Klajoklė banga nurimo prie Kruojos

Kla­jok­lė ban­ga nu­ri­mo prie Kruo­jos

Vi­ta Mor­kū­nie­nė

Pak­ruo­jie­čio vers­li­nin­ko pa­mink­lų meist­ro Jo­no Va­lio na­mų kie­me ant Kruo­jos kran­to il­si­si ka­te­ris, sve­tai­nės sie­nas puo­šia ma­ri­nis­ti­niai pa­veiks­lai, su­sio­rien­tuo­ti pa­sau­lio ir gy­ve­ni­mo koor­di­na­tė­se pa­de­da gaub­lys, dirb­tu­vė­je ant sta­lo pa­gul­dy­to­je ak­mens plokš­tė­je ryš­kė­ja ka­la­mas vy­ro po­rtre­tas.

Šie daik­tai – Jo­no Va­lio gy­ve­ni­mo koor­di­na­tės, orien­ty­rai, žy­min­tys ryš­kiau­sius biog­ra­fi­jos eta­pus, svar­biau­sius dar­bus ir po­mė­gius.

Dar­bas – tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties

Tap­ti pa­mink­lų meist­ru ne­bu­vo Jo­no Va­lio gy­ve­ni­mo sva­jo­nė, ta­čiau iš šio dar­bo duo­ną jis pel­no jau ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Pa­me­na, dir­bo dai­li­nin­ku tuo­me­ti­nio Pak­ruo­jo ra­jo­no bui­ti­nio gy­ven­to­jų ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­to neū­kis­kai­ti­ni­me ba­re (tuo­met bu­vo daug to­kių ab­ra­ka­dab­riš­kai skam­ban­čių or­ga­ni­za­ci­jų), ga­mi­nan­čia­me agi­ta­ci­nę pro­pa­gan­di­nę rek­la­mą vi­sam ra­jo­nui.

Ša­lia bu­vo pa­mink­lų dirb­tu­vės, tai Jo­ną vis trau­kė to dar­bo pa­žiū­rė­ti. Pri­si­me­na, jam bu­vo ne­jau­ku ir net grau­du, kad pa­mink­lus vi­siems da­ry­da­vo vie­no­dus: vie­no­di ak­me­nys, tie pa­tys ka­pų poe­zi­jos po­smai, to­kios pat rai­dės, to­kios pat puoš­me­nos.

Sup­ra­to, kad tu­rė­tų bū­ti ki­taip, juk žmo­nės, ku­riems tie at­mi­ni­mo ak­me­nys bu­vo skir­ti, nu­gy­ve­no skir­tin­gus gy­ve­ni­mus. Ta­čiau to­kia bu­vo tvar­ka, to­kia bu­vo ma­da.

Vaikš­čio­jo vaikš­čio­jo, kol jį pa­tį pa­kvie­tė pa­mė­gin­ti pa­dir­bė­ti. Iš pra­džių kal­da­vo už­ra­šus, po­rtre­tus, ta­čiau grei­tai ėmė­si vi­sų dar­bų – nuo pra­džios iki pa­bai­gos. 1989- ai­siais, kei­čian­tis lai­kams, Jo­nas su dar ke­tu­riais vy­rais at­si­sky­rė ir pra­dė­jo dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai.

„Šian­dien iš vi­sų pen­kių gy­vas esu tik aš – jie vi­si bu­vo vy­res­ni už ma­ne. Vi­siems sa­vo ran­ko­mis iš­ka­liau pa­mink­lus“, – pa­sa­ko­ja J. Va­lys, UAB „Links­mu­čių gra­ni­tas“ va­do­vas.

„Ak­mens am­žiu­je“ Jo­nui su­sto­ja lai­kas

Šne­ka­mės dirb­tu­vių kie­me, tarp pūp­san­čių ak­me­nų, tarp pra­dė­tų, įpu­sė­tų ir be­bai­gia­mų pa­mink­lų, ku­riuos išė­ju­siems už­sa­kė jų ar­ti­mie­ji. Akį pa­trau­kia lie­tu­viš­ki lau­ko ak­me­nys, su­kom­po­nuo­ti su juo­du gra­ni­tu, bal­to paukš­čio mo­ty­vas, pa­mink­las kaip at­vers­ta kny­ga, ki­tos ne­ma­ty­tos kom­po­zi­ci­jos.

Meist­ras ir šian­dien lai­ko­si nuo­mo­nės, kad, pa­mink­lai, kaip ir žmo­nės, tu­ri bū­ti skir­tin­gi, kad pa­rink­ti tin­ka­mą – at­sa­kin­gas rei­ka­las. Sa­ko­si, mė­gi­nąs žmo­nėms pa­tar­ti, pa­dė­ti iš­si­rink­ti, pa­si­kliau­ti sa­vo nuo­mo­ne ir jaus­mu, ta­čiau pri­si­pa­žįs­ta, kad ne vi­suo­met tai pa­vyks­ta. Žmo­gui rei­kia ne ma­žes­nio ak­mens, ne­gu už­ri­tin­tas ant kai­my­no ka­po ir tiek, rei­kia ki­nie­tiš­ko ak­mens, ko­kių da­bar per­pil­dy­tos vi­sos ka­pi­nės ir pa­mink­lų dirb­tu­vės. Nes­var­bu, kad stan­dar­tas, ne­svar­bu, kad ak­muo įmir­ky­tas, da­žy­tas ir ne­bus il­gaam­žis.

– Daž­nai dėl to nu­ken­čiu. Jei­gu žmo­gui ban­dai pa­tar­ti, kaip gra­žiau, pi­giau, ori­gi­na­liau – žiū­ri įta­riai. Gal, kad žmo­nės da­bar daug kur ap­gau­di­nė­ja­mi, ne­ti­ki, kad kas nors ga­li no­rė­ti jiems ge­ro, gal­vo­ja, kad no­ri tik pa­si­pel­ny­ti.

Meist­ras ma­to ne tik tai, kaip kei­čia­si pa­mink­lų ma­dos, bet kaip kei­čia­si ir pa­tys žmo­nės. Ma­žiau li­kę pa­si­ti­kė­ji­mo ki­tu žmo­gu­mi, įsi­klau­sy­mo. Sa­ko, daug gud­rių da­bar, tik­rų pro­fe­so­rių, ku­rie at­va­žiuo­ja ir iš­kart dik­tuo­ja sa­vo rei­ka­la­vi­mus, pa­ti­kė­ję sa­vo tei­su­mu ir pi­ni­go ga­lia. Ne vi­si, bet to­kių daug.

Ir vis tiek kal­bos su žmo­nė­mis ne­nuei­na per­niek. Bū­na, kad po kiek lai­ko žmo­nės su­grįž­ta, dė­ko­ja už pa­ta­ri­mus ar ap­gai­les­tau­ja, kad ne­pak­lau­sė ir neat­sis­py­rė ki­nie­tiš­ko ak­mens dik­ta­tui.

Dau­gu­ma už­sa­ko­vų – vie­ti­niai žmo­nės, bet at­va­žiuo­ja ir iš to­liau. Jo­nas pa­sa­ko­ja, kad vie­nas jo su­kur­tas pa­mink­las iš­ke­lia­vo net į Je­re­va­ną. Ne kar­tą su­lau­kė už­sa­ko­vų iš Mask­vos, Mins­ko, Psko­vo. Daug jo su­kur­tų pa­mink­lų sto­vi Ry­gos ka­pi­nė­se. Klau­siu, ar tuos pa­mink­lus ga­li­ma va­din­ti au­to­ri­niais kū­ri­niais.

– Gal ir per skam­bu, bet jie iš tik­rų­jų au­to­ri­niai. Į juos su­dė­ta la­bai daug ran­kų dar­bo ir šir­dies.

– Liūd­nas tas jū­sų ama­tas. Kiek­vie­ną die­ną – akis­ta­ta su mir­ti­mi, ar­ti­mų­jų skaus­mu, ne­tek­ti­mis.

– Man tai yra dau­giau ne­gu ama­tas. Čia ma­no ak­mens am­žius. Atei­nu prie tų ak­me­nų, pra­de­du kal­ti ir man ge­rai – su­sto­ja lai­kas. Kai pa­vyks­ta įkū­ny­ti min­tį, kai ma­tai, kad žmo­gus pa­ten­kin­tas tuo, ką pa­da­riau, pa­ten­kin­tas ir aš – jau­čiuo­si rei­ka­lin­gas. Tik iš pir­mo žvilgs­nio ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad kiek­vie­ną die­ną su­si­du­riu tik su mir­ti­mi ir dir­bu tik su ak­me­niu. Tai ne tik šal­tas ak­muo, bet ir žmo­nių gy­ve­ni­mai, is­to­ri­jos, li­ki­mai.

Sva­jo­nės – tarp dan­gaus ir jū­ros

Sva­jo­nių Jo­no Va­lio gy­ve­ni­me bu­vo daug ir ne­ma­žų. Di­džiau­sios – dan­gus ir jū­ra.

– Di­džiau­sias ma­no no­ras bu­vo stu­di­juo­ti avia­ci­ją. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, iš kur jis: gal pri­si­skai­tęs bu­vau, gal pri­si­sva­jo­jęs. Vai­kys­tė­je per­skai­čiau vis­ką, kas tik bu­vo įma­no­ma – apie lėk­tu­vus, la­kū­nus, Is­pa­ni­jos ka­rus. Me­res­je­vas bu­vo ma­no he­ro­jus Nr. 1. Ir vi­si ma­no žai­di­mai bu­vo tik su lėk­tu­vais lėk­tu­vė­liais.

– Ne­ban­dė­te siek­ti sa­vo dan­gaus?

– Ne­ban­džiau. Bū­da­mas try­li­kos, per­lei­dau per sa­ve tris kul­kas, ir ma­no sva­jo­nės apie avia­ci­ją pa­si­bai­gė.

Ma­no kar­tos ber­niu­kų žais­lai bū­da­vo gink­lai. Tik­ri. Nors po ka­ro jau bu­vo praė­jęs dau­giau nei de­šimt­me­tis, vis dar ras­da­vom jų, ir pa­si­slė­pę nuo tė­vų „ka­riau­da­vom“, ti­kė­da­mi, kad tai tik žai­di­mas. Bet ka­ras mus ret­kar­čiais pa­si­vy­da­vo. Kar­tą grį­žau iš miš­ko su gink­lu. Įki­šau per sie­ną į dar­ži­nę vamz­džiu į vi­dų. Pas­kui atė­jau pa­ts, suė­miau už vamz­džio, kad vi­są įsi­trauk­čiau vi­dun. Pa­me­nu, dar spė­jau pa­gal­vo­ti: „O jei­gu jis da­bar?..“ Su­lig ta min­ti­mi drioks­te­lė­jo. Kiau­rai ran­ką, ko­ją...

Tė­vas dar spė­jo dir­žu už­drož­ti, kol pa­ma­tė, kad prie du­rų man su­lin­ko ko­jos. O aš tik ju­tau, kad kaž­kas šil­tas per ko­ją te­ka – iš kar­to ne­sup­ra­tau, kad krau­jas. Žiū­riu, kel­nių kiš­ko­je – ma­ža sky­lu­tė.

Ta­čiau tos trys ne­lai­min­gos kul­kos ne­nu­žu­dė Jo­no sva­jo­nės apie jū­rą. Ne­pa­ken­kė ir tai, kad apie jū­rą jis bu­vo skai­tęs daug ma­žiau, ne­gu apie dan­gų, o jau pa­čios jū­ros sa­vo aki­mis ne­bu­vo nė re­gė­jęs. Jū­ra nuo Pak­ruo­jo at­ro­dė esan­ti la­bai to­li.

Bai­gęs vi­du­ri­nę, iš­va­žia­vo į Ry­gos jū­rei­vys­tės mo­kyk­lą. Įs­to­jo, sėk­min­gai bai­gė ir ta­po pir­mos kla­sės jū­ri­nin­ku, vai­ri­nin­ku. Mo­ky­tis Ry­go­je bu­vo įdo­mu. Mo­kyk­la bu­vo lai­ko­ma ge­riau­sia bu­vu­sio­je SSSR.

– Nors tai bu­vo pro­fe­si­nė mo­kyk­la, bet, ga­li­ma sa­ky­ti, mes išė­jo­me vi­są su­trum­pin­tą jū­rei­vys­tės kur­są. Mus ruo­šė už­sie­nio pre­ky­bos lai­vy­nui. Bai­gęs mo­kyk­lą, pra­ktiš­kai pa­ts sa­va­ran­kiš­kai ga­lė­jau ves­ti lai­vą.

O jū­rą Jo­nas pir­mą­kart pa­ma­tė jau be­si­mo­ky­da­mas Ry­go­je. Pri­si­me­na, kaip va­žia­vo „elekt­rič­ka“ į Jūr­ma­lą su­si­tik­ti su jū­ra. Pa­si­ma­ty­mas ne­nu­vy­lė. Jū­ra pa­si­ro­dė ly­giai to­kia, ko­kią ir įsi­vaiz­da­vo. Sva­jo­nė įgi­jo rea­lius kon­tū­rus.

Du jū­ros ma­ty­mo bū­dai

Jo­nas ge­rai ži­no, kad yra du skir­tin­gi jū­ros ma­ty­mo bū­dai. Vie­nas – kai į jū­rą žiū­ri nuo kran­to, ir vi­sai kas ki­ta – kai pa­ma­tai jū­rą jū­ro­je. Kai įkren­ti lyg į gi­liau­sią duo­bę, kai ne­lie­ka nei ho­ri­zon­to, nie­ko – tik ak­li­na van­dens sie­na ap­link, kai at­ro­do, kad jau nie­ka­dos neiš­kil­si iš tos duo­bės. Bet pa­leng­va, pa­leng­va iš­ky­li – iki ki­to kar­to, ki­tos duo­bės ir ki­tos ban­gos.

– Ar bai­mės jaus­mą jū­ro­je pa­ži­no­te?

– Bai­mės ne­bu­vo. Mes la­bai pa­si­ti­kė­jo­me sa­vo va­do­vais, sa­vo lai­vu ir vie­nas ki­tu. Su sa­vo ne­di­de­liu lai­ve­liu iš­va­go­jom van­de­ny­nus. Pe­rė­jom išil­gai At­lan­tą ap­link Af­ri­ką į Per­si­jos įlan­ką. Ke­tu­rias­de­šimt pen­kios pa­ros į vie­ną ga­lą. Ir In­di­jos van­de­ny­nas per­skros­tas išil­gai. O lai­ve­lis mū­sų – vi­so la­bo 123 met­rai il­gio ir 18 met­rų plo­čio. Da­bar po­van­de­ni­nės val­tys di­des­nės sta­to­mos. Im­da­vom tik 20 tūks­tan­čių to­nų naf­tos. Lai­vo įgu­lo­je bu­vo 45 žmo­nės. Da­bar to­kio dy­džio lai­vuo­se bū­na ne dau­giau 16–17 žmo­nių.

Pir­ma­sis rei­sas ir sto­te­lė Šv. Ele­nos sa­lo­je

Jo­nas kal­bė­da­mas sa­ko, jog jū­rei­viai į jū­rą išei­na ir pa­rei­na, lai­vai pe­rei­na van­de­ny­nus. Jo­kių „iš­plau­kia, nu­plau­kia, per­plau­kia“ – tik­ras jū­rei­vis nie­ka­da taip ne­pa­sa­kys. Ir pri­si­me­na pir­mą­jį rei­są 1968 me­tais, kai jis, jau­nas jū­rei­vis, pir­mą kar­tą išė­jo į jū­rą. To nie­ka­da ne­pa­mirš.

Rei­sas bu­vo il­gas, dvi­gu­bas – jū­ro­je iš­bu­vo be­veik pu­sę me­tų. Pir­mas iš­li­pi­mas į kran­tą Vil­helms­ha­fe­no uos­te Va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je bu­vo tik­ras akib­rokš­tas – vis­kas at­ro­dė kaip ne­tik­ra, no­rė­jo­si pa­čiu­pi­nėt.

Pas­kui per aš­tuo­nias die­nas kir­to At­lan­tą ir at­si­dū­rė Kve­be­ke, Ka­na­do­je. Čia pa­li­ko naf­tą, pa­si­kro­vė grū­dais ir grį­žo į Le­ning­ra­dą. Bet tai bu­vo tik odi­sė­jos pra­džia. Iš Le­ning­ra­do pa­trau­kė į Juo­da­ją jū­rą, į Tuap­sė. Ten vėl pa­si­kro­vė ži­ba­lo ir api­plau­kę Af­ri­ką pa­sie­kė In­di­ją.

In­di­jo­je tu­rė­jo ap­si­rū­pin­ti mais­tu ke­lio­nei at­gal, bet pa­si­ro­dė, kad tai sun­kiai įma­no­ma. „Gro­bis“ bu­vo men­kas – vie­nos var­ga­nos kar­vės sker­die­na ir ke­li prie­sko­ni­nių žo­lių mai­šai.

Ta šven­ta In­di­jos kar­vė su vi­so­mis žo­lė­mis iš­ga­ra­vo la­bai grei­tai. Grei­tai tir­po ir kon­ser­vų at­sar­gos. Prie Keip­tau­no su­stab­dy­tas iš Ode­sos plau­kęs lai­vas su­šel­pė tik 2 mai­šiu­kais mil­tų duo­nai iš­si­kep­ti.

Si­tua­ci­ja bu­vo ne­pa­vy­dė­ti­na. Lai­vo ka­pi­to­nas iš Mask­vos ga­vo lei­di­mą už­suk­ti į Šv. Ele­nos sa­lą. Tą pa­čią, į ku­rią po pra­lai­mė­to Va­ter­lo mū­šio bu­vo iš­trem­tas im­pe­ra­to­rius Na­po­leo­nas Bo­na­par­tas ir kur su­lau­kė sa­vo die­nų ga­lo.

Ne­daug ką te­pe­šė ir ten – ga­vo tik vie­ną par­šė­ką ir ke­le­tą mai­šų pet­ra­žo­lių. Iki Ka­na­rų sa­lų bu­vo pri­vers­ti lai­ky­tis griež­tos die­tos. Į kran­tą vy­rai iš­li­po ge­ro­kai liek­nes­ni.

Ta­čiau Jo­no at­min­ty­je iki šiol gy­vas jaus­mas, kai ran­die­si ne tik la­bai to­li nuo na­mų, bet ir bet ko­kios ki­tos že­mės. Tos sa­los la­bai ma­žos, kaip aguo­nos grū­de­liai vi­du­ry van­de­ny­no. Jos lai­ko­mos vie­na ato­kiau­sių vie­tų že­mė­je, nuo Af­ri­kos kran­tų nu­to­lu­sios apie 2000, o nuo Bra­zi­li­jos kran­tų be­veik 3000 ki­lo­met­rų.

– Bu­vom iš­li­pę. Sto­vė­jom gal 12 va­lan­dų, pa­lai­pio­jom po sa­lą juo­sian­čias uo­las. Iš tik­rų­jų ta sa­la – kaip na­tū­ra­lus gam­tos su­kur­tas ka­lė­ji­mas. Pa­bend­ra­vom kas kaip mo­kė­da­mi su sa­los žmo­nė­mis, ku­rie mums pa­si­ro­dė la­bai drau­giš­ki, pa­žįs­tan­tys vie­nas ki­tą. Tos konk­re­čios vie­tos, kur pa­sku­ti­nius gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­do Na­po­leo­nas, ne­ma­tė­me – eks­kur­suo­ti ne­bu­vo lai­ko.

Jo­nas sa­ko nie­ka­da ne­gal­vo­jęs, kiek lie­tu­vių iki jo ir kiek po jo bu­vo iš­li­pę Šv. Ele­nos sa­lo­je. Ko ge­ro, to­kių ne­daug.

Jū­ra, to­li­mos ša­lys pa­li­ko ir dau­giau neiš­dil­do­mų įspū­džių, ta­čiau bu­vęs jū­rei­vis pri­si­pa­žįs­ta, kad jį vi­suo­met la­biau ža­vė­jo ir ste­bi­no ne sve­tur pa­ma­ty­ti ci­vi­li­za­ci­jos ste­buk­lai, bet gam­tos, kli­ma­to įvai­ro­vė, ga­li­my­bė bent akies kraš­te­liu pa­ma­ty­ti, kaip ki­tuo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se gy­ve­na žmo­nės.

Pa­si­rin­ki­mas – tarp jū­ros ir že­mės

– Koks bu­vo jū­sų dar­bas lai­ve?

– Ke­tu­rios va­lan­dos bu­dė­ji­mo prie vai­ro drau­ge su štur­ma­nu, pa­skui aš­tuo­nios va­lan­dos lais­vos. Ir taip be­ga­lę be­ga­lę kar­tų aš­tuo­ne­rius me­tus. Su neil­go­mis per­trau­ko­mis kran­te. Pri­si­me­na, kaž­kiek lai­ko ra­miai pa­bū­na na­muo­se ir jau žiū­ri į kam­pe pūp­san­tį la­ga­mi­ną. Jū­ra trau­kė, dar­bas pa­ti­ko, bet bu­vo sunku įsi­vaiz­duo­ti, kad taip ga­li tęs­tis am­ži­nai. Na­muo­se lau­kė žmo­na, au­go sū­nus. Pro­tu su­pra­to, kad rei­kia rink­tis.

–Ar bu­vo sun­ku pa­lik­ti jū­rą?

Į po­kal­bį įsi­ter­pia žmo­na Ni­jo­lė.

– Dar ir kaip. Tai bu­vo tik­ras nu­pro­tė­ji­mas: blaš­kė­si žmo­gus, il­gai ne­ra­do sau vie­tos. O su­si­tiks su drau­gais, bu­vu­siais jū­rei­viais, tai nie­ko ki­to ne­gir­dė­si, tik ko­kie bu­vo štor­mai, ko­kie ura­ga­nai, kas nu­ti­ko vie­na­me ar ki­ta­me pa­sau­lio kraš­te...

Ta­čiau ne žmo­nos žo­dis bu­vo pa­sku­ti­nis. Pas­ku­ti­nį ta­rė žmo­nos ma­ma, Jo­no uoš­vė.

– Ir aš pa­ts po dau­ge­lio me­tų su­pra­tau, kad pa­siel­giau tei­sin­gai, kad jū­ra ir šei­ma ne­su­de­ri­na­mi. Tie­sa, jū­ro­je leng­viau, ten esi vyk­dy­to­jas, o čia, gy­ve­ni­me, vis­ką rei­kia nu­spręs­ti ir pa­da­ry­ti pa­čiam. Tie, ku­rie lai­ku ne­pa­bė­ga iš jū­ros, lie­ka sa­vo­tiš­kais vai­kais. Ne­la­bai daug ką mo­ka, ne­su­si­gau­do kas­die­ny­bė­je. Žiū­riu į drau­gus, ku­rie li­ko su jū­ra ir ma­tau, kad ne vie­no jų gy­ve­ni­mas tar­si praė­jo pro ša­lį.

Įsi­ti­ki­nau, kad že­mė ap­va­li, o ne la­ga­mi­no for­mos.

– Ką bran­giau­sio įgi­jo­te jū­ro­je, kas pa­dė­jo įsi­tvir­tin­ti sau­su­mo­je?

– Iš to lai­ko­tar­pio la­biau­siai ver­ti­nu, kad iš­li­kau są­ži­nin­gu žmo­gu­mi. Ga­liu sau drą­siai tai pa­sa­ky­ti. Jū­ro­je, lai­ve tai tu­rė­jo di­džiau­sią ver­tę. Ne­są­ži­nin­gas žmo­gus ten tik­rai neuž­si­bū­tų, ne­pa­sis­lėp­tų. Už­da­ro­je erd­vė­je žmo­gus tam­pa per­ma­to­mas.

Kū­ry­ba – tarp fan­ta­zi­jų ir rea­ly­bės

Bu­vo Jo­no gy­ve­ni­me dar vie­na sva­jo­nė, iš­ti­ki­mai ly­dė­ju­si vi­są gy­ve­ni­mą ir pa­ga­liau su­lau­ku­si sa­vo va­lan­dos. Da­bar ši sva­jo­nė ap­si­gy­ve­no ma­žo­se dirb­tu­vė­lė­se na­mų kie­me, ant Kruo­jos kran­to.

Šei­mi­nin­kas ati­da­ro jų du­ris ir į akis ūž­te­li mė­lis – iš Jo­no nu­ta­py­tų pa­veiks­lų.

– Vi­są gy­ve­ni­mą do­mė­jau­si vis­kuo, kas nu­ta­py­ta, kaip nu­ta­py­ta, kas nu­pieš­ta, bet pa­ts neišd­rįs­da­vau nie­kaip rim­čiau pa­ban­dyt. Ne­bu­vo me­džia­gų, be to, dro­vė­jau­si, kad nie­ko ge­ro man nei­šeis.

Ta­py­ti Jo­nas pra­dė­jo grį­žęs iš jū­ros ir įsi­dar­bi­nęs jau mi­nė­to­se dai­lės dirb­tu­vė­se. Priė­mė dai­li­nin­ku, nors jis ne­bu­vo bai­gęs nė dai­lės mo­kyk­los, ne­tu­rė­jo jo­kio dip­lo­mo. Tie­siog nuo mo­kyk­los lai­kų pa­si­žy­mė­jo su­ge­bė­ji­mu pieš­ti, kai kas jam pra­na­ša­vo dai­li­nin­ko kar­je­rą, ra­gi­no stu­di­juo­ti dai­lę. Ir pa­ts pa­gal­vo­da­vo apie tai, ta­čiau jū­ros trau­ka pa­si­ro­dė esan­ti stip­res­nė.

Jo­nas sa­ko, kad kū­ry­bos to­se dai­lės dirb­tu­vė­se bu­vę ne­daug, o gal ir vi­sai ne­bu­vę. Ten bu­vę tik va­dų po­rtre­tai, Le­ni­no gal­vos, par­šiu­kai, skai­čiu­kai, trak­to­riai, lo­zun­gai ir trans­pa­ran­tai. Bet ten bu­vo lais­ves­nio lai­ko ir da­žų į va­lias – ga­lė­jai sam­čiu sem­ti.

Jo­nas pra­dė­jo ta­py­ti. Dėl sa­vęs. Iš kar­to – alie­ju­mi, iš kar­to – ant dro­bės. Iš kar­to – jū­rą.

Jo­no pa­veiks­luo­se – vien jū­ra: ra­mi, aud­rin­ga, su to­li­mu ho­ri­zon­tu ar čia pat ky­lan­čia ne­ra­mia ban­ga. Su bur­lai­viais, lai­ne­riais ir sa­vo lai­vu, ku­riuo plau­kio­jo vi­sus aš­tuo­ne­rius me­tus. Juo­kau­ja, kad jei­gu da­bar jam reik­tų nu­ta­py­ti trak­to­rių, ir jis bū­tų iki pu­sės nu­grimz­dęs jū­ros van­de­ny.

Kai Jo­nas kal­ba, sto­vė­da­mas tarp sa­vo pa­veiks­lų, at­ro­do lyg bū­tų į juos įsi­bri­dęs. Pap­ra­šau, kad iš­var­dy­tų vie­no pa­veiks­lo mė­ly­nu­mus – spal­vas ir at­spal­vius.

– Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip jas ga­liu api­bū­din­ti. Aš ne­ta­pau rea­ly­bės. No­riu, kad vaiz­duo­tė tu­rė­tų ga­li­my­bės pri­si­dė­ti.

Van­duo yra van­duo. Jis ne­po­zuo­ja, jis ne­sus­to­ja nie­ka­da, ju­da, mai­no­si al­suo­ja. Jis ta­vo vaiz­duo­tė­je tu­ri gy­ven­ti. Vis dar ieš­kau sa­vo tech­ni­kos, sa­vo iš­raiš­kos. Bū­na, kad pra­de­du ta­py­ti ir su­pran­tu, kad da­žai ma­ne už­val­do, spal­vos, o ne aš juos. Ir nu­ve­da ma­no min­tį į ki­tą pu­sę.

Bu­vo me­tas, kai ta­py­ba bu­vo už­mes­ta. De­šimt­me­tį, gal dar il­giau, į ran­kas ne­bu­vo paė­męs nei dro­bės, nei tep­tu­ko. Nė kar­to, dėl įvai­rių prie­žas­čių. Ta­čiau sap­nuo­da­vo juos, kaip ka­dai­se sap­nuo­da­vo jū­rą. Prie ta­py­bos su­grį­žo, da­bar sva­jo­ja apie nau­jas, švie­sias ir šil­tas dirb­tu­ves ir nau­jus dar­bus.

Kla­jo­jan­ti ban­ga

Jo­nas pa­sa­ko­ja apie kla­jo­jan­čią ban­gą, ku­ri iš­ky­la kaip kal­nas vi­siš­kai ra­miam van­de­ny – ga­lin­ga, bau­gi­nan­ti ir trau­kian­ti. Daug ką pra­žu­dan­ti, įtrau­kian­ti į gel­mes ir pri­glau­džian­ti am­žiams. Jo­nui te­ko ma­ty­ti ją sa­vo­mis aki­mis. Iš sa­vo lai­vo, ta­da, kai sa­vo gy­ve­ni­mo neį­si­vaiz­da­vo be jū­ros. Ši ban­ga ir da­bar ar­ti. Pa­gau­ta ir nu­ra­min­ta vie­na­me iš Jo­no pa­veiks­lų jau­kia­me uos­te ant Kruo­jos kran­to.

Di­džio­ji Jo­no Va­lio mei­lė jū­rai iš to­li­mų van­de­nų per­si­kė­lė į pa­veiks­luo­se at­gy­jan­čias jū­ros vi­zi­jas.

Šiuo ne­di­de­liu lai­ve­liu Jo­nas su šei­ma lei­džia­si į ne­to­li­mas, bet šir­džiai mie­las ke­lio­nes.

Vy­tau­to Ruš­kio nuo­tr.