Kitoks sūnus išmokė daugiau šypsotis

Ki­toks sū­nus iš­mo­kė dau­giau šyp­so­tis

„Ma­no sū­nus, ku­riam jau 17 me­tų, tu­ri Dau­no sind­ro­mą. Ta­čiau jis toks pa­t, kaip ir jūs“, – sakė apie pa­ty­čias pil­nai sa­lei mo­ki­nių kal­bė­jo Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos bend­ruo­me­nės pa­rei­gū­nė Da­nu­tė Ja­kub­kie­nė. Dvie­jų vai­kų ma­ma ne­bi­jo kal­bė­ti apie sū­naus ne­ga­lią, nors pa­ste­bi, kad vi­suo­me­nei tai vis dar ne­pa­to­gi te­ma.

Li­gos ne­nu­ma­nė net me­di­kai

20 me­tų po­li­ci­jo­je dir­ban­ti D. Ja­kub­kie­nė su vy­ru (taip pat bu­vu­siu pa­rei­gū­nu) au­gi­na Jus­tą ir aš­tuo­ne­rių duk­rą Lu­ką. Prieš ke­le­rius me­tus šei­ma iš mies­to iš­si­kraus­tė gy­ven­ti į Šiau­lių ra­jo­ną, ten įsi­kū­rę so­dy­bo­je da­bar au­gi­na na­mi­nių paukš­čių, gy­vu­lių, už­sii­ma dar­ži­nin­kys­te. Kar­di­na­liai pa­keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą nu­spren­dė dėl sū­naus, ku­riam kai­mas tei­kia daug džiaugs­mo.

„Jus­tas nuo ma­žens la­bai my­li gy­vū­nus. Tu­rim dau­giau nei 100 iš­kam­šų gy­vū­nų ko­lek­ci­ją. Tad per­si­kė­lus į so­dy­bą jis pa­de­da dar­buo­tis – še­ria triu­šius, ki­tus gy­vu­lius“, – sa­ko po­nia Da­nu­tė.

Da­bar Ja­kub­kų šei­mos gy­ve­ni­mas at­ro­do ga­na ra­mus ir be di­de­lių iš­šū­kių, ta­čiau san­tuo­kos pra­džio­je gi­męs ki­toks ber­niu­kas gy­ve­ni­mą ap­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis.

D. Ja­kub­kie­nė pri­si­pa­žįs­ta, kad, pa­ma­čiu­si vos gi­mu­sį sū­ne­lį ir su­pra­tu­si, kad jis – su Dau­no sind­ro­mu, iš­si­gan­do, pa­ty­rė šo­ką, ta­čiau ir suau­go.

„Pa­ma­čiu­si kū­di­kį, su­bren­dau per vie­ną va­lan­dą. To­kio­je si­tua­ci­jo­je gal­būt kiek­vie­nas rea­guo­tų skir­tin­gai. Aš ne­ver­kiau la­bai il­gai. Pap­ras­tai vai­kai su Dau­no sind­ro­mu tu­ri ir ki­tų svei­ka­tos pro­ble­mų, Jus­tas tu­rė­jo šir­dies ydą, ne­ži­no­jom, kaip vis­kas bus. 9 mė­ne­sių jam at­li­ko šir­dies ope­ra­ci­ją ir pa­sa­kė, kad sū­nus da­bar tik­rai iš­gy­vens, ta­da lei­dau sau at­si­pa­lai­duo­ti“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Jau­na šei­ma vai­ke­lio su­si­lau­kė vos per­ko­pę 20 me­tų, tad gy­dy­to­jai neįž­vel­gė ri­zi­kos, o ir in­for­ma­ci­jos apie įgim­tas li­gas bu­vo ne­daug. To­dėl gi­mus ber­niu­kui šei­mai te­ko lan­ky­tis pas įvai­rius spe­cia­lis­tus.

Kai ku­rie gy­dy­to­jai jau­niems tė­vams sa­kė, kad vai­kas bus neug­dy­ti­nas ir ne­rei­kia daug ti­kė­tis. Ta­čiau tai, ką pro­gno­za­vo gy­dy­to­jai, jau vir­šy­ta 100 pro­cen­tų.

Pa­sak D. Ja­kub­kie­nės, esant to­kiai li­gai daug pri­klau­so nuo to, ar la­vin­si vai­ką, kiek pa­stan­gų įdė­si.

„Ne­ga­lė­jau sau leis­ti dep­re­suo­ti, rei­kė­jo dirb­ti. Ki­tos ma­mos klau­sia, kaip jūs iš­mo­ko­te kal­bė­ti, nes la­bai daug to­kių vai­kų ne­kal­ba. O re­zul­ta­tas toks, nes su Jus­tu dir­bo ne tik spe­cia­lis­tai, bet ir aš na­muo­se daug jį mo­kiau. Nuo pat gi­mi­mo ak­cen­ta­vau pro­ti­nius ge­bė­ji­mus“, – aiš­ki­no ma­ma.

Ap­lin­ki­nių po­žiū­ris kar­tais skau­di­na

Šei­mai te­ko la­bai pa­si­steng­ti ir ne­ma­žai ko­vo­ti, kad au­gan­tis ber­niu­kas lan­ky­tų dar­že­lį su svei­kais vai­kais. Vė­liau pro­ble­mų ne­ki­lo.

„Sū­nus net ge­rai ne­vaikš­čio­jo, ta­čiau įsta­ty­mai lei­do ki­to­kius vai­kus in­teg­ruo­ti. Jam tai bu­vo la­bai nau­din­ga. To­kie vai­kai la­bai mėg­džio­ja ki­tus. Da­bar Jus­tas ži­no, kaip rei­kia elg­tis, kaip tvar­kin­gai val­gy­ti. Gru­pės vai­kų tė­vai bu­vo la­bai su­pra­tin­gi, jie su­ti­ko, kad jų vai­kai tu­ri ma­ty­ti, jog yra vi­so­kių žmo­nių“.

Da­bar Jus­tas mo­ko­si spe­cia­lio­je mo­kyk­lo­je, lan­ko ne­ma­žai bū­re­lių – šo­kius, dai­lę, ban­do spor­tuo­ti.

D. Ja­kub­kie­nė pa­ste­bi, kad Lie­tu­vo­je di­džiau­sia pro­ble­ma – po­žiū­ris į ki­to­kius žmo­nes. Daž­nai bi­jo­ma, to, ko ne­pa­žįs­ta­ma.

Žvilg­čio­ji­mų pa­slap­čio­mis, anot D. Ja­kub­kie­nės, vi­sa­da bū­da­vo, tik ji iš­kart iš­mo­ko į tai ne­kreip­ti dė­me­sio, pa­na­šiai elg­tis pa­mo­kė ir sū­nų.

„Ypač vy­res­ni žmo­nės mėgs­ta pa­spok­so­ti, ta­čiau esu pa­mo­kiu­si Jus­tą, kad jei­gu kas nors la­bai žiū­ri – pa­si­svei­kink, sa­kyk "la­bas". Ir jis kar­tais taip pa­da­ro. Tuo­met žmo­nės pa­si­me­ta. Jau­ni­mas ki­taip rea­guo­ja, su­pran­ta, kad yra vi­so­kių žmo­nių“, – sa­ko mo­te­ris.

Paaug­lys mėgs­ta bend­rau­ti

Nors Da­nu­tė pa­ti la­bai ko­mu­ni­ka­bi­li ir su ap­lin­ki­niais leng­vai ran­da bend­rą kal­bą, sū­nų ji api­bū­di­na kaip pa­na­šų į tė­tį – la­biau už­da­rą. Jus­tas tu­ri svei­kų drau­gų, su ku­riais kar­tu au­go nuo ma­žens ir da­bar daž­nai pa­si­ma­to. Vi­si jie paaug­liai.

Sū­nus, anot Da­nu­tės, pri­ver­tė į vis­ką pa­žvelg­ti ki­taip. Pri­si­pa­žįs­ta, kaž­ka­da gal­vo­ju­si, kad tu­ri bū­ti pa­ti ge­riau­sia, kad vai­kas tu­ri bū­ti ge­riau­sias.

Jos žo­džiais, kai vai­kas yra ki­toks, ne­ga­li pla­nuo­ti. Su Jus­tu iš­mo­ko džiaug­tis ma­žes­niais, pa­pras­tes­niais da­ly­kais: vai­kas pra­dė­jo vaikš­čio­ti – bu­vo di­džiau­sias džiaugs­mas. Pa­sip­ra­šė į tua­le­tą – pa­sie­ki­mas. Jis mo­ka skai­čiuo­ti, ra­šy­ti, tik rei­kia kant­ry­bės, nes tai da­ro lė­tai. Da­bar gal­vo­ja, kad di­džiau­sias pa­sie­ki­mas, kad jis kal­ba.

„Sū­nus ma­ne iš­mo­kė pa­kan­tu­mo, kant­ry­bės, kar­tais ne­tgi įžū­lu­mo, nes rei­kė­jo ko­vo­ti už tai, kas tau pri­klau­so – tu­ri daug do­mė­tis, pra­šy­ti, rei­ka­lau­ti. Bet iš­mo­kė ir dau­giau šyp­so­tis“, – sa­ko mo­te­ris.

Pa­reng­ta pa­gal Šiau­lių ap­skr. po­li­ci­jos inf.

Po­li­ci­jos nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos bend­ruo­me­nės pa­rei­gū­nė Da­nu­tė Ja­kub­kie­nė: „Sū­nus Jus­tas iš­mo­kė ma­ne džiaug­tis pa­pras­tais da­ly­kais“.