Naujausios
Knygnešys naudojasi ir elektronine knyga
Pirmasis skaitinys, kurį ryte atsiverčia poetas, vertėjas ir literatūros apžvalgininkas Marius Burokas – socialinis tinklas. Nepaisant interneto, jis yra užkietėjęs skaitytojas, už tai pripažintas „Naujuoju knygnešiu“. „Turiu priklausomybę nuo skaitymo“, – svarsto jis.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Eilėraštis – smūgis
„Kasmet mes – uodai ir poetai – kankiname žmones“, – poeto M. Buroko kūriniu poezijos skaitymus ir susitikimą su rašytoju Šiaulių kavinėje-knygyne „Sielai“ pradėjo Šiaulių universiteto literatūrologijos II kurso magistrantės.
Paprašytas įvardyti gero eilėraščio receptą poetas pasikaso galvą ir atsidūsta: parašytą eilėraštį jam sunku išardyti į sudedamąsias dalis. „Eilėraštis turi būti savotiškas smūgis, kad perskaitęs susimąstytum, pagalvotum, jog ir man taip buvo, tik neradau žodžių visa tai apibūdinti“, – paaiškina.
Literatūros apžvalgininkas recenzijų rašo labai mažai, nes Lietuvoje daugelis rašytojų, poetų yra pažįstami. „Jei nori rašyti sąžiningai ir tiesiai, turi su visais bent jau šiek tiek susipykti. Recenzuoti darant nuolaidas autoriui arba tekstui – nesąžininga“, – įsitikinęs M. Burokas.
Kritikas M. Burokas apie poetą M. Buroką pasakytų – rašo mažai. „Gal ir gerai, mažiau skaityti reikia“, – svarsto. Iš trijų parašytų poezijos knygelių dabar jis sudarytų vieną, griežčiau atrinktų eilėraščius.
Lenktynėse „Kas parašys daugiau knygų“ poetas nedalyvauja, dėl to nesijaučia nejaukiai. Natūralus jo knygų atsiradimo ciklas – šešeri metai.
Kūrybiškumo dirbtinai neprovokuoja
Pasak M. Buroko, lietuviška bėda – įsivaizduoti kūrybą kaip kančią: kūrėjas turi sėdėti išbadėjęs, apimtas nevilties rautis plaukus, išgyventi meilės kraštutinumus. Bet patikina, jog rašymas nėra kančia, nebent kasdien reikėtų privalomai parašyti po eilėraštį.
Kūrybiškumo dirbtinai nesiprovokuoja, nes provokacijos metodas anksčiau ar vėliau nebeveikia – nusidėvi mechanizmas, reikia ieškoti kitų dirgiklių.
„Idealių skaitytojų nebūna. Svarbiausia, kad jie nedėtų tarp knygos puslapių dešros griežinėlių ir nestatytų kavos puoduko“, – kuklius reikalavimus įvardija poetas.
Rašytojas susitikime su šiauliečiais perskaitė apybraižą apie rašytojų pilietinį aktyvumą. Jį sukrėtė netikėtai pamatyta fotografija – kruvinas, beisbolo lazdomis sužalotas ukrainiečių poetas Sergejus Žadanas.
„Viena yra stebėti, o kita – suvokti, kad muša savus. Suvokti, kad poetas, garsėjęs aštriais socialiniais tekstais, ėmėsi tiesioginės veiklos. Kartais neužtenka vien rašyti. Reikia išeiti į gatvę, kad smaugiantis bejėgiškumas, gėda ir pyktis visiškai neuždusintų. Ką parašyti, žinodamas, kad už lango dedasi velniava“, – sakė M. Burokas.
Perkamiausios knygos – ne rodiklis
Rašytojas M. Burokas atsakė ir į „Šiaulių krašto“ klausimus.
– Pernai buvote pripažintas „Naujuoju knygnešiu“. Ar jaučiatės knygnešiu?
– Ši neįprasta premija pirmą kartą buvo teikiama Vilniaus knygų festivalyje už skaitymo, literatūros ir knygų populiarinimą.
Mano literatūros populiarinimo darbas nėra labai kryptingas. Tai darau socialiniuose tinkluose, viename internetiniame portale pristatinėjau literatūros naujienas ir įdomybes. Daugiausia – užsienio literatūrą, apie kurią reikia specialiai ieškoti informacijos. Pagalvojau, kad būtų gerai tai pateikti koncentruotai, galbūt žmonėms įdomu, kas dedasi anglakalbiame literatūros pasaulyje.
– Skaitote labai daug knygų. Kaip atsirinkti gerą knygą?
– Yra pagrindinės gairės, kuriomis galima vadovautis – metų knygos rinkimai, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiami dešimtukai, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kasmet skelbia geriausių verstinių knygų sąrašą.
Suprantu, kad labai sunku užeiti į knygyną, kuriame milžiniška masė margų viršelių, tarp kurių susigaudyti neįmanoma. Perkamiausių knygų sąrašai, kurie išeksponuoti, iš dalies yra pačių knygynų, leidyklų politikos rezultatas. Jie ne visada atspindi tikrąją padėtį. Šios knygos tiesiog madingos, skandalingos, autoriai žinomi. Tarp jų gerų nėra labai daug.
Išskirčiau geros kokybės lietuvių autorių romanus – Andriaus Tapino „Vilko valanda“ ar Kristinos Sabaliauskaitės romanų ciklą „Silva Rerum“, kurie atsidūrė tarp populiariausių teisėtai. Kai kurių kitų populiarumas, galiu pabūti snobiškas ir pasakyti – man tai nesuprantama. Pavyzdžiui, 50 visokių atspalvių populiarumas man yra paslaptis.
Skaitymas plečia vaiko žodyną
– Esu girdėjusi mintį, kad pirkdamas knygą, perki ir laiką joms skaityti. Kaip atrasti laiko knygai?
– Jei žmogus tikrai nori skaityti, gali susiplanuoti laiką, kad tam rastų bent pusvalandį per dieną. Tai nėra mažai, jei nuo ryto iki vakaro leki kaip akis išdegęs. Galima paaukoti televizoriaus žiūrėjimą, naršymą internete. Pusvalandis su knyga – sveika ir prasminga.
– Mokytojai dažnai guodžiasi, kad vaikai vis mažiau skaito. Kaip siūlytumėte literatūra sudominti jaunimą?
– Neskaitymas yra gana sąlyginis. Vaikai nemažai skaito internete, tik niekas neatliko tyrimų, ką ir kiek skaito. Kaip juos suvilioti – nežinau. Galbūt nereikia? Jei primygtinai siūlysi, visi žino, kokia bus paauglių reakcija – jie automatiškai tai atmes.
Jauname amžiuje skaityti knygas svarbu. Pastebiu pagal savo dukras. Jos dar mažos, pačios skaityti nemoka, bet joms kiekvieną vakarą skaitome pasakas. Atkreipiau dėmesį, kaip plečiasi jų žodynas, kiek naujų dalykų sužino, kurie lieka atmintyje. Vaikai atsimena absoliučiai viską, tik paskui atmintis tampa skylėta.
Smalsumą patenkinti, sužinoti tam tikrus faktus galima ir internete. Knygą nelabai kas pakeis, kai reikia įsigilinti į kitą pasaulį, žmonių jausmus, elgesio motyvus. Skaitymas padeda suprasti, kas tu esi, kaip galėtum vieną ar kitą situaciją vertinti.
Po elektroninės knygos – nostalgija popierinei
– Ką manote apie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos dirbtinai kuriamus žodžius, kai jie kartais atrodo nuleidžiami iš dangaus?
– Šis karas vyksta seniai, bet kai kurie pradžioje atmetimo reakciją kėlę dalykai prigijo. Pavyzdžiui, dešrainis su mėsainiu. Žodžiai pradžioje vartojami kaip pokštai vėliau tampa įprasti.
Kažkokio kalbos kontrolės mechanizmo vis vien reikia. Taisyklingai šnekėti ir rašyti žiniasklaidos priemonėse – privaloma. Jau ir taip dėl susirašinėjimo SMS žinutėmis ilgainiui pamirštama, kur dėti kablelį ar rašyti nosinę. Kalbėti ir rašyti taisyklingai – prestižo reikalas.
Ne visi žmonės turi natūralų kalbos pojūtį ir ribas. Grožinėje literatūroje ribos tarp šnekamosios ir literatūrinės kalbos yra labai trapios. Galima visą romaną, poezijos rinkinį parašyti šnekamąja kalba. Neseniai šveicarų rašytojo Pedro Lenz romanas išleistas šiaulietiška tarme, gatvės kalba. Grožinėje kalboje tokių dalykų drausti negalima.
– Esate rašęs apie romaną, po vieną eilutę kuriamą internetu, poeziją, kuriamą kompiuterinės programos... Ką manote apie elektronines knygas?
– Ačiū Dievui, geros poezijos programa dar nekuria – būtų visai blogai. Atvažiavau skaitydamas elektroninę knygą. Keliaujant labai patogu – nereikia tampytis kelių knygų. Jaučiu, kad porą savaičių skaitydamas elektronines knygas pasiilgstu popierinės.
Visos gąsdinančios kalbos apie popierinių knygų išnykimą yra perdėtos. Jos greitai tikrai neišnyks. Elektroninė knyga rado savo nišą. Jų augęs populiarumas per keletą metų išsilygino – nekrenta, bet ir drastiškai nebekyla. Interaktyvios knygos su paveiksliukais, muzika nepasiteisino, nes niekas jų taip neperka, kaip buvo tikėtasi. Žmogų, kuris nori tik paskaityti, pašalinė informacija tiesiog blaško.
Amžinieji poezijos klausimai
– Į kokius klausimus ieškote atsakymų savo poezijoje?
– Man eilėraštis kaip tam tikras atsakymų ieškojimas. Parašęs jį išsiaiškini, kas buvo svarbu, pamatai, kad dar yra kryptis, apie kurią nesi pagalvojęs, problema, kurios dar nesi išsiryškinęs.
Kaip ir visoje literatūroje, temų žmogus turi labai nedaug: kelionė, meilė, mirtis, gyvenimas, vaikai, pasaulio likimas... Visa kita tėra variacijos.
– Ar esate socialiai ar politiškai aktyvus?
– Nesu labai aktyvus, su Lietuvos politika neturiu nieko bendra. Šiek tiek domiuosi įvykiais Ukrainoje, stengiuosi informuoti kitus, kas nepastebi svarbesnių straipsnių ar aspektų.
Visiškai likti nuošalyje negalima, nes yra dalykų, kurie reikalauja viešų ir bendrų intelektualų, rašytojų pasisakymų. Prie bendrų peticijų, viešų pareiškimų prisidedu, tačiau pats jų neinicijuoju.
– Kokie dalykai gyvenime jus labiausiai erzina?
– Kadangi esu vadinamasis „freelancer“ (laisvai samdomas darbuotojas), pats nusistatau darbo grafiką. Dažniausiai mane iš proto varo „deadline“ – riba, kai reikia darbus atiduoti, ir visada nespėji. Negalėjimas turėti keturių rankų ir dviejų galvų.
Taip pat – negalėti pasakyti „ne“. Kai prisiimi per daug darbų, jų nespėji ir grauži save.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KANČIA: Poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas patikina – rašymas nėra kančia, nebent kasdien reikėtų privalomai parašyti po eilėraštį.
POZICIJA: Rašytojas Marius Burokas susitikime su šiauliečiais perskaitė apybraižą apie rašytojų pilietinį aktyvumą. „Kartais neužtenka vien rašyti. Reikia išeiti į gatvę, kad smaugiantis bejėgiškumas, gėda ir pyktis visiškai neuždusintų“, – sakė jis.