
Naujausios
Kinams trūksta turinio, Šiauliams – žmonių
Šiaulių dailės galerijos Kultūrinių renginių ir parodų kuratorė Ernesta Šimkienė Čengdu mieste dalyvavo Kinijos ir Centrinės bei Rytų Europos menų bendradarbiavimo forume. „Jei mes galvojame, kaip pritraukti, edukuoti auditoriją, kinams aktualesnės turinio problemos: ką parodyti, kaip įdomiau pateikti“, – sako E. Šimkienė.
Čengdu mieste gyvena 16 milijonų gyventojų – daugiau nei penkios Lietuvos arba 160 Šiaulių. Mieste nuolat atidaromos naujos galerijos, statomos didžiulės salės.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Be improvizacijos
II-asis Kinijos ir Centrinės bei Rytų Europos menų bendradarbiavimo forumas (2nd China-CEEC Arts Cooperation Forum) vyko birželio 10–15 dienomis. Jame be kinų dalyvavo 16 Centrinės bei Rytų Europos šalių.
„Kinai siekia komunikacijos su šiuo valstybių bloku“, – sako E. Šimkienė.
Lietuvos delegaciją sudarė Ernesta Šimkienė (Šiaulių dailės galerija), Egidijus Stancikas (Kauno dramos teatras), Mykolas Natalevičius (Lietuvos kompozitorių sąjunga), Ingrida Gerbutavičiūtė (Šokio informacijos centras), Gabrielė Ivanauskaitė (Menų spaustuvė), Ugnius Liogė (šiuolaikinės baltiškos muzikos leidykla „Dangus"), prisijungė LR ambasadorė Kinijoje ir Pietų Korėjoje Ina Marčiulionytė.
E. Šimkienė veiklose, sesijose dalyvavo su vaizduojamųjų menų grupe. Programa buvo itin intensyvi. Kinai forumą organizavo labai kruopščiai, talkino savanoriai, kurie sekė laiką, kur ir kada reikia būti, kone nuvesdavo už rankos į vietą.
Didelis dėmesys buvo skiriamas saugumui. Nors dalyviai gyveno tame pačiame viešbutyje, kur ir vyko forumas, rytais ir grįžtant po pietų tekdavo pereiti kruopščią patikrą.
Kinams itin svarbūs formalumai. Europiečiams buvo keistas forumo formatas: trūko laisvo, neformalaus bendravimo. Kontaktų pasikeitimo mugė vyko pagal sąrašą, kas prie kokio staliuko turi atsisėsti, kas turi prieiti. Jokios improvizacijos.
Sesijos buvo verčiamos sinchroniškai, bet norint vėliau pasikalbėti, iškildavo kalbos barjeras, retas kinas kalbėjo angliškai.
Šiaulių dailės galerijos atstovė forume pristatė projektus, patirtį, menininkus, atsižvelgdama į tai, kas galėtų būti įdomu ir kinams. Teko moderuoti vieną sesiją.
Forume kontaktai užsimezgė ne tik su kinais, bet ir kolegomis iš Europos. E. Šimkienė parodo pluoštą vizitinių kortelių: tikisi, kad naujos pažintys ateityje išaugs į rezultatą.
Auditorijos netrūksta
Forumo tema buvo tradicija ir šiuolaikinis menas.
„Tradicijų ir šiuolaikinio meno tema kinams yra opi. Kraštas turi gilias tradicijas, tūkstantmečio istoriją, mes žinome jų kaligrafiją, tradicinę tapybą, medžio drožinius. Vyresnės kartos atstovai šiuolaikinį meną suvokia labiau kaip aklą Vakarų meno sekimą.“
Pasak E. Šimkienės, apie XIX amžiaus vidurį prasidėję kontaktai su Vakarų pasauliu paveikė ir kinų meną.
Kinų modernusis menas užgimė panašiai kaip ir Europoje, apie XIX amžiaus vidurį-pabaigą. O šiuolaikinio meno užuomazgos siejamos su praėjusio amžiaus aštuntuoju dešimtmečiu, kai baigėsi Mao Dzedungo era ir prasidėjo reformos.
„Yra žinomų puikių Kinijos menininkų, meno rinkoje jie aukštai vertinami“, – sako E. Šimkienė.
Kinijoje, juokiasi šiaulietė, suvoki savo mažumą: mieste, kuriame vyko forumas, gyvena šešiolika milijonų gyventojų, daugiau nei penkios Lietuvos. Mieste nuolat atsidaro naujų galerijų, statomos didžiulės salės scenos menui. Kinai nestato mažesnių salių nei 1 200 vietų.
„Jei mes galvojame, kaip pritraukti, edukuoti auditoriją, kinams aktualesnės turinio problemos: ką parodyti, kaip įdomiau pateikti. Todėl ir siekia bendradarbiavimo, – sako E. Šimkienė. – Sakoma, kad dabar plinta Lietuvos kultūros virusas Kinijai, aktyviai dirba Lietuvos ambasada, kultūros atašė. Rodoma daug teatro, šokio, ypač populiarūs performatyvūs menai. Jie turi sales, auditorijas, mes turime, ką parodyti.“
Sudėtinga suprasti
Nors programa buvo labai intensyvi, E. Šimkienė miego sąskaita stengėsi kuo daugiau pamatyti.
„Aš iki šiol nesuprantu, kas yra Kinija“, – įvertino forumo kolegė, kuri į šią šalį su projektais vyko jau šešis kartus.
Čengdu ir Pekiną aplankiusi E. Šimkienė pritaria: Kiniją sudėtinga suprasti. Sakyti „buvau Kinijoje“, būtų tas pats, kas nuvažiavus į Rygą pareikšti, jog „buvau visoje Europoje“.
„Matai lyg ir kažkokį socializmą, o šalia – laisva rinka. Nors, kai pasigilini, laisvė yra sąlyginė, valdžia panorėjusi gali uždrausti. Taip ir su menais: tai, kas oficialu, yra oficialu.“
Po forumo šiaulietė Pekine aplankė šiuolaikinio meno zoną 798, įsikūrusią didelėje fabriko teritorijoje. Nors ten neformalumo daugiau, bet menininkams yra grėsmė vieną dieną išgirsti, kad daugiau nebedirbs. Nepaisydami kontrolės, menininkai bando, ieško, kuria.
„Kinai negali naudoti „Facebook“, „Gmail“, „Google“, bet jie turi „WeChat“. Tarsi globalu, pasiekiama, bet naudojame kitas komunikacijos priemones ir vėl esame lyg už sienos. Paradoksas.“
Vieno vaiko politikos Kinijoje nebėra. Visgi jei šeimoje auga daugiau atžalų, tenka mokėti didesnius mokesčius.
Prieš forumo atidarymą teko susidurti su neįprastu reiškiniu. Išėję pasivaikščioti į Žmonių parką, forumiečiai pamatė apie 200 susibūrusių kinų su popieriaus lapais ir užrašais ant jų. Išsiaiškino, kad vyksta žmonių turgus, mamos ieško dukroms vyrų. Vienišumo problema didelė ir dar opėja: savanorė pasakojo, kad mieste gyvena daugiau moterų negu vyrų, tad tėvai antros pusės ieško tokiu būdu.
Daugiau nei valgis
„Su kinais turi tris kartus papietauti, kad taptumei draugais“ – posakio teisingumu įsitikino E. Šimkienė.
Maistas – neatsiejama kultūros dalis, socializacijos priemonė. E. Šimkienė juokiasi: kad ir kokie skoniai būtų, trečią dieną europiečiai pradėjo ieškoti batono ir kiaušinio.
Sičuanio provincija garsėja gilias tradicijas turinčia itin aštria virtuve. Jos vizitinė kortelė – Sičuanio pipirai, jazminų arbata. Skonių pasaulis žavi ir glumina. Nuo lotoso šaknies apelsinų padaže iki kirminų.
„Kinai valgo viską, kas skrenda, išskyrus lėktuvus, viską, kas šliaužia, išskyrus traukinius, ir viską, kas plaukia, išskyrus laivus“, – pacituoja kinų posakį E. Šimkienė.
Šiaulietė fotografijose įamžino gatvėse parduodamo maisto įvairovę, bet visko neišragavo.
Labai populiarus valgymo būdas Hot Pot – azijietiškos sriubos puodas. Stalo viduryje dideliame puode verda sultinys, į jį dedami įvairūs produktai. Kompanija sėdi prie didelio stalo, valgo, bendrauja. Ne tik maistas, bet ir smagus ritualas.
Kavinės dirba ilgai, tik susikalbėti sudėtinga. Kalbos barjerą padavėjai įveikia iš karto tiesdami telefoną: pasakyk, ko nori, išsivers. Kad kavinė baigia darbą, lankytojai suprato iš parodytų užmerktų akių. Nepaisant to, darbuotojai priėmė užsakymą.
Angliškai nekalba ir taksistai.
„Niekur nenuvažiuosi, jei neparodai hieroglifais, kur važiuoti. Net ir žemėlapyje telefone jiems keblu susigaudyti. Važiuojant iš oro uosto taksistas sustojo viduryje aštuonių juostų kelio, bandė išsiversti su dviem telefonais, kur jam reikia važiuoti!“
Įspūdingos vietos
„Sičuanio provincija Kinijoje – nuo didžiųjų pandų veisimo centro, tūkstantmetės muziejinės istorijos, tradicinės/netradicinės kinų šokio operos, keisčiausių valgomų/nevalgomų dalykų iki žalios jazminų arbatos bei visokių kitų įdomybių“, – taip socialiniame tinkle šviežius įspūdžius fiksavo E. Šimkienė.
Čengdu miestas, pelnęs prizą už turizmą, didžiuojasi didžiųjų pandų veisimo centru. Iš čia pandos skolinamos pasaulio zoologijos sodams. Veisimo centre gyvena apie 100 pandų, įskaičiavus iškeliavusias, bus apie 170. E. Šimkienė grožėjosi ne tik suaugusiomis pandomis, bet matė ir pačias mažiausias – dar auginamas inkubatoriuje.
E. Šimkienė aplankė garsiuosius objektus – Lamos šventyklą, Uždraustąjį miestą, Didžiąją kinų sieną.
„Kaip ją statė? Kaip žmonėms kilo tokia idėja?“ – šie klausimai jaudino menininkę. – Kinų siena – vienintelis žmogaus rankų darbas, matomas iš kosmoso. Tai daro įspūdį.“
Eidama E. Šimkienė bandė įsivaizduoti garsiosios performansų meistrės Marinos Abramovič kelionę.
M. Abramovič su mylimuoju Ulay sutarė, kad pereis kinų sieną, susitiks viduryje ir susituoks. Startuodami priešingose pusėse, turėjo nukeliauti po 2 tūkstančius kilometrų. Kol pora suderino visus leidimus, patyrė santykių krizę. Bet kelią vis tiek įveikė. Tik susitikimo taškas 1988 metais tapo išsiskyrimo vieta.
Uždraustasis miestas – Ming ir Čing dinastijų imperatoriaus rūmai Pekine, dabar – meno muziejus.
Uždraustąjį miestą per dieną aplanko apie 80 tūkstančių žmonių (nuo pietų bilietai nebeparduodami). Nepamirštamą įspūdį palieka didžiulės erdvės, augmenija, turtingos parodos ir kolekcijos.
Lamos šventykla, dar žinoma Yonghe vardu, yra viena įspūdingiausių šventyklų Pekine. Ją sudaro penkios didelės salės ir penki kiemai. Šventyklos komplekse gyvena budistai vienuoliai – juos galima sutikti vaikštančius ar medituojančius. Ore tvyro smilkalų kvapas.
Apokaliptinis vaizdas
Oras kelionės metu buvo lietingas, apniukęs, nebuvo dienos, kad atsivertų žydras dangus. „Nesupranti, ar smogas, ar apsiniaukę“, – svarsto E. Šimkienė.
Prieš kelionę buvo smalsu, kaip atrodo gyvenimas daugiamilijoniniame mieste.
„Žmonės išsiskirsto, nes miestas užima didelę teritoriją. Bet kai pamatai nesibaigiančią kokių 30-ies aukštų betoninių namų eilę, mūsų akimis, betoninė plynė atrodo kaip apokaliptinis vaizdas.“
Nustebino švara. Netgi nėra šiukšlių dėžių! Kažkas eina iš paskos ir šluoja: visi turi turėti darbą.
Pekine E. Šimkienė vieną naktį praleido hutonguose. Hutongai – siauros gatvelės su tradicinės architektūros namais. Buvo įdomi patirtis atsikraustyti iš 5 žvaigždučių viešbučio į vietovę su styrančiais, kabančiais, išsiraizgiusiais laidais. Hutongai nyksta: daug jų išgriauta pastaraisiais dešimtmečiais, tiesiant naujus kelius, statant naujus rajonus.
Pekine tie, kuriems geriau sekasi, uždirba 1 500–2 000 eurų. Rinka didžiulė: jei kažkas pavyko, ir gyvenimas pavyko.
Kinijos sostinėje daug garsių ir brangių prekės ženklų, jie skirti nedidelei gyventojų daliai palyginti su gyventojų skaičiumi. Mūsų akimis, turtingųjų skaičius šalyje įspūdingas.
„Kraštas augantis, potencialas labai didelis, bet svetimiems į rinką įeiti sunku“, – apibendrina situaciją E. Šimkienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių dailės galerijos Kultūrinių renginių ir parodų kuratorė Ernesta Šimkienė iš bendradarbiavimo forumo, vykusio Kinijoje, parsivežė daug įspūdžių.
Asmeninės nuotr.
Didžiosios kinų sienos Mutianyu atkarpa.
Lotoso žiedas.
Šiaulių dailės galerijos Kultūrinių renginių ir parodų kuratorė Ernesta Šimkienė II-ajame Kinijos ir Centrinės bei Rytų Europos menų bendradarbiavimo forume, vykusiame Čengdu mieste.
Čengdu miesto turgus.
Kinijos spalvos ir kasdienybė.
Pandų jauniklis inkubatoriuje.
Didžiųjų pandų veisimo centro gyventoja.
Lėkštėse – kiaulių smegenys.
Tradicinė tapyba ant vėduoklių.
Paragauti kirminų – ne kiekvieno skrandžiui.
Želė su gėlėmis.
Senieji nykstantys Pekino hutongai.
Pekino hutongų laidų raizgalynė.
Pekino meno zona 798, įsikūrusi didžiulėje buvusio fabriko teritorijoje.
Tradicinis Hot Pot – sriubos puodas.
Lamos šventyklos smilkalai.
Lamos šventyklos vienuolis.
Uždraustasis miestas – itin lankomas objektas Pekine.
Dviratis – populiari transporto priemonė.
Vaizdas pro viešbučio langą Čengdu. Mieste gyvena 16 milijonų žmonių.