Naujausios
VASARA SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“
Kiekviena skulptūra turi savo istoriją
„Trys nykštukai“, „Pelikanai“, „Senelis ir anūkai“ – visiems šiauliečiams šios skulptūros tapo neatsiejama miesto dalimi. „Išleidau jas į gyvenimą, neprisirišau, nebegalvoju. Jos yra miesto – nebe mano, nors ir rūpi, kaip paveikė jas laikas ir žmonės“, – sakė skulptorė, dailininkė, pedagogė Birutė Kasperavičienė, sutikusi pasivaikščioti prie savo kurtų darbų. Gležnos moters rankoms pakluso ir granitas, ir marmuras, ir medis.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skastas.lt
Jaukiuose namuose, jaukūs darbai
Pakviesta pasivaikščioti prie savo kurtų skulptūrų, ponia Birutė suglumo. Ar tai dar kam nors įdomu?
Pakviečia užeiti į svečius. Moteris praveria ir dirbtuves.
Namie tyla, verandoje ant palangės tingiai miega katė. Per langus ant skulptūrų gula saulės spindulių juostos, pabrėždamos veido, pirštų linkius. Kiek tik akys aprėpia – mažosios medžio skulptūros. Ponios Birutės ir jos vyro, skulptoriaus, dailininko, pedagogo Kazio Kasperavičiaus darbai.
Pasakoja apie skulptūrų idėjas, pagaminimo techniką: „Mergaitė“ – akmens, „Sūkurys“ – medžio darbas, medinė plaštaka iš pirmo žvilgsnio primena tik rankos motyvą, tačiau autorė pakvietė atidžiau pažvelgti – pirštai turi veido bruožus, akis, sunertas rankas, ir stovi visi kaip vienas.
Namuose sėte prisėta darbų, kiekvienas turi savo vietą, net pakėlus akis į palubę, nustebina grakštūs medžio dirbiniai.
Odė odai
„Su medžiu nebedirbu – per sunku. Visą gyvenimą – su jėga, o dabar moterimi pasijaučiau. Atradau fantastinę darbo medžiagą – odą. Taip, taip... Čia dvimetriniai bambukai, o ant jų vabzdžiai“, – rodo savo naujus darbus iš odos menininkė.
Ponia Birutė per savo septyniasdešimtmetį sau ir artimiesiems pasakė: „Viskas, medžio nebedrošiu. Jam skyriau beveik visus kūrybos metus, nebėra jėgų šiai medžiagai“.
Pakylame laiptais į moters dirbtuves. Kampe dubenėlis su vandeniu jos numylėtinei iš prieglaudos prieš penketą metų priglaustai kalytei. Darbo stalas jau tuščias. Baigtas darbas „Dviese valtimi“. Ant palangės – drakonas iš stiklo ir odos, kiti darbai.
„Oda – dabar mano atradimų laukas. Ji labai skirtinga, lengvai pasiduoda. Bandau, ieškau, kuriu. Vienus darbus greitai padarau, prie kitų užtrunku. Be įkvėpimo niekur nenuskubėsi, geriau ir į dirbtuves neiti“, – šypsosi menininkė.
Jau baigti darbai iš odos laukia pavasarį būsiančios autorinės parodos.
Prie darbų neprisiriša
Ponia Birutė pasiima skrybėlaitę ir keliauja kartu su „Šiaulių kraštu“ prie jos kurtų skulptūrų mieste.
Pirmoji Šiauliuose atsiradusi B. Kasperavičienės skulptūra – „Poilsis“, ant pilvo gulinti, kojas kilstelėjusi moteris – pirmasis jos darbas iš granito. Ji atsirado 1973 metais pagal tuometinės Televizorių gamyklos užsakymą.
Skulptūra daug metų buvusi gamyklos teritorijoje, po jos uždarymo iškelta į gatvę. Šiuo metu ji Pramonės gatvėje paskendusi tarp žolių ir užstatyta automobiliais.
„Šiaulius turėjau prisijaukinti, nepažinojau miesto, nelabai man jis patiko, bet ištekėjusi už Kazio, po studijų atvažiavau čia gyventi ir privalėjau miestą prisijaukinti su visomis jo nykiomis vietomis“, – prisiminė skulptorė.
Kitais metais laukia keturios ypatingos progos: abiejų su vyru jubiliejai, bendro gyvenimo penkiasdešimtmetis ir parodos atidarymas.
Nykštukų baltumą naikina gamta
Skulptūra „Trys nykštukai“ prie Kaštonų alėjos stovi nuo 1976 metų. Autorė nykštukus apglostė, apčiupinėjo, pakrapštė apaugusias kerpes: „Baltasis marmuras nėra gera medžiaga po medžiais ir atviru dangumi stovinčiai skulptūrai – atrodo lyg murzini“.
„Sovietmečiu menininkai buvo aprūpinami ir medžiagomis, ir įrankiais. Dviese su vyru gavome 2 kubus marmuro. Dar ir dabar šiek tiek jo likę. Blogiausia, kad marmuras mūsų oro sąlygomis nėra tinkamas – sugeria drėgmę, aižėja, korėja, tamsėja, nedaug, keletą milimetrų, bet skulptūra tampa nebe balta“, – aiškino apžiūrinėdama savo nykštukus ponia Birutė.
Parodo, kad pakrapščius lengvai nuo skulptūrų nusiima kerpės. Perspėja, kad naudoti rūgšties turinčių priemonių negalima – ardys marmurą, tačiau su šepečiu ir milteliais tikrai pašveisti galima.
„Visada žinojau, kad taip bus. Nesureikšminu. Kodėl nykštukai trys? Skaičius gražus“, – juokiasi autorė.
Į klausimą, kodėl kilo mintis įamžinti nykštukus, ar senelį su mažais anūkėliais, skulptorė nusišypsojo – ji visuomet norėjo kurti vaikams, gaudavo nemažai užsakymų iš vaikų darželių, kad sukurtų žaismingų personažų skulptūrų.
Vardija vaikų įstaigose įsikūrusius darbus: berniukas ant gaidžio, du vaikai su katinu, vaikutis už užuolaidos, vaikas su balandžiu, pasakų senelis ir kitos skulptūros. Prisipažįsta, kad niekada neskaičiavo savo kūrinių, kiek jų sukūrė, nežino.
„Ryšys su vaikais, kūryba jiems, buvo nuo mano diplomo darbo institute. Jie man labai įdomūs, žaismingi, linksmi, kūrybingi, mąstantys“, – pasakojo B. Kasperavičienė.
Miestui puošti – žaismingi akcentai
Skulptūra „Senelis su anūkais“ buvo pagaminta ir pastatyta 1977 metais pagal tuometės meno tarybos užsakymą. Menininkai pristatydavo savo darbo maketus, vieną iš jų išrinkdavo įgyvendinti.
Iš pradžių padaromas nedidelis skulptūros maketas – darbo modelis. Pagaminami specialūs skulptūros karkasai, kurie aplipdomi moliu. Vėliau iš gipso liejami kontūrai – tai negatyvinės formos.
Impregnuotos formos sujungiamos, vidus pripildomas betono skiediniu. Sustingus betonui, nukalamas gipsas. Lieka skulptūros pagrindas, kurį apsiuva variu.
„Turiu nuostabų vyrą! Jis man visada padėdavo. Aš karpiau vario iškarpas, Kazys viską susagstė. Mes visą laiką – abu, ir dirbame abu. Man gyvenime dėl visko pasisekė“, – sakė skulptorė.
Šiaulių centre 1978 metais nutūpė „Pelikanai“. Idėja buvo parsivežta iš Palangoje vykusių kūrybinių dirbtuvių. Anksčiau kirbėjusi idėja įamžinti šiuos, Lietuvoje negyvenančius paukščius, buvo įgyvendinta makete iš molio. Su šiuo maketu dalyvavusi meno tarybos skirtoje parodoje sulaukė pasiūlymo, jog tokios skulptūros reikėtų miestui.
„Mane sužavėjo šių paukščių monumentali forma, jų stovėsena. Gamindama iš metalo, gali ažūrų priraityti, nors ir povą su uodega, bet medžiaga įpareigoja suteikti atitinkamą formą“, – pasakojo detales skulptorė.
Medicinai – moters įvaizdis
Nuvažiavus prie Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos korpuso pagrindinio įėjimo, ponia Birutė pakelia galvą į viršų – ten jos skulptūra „Medicina“, pastatyta 1984 metais.
Statant šį korpusą buvo užsakyta skulptūra, susijusi su medicina. Autorė ėmė sukti galvą, kaip pavaizduoti mediciną?
Kartą žiūrėdama televizorių jai užkliuvo vaizdas operacinėje: gydytojai ir slaugytojos buvo iškėlę švarias rankas prieš operaciją – tai reiškė pasiruošimą darbui.
„Pamačiau ir supratau kad tai yra TAI. Iškart ėmiausi darbo. Moteris – švelnumo, atjautos, slaugos paralelė, be to, moters formos grakščios, kojas paslėpiau rūbų klostėse“, – rodo į skulptūrą autorė.
2008 metais atidarius Moters ir vaiko kliniką šalia pagrindinio įėjimo atsirado ir balta angeliuko skulptūra „Aš noriu gyventi“. Jos autorė pasakoja, kad pirmoji mintis buvo pagerbti ir įamžinti negimusius vaikus. Geriausiai tiko liūdno balto angelo idėja.
„Baltas marmuras ant granitinio pagrindo. Jis kiek dėmėtas, bet čia toks marmuras. Parinkau angelui tokią pozą, kokia vaikutis būna mamos pilvelyje“, – apžiūrėdama baltąją skulptūrą pasakoja ponia Birutė.
Keistai jautėsi, kai buvo paprašyta atkurti Rozalime (Pakruojo r.) sudaužyto angelo skulptūrą. Atvežė jai maišą duženų ir nuotrauką. Moteris prikėlė angelą naujam gyvenimui, nulipdžiusi gipsinį maketą, nuvežė lieti iš bronzos į Estiją.
„Bronza – vertingas, tamsus metalas. Užkėlėme angelą, o čia kad pakils triukšmas! Kodėl angelas juodas? Vietos valdžia ėmėsi priemonių – nudažė bronzinį angelą baltais dažais. Tada jau miestelėnams įtiko. Kurioziška“, – šypsojosi B. Kasperavičienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ANGELAS: Skulptūrą „Aš noriu gyventi“ Birutė Kasperavičienė sukūrė 2008 metais. Šia skulptūra pagerbti negimę vaikai.
ODA: Skulptorė Birutė Kasperavičienė šiuo metu mėgaujasi naujai atrasta kūrybos medžiaga – oda. Pavasarį ketina pristatyti šių darbų parodą.
KŪRYBA: Vienos rankos pirštai – žmonės.
ŠVARKAS: Kabykla – švarkas. Autorė prisipažįsta, kad dirbdama ties šiuo kūriniu buvo pasikabinusi prieš akis vyro švarką.
NAMAI: Laukianti moteris pasitinka visus, ateinančius į Birutės ir Kazio Kasperavičių namus.
MODELIS: Skulptorės Birutės Kasperavičienės kieme ant akmens sėdi angeliuko, esančio prie Moters ir vaiko klinikos, modelis.
PATARIMAS: „Nykštukus nušveisti reikia šepečiu ir milteliais, nebus sniego baltumo, bet nebebus tokie murziai“, – sakė apžiūrėjusi savo kūrinius skulptorė Birutė Kasperavičienė.
MEDICINA: Ilgai ieškota idėjos, kaip turėtų atrodyti medicina skulptūroje. 1984 metais ant Chirurgijos korpuso sienos atsirado moteris lyg prieš operaciją iškėlusi rankas.
DEBIUTAS: „Poilsis“ – pirmasis skulptorės Birutės Kasperavičienės darbas Šiauliuose, pastatytas 1973 metais.
PAUKŠČIAI: „Pelikanai“ Šiauliuose atsirado 1978 metais, autorei pelikanai atrodė įspūdingi, retai Lietuvoje matomi paukščiai – įamžino.
KOMPOZICIJA: Šiaulių centre esanti skulptūra „Senelis su anūkais“, pasak autorės, neturi jokių poteksčių ar sukurtos legendos. Įgyvendino kūrybinę idėją, o trys anūkai geriau derėjo kompoziciškai.