Naujausios
Kitoje Nemuno pusėje
Kelios minutės iki penktos valandos ryto. Į autobusą renkasi profesoriai, dėstytojai, mokytojai, garbės piliečiai, medikai, poetai, muzikai, kunigas, studentai, moksleiviai ir kiti talkininkai. 72 žmonės važiuos į Tolminkiemį Kaliningrado srityje pas Kristijoną Donelaitį. Dalgiai, grėbliai ir kiti daržo įrankiai gula į bagažinę.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Tuščios valandos prie sienos
K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus įkūrėja ir pirmininkė Izolina Lingienė kasmet paskutinį gegužės šeštadienį su talkininkais važiuoja tvarkyti K. Donelaičio bažnyčios aplinkos, kapinių, pabūti ir pasiklausyti lietuviškos kalbos Mažojoje Lietuvoje. Ir taip 27–erius metus. Dalis talkininkų – nuolatiniai kelionės dalyviai. „Šiaulių kraštas“ šįkart prisidėjo autobusu, kad kelionė įvyktų.
Kybartuose – pasienio postas. Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos riba. I. Lingienė žino, kad čia galime užstrigti.
Laukiame porą valandų. Automobilių eilių nematyti. Užpildome anketas: kas, pas ką, ko važiuojame. Viena anketos pusė lieka pasienyje, kitą – turime saugoti iki sugrįžimo prie sienos. Mus kelis kartus suskaičiuoja. Darbo vietų čia tikrai daug.
Niekieno žemė?
Kaliningrado sritis. Iš pirmo žvilgsnio, važiuoji tarsi niekieno žeme. Krūmai ir medžiai laukus paverčia laukinės gamtos plotais.
Dirbamų laukų beveik nematyti. O jeigu laukas dirbamas, jame kyšo krūmynų salos – jas traktoriai apvažiuoja. Kam tuos krūmus naikinti, jei tuščios žemės į valias? Vienur kitur ganosi galvijų bandos. Aplinkui vaikštinėja piemuo. Kai kurie vaizdai primena tuštėjančius Lietuvos kaimus ir griūvančius dvarus.
Tolminkiemis (nuo 1946 metų Čistyje Prudy) yra vos už kelių valandų kelio nuo Šiaulių. Jeigu ne pasienis, ne vizos, ten galėtų lietuviai važiuoti ir dažniau, ir gausiau. Kad to reikia, gali nuoširdžiai įsitikinti tik pabuvęs Mažojoje Lietuvoje.
Iškraipyti palikimo nesiryžo
Tolminkiemio bažnyčios bokštas matyti pro senų ąžuolų šakas. Lietuvių atstatyta bažnyčia – K. Donelaičio muziejus. Čia liuteronų kunigas tarnavo, čia ir liko – kriptoje palaidoti poeto palaikai.
Prieš porą metų Kaliningrado srities Dūma ketino bažnyčią-muziejų perduoti stačiatikių bažnyčiai. Toks bandymas iškraipyti istoriją sujaudino bendruomenę ir Kaliningrado srityje, ir Lietuvoje. Kaliningrado rašytojai ir srities inteligentai kreipėsi į Rusijos vadovus, Kaliningrado srities gubernatorių, gynė literatūros klasiko palikimą. Dūma sumanymo kol kas atsisakė. Muziejų gelbsti ir ilgametė jo direktorė Liudmila Silova, dažnai dėl savo veiklos vadinama „Donelaičio našle“.
Lietuviškai su rusišku akcentu
Tolminkiemyje randame suvažiavusius bent tris autobusus vaikų iš skirtingų Kaliningrado srities miestelių ir miestų. Jie mokosi lietuvių kalbos ir etnokultūros, daugiausiai fakultatyviai mokytojų entuziastų dėka. Kankliuojančių mergaičių kolektyvas „Rūtelė“ buriasi šalia šiaulietės kanklininkės ir muzikos pedagogės Elenos Ralienės. „Dar ką nors pagrokite“, – paprašo jos netoliese stovinčios moterys. Pritariant kanklėms skamba lietuvių liaudies dainos, palydimos rusiško akcento.
Iš Šiaulių atvažiavę talkininkai imasi įrankių. Aplinkui bažnyčią moterys rauna žolę, slepiančią retai išbarstytus gėlių kupstelius. Vyrai dalgiais šienauja pakraščius. Šventoriuje tarp sužėlusios garšvos randame paskendusias kapines.
Talkininkų siela I. Lingienė paima dalgį iš vyrų. „Galvojat, aš nemoku?“ – atsakė į klausiamą mūsų žvilgsnį ūkininko dukra. Ir plačiais mostais guldė žolę.
Buvęs apžėlęs plotas pamažu atsivėrė. „Akys baisininkės, rankos – darbininkės“, – sako Česlava Rimkienė, linkdama rauti dar vienos piktžolės. Ji atvažiavo drauge su vyru – Šiaulių miesto garbės piliečiu Vyteniu Rimkumi.
K. Donelaičio suburti
Atkovoję K. Donelaičio atminimą iš piktžolių, renkamės bažnyčioje-muziejuje. Ten vyksta K. Donelaičiui skirtas tradicinis renginys. Be šiauliečių atvažiavo ir iš Joniškio, Panevėžio, Marijampolės, Pagėgių, Vilniaus. Skambėjo ištraukos iš K. Donelaičio „Metų“, Kaliningrado srities mokyklų vaikai pristatė savo projektus, skirtus literatūros klasikui, koncertavo.
Kaip ir kasmet skambėjo „Poezijos pavasario“ dalyvių eilės. Poetai Julius Keleras, Gytis Norvilas, Liutauras Degėsis, už lietuviškos poezijos vertimą apdovanotas Georgijus Jefremovas tarsi sakykloje dalijosi savo kūryba. Studentai iš Lietuvos Edukologijos universiteto gitarų akordais palydėjo dainas. Lietuvos generalinio konsulato kultūros atašė Romanas Senapėdis pasidžiaugė, kad renginys ir šiemet sukvietė lietuvybės puoselėtojus.
300 ąžuolų – 300 metų
Apžiūrėję kleboniją, atkuriamą sodą, važiuojame į Lazdynėlius (nuo 1946 m. Višnevka), iš kur kilęs K. Donelaitis. Pakeliui – nesibaigiančios gandralizdžių kepurės.
Kelias apsodintas ąžuolais, kai kur – liepomis ar klevais. Kaimo nelikę. Buvusioje Lazdynėlių vietoje šlama 275 ąžuolai, pasodinti K. Donelaičio 275–ajam gimtadieniui. Kitąmet, švenčiant literatūros klasiko 300 metų jubiliejų, čia galbūt šlamės jau 300 ąžuolų.
2014–ieji Seimo yra paskelbti K. Donelaičio metais. Kol kas šio įvykio ženklus įžiūrėti sunku. Sustojame prie paminklinio akmens poetui ir kunigui. Aplinkui veši pievos, žydinčios žolės.
Šiaulių universiteto docentė, humanitarinių mokslų daktarė Džiuljeta Maskuliūnienė primena tai, kuo buvo išskirtinis K. Donelaitis. Nuo jo prasidėjo lietuviška grožinė literatūra. Jo poema „Metai“ yra įtraukta į Europos literatūros šedevrų sąrašą. K. Donelaitis buvo kruopštus ir rašydamas hegzametru, ir kurdamas barometrus ar fortepijonus. Ir nors K. Donelaitis save laikė kunigu, o ne poetu, jį šiandien vertiname kaip poetą.
Tarp savo ir svetimo
Gumbinėje (nuo 1946 metų Gusevas) sustojame prie skeverelio K. Donelaičiui. Čia jam pastatytas paminklas. Skverelį supa namai, išpiešti senosios Gumbinės vaizdais – „Gubinnen“.
Iš aikštės sklinda miesto šventės garsai. Einame jų link. Kareivis saugo karinį komisariatą. Tebekabo plakatas „S dniom pobedy“. Tiltu pasiekiame šventės centrą. Iš vienos aikštės pusės – senoji architektūra. Iš kitos – baltų plytų mūras, panašus į turgavietės paviljoną.
„Paguliajem na vole...“ – sklinda nuo scenos.
Viešasis tualetas – 7 rubliai. Prie langelio sulankstyti tualetinio popieriaus gabaliukai. „Oi kaip pigu, – nustemba atėjusi moteris.– Atvažiuotumėte pas mus į Maskvą, tada sužinotumėte, kad pas jus tualetas – beveik už dyką“.
Šventės šurmulys: šašlykai, dūmai, balionai, moterų aukštakulniai ir prasegtos vyrų krūtinės – disonavo su tą dieną patirtais įspūdžiais.
Pasukame į nuošalią gatvelę. Raudonų plytų „nėriniais“ išpuoštas fasadas. Tai – gyvenamasis namas. Užeiname į vidų. Didžiulės erdvės, skliautai, vitražai. Sienose išplėštos lentos, vamzdžiai išdraskyti, šiukšlės, kvapas... Niekieno žemėje niekieno namai?
Užeiname į parduotuvę. Kažkas – į vaistinę. Vaistinių kiekvienoje gatvės pusėje po kelias. Parduotuvėje pigus ir įvairus rusiškas alkoholis. Pieno skyriuje – tuščios lentynos. Buvo pavakarys.
Bažnyčia su bendrabučiu
Paskutinė stotelė – Martyno Mažvydo Ragainė (dabar Nemanas). Ir čia žmonės rinkosi į miesto šventę. Jie irgi turi paskutinio gegužės šeštadienio tradiciją.
Privažiuojame prie bažnyčios, kurioje kunigavo pirmosios lietuviškos knygos autorius M. Mažvydas. Vaizdas galutinai pribloškia: prie bažnyčios ir jos varpinės prilipdytas ilgas trijų aukštų daugiabutis. Bendrabutis. Socialinis būstas.
Virš bažnyčios varpinės – kryžius. Ant pagrindinių durų užrašas, kad čia veikia stačiatikių cerkvė. Apeiname iš kairės. Ant sienos – plokštė su įrašu apie M. Mažvydą.
Vienur pastato langai kiauri, pro kitus matyti ištemptos virvės su skalbiniais. Pirmajame aukšte užrakinta baldų parduotuvė.
Vertybės
Prie bažnyčios-bendrabučio privažiuoja automobilis, prikimštas beržo šakų. Buvo Sekminių išvakarės. Moteris su raktais pasisveikina lietuviškai ir įleidžia mus į bažnytėlę. Tiksliau, į pastato gale esančią patalpą, kurioje renkasi melstis vietos lietuviai. Anksčiau ateidavo apie trisdešimt, dabar gal apie penkiolika žmonių. Kunigas atvažiuoja iš Sovietsko (Tilžės) ar iš Lenkijos. Patalpa drėgna, bet tvarkinga.
Name yra ir kita patalpa, kurioje renkasi lietuvių bendruomenė. Turi nedidelę bibliotekėlę. Paklausta, ar netrūksta knygų, vietos lietuvė atsako klausimu: „Ar tiesą pasakyti?“ Niekas knygų nebeskaito.
Bendruomenė gyvena iš to, ką patys susineša: kas kėdę, kas puodelį. Išvažiuodama K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė I. Lingienė palinki stiprybės. Išsaugoti lietuvišką tapatumą ten, kur apie 18 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių pranyksta tarp milijono gyventojų, nėra lengva.
Grįždami namo, svarstėme, ar tik nuvažiavus į lietuviškos kalbos ir knygų Lietuvą, gali suvokti, kad lietuvybė yra vertybė? Nevertini, nes ją turi čia pat. Ne kitoje Nemuno pusėje.
TOLMINKIEMIS: Kristijono Donelaičio memorialinį muziejų-Tolminkiemio bažnyčią norėta atiduoti stačiatikių bažnyčiai.
ŽOLYNAI: Kuklūs gėlynai aplinkui Tolminkiemio bažnyčią apaugę žolėmis.
KLEBONIJA: Tolminkiemio klebonijoje atkurta buvusi aplinka, baldai.
TALKININKAI: Iš Šiaulių kasmet į Tolminkiemį atvažiuojantys talkininkai sutvarko aplinką.
KAPINĖS: Šalia bažnyčios – žolėse paskendusios kapinės buvo ir sutvarkytos ir apsodintos gėlėmis.
RENGINYS: Tradicinis renginys sutraukia K. Donelaičio gerbėjus iš Lietuvos ir Kaliningrado srities.
KANKLININKĖS: Kaliningrado srities lietuvių mergaičių ansamblis „Rūtelė“ turėjo progą pagroti su muzikos pedagoge šiauliete kanklininke Elena Raliene.
ORGANIZATORĖ: Izolina Lingienė puoselėja ne tik K. Donelaičio kūrybinį palikimą, bet ir jo buvusią aplinką.
ĄŽUOLYNAS: Buvusio Lazdynėlių kaimo vietoje šlama 275 ąžuolai K. Donelaičiui.
VERTYBĖ: Šiaulių universiteto docentė Džiuljeta Maskuliūnienė prie paminklinio akmens literatūros klasikui priminė jo reikšmę ne tik lietuviams.
GANDRAI: Kaliningrado srities pakraštyje gandrų daugiau negu naminių paukščių.
ATMINIMAS: K. Donelaičio vardas įamžintas Gumbinėje (dabar – Guseve).
ŠVENTĖ: Guseve paskutinį gegužės šeštadienį buvo švenčiama miesto diena.
NAMAS: Įspūdingos architektūros gyvenamasis pastatas Guseve stebina ne tik išore...
... bet ir vidumi.
KONTRASTAI: Bažnyčia, kurioje tarnavo M. Mažvydas ir galbūt yra palaidoti jo palaikai, virtusi daugiabučiu.
NAMAS: Butų langais kai kur išplėšti, pirmame aukšte veikia baldų parduotuvė.
SEKMINĖS: Ragainė. Patalpa, kurioje įsikūrusi lietuvių bažnytėlė buvo išpuošta beržų šakelėmis – ruoštasi Sekminėms.
DARŽAS: Šalia Ragainės bažnyčios – daržas. Ne pirmą sykį čia atvažiavę šiauliečiai pasakojo, kad šeimininkė samdo sargą. Jis saugo daržoves nuo vagių.
Loretos KLICNER nuotr.