Kelionės po pasaulį veda į save

Kelionės po pasaulį veda į save

Šiaulietis Sergejus Staponkus – istorijos mokytojas, draugų vadinamas Seržu. Čia jis su skauto kaklaraiščiu ir Vyčio lazda, čia – su margu studentų būreliu iš viso pasaulio. „Jeigu būčiau knyga, tai manęs reikėtų ieškoti nuotykių skyriuje“, – šypsodamasis apie save pasakoja vietoje nenustygstantis vyras.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

alvydas@skrastas.lt

Svajonių darbas

Viena Seržo kasdienybės pusė yra labai tradicinė. Dirba istorijos mokytoju Šiaulių Gegužių progimnazijoje. Turi auklėjamąją klasę – šeštokus. Dar studijuoja istoriją Šiaulių universitete. Prieš metus Seržas buvo išrinktas Šiaulių metų mokytoju savanoriu. Tais pačiais metais universitete jis buvo išrinktas metų studentu savanoriu.

„Studijuoti istoriją – mano besipildanti svajonė. Mėginu sudominti vaikus istorijomis ir istorija. Kartais tą pačią savaitę atsiskaitinėju „kryžiaus žygius“ Istorijos katedroje ir tuo pat metu diskutuoju apie tai su mokiniais, – pasakoja Sergejus Staponkus. – Esu Šiaulių skautų tunto vadovas. Aktyviai skautauju ir mėginu jaunimui įskiepyti tarpukario „skiepus": meilę gamtai, artimui ir tam mažam žemės lopinėliui, kuriame gimei ir gyveni.“

Dar jis savanoriauja, kur tik spėja: ŠU studentams iš užsienio jis yra mentorius – žmogus, kuris pasitinka vos atvykusį, ir būna jo draugu bei palydovu visą studijų laiką. „Sukinėja“ galvą „Protų karų“ žaidime, mėgina tapti sveikuoliu. Veiklos netrūksta.

– Vyras mokykloje vis dar retenybė. Ar niekas nebandė tavęs atkalbėti?

– Ar gali būti geriau – trečdalis paros praleista svajonių darbe? Kai į tave žiūri 60 susidomėjusių akių – tampi kūrėju. Ar būsi laimingesnis, jei dirbsi vadybininku ar inžinieriumi?

Auklėtinius turiu vos pirmus metus. Žvelgiu į šeštokus ir prisimenu save – pasiutęs, nuolat gaunantis pastabų ir įsimylėjęs tai pirmūnę, tai ilgakasę iš pirmo suolo. Labai noriu, kad vaikų prisiminimai apie mokyklą būtų tik gražūs. Tokius, kokius gavau iš savo pirmosios auklėtojos A. Marcinkienės. Ji moko pradinukus toje pačioje Gegužių mokykloje. Iš jos perėmiau auklėtinius. Atsitiktinumas?

Esu kolektyve, kuriame beveik 90 procentų – moterys. Ne iškart supratau vienos kolegės žodžius, adresuotus vyrams: "Esate ne tik retenybė, bet ir vertybė. Druska, gardinanti patiekalą".

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad vaikams mokykloje reikia ne tik „antros mamos“, bet ir (ypač berniukams) tėviško pavyzdžio. Juk nemažai tėvų „pamiršta“ savo atžalas po skyrybų. Nekreipia dėmesio po darbų. Dažnai išvyksta ilgam laikui dirbti į užsienį.

Savanoriauti – naudinga

– Dabar žmonės linkę nieko nedaryti už dyką. Kokią naudą matai savanorystėje?

– Papasakosiu istoriją apie vaikiną, kurį krizės metu darbas pats susirado. Maždaug prieš penkerius metus, vaikinas subūrė vaikus ir pradėjo juos mokyti skautiškų gudrybių. Tempė į stovyklas, keliones, renginius, žygius. Mokyklos vadovybė jam pasiūlė oficialiai tapti antraeiliu darbuotoju – skautų būrelio vadovu. Vaikystėje šis vaikinas buvo padegęs penkiaaukščio rūsį, buvo įtrauktas ir į policijos įskaitą. Jis baigė Statybininkų mokyklą, o kaimynai jam prognozavo mažiausiai pataisų namus. Ir štai jis tampa mokytoju.

– Kas pastūmėjo savanoriauti?

– Pats dar to nesuvokdamas pradėjau savanoriauti Samariečių organizacijoje nuo šešiolikos metų. Už tai esu dėkingas mokytojai R. Poškienei. Įpratau gyventi ne tik sau.

Dabar savanoriauju užsieniečiams studentams. Pasitinki studentą stotyje. Tampi jo gidu, bičiuliu ir šalies ambasadoriumi. Parodai šalį, gražius kampelius, supažindini su istorija, unikaliomis tradicijomis. Studentai iš Latvijos, Kazachstano, Slovėnijos nuo šiol žino Andrių Mamontovą, Aistę Smilgevičiūtę ir „Skylę“. Žino ir Šiaulių krepšinio, futbolo bei regbio klubus, už kuriuos teko sirgti. Žino, kur skaniausi šaltibarščiai ir cepelinai. Po kelių savaičių atvyksta du studentai iš Gruzijos – šalies, su kuria labai norėčiau susipažinti.

„Pabėgimai“

– Koks tavo požiūris į emigraciją? Ar nekilo noras lėkti iš Lietuvos užsidirbti?

– Jautri lietuviui styga... Teko ir man kelis kartus „emigruoti“. Greičiau norėjau pabėgti nuo supančios aplinkos. Užspaudė į kampą klausimai. Dirbti? Studijuoti? Stoti į kunigų seminariją? Vesti? Tranzavau į Italiją savanoriauti. Apsistojau prie Florencijos kalnuose „focolarų“ judėjimo įkurtame Loppiano miestelyje. Kai kurie jį vadina rojumi žemėje. Jį aplankydavo tūkstančiai turistų, kad išvystų 2000 gyventojų iš daugiau nei 50 šalių.

Pusmetis Italijoje išmokė ne tik italų kalbos, bet ir sugyventi bei dalytis kasdienybe su kitų kultūrų, religijų, nuostatų ir spalvų žmonėmis. Su daugeliu jų palaikau ryšį. Toks „pabėgimas“ padėjo apsispręsti, kur pasukti savo gyvenimą. Grįžęs tą pačią dieną paprašiau savo būsimosios žmonos Aurelijos tėvelių leidimo vesti jų dukrą.

– Gal būtų verta visas klajones surašyti į knygą?

– Jei būčiau knyga, tai tikrai nuotykių. Mano Angelas sargas užsigrūdinęs.

Italijoje per vieną dieną susikaupę įspūdžiai neleisdavo užmigti. Tranzavau į Boloniją, kur vyko Eurolygos varžybos tarp „Kinder“ ir Kauno „Žalgirio“. Įėjau į areną kaip Lietuvos žurnalistas ir bendravau su Arvydu Saboniu po vienų iš paskutinių jo varžybų. O vakare sutikau išeinantį iš koncerto Andrea Bocelli. Perdaviau jam linkeėjimus nuo Lietuvos fanų. Gavau autografą.

Naktį partranzavau į Florenciją ir sutikau budintį lietuvį pranciškoną. Gavau nakvynę 700 metų menančiame, ant kalno esančiame šv. Pranciškaus vienuolyne, pro kurio langą rytą atsiveria visas renesanso lopšys – Florencija.

Keliais sakiniais tuos išgyventus jausmus sunku nusakyti.

– Tai panašių „pabėgimų“ buvo ne vienas?

– Kiekvienais metais bent savaitei reikia kažkur pabėgti, susikrovus kuprinę pasiduoti likimui. Pernai tranzavau apie 1200 kilometrų į Švediją. Kristianstade vyko pasaulinė skautų stovykla su 40 tūkstančių skautų iš 200 šalių. Švediško šaltumo stereotipus šildė pasitaikę kelyje žmonės, o gal ant kaklo kabantis skautiškas kaklaraištis, kuris tuo metu buvo demonstruojamas ir naujienose, ir stenduose ant karaliaus Karlo Gustavo XVI kaklo.

Tik nusileidus lėktuvui „susitranzavau“ lietuvaitę. Netrukus gavau kavos, gitarą, Taizė giesmių ir nakvynę ten esančiame piligrimų centre, kuriame kelioms dienoms tapęs savanoriu pagelbėjau virtuvėlėje.

Pasaulis mažas. Kelyje pasitaikė kaimynų, Kristianstade sutikau mokyklos draugę, paskutinę naktį oro uoste – pažįstamą. Tokiomis akimirkomis supranti, kad esi ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio pilietis.

Užkrėsti svajone

– Tranzuoti – dar vienas tavo pomėgis?

– Tai – savotiškas adrenalinas ir ambasadorystė. Taupymas – paskutinėje vietoje. Kažkada pasižadėjau, kad turėdamas automobilį sustosiu visiems stabdantiems. Kasdien važinėdamas iš Gegužių kaimo į miestą ir nepakėlusiems rankos stoju. Nustemba, lipa ir dėkoja. Savotiška savanorystė. O kad daugiau automobilių sustotų, nebereiktų ir miesto autobuso į Gegužius.

– Turi porą vaikučių ir labai tave suprantančią žmoną...

– Draugai klausinėja, kaip manęs Aurelija neišvaro iš namų dėl tų veiklų. Juokaudamas atsakau, kad ir taip nebūnu namie, tai nėra kaip išvaryti. Žinoma, šeima – tai pamatas, ant kurio stovi mano gyvenimas. Ir jei tik „stogas“ pasakys „stop“, aš sustosiu ir eisiu virti vaikams pietų – makaronų su baziliko padažu.

– Ar turi dar kokių svajonių?

– Patarlė sako, kad nesakytum niekam savo svajonių, nes jos neišsipildys. Aš priešingai  manau – kuo ryškiau mąstai, kalbi, daliniesi savo svajonėmis, tuo greičiau jos pildosi. Galbūt, tu kažką uždegsi taip pat svajoti.

MOKYTOJAS: Sergejui Staponkui dirbti mokytoju – svajonių darbas.

Jono TAMULIO nuotr.

SKAUTAS: Seržą dažnai galima pamatyti su skautišku kaklaraiščiu ir vyčio lazda.

Asmeninio archyvo nuotr.

KŪRYBA: Dirbdamas su vaikais Sergejus Staponkus gali pasijusti kūrėju.

KELIONĖS: Kelionėse žmogus tampa savo šalies ambasadoriumi.

Autoriaus nuotr.

PABĖGIMAI: Kiekvienais metais S. Staponkui norisi ištrūkti iš kasdienybės ir atsiduoti kelionėms, kuriose kryptį nurodo likimas.

MOKYTOJAS: Sergejui Staponkui dirbti mokytoju – svajonių darbas.