Krepšininkės grožis suviliojo akimirksniu

Krep­ši­nin­kės gro­žis su­vi­lio­jo aki­mirks­niu

Krep­ši­nio ko­man­dos „Šiau­liai-Uni­ver­si­te­tas“ le­gio­nie­rė De­ja Ni­co­le Mat­tox aki­mirks­niu pri­kaus­tė lie­tu­vių dė­me­sį. At­vi­ros ame­ri­kie­tės as­me­nu­kės so­cia­li­niuo­se tink­luo­se su­lau­kė be­ga­lės ko­men­ta­rų. „Esu to­kia, ko­kia esu – rek­la­mos ne­sie­kiau, bet džiau­giuo­si, kad ga­lė­jau pri­si­dė­ti prie ko­man­dos po­pu­lia­ru­mo“, – sa­kė mer­gi­na, iš­ban­džiu­si net Krep­ši­nio gra­žuo­lių ly­gą.

Si­mo­na KVE­DE­RY­TĖ

si­mo­na.k@skrastas.lt

No­ri po­pu­lia­rin­ti mo­te­rų krep­ši­nį

Po D. Mat­tox žybs­nio ko­man­dos rung­ty­nių ste­bė­ti su­si­rin­ko dvi­gu­bai dau­giau žiū­ro­vų nei įpras­tai. Ta­čiau 182 cen­ti­met­rų le­gio­nie­rė eki­pą į prie­kį stu­mia ne tik sa­vo gro­žiu, bet ir žai­di­mu. Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nio ly­gos pir­me­ny­bė­se ren­ka vi­du­ti­niš­kai 15,9 taš­ko, at­ko­vo­ja 4,7 ka­muo­lio.

Ame­ri­kie­tę su­ti­ko­me mies­to bul­va­re. Įsi­su­pu­si į pla­tų džem­pe­rį ir spor­ti­nes kel­nes, ji bu­vo pa­si­ruo­šu­si tre­ni­ruo­tei.

Le­gio­nie­rė į Šiau­lius at­vy­ko sau­sio mė­ne­sį. Čia il­gai neuž­si­bus – į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas iš­vyks po ke­lių sa­vai­čių. Mat pa­sku­ti­nės ko­man­dos „Šiau­liai-Uni­ver­si­te­tas“ rung­ty­nės vyks ko­vo pa­bai­go­je.

– Pas­ta­rą­ją sa­vai­tę su­lau­kė­te daug dė­me­sio. Kaip jau­tė­tės?

– Dė­me­sys la­bai nu­ste­bi­no. Stai­ga ėmiau gau­ti dau­gy­bę ko­men­ta­rų, ži­nu­čių. Iš pra­džių ne­sup­ra­tau, kas da­ro­si. Šiek tiek pa­si­me­čiau. Ner­vi­nau­si – svars­čiau, tai blo­gai ar ne. Bet ži­nu­tės bu­vo mie­los, su­lau­kiau daug komp­li­men­tų – jo­kių įžei­di­mų. Tad jau­čiau­si pa­ma­lo­nin­ta.

Dau­giau­siai dė­me­sio su­lau­kiau iš vai­ki­nų. Jie sa­kė: „Svei­ka at­vy­ku­si“. Ar­ba: „Tu at­sto­vau­ji krep­ši­niui ir gro­žiui – tai la­bai ge­rai“. Mer­gi­nos ra­šė, kad jas įkve­piu. Tai la­bai ma­ne su­jau­di­no. Bet jei at­vi­rai, vi­sų laiš­kų ne­spė­jau per­skai­ty­ti, o juo la­biau – at­sa­ky­ti.

Jau­čiuo­si blo­gai dėl to, kad ne­ga­liu su­tik­ti su vi­sų kvie­ti­mais tap­ti drau­gais „Fa­ce­book“. Bep­ro­tiš­ka, bet jau vir­ši­jau li­mi­tą. Per ke­lias die­nas „Ins­tag­ram“ su­lau­kiau pa­pil­do­mų 4 tūks­tan­čių se­kė­jų. Da­bar jų tu­riu dau­giau nei 22 tūks­tan­čius.

– Ar ti­kė­jo­tės, kad jū­sų nuo­trau­kos so­cia­li­nia­me tink­le su­lauks to­kio dė­me­sio?

– Tik­rai ne­si­ti­kė­jau. Dau­gu­ma nuo­trau­kų „Ins­tag­ram“ at­si­dū­rė prieš at­vyks­tant į Lie­tu­vą. Kai ku­rios – bū­nant čia. Kaž­kas tie­siog pa­vie­ši­no ma­no nuo­trau­kas. Ir vis­kas spro­go!

Ma­nau, kad dė­me­sio su­lau­kiau dėl sa­vo iš­vaiz­dos. Tai ta­po sa­vo­tiš­ka rek­la­ma ko­man­dai. La­bai ge­rai, jei žmo­nės bent ateis pa­žiū­rė­ti mū­sų ko­man­dos rung­ty­nių.

Ži­nau, kad ne­su vie­nin­te­lė, sa­vo gro­žiu ga­lin­ti pa­trauk­ti dė­me­sį ir rek­la­muo­ti Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nį. Dau­gu­ma krep­ši­nin­kių yra tie­siog stul­bi­nan­čios.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu su­lau­kia­te daug klau­si­mų apie sa­vo gro­žio pa­slap­tį. Tu­ri­te to­kią?

– Man pa­čiai pra­vers­tų lie­tu­vių mo­te­rų gro­žio pa­slap­tys. Dau­ge­lis tu­ri gra­žius, il­gus plau­kus. Ką jos val­go? Gal da­li­ja­si ko­kiu nors ste­buk­lin­gu šam­pū­nu?

Ko­kia ma­no gro­žio pa­slap­tis? Net ne­ži­nau. Ma­no kam­ba­rio­kė ma­ne mo­ko nau­do­ti los­jo­ną, bet daž­nai ir jį pa­mirš­tu.

Ma­no oda nė­ra pro­ble­miš­ka. Tai tur­būt pa­vel­dė­jau iš ma­mos. Tie­siog prau­siu vei­dą du kar­tus per die­ną. Ir nie­ka­da nei­nu mie­go­ti nenusivaliusi ma­kia­žo. Jo tik­rai kiek­vie­ną die­ną net ne­nau­do­ju.

Val­gau ga­na daug. Net­gi mėgs­tu sal­du­my­nus. Bet 5–6 kar­tus per sa­vai­tę lan­kau­si spor­to sa­lė­je. Prie fi­zi­nio ak­ty­vu­mo pri­si­de­da ir tre­ni­ruo­tės krep­ši­nio aikš­te­lė­je.

Ma­nau, svar­biau­sia, my­lė­ti sa­ve. My­lin­tis ir lai­min­gas žmo­gus – gra­žus žmo­gus.

Iš­ban­dė ak­to­rys­tę ir mo­de­lio dar­bą

– Kaip pra­dė­jo­te žais­ti krep­ši­nį?

– Esu ki­lu­si iš In­di­a­nos vals­ti­jo­je esan­čio ne­di­de­lio mies­to Pe­ru. Ja­me gy­ve­na apie 11 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų.

Krep­ši­nį pra­dė­jau žais­ti nuo 12 me­tų. Juo už­krė­tė bro­lis. No­rė­jau bū­ti tarp jo drau­gų – vy­res­nių vai­kų, to­dėl ėmiau su jais žais­ti.

Bu­vau mo­kyk­los krep­ši­nio ko­man­dos na­rė. Vė­liau ke­lia­vau po Jung­ti­nes Vals­ti­jas ir žai­džiau ke­lio­se skir­tin­go­se ly­go­se, tur­ny­ruo­se. Daug tre­ni­ra­vau­si. Ma­no tre­ne­ris Chris Tho­mas pa­dė­jo tap­ti stip­res­ne žai­dė­ja. Tre­ni­ra­vau­si vie­no­je aikš­tė­je ir su vy­rais. Jie stip­res­ni, grei­tes­ni, tad man to­kios tre­ni­ruo­tės bu­vo į nau­dą.

Ga­vau sti­pen­di­ją stu­di­juo­ti In­di­a­nos vals­ty­bi­nia­me uni­vers­i­te­te – ta­pau šios aukš­to­sios mo­kyk­los mo­te­rų ko­man­dos da­li­mi. Čia įgi­jau ba­ka­lau­ro laips­nį ma­dos rin­ko­da­ros sri­ty­je.

Bai­gu­si stu­di­jas žai­džiau Liuk­sem­bur­go ko­man­do­je. Ta­čiau bū­da­ma 22 me­tų ga­na rim­tai su­si­žei­džiau. Ply­šo ke­lio są­na­rio me­nis­kas. Nuo ta­da nu­spren­džiau ne­be­žais­ti. Ne­no­rė­jau ri­zi­kuo­ti sa­vo svei­ka­ta ir atei­ty­je lik­ti trau­muo­ta. Ne­žai­džiau tre­jus me­tus. Dir­bau maž­me­ni­nės pre­ky­bos, drau­di­mo sri­ty­se.

Net­ru­kus per­si­kė­liau į Ho­li­vu­dą. Man pa­siū­lė įsi­trauk­ti į Krep­ši­nio gra­žuo­lių ly­gą (angl. The Bas­ket­ball Beau­ties lea­gue). Tai ly­ga, ku­rio­je žai­džia 6 krep­ši­nio ko­man­dos, su­da­ry­tos iš gra­žių mer­gi­nų – ak­to­rių, mo­de­lių, dai­ni­nin­kių, pro­fe­sio­na­lių krep­ši­nio žai­dė­jų. Tai su­grą­ži­no ma­ne į krep­ši­nį.

Kai ga­vau pa­siū­ly­mą iš ma­no da­bar­ti­nio agen­to Ma­riaus Rut­kaus­ko vėl žais­ti – ta­pau ko­man­dos „Šiauliai–Universitetas“ na­re.

– Sa­kė­te, kad esa­te sa­ve iš­ban­džiu­si gro­žio kon­kur­se. Ko­kia­me?

– Bū­da­ma 23 me­tų da­ly­va­vau „Mis In­di­a­na“ gro­žio kon­kur­se. Anks­čiau nie­ko pa­na­šaus ne­su da­riu­si. Ne­bu­vau tam pa­si­ruo­šu­si. Ma­no kir­pė­ja pa­da­rė šu­kuo­se­ną, jos ge­riau­sia drau­gė rū­pi­no­si ma­kia­žu. Tai bu­vo la­bai links­ma. Pui­ki pa­tir­tis. Pa­li­kęs sa­vo kom­for­to zo­ną ga­li daug su­ži­no­ti.

Ži­no­ma, ne­lai­mė­jau. Tos mer­gi­nos, ku­rios ten da­ly­va­vo, kon­kur­suo­se da­ly­va­vo nuo 10 me­tų. Bu­vo la­bai pa­si­ruo­šu­sios. Man ne­bu­vo šan­sų. Bet džiau­giuo­si tai pa­da­riusi.

Esu ban­džiu­si dirb­ti ir mo­de­liu. Da­ly­va­vau ke­lio­se fo­to­se­si­jo­se. Nuot­rau­kos bu­vo iš­spaus­din­tos vie­na­me žur­na­le. Taip pat da­ly­va­vau ke­liuo­se lab­da­rin­guo­se ma­dų pri­sta­ty­muo­se.

Da­bar kar­tais man siun­čia dra­bu­žius. Jais dė­vė­da­ma nu­si­fo­tog­ra­fuo­ju ir vie­ši­nu nuo­trau­kas „Ins­tag­ram“.

– Kaip pa­vy­ko nu­si­fil­muo­ti JAV dai­ni­nin­ko Chris Brown kli­pe?

– Gy­ven­da­ma Ho­li­vu­de ban­džiau už­siim­ti ak­to­rys­te. Lan­kiau spe­cia­lius kur­sus. Rei­kė­jo pra­kti­kuo­tis, nuo kaž­ko pra­dė­ti. Pa­si­tai­kė ga­li­my­bė pa­si­ro­dy­ti ke­liuo­se Chris Brown kli­puo­se.

Atei­ty­je no­rė­čiau už­siim­ti ak­to­rys­te. Prieš at­vyk­da­ma į Lie­tu­vą ieš­ko­jau agen­tū­ros, ku­ri ga­lė­tų ma­n at­sto­vau­ti, ma­ne rek­la­muo­tų, pa­rink­tų ak­to­rių ar mo­de­lių at­ran­kas. Tai gal­būt atei­ty­je da­ry­siu.

Mo­te­rų krep­ši­niui trūks­ta rek­la­mos

– Kaip jau­tie­si Lie­tu­vo­je?

– Man čia la­bai pa­tin­ka. Prieš at­vyk­da­ma apie ša­lį be­veik nie­ko ne­ži­no­jau. Išs­ky­rus tai, kad čia krep­ši­nis yra la­bai mėgs­ta­mas.

Ka­dan­gi esu ki­lu­si iš ma­žo mies­te­lio, Šiau­liai man at­ro­do di­de­lis mies­tas. Nors vis­kas ar­ti – par­duo­tu­vės, ka­vi­nės, at­ro­do, ran­ka pa­sie­ki­mos. Ame­ri­ko­je rei­kia va­ži­nė­ti au­to­mo­bi­liais, eik­vo­ti ben­zi­ną.

Kai ku­rie žmo­nės gė­di­ja­si kal­bė­ti ang­liš­kai. Nors dau­gu­ma ir mo­ka. Su­ti­ko­me daug mie­lų žmo­nių. Dau­gu­ma įsi­su­kę į ru­ti­ną – da­ro vis­ką pa­laips­niui, pa­gal pla­ną. Ame­ri­ko­je dau­giau chao­so – vi­si bė­ga tai šen, tai ten. Da­ro vie­na ir ki­ta.

Čia mais­tas fan­tas­tiš­kas. La­biau­siai mėgs­ta­me kiau­lie­nos šon­kau­liu­kus. Ra­ga­vo­me ir šal­ti­barš­čių. Ce­pe­li­nai – nie­ko pa­na­šaus ne­su ra­ga­vu­si, vi­sai pa­ti­ko.

– Kuo ski­ria­si lie­tu­viš­kas ir ame­ri­kie­tiš­kas mo­te­rų krep­ši­nis?

– Lie­tu­vo­je žai­dė­jos re­mia­si la­biau fi­zi­ne jė­ga. Dau­gu­ma krep­ši­nin­kių – ga­na aukš­tos. Net aš prieš jas jau­čiuo­si že­maū­gė. Ame­ri­ko­je svar­biau­sia grei­tis ir tem­pas: gau­ni ka­muo­lį ir bė­gi.

Lie­tu­vo­je mo­te­rų krep­ši­nis ne toks mė­gsta­mas kaip Ame­ri­ko­je. Pas mus krep­ši­nis – tarp mo­te­rų spor­to ša­kų – yra pa­ts svar­biau­sias. Po­pu­lia­ru­mui pa­dė­jo gra­žios ir ta­len­tin­gos krep­ši­nin­kės. Vis dau­giau žmo­nių rin­ko­si žiū­rė­ti mo­te­rų žai­di­mo, klu­bai su­lauk­da­vo dau­giau rė­mė­jų ir jų fi­nan­sa­vi­mo. O da­bar mes jau tu­ri­me mo­te­rų WNBA.

Ma­nau, kad Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nio ly­gai trūks­ta rek­la­mos. Dau­gu­ma žmo­nių ma­nęs tei­rau­ja­si, kur ir ka­da žai­si­me, kur ga­lė­tų ras­ti tvar­ka­raš­tį. Kai ku­rie net ne­ži­no, kad Šiau­liai tu­ri sa­vo mo­te­rų krep­ši­nio ko­man­dą.

– „Šiauliai–Universitetas ko­man­dai se­zo­nas baig­sis ko­vo pa­bai­go­je. Ką ke­ti­ni veik­ti po to? No­rė­tum vėl čia žais­ti?

– Po se­zo­no grį­šiu į Ame­ri­ką. To­liau tre­ni­ruo­siuo­si, ge­rin­siu sa­vo for­mą. Atei­tį sie­ju su krep­ši­niu – tai no­riu da­ry­ti. Jei „Šiauliai–Universitetas“ pa­kvies, bū­ti­nai grį­šiu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

GRO­ŽIS: Ko­man­dos „Šiau­liai-Uni­ver­si­te­tas“ puo­lė­ja De­ja Mat­tox sa­ko da­bar su­lau­kian­ti daug klau­si­mų apie sa­vo gro­žio pa­slap­tį – juo­kia­si, kad daug val­go ir spor­tuo­ja, nau­do­ja ma­žai ma­kia­žo.

As­me­ni­nės nuo­tr.

DĖ­ME­SYS: Įs­pū­din­go gro­žio Šiau­lių klu­bo krep­ši­nin­kės De­ja Mat­tox as­me­nu­kės so­cia­li­niuo­se tink­luo­se su­lau­kė di­de­lio dė­me­sio – ėmė plūs­ti ži­nu­tės, ko­men­ta­rai, išau­go „Ins­tag­ram“ se­kė­jų skai­čius.

KON­KUR­SAS: Ame­ri­kie­tė krep­ši­nin­kė De­ja Mat­tox pa­sa­ko­jo prieš ke­le­rius me­tus da­ly­va­vu­si gro­žio kon­kur­se „Mis In­dia­na“, ra­ga­vo mo­de­lio duo­nos, fil­ma­vo­si at­li­kė­jo Chris Brown dai­nų vaiz­do kli­puo­se.