
Naujausios
Kelmiškiai audžia tautinį kostiumą
2017-ieji Lietuvoje paskelbti Tautinio kostiumo ir Piliakalnių metais. Ta proga Kelmės kultūros centro centre audžiamos Kelmės krašto skaros ir kitos tautinio kostiumo detalės.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Renovuotame Kelmės kultūros centre atsirado vietos trejoms staklėms. Dovanotomis staklėmis iš Švedijos žemaitišką skarą audžia Amatų studijos vadovė Irena Arlauskienė.
Kitas stakles apmetusi ir jau audimą pradėjusi Kelmės kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Angelė Jovaišaitė. Būdama ir etnografinio kolektyvo vadovė, A. Jovaišaitė ketina išsiausti sau, išausti kolektyvo nariams žemaitiškų marškinių puošybos elementų – žičkų. A. Jovaišaitė yra išaudusi ir tris žemaitiškas skaras, audė ir Monika Užomeckaitė.
Trečiosios staklės skirtos norintiems susipažinti su audimu. „Tikėdamiesi, jog atsiras žmonių, norinčių bent pabandyti austi, organizavome audimo kursus. Austi mokėsi keletas kelmiškių, bet rimtai „užsikabino“ moksleivė Monika Norkutė. Mergina ketina išsiausti audinį žemaitiškam sijonui“, – pasakojo Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Jokubauskienė.
Kelmiškė audėja Ona Butvilienė padeda paruošti stakles, moko austi.
Kol kas audžiama nedaug žemaitiško kostiumo detalių, nors jų poreikis – labai didelis. Tautinių kostiumų labai trūksta folkloro kolektyvams.
„Ant rietimo jau susukta gal dešimt skarų. Jei audėjų ateityje atsirastų daugiau, būtų galima žemaitiškus kostiumus ar jų detales parduoti. Visoje Lietuvoje nėra daug audžiančiųjų autentiškus tautinius kostiumus“, – sakė N. Jokubauskienė. Audėjoms toks jų užsiėmimas būtų ir pomėgis, ir uždarbis.
N. Jokubauskienė papasakojo apie tautinių kostiumų savitumus.
Žemaičiai iš kitų regionų išsiskiria pirmiausia raudonmargių žičkinių skarų gausa.
„Skarą reikia mokėti užsirišti. Svarbu, kad būtų lygūs skaros kampai, iš po skaros neišlįstų nė vienas plaukas. Žemaitiškai skarą ryšėdavo ir mano mama“, – pasakojo N. Jokubauskienė.
Žičkinės skaros skirtos išeigai, dažniausiai jas moterys ryšėdavo eidamos į bažnyčią, į atlaidus. Šventinė skara dar būdavo gražinama įvairiaspalviais kutais. Namuose užtekdavo užsirišti drobinę skarelę be pagražinimų.
„Žemaičių drabužiai būdavo spalvingi, dažnai – ir turtingi. Tačiau skirtingose Žemaitijos vietovėse žmonės vilkėdavo labai skirtingus drabužius. Ypač išsiskiria Klaipėdos krašto žemaičiai, pamariškiai, Mažosios Lietuvos atstovai. Jų tautiniuose kostiumuose nemažai juodos, tamsiai mėlynos spalvos, kitokie ir motyvai, ornamentai“, – sakė N. Jokubauskienė.
Pasak audžiančių moterų, šiam amatui ir menui reikalinga didžiulė kantrybė ir noras.
„Audime reikia matyti prasmę – išmokti austi iš senųjų meistrų ir išsaugoti ateities kartoms. Didelis džiaugsmas, jei austi išmoksta nors vienas jaunas žmogus“, – sakė I. Arlauskienė.
Autorės nuotr.
Kelmės kultūros centro Amatų studijos vadovė Irena Arlauskienė išmoko austi keturnytę žemaitišką skarą. Namuose kelmiškė turi stakles, su kuriomis audžia ir Kelmės krašto prijuostę.
„Tikrą žemaitišką skarą reikia mokėti užsirišti“, – sakė Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Jokubauskienė.