Kompiuteriniai žaidimai gali išsaugoti jaunystę

Kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai ga­li iš­sau­go­ti jau­nys­tę

„Žais­ki­te ir ne­truk­dy­ki­te žais­ti ki­tiems“ – sa­ko žai­dė­jas, kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų kri­ti­kas Ar­tū­ras Ru­mian­ce­vas. Jis įsi­ti­ki­nęs – kom­piu­te­ri­nis žai­di­mas yra me­no kū­ri­nys, su­jun­gęs vi­sas įma­no­mas moks­lo for­mas. Kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai ga­li iš­sau­go­ti jau­nys­tę, gy­dy­ti li­gas ar ho­mo­fo­bi­ją.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Ki­bers­por­ti­nin­kai už­dir­ba mi­li­jo­nus

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je vy­ku­sia­me me­di­jų me­no fes­ti­va­ly­je „En­ter“ kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų kri­ti­kas skai­tė pra­ne­ši­mą apie kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų kul­tū­rą. Vy­ras žai­džia kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus apie 20 me­tų, apie 15 me­tų ak­ty­viai su jais dir­ba, ra­šo ap­žval­gas.

Žai­di­mų in­dust­ri­ja yra jau­niau­sia, di­džiau­sia ir am­bi­cin­giau­sia – tei­gia A. Ru­mian­ce­vas. Ji ge­ro­kai di­des­nė už ki­no ar mu­zi­kos in­dust­ri­ją – ofi­cia­liai skai­čiuo­ja­ma jos ver­tė yra 75 mi­li­jar­dai JAV do­le­rių, ta­čiau ma­no­ma, kad šio­mis die­no­mis vir­ši­ja 100 mi­li­jar­dų.

A. Ru­mian­ce­vo nuo­mo­ne, kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai – me­no kū­ri­nys. Prie vie­no žai­di­mo dir­ba šim­tai ar net tūks­tan­čiai žmo­nių: ne tik pro­gra­muo­to­jai, 2D ar 3D dai­li­nin­kai, ani­ma­to­riai, bet ir ki­no in­dust­ri­ja: ak­to­riai, bal­so ak­to­riai, kom­po­zi­to­riai, sce­na­ri­jų ra­šy­to­jai.

Žai­di­mų kū­rė­jų bas­tio­nai yra vi­sa­me pa­sau­ly­je, taip pat ir Lie­tu­vo­je.

Len­kai ne­se­niai su­kū­rė vie­ną trokš­ta­miau­sių žai­di­mų pa­sau­ly­je „The Wit­cher“ (liet. „Ra­ga­nius"). Per jį žai­dė­jai at­ra­do Len­ki­ją, jų ra­šy­to­jus, dau­gy­bę kul­tū­ros ele­men­tų, žai­di­me daug se­no­vi­nės len­kų ar­chi­tek­tū­ros, dra­bu­žių, kas­die­nės gy­ven­se­nos.

Kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų en­tu­zias­tai iš­po­pu­lia­ri­no elekt­ro­ni­nį spor­tą ar­ba ki­berspor­tą – var­žy­bas, ku­rio­se žai­džia­mi kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai. Var­žy­bos su­trau­kia dau­gy­bę žiū­ro­vų, pro­fe­sio­na­lai žai­džia aukš­to ly­gio tur­ny­ruo­se, ly­go­se, ga­li gau­ti už tai nuo­la­ti­nį at­ly­gi­ni­mą, jų ko­man­dos re­mia­mos stam­bių įmo­nių. Top 10 uži­man­tys spor­ti­nin­kai už­dir­ba mi­li­jo­nus JAV do­le­rių.

Kves­tio­nuo­ja ho­mo­fo­bų pa­žiū­ras

Ka­dan­gi Ka­na­da la­bai po­zi­ty­viai žiū­ri į žai­di­mų in­dust­ri­ją ir su­tei­kia leng­va­tų, ne­ma­žai žai­di­mų kū­rė­jų at­si­da­ro hu­bus šio­je ša­ly­je. Juo­se dir­ba įvai­rių ra­sių, ly­čių, pa­žiū­rų, ly­ti­nės orien­ta­ci­jos, re­li­gi­nių pa­žiū­rų spe­cia­lis­tų iš vi­so pa­sau­lio. Ku­riant kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus ši mar­ga žmo­nių ma­sė pa­lie­čia so­cia­li­nes pro­ble­mas, ku­rių vi­suo­me­nė ven­gia.

Vie­nas A. Ru­mian­ce­vo pa­teik­tų pa­vyz­džių – žai­di­mas „Mass Ef­fect“ (liet. „Ma­sės efek­tas"), ku­ria­me žai­dė­jas val­do kos­mi­nį lai­vą, tu­rin­tį iš­gel­bė­ti ga­lak­ti­ką. Žai­dė­jas pa­žįs­ta kiek­vie­ną įgu­los na­rį, ku­rių yra apie 30-40, su vi­sais bend­rau­ja, pa­žįs­ta cha­rak­te­rius, po­mė­gius. Ei­go­je paaiš­kė­ja, kad vie­nas na­rių yra ho­mo­sek­sua­lus. Jis din­go, to­dėl par­tne­ris pa­pra­šo pa­gal­bos jį su­ras­ti.

„Žai­dė­jas tuo me­tu daž­niau­siai net ne­gal­vo­ja apie sa­vo pa­žiū­ras, ar yra ho­mo­fo­biš­kas. Jis ver­ti­na iš pra­kti­nės žai­di­mo pu­sės – jei gel­bė­siu, su­gai­šiu lai­ko, bet gau­siu pra­na­šu­mą, nes žmo­gus gal­būt yra in­ži­nie­rius, rei­ka­lin­gas kos­mi­nia­me lai­ve“, – aiš­ki­na A. Ru­mian­ce­vas.

Ne­pai­sant to, pa­są­mo­nė­je žmo­gus ima kves­tio­nuo­ti sa­vo pa­žiū­ras. Nors vei­kė­jas yra vir­tua­lus, ta­čiau jį tar­si pa­žįs­ta, to­dėl at­ro­do nor­ma­lus, ne­si­no­ri šauk­ti „būūū“ ir spjau­dy­tis.

„To­kie da­ly­kai pa­de­da žmo­nėms žvelg­ti šiek tiek pla­čiau“, – įsi­ti­ki­nęs žai­di­mų kri­ti­kas.

Nu­lei­džia ga­rą, mo­ty­vuo­ja siek­ti tiks­lų

Ko­dėl žmo­nės žai­džia? Į šį klau­si­mą A. Ru­mian­ce­vas ban­do at­sa­ky­ti jau dau­ge­lį me­tų.

„Žai­di­mai yra neat­sie­ja­ma mū­sų is­to­ri­jos da­lis. Moks­li­nin­kų tei­gi­mu, nean­der­ta­lie­čiai su­gniau­žė ran­ko­je ak­me­nį tam, kad pa­nau­do­tų jį kaip įran­kį ar­ba tvo­tų kam nors per gal­vą, me­džio­tų. Aš vi­są lai­ką klau­siu – ko­dėl bū­tent taip įsi­vaiz­duo­ja­me? Ko­dėl gal­vo­ja­me, kad jis iš ak­mens pa­si­ga­mi­no gink­lą, o ne paė­mė tam, kad žais­tų, pa­vyz­džiui, pe­tan­kę?“ – klau­sia A. Ru­mian­ce­vas.

Pa­sak jo, to­kia ver­si­ja vi­siš­kai ti­kė­ti­na pa­žiū­rė­jus į ma­ža­me­tį vai­ką – vis­kas, kas jį su­pa, virs­ta žai­di­mu.

„Žai­di­mai su lai­ku kei­čia­si, bet jie vi­suo­met yra įran­kis. Koks žai­di­mas be­bū­tų – sta­lo, gat­vės, kom­piu­te­ri­nis – tu­ri ker­ti­nius da­ly­kus – tai­syk­les ir ap­do­va­no­ji­mą. Tai mo­ty­vuo­ja žmo­gų siek­ti tiks­lų, ženg­ti pir­myn“, – var­di­ja A. Ru­mian­ce­vas.

Dar vie­nas svar­bus kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų ele­men­tas – moks­li­nio me­to­do tai­ky­mas. Pa­vyz­džiui, žai­džiant „Su­per Ma­rio“ ar „Tet­rį“ žmo­gus, su­si­dū­ręs su pro­ble­ma, ją iden­ti­fi­kuo­ja, su­gal­vo­ja spren­di­mo bū­dą ir ban­do jį tai­ky­ti. Il­gai ne­trun­ka, kol jis per­pran­ta tai­syk­les.

Kom­pu­te­ri­niai žai­di­mai taip pat vei­kia kaip an­ti­dep­re­san­tas, nes žmo­gus pa­si­ne­ria į ma­lo­nią veik­lą, yra prie­mo­nė nu­leis­ti ga­rą.

„Tu­riu ke­le­tą pa­žįs­ta­mų, ku­riems psi­cho­lo­gai lie­pė nu­si­pirk­ti žai­di­mų kon­so­lę ir taip at­si­pa­lai­duo­ti“, – sa­ko A. Ru­mian­ce­vas.

Pa­si­rin­kus tin­ka­mą žai­di­mą jis ska­ti­na kū­ry­biš­ku­mą, po­zi­ty­vu­mą, bend­ra­vi­mą, tam­pa pe­nu vaiz­duo­tei.

Mankš­ta pen­si­nin­kams

Pa­sak A. Ru­mian­ce­vo, kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai ga­li iš­sau­go­ti jau­nys­tę. Už­sie­nio ša­ly­se di­de­lio pa­si­se­ki­mo se­ne­lių na­muo­se su­lau­kė ju­de­siu val­do­ma žai­di­mų kon­so­lė.

„Šie žai­di­mai stab­do sme­ge­nų se­nė­ji­mą ir yra kaip pre­ven­ci­ja kai ku­rioms li­goms, pa­vyz­džiui, iš­sė­ti­nei skle­ro­zei. Se­nes­ni žmo­nės ne­la­bai mėgs­ta ju­dė­ti, ypač kai tam ne­tu­ri mo­ty­va­ci­jos. Ju­de­siu val­do­mas žai­di­mas pri­ver­čia ju­dė­ti, tai da­ry­ti sma­gu“, – aiš­ki­na kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų spe­cia­lis­tas.

Si­mu­lia­ci­niai žai­di­mai, ku­riuo­se pa­si­ne­ria­ma į vir­tua­lią rea­ly­bę, ga­li veik­ti kaip anal­ge­ti­kas. Vie­nas pa­vyz­džių, kai žmo­nės žai­dė žai­di­mus ir mė­tė vir­tua­lias snie­go gniūž­tes, kol jiems nuo odos lu­po nuo nu­de­gi­mų už­kli­juo­tus raiš­čius. Ši pro­ce­dū­ra itin skaus­min­ga ir ne­ma­lo­ni, ta­čiau žai­di­mas, ku­ria­me šal­ta ir už­si­mirš­ti, pa­dė­jo iš­veng­ti skaus­mo.

Prieš dve­jus me­tus į lenk­ty­ni­nin­kų ko­man­dą bu­vo priim­tas žmo­gus, ku­ris nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­bu­vo vai­ra­vęs au­to­mo­bi­lio, bet vi­są gy­ve­ni­mą na­muo­se žai­dęs „Gran Tu­ris­mo"– lenk­ty­nių ir au­to­mo­bi­lio vai­ra­vi­mo si­mu­lia­to­riaus kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus. Jo re­zul­ta­tai tik­ro­je tra­so­je bu­vo ge­ri, to­dėl jis ėmė var­žy­tis "For­mu­lės 3" tra­so­je.

Kai ku­rie si­mu­lia­ci­niai žai­di­mai nau­do­ja­mi skrai­dy­mo mo­kyk­lo­se tre­ni­ruo­jant pi­lo­tus.

So­viet­me­tis pa­ver­tė ur­vi­niais

Po ren­gi­nio A. Ru­mian­ce­vas at­sa­kė į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mus.

– Apie kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus kal­ba­te iš la­bai po­zi­ty­vios pu­sės. Ar jie tu­ri nei­gia­mos įta­kos?

– Pir­mą kar­tą su tuo su­si­dū­riau prieš ko­kius 12 me­tų. Lie­tu­vos spau­do­je per­skai­čiau straips­nį apie vai­ką, ku­riam tė­vai nu­pir­ko kom­piu­te­rį, jis pra­dė­jo in­ten­sy­viai žais­ti kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus. Tė­vai tuo tar­pu la­bai daug dir­bo, sie­kė kar­je­ros, ne­ga­lė­jo vai­kui skir­ti pa­kan­ka­mai dė­me­sio.

Ga­liau­siai jie nu­ta­rė kar­tu paa­tos­to­gau­ti, bet vai­kas ne­no­rė­jo išei­ti iš sa­vo kam­ba­rio, nes žai­dė. Tė­vai kal­ti­no žai­di­mus.

O jei jie bū­tų už­da­rę vai­ką į kam­ba­rį su kny­ga? Su te­le­vi­zo­riu­mi? Re­zul­ta­tas bū­tų ly­giai toks pat. Klau­si­mas – ar tai žai­di­mo kal­tė? Skai­ty­da­mas „Ro­bin­zo­ną Kru­zą“ aš daug ką da­riau tai, ką da­rė Kru­zas sa­lo­je, bet ta­da ne­kal­ti­no­me kny­gų.

Žai­di­mai yra ki­tas pa­sau­lis. Jei šei­mos na­riai nie­ka­da ne­si­do­mi, ką ki­ti vei­kia, daž­niau­siai jie į ką nors įnin­ka. Tai ga­li bū­ti kny­gos, žai­di­mai, al­ko­ho­lis, ko­lek­ci­jos, blo­ga kom­pa­ni­ja... Bet koks po­mė­gis, ka­da žmo­gus per daug įsi­jau­čia, ky­la iš to, kad jam kaž­ko trūks­ta ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je.

Kai vai­kas iš­vyks­ta kur nors su kla­se, skam­bi­na­me mo­ky­to­jui, drau­gų tė­vams, do­mi­mės ką jis vei­kia. Kai jis ei­na žais­ti, tai da­ro su tūks­tan­čiais žmo­nių iš vi­so pa­sau­lio, apie tai ne­si­kal­ba­me. Tai tas pa­ts, kas iš­mes­ti še­šia­me­tį vie­ną Šiau­lių pės­čių­jų bul­va­re ir pa­lik­ti. Ką par­si­ve­si na­mo po sa­vai­tės ar mė­ne­sio?

Ypač vy­res­nio­ji kar­ta Lie­tu­vo­je ne­pa­žįs­ta tech­no­lo­gi­jų, ne­no­ri bū­ti jų da­li­mi. Kai iš­ky­la pro­ble­mų jie kal­ti­na me­di­ją, nors kal­tin­ti rei­kia sa­ve. Jei vai­kai už­si­da­ro su kom­piu­te­riu ir ne­no­ri bū­ti su mu­mis, prie­žas­tis nė­ra žai­di­mas.

Rei­kia ne­bi­jo­ti vai­kui pa­ro­dy­ti, kad tau įdo­mu, do­mė­tis, ką jis žai­džia, žais­ti kar­tu. Tą iš­ban­džiau sa­vo kai­liu, su sa­vo vai­kais. Mes ne­tu­ri­me pro­ble­mų dėl kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų. Abu vai­kai žai­džia daug, bet jiems žai­di­mai nė­ra kaž­koks iš­skir­ti­nis da­ly­kas – tai tik vie­na iš užim­tu­mo for­mų.

– Ko­dėl lie­tu­viai daž­nai nei­gia­mai ver­ti­na kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus?

– Dėl so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lie­tu­vių san­ty­kis su kom­piu­te­ri­niais žai­di­mais yra vi­siš­kai ki­toks nei li­ku­sio pa­sau­lio. Žai­di­mų in­dust­ri­jai 50 me­tų, bet 30 me­tų jos ne­ma­tė­me, ne­ži­no­jo­me.

Kai at­si­da­rė sie­nos, žai­di­mai su­plū­do, mes ne­mo­kė­jo­me jų var­to­ti, rink­tis, bu­vo­me su­žvė­rė­ję. Lie­tu­vo­je po­stko­mu­nis­ti­nis de­šimt­me­tis bu­vo „ak­mens am­žius“, kai el­gė­mės kaip ur­vi­niai. Ta­da su­si­for­ma­vo še­šė­lis, kad žai­di­mai ken­kia, yra bai­sūs, griau­na gy­ve­ni­mus.

Tu­ri­me su­pras­ti, kad žai­di­mai kaip me­di­ja nie­ka­da ne­bu­vo ku­ria­mi vai­kams, o 18-24 me­tų au­di­to­ri­jai. Ji su lai­ku sens­ta – da­bar JAV žai­dė­jų am­žiaus vi­dur­kis yra 30-32 me­tai.

Smur­ti­niai žai­di­mai gal­būt kai kam yra prie­mo­nė nu­leis­ti ga­rą, bet jei paim­tu­me ge­riau­siai vi­sais lai­kais par­duo­da­mų žai­di­mų de­šim­tu­ką, pir­mos še­šios po­zi­ci­jos yra ne­smur­ti­niai žai­di­mai.

– Ko­kią kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų atei­tį ma­to­te?

– Pa­na­šiai, kaip su me­nu. Yra va­di­na­ma­sis ki­čas, jų kai­na že­ma, me­ni­nė iš­lie­ka­mo­ji ver­tė men­ka. Žai­di­muo­se taip pat.

Di­džio­sios kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų da­lies pa­grin­di­nė funk­ci­ja yra at­si­pa­lai­duo­ti, per­si­kel­ti ki­tur, at­jung­ti sa­vo sme­ge­nis nuo kas­die­ny­bės, ru­ti­nos. Vi­sa ki­ta – pra­kti­nis pa­nau­do­ji­mas. Yra daug kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų, ku­rie kvie­čia pa­tir­ti ir at­ras­ti kaž­ką nau­jo, me­ni­nių eks­pe­ri­men­tų.

JAV ir Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ka­riuo­me­nė nau­do­ja žai­di­mus po­trau­mi­niam stre­sui gy­dy­ti, ypač po mi­si­jų Ira­ke ir Af­ga­nis­ta­ne.

Moks­li­nin­kai kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus nau­do­ja įvai­riems ty­ri­mams, skaus­mui mal­šin­ti. Su­kur­tas žai­di­mas „Re­mi­sion“ (liet. „Re­mi­si­ja") pa­de­da iš­tver­ti lai­ką po che­mo­te­ra­pi­jos, tai­ko­mos vė­žiui gy­dy­ti. Gy­dy­to­jai sa­ko, kad tuo me­tu la­bai svar­bus žmo­gaus psi­cho­lo­gi­nis nu­si­tei­ki­mas – ti­kė­ji­mas, kad vis­kas bus ge­rai. Per žais­mą žmo­gus įti­ki, kad ga­li įveik­ti li­gą.

Žai­di­mų sek­to­riu­je rei­ka­lin­gas val­džios pri­si­dė­ji­mas. Pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je nė­ra at­ski­ros žai­di­mų kū­ri­mo sri­ties. Jei vyks­ta ko­kie kon­kur­sai Lie­tu­vos rep­re­zen­ta­vi­mui pa­sau­ly­je, žai­di­mų kū­rė­jai ne­tu­ri jo­kių ga­li­my­bių teik­ti sa­vo pa­raiš­kas, nes jie nė­ra kul­tū­ros da­lis.

Ma­no ko­le­gos, pa­vie­niai en­tu­zias­tai da­bar ban­do su­kur­ti plat­for­mą me­di­kams, ku­rios dė­ka gy­dy­to­jai ga­lė­tų da­lin­tis ap­li­ka­ci­jo­mis, pa­dė­ju­sio­mis įveik­ti vie­ną ar ki­tą li­gą, sind­ro­mą, su sa­vo ko­men­ta­rais ki­tiems gy­dy­to­jams.

La­bai no­rė­čiau, kad kom­pu­te­ri­niai žai­di­mai kuo grei­čiau atei­tų į Lie­tu­vos se­ne­lių na­mus. Liūd­na ma­ty­ti vy­res­nius žmo­nes, ku­rie bi­jo pen­si­jos, nes su­pran­ta, kad juos nu­ra­šys, jie bus nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gi. Ką jiems da­ry­ti? Lauk­ti ant suo­liu­ko pa­sku­ti­nio­sios? Jie dar ga­li daug vis­ko pa­tir­ti!

Lie­tu­viai nė­ra vo­kie­čiai, ne­ga­li pa­siim­ti kab­rio­le­to ir va­žiuo­ti pail­sė­ti į Rei­no slė­nį, bet ga­li ke­liau­ti po vir­tua­lią rea­ly­bę. Už­si­dė­jus vir­tua­lios rea­ly­bės aki­nius ga­li bū­ti bet kur.

Gal­būt jie vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo fab­ri­ke, bet da­bar ga­li nuei­ti prie Egip­to pi­ra­mi­džių. Ge­rai, jos ne­tik­ros, bet ar tai taip svar­bu, jei po­ty­riai tik­ri?

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PO­VEI­KIS: Kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų kri­ti­kas Ar­tū­ras Ru­mian­ce­vas įsi­ti­ki­nęs, jog dėl iš­ki­lu­sių pro­ble­mų vi­sų pir­ma rei­kia kal­tin­ti ne me­di­ją, kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, bet sa­ve.

PA­SAU­LIS: Vir­tua­lios rea­ly­bės aki­niai ga­li nu­kel­ti į vi­siš­kai ki­tą pa­sau­lį, leis­ti pa­si­jus­ti, tar­si iš tie­sų bū­tum to­je vie­to­je.

ŽAI­DI­MAI: Kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai ga­li pa­dė­ti at­si­pa­lai­duo­ti, nu­leis­ti ga­rą, ati­trūk­ti nuo ru­ti­nos, taip pat gy­dy­ti li­gas, nu­mal­šin­ti skaus­mą, tre­ni­ruo­ti tam tik­rus įgū­džius.

ME­NAS: Kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai yra me­no kū­ri­niai, su­ju­nę vi­sas įma­no­mas moks­lo for­mas – įsi­ti­ki­nęs kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų kri­ti­kas Ar­tū­ras Ru­mian­ce­vas.