
Naujausios
Kelionė į Tolminkiemį – lyg į praeitį
Šeštadienį jau 28-ąjį pavasarį autobusais iš Šiaulių žmonės judėjo į Mažąją Lietuvą, Tolminkiemį, pas K. Donelaitį – tvarkyti kapų, lankyti jo gimtinės, bažnyčios ir klebonijos, kur jis mąstė, dirbo, kūrė.
Pirmą kartą iš Europos Sąjungos išvažiavusį, sovietmečiu negyvenusį jauną žmogų Kaliningrado sritis nustebino.
Gintarė VALUCKYTĖ
gintare@skrastas.lt
Vizos – didžiausia kliūtis
Ankstų rytą autobuse ir mikroautobuse įsitaiso 62 žmonės iš Šiaulių, Joniškio, keletas panevėžiečių. Daugelis važiuos ne pirmą kartą: universiteto žmonės, poetai, aktoriai, muziejininkai, gydytojai, teisininkai, žurnalistai ir kiti. Bagažas pasipildo grėbliais, dalgiais, pirštinėmis.
Kaip ir kasmet, kelione, vizomis rūpinosi K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus įkūrėja ir pirmininkė Izolina Lingienė.
Ji prisimena, kad pirmos kelionės į Tolminkiemį nebūdavo gausios. Vėliau Tolminkiemis sulaukdavo apie 800 žmonių iš visos Lietuvos.
„Paskui atsirado vizos. Tada jau vargo vakarienė. Važiuotų daug daugiau žmonių, jeigu vizų nereikėtų ir būtų daugiau autobusų“, – sako I. Lingienė.
Laiko mašina atgal
Porą valandų riedame pietvakarių link. Rytinė saulė nušvietusi pievas, žolę rupšnoja karvės, užsėti pasėliai. Pro akis lekia jaukios, žydinčios sodybos.
„Kokia graži mūsų Lietuva“, – girdis moters balsas snaudžiančiame autobuse.
Pro Kudirkos Naumiestį pasiekiame Kybartus. Eilėse prie pasienio nusidriekusi eilė automobilių – daugiausia senų „VW Passat“. Vyrai autobuse komentuoja, kad tokio automobilio bakas gali sutalpinti apie 100 litrų pigių rusiškų degalų.
Pasus autobuse greitai peržiūri lietuvių pasienietis. Kitame sustojime galvas skaičiuoja rusų pasienietė. Autobusą dairydamasis pereina ir pasienietis, iš jo pasklinda pagirių kvapas.
Žygiuojame į pasienio kontrolės postą. Aplink jauni darbuotojai, plačiomis žaliomis kepurėmis ir striukėmis su nusitrynusiais užrašais.
Kontrolėje kiekvieno veidas gerai apšviečiamas, po keletą minučių kiekvienas išstovime priešais kontrolierių, iš viso apie valandą.
Pirmieji vaizdai Rusijoje žmogui, keliavusiam tik po Europos Sąjungos šalis, netikėti. Gamta bujoja: krūmai, žolynai apėmę senas trobas, fermas. Iš žemės, kur galėtų augti javai, ganytis gyvuliai, natūraliai kalasi miškas.
Pirmasis miestelis, Stalupėnai (Nesterov) paskendęs netvarkingoje žalumoje. „Visada šviežias alus“ – švyti užrašas tarp medžių ant aludės, panašios į mūrinę dėžutę. Šmėžuoja nemažai apirusių, begriūvančių vokiškų pastatų.
„Lyg laiko mašina atgal į sovietmetį“, – aiškina vyresnė kolegė.
Tolminkiemyje – ramybė ir sąstingis
Toliau lydimi žmogaus neliesto gamtovaizdžio pasiekiame Tolminkiemį. Pasitinka vokiško stiliaus raudonų plytų traukinių stotis, ant kurios vos įskaitomas vokiškas užrašas „Tolminkiemis“.
Kaimas sustingęs, gyvybės ženklai - tik vištos ir ant dažno stulpo įsikūrę gandralizdžiai. Bruzgynuose skendi namukai, iki durų praminti takeliai. Kiekvienas namas kaip svarbiausią atributą turi palydovinę lėkštę.
Rusiškas Tolminkiemio pavadinimas „Čistyje prudy“ kelia šypseną, kai žvelgi į murzinas kaimo balas.
Sustojame aikštelėje prie K. Donelaičio bažnyčios ir memorialinio muziejaus, kur dar vienas autobusas lietuviškais numeriais – studentų iš Edukologijos universiteto.
Šiaulių krašto žmonės, nors daugelis vyresnio amžiaus, čiumpa darbo įrankius ir energingai supuola į greta bažnyčios užžėlusius darželius. Dalgis – vienas svarbiausių įrankių, rodos, pagrindiniai aplinkos tvarkytojai ir būna I. Lingienė su talkininkais.
Tapyba po atviru dangumi
K. Donelaitis gyveno ramybe dvelkiančioje vietovėje: nuo bažnyčios bokšto matyti Romintos giria, bažnyčią ir kleboniją supa seni ąžuolai. Dabar klebonijoje – muziejus.
„Čia K. Donelaitis, žiūrėdamas pro du langelius šiaurėje, rašė „Metus“, – sakė I. Lingienė.
Per paskutinį dešimtmetį muziejuje atsirado ir baldai, kuriais pasirūpino vienas aktyviausių Tolminkiemio bažnyčios atstatymo dalyvių, K. Donelaičio draugijos pirmininkas Napalys Kitkauskas.
Kaliningrado srities Dūma turėjo ketinimų K. Donelaičio muziejų kartu su keliolika liuteroniškų bažnyčių perduoti stačiatikių cerkvei, tačiau Kaliningrado srities bendruomenė kreipėsi į Rusijos vadovus, Kaliningardo srities gubernatorių ir apgynė lietuvių kultūros palikimą.
Kur gražiausiai atsiveria Tolminkiemio vaizdai, išsidėsto dailininkai iš Rusijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos – rusai K. Donelaičio garbei surengė tarptautinį plenerą. Jaunimas sukasi ir aplink tapytoją iš Lietuvos – Saulių Kruopį, kuris negaili Kaliningrado srities lietuvaičiams patarimų. Kalbasi tik rusiškai.
Dovanojo „Poezijos pavasarį“
Po darbų tradiciškai visi susirenka bažnyčioje. Lietuvių liaudies dainas, sutartines su rusišku akcentu dailiai dainuoja mokiniai iš Černekovskio, Nemano, Sovetsko, kitų miestų mokyklų. Jų čia atvyko apie 100 – tai tarsi mokslo metų pabaigos egzaminas, rodo, kiek išmoko per lietuvių kalbos pamokas.
Bažnytėlėje surengtas „Poezijos pavasaris“, savo eiles skaito poetai Alma Karosaitė, Aidas Marčėnas, Benediktas Januševičius, Donatas Petrošius. Savo kūryba dalijasi ir Lietuvos Edukologijos universiteto studentai.
Šiaulių dramos teatro aktorės Nomedos Bėčiūtės skaitomos eilės aidi bažnyčios rūsyje, kur palaidotas K. Donelaitis.
Susirinkusiųjų padėkos ir ypatingas dėmesys atitenka I. Lingienei už ilgametį rūpestį K. Donelaičio kultūriniais paminklais, išvykų iš Lietuvos organizavimą į Kaliningrado sritį.
Kelionę sutrumpino lietus
Pasipila lietus, judame link dar vieno svarbaus objekto – Lazdynėlių, kur gimė K. Donelaitis. Kaimo jau nebėra, vietoj jo čia pasodinti 275 ąžuolai, jie jau paaugę. 2014 metais, kuomet bus klasiko 300-asis jubiliejus, parkelis turėtų išaugti iki 300 ąžuolų.
Kita stotelė – Gumbinė (Gusevas). Stabtelime prie skverelio K. Donelaičiui, kur jam pastatytas paminklas. Netoliese ant išpieštos daugiabučio sienos užrašas „Gumbinen“.
Merkiančiame lietuje žmonės ieško parduotuvių lauktuvėms pirkti, vaistinių – pigiau įsigyti vaistų. Miestas tvarkingas, aidi miesto šventės muzika, sklinda kepamos mėsos kvapai.
Dėl lietaus kelionės maršrutas sutrumpėja – iškart sukame namo pro Tilžę (Sovetską).
Grįžtant pasieniečiai praleidžia greičiau nei įvažiuojant. Lietuvių pasieniečiai bagažo netikrina. Įvažiavę į Lietuvą žmonės autobuse lengviau atsikvepia, grožisi moderniais Tauragės pastatais, trinkelėmis išgrįstais skverais.
I. Lingienė nuoširdžiai dėkojo visiems keliavusiems, apdovanoja pirmą kartą apsilankiusius Mažojoje Lietuvoje pas K. Donelaitį.
Autorės nuotr.
DARBAI: Iš Šiaulių atvykusios moterys netruko sutvarkyti darželio prie K. Donelaičio bažnyčios.
BAŽNYČIA: Bažnyčia jaukiai stovi tarp senų ąžuolų, akmenimis grįstas takelis veda klebonijos link.
UŽRAŠAS: Ant vokiško stiliaus Tolminkiemio stoties užrašo „Tolminkiemis“ jau beveik nematyti.
PLENERAS: Rusai K. Donelaičio garbei surengė tarptautinį plenerą.
VAIKAI: Renginio metu sutartines dainavo Kaliningrado srities lietuviai.
INICIATORĖ: K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus įkūrėja ir pirmininkė Izolina Lingienė jau 28 metus su talkininkais keliauja į Tolminkiemį.
KAIMAS: Rusiško kaimo vaizdelis: griūvanti troba su pakrypusia tvora ir išpuoštas šulinys šalia.