit­ry­nė.“

Al­gir­do SA­BA­LIAUS­KO (EL­TA) nuo­tr.

Ko­vo 4-oji – Lie­tu­vos glo­bė­jo šv. Ka­zi­mie­ro die­na.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro Et­ni­nės kul­tū­ros sky­riaus pa­pro­čių ir apei­gų po­sky­rio va­do­vė et­no­lo­gė Ni­jo­lė Mar­cin­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad XX am­žiaus pra­džio­je Ka­zi­mie­ras bu­vo la­bai po­pu­lia­rus var­das, ypač Vil­niaus kraš­te.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ka­zi­mie­ras Ce­les­ti­nas Al­mi­nas vi­suo­met per var­da­die­nį su­lau­kia daug svei­ki­ni­mų.

 Vie­nin­te­lis lie­tu­vių šven­ta­sis – Ka­zi­mie­ras gi­mė 1458 m. spa­lio 3 d. Kro­ku­vo­je, ka­ra­liaus šei­mo­je, pra­tęs­da­mas gar­bin­gą Ge­di­mi­nai­čių di­nas­ti­ją. Jo tė­vas bu­vo Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ra­lius Ka­zi­mie­ras, se­ne­lis – Jo­gai­la, pro­se­ne­lis – Al­gir­das. Bū­da­mas 17 me­tų ka­ra­lai­tis Ka­zi­mie­ras pir­mą kar­tą at­vy­ko į Vil­nių ir iš kar­to pa­mi­lo šį mies­tą bei jo žmo­nes. Bū­da­mas 21-erių jis jau at­vy­ko į Vil­nių tvar­ky­ti tė­vo pa­ti­kė­tų ka­ra­liš­kų rei­ka­lų.

Užau­gęs ka­ra­liaus rū­muo­se Ka­zi­mie­ras vi­siš­kai ne­si­ža­vė­jo spin­din­čia pra­ban­ga, že­miš­ko­mis links­my­bė­mis. Svar­biau­sia ka­ra­lai­čiui Ka­zi­mie­rui bu­vo iš­ti­ki­my­bė Die­vui, mal­da ir pa­gal­ba varg­šams.

Ka­ra­lai­tis Ka­zi­mie­ras mi­rė 1484 m. ko­vo 4 d. Gar­di­no pi­ly­je. Jam bu­vo 26-eri. Pa­lai­do­tas Vil­niaus ka­ted­ro­je.

1521 me­tais po­pie­žius Leo­nas X pa­skel­bė ka­ra­lai­tį Ka­zi­mie­rą šven­tuo­ju, dar po ke­le­rių me­tų šv. Ka­zi­mie­ras pa­skelb­tas Lie­tu­vos dan­giš­kuo­ju glo­bė­ju.