Krokuva: susipynę lietuvių ir lenkų karalių likimai

Kro­ku­va: su­si­py­nę lie­tu­vių ir len­kų ka­ra­lių li­ki­mai

Nors Kro­ku­vos is­to­ri­ja pra­si­de­da dar iki Len­ki­jos ka­ra­lys­tės at­si­ra­di­mo is­to­ri­jos, šis mies­tas mums pir­miau­siai sim­bo­li­zuo­ja tą epo­chą, kai lie­tu­vių ir len­kų ga­ly­bė do­mi­na­vo di­de­lė­je da­ly­je Eu­ro­pos že­my­no. Kro­ku­vo­je ant kal­vos stūk­san­tys Va­ve­lio rū­mai – abie­jų tau­tų bend­rų val­do­vų ka­rū­na­vi­mo, tuok­tu­vių, lai­do­tu­vių bei įpė­di­nių gi­mi­mo vie­ta. Jei­gu jų žmo­giš­kie­ji li­ki­mai, gy­ve­ni­mo ir mei­lės is­to­ri­jos bū­tų ek­ra­ni­zuo­ti, ki­no sa­lių žiū­ro­vai ir „Os­ka­rų“ da­lin­to­jai tie­siog ne­tek­tų ža­do.

Prie­šis­to­rė: vys­lė­nų ka­ra­lys­tė

Prie­šis­to­ri­niais lai­kais et­niš­kai miš­rio­je te­ri­to­ri­jo­je for­ma­vo­si skir­tin­gos gru­pės: bal­tai, sla­vai, ger­ma­nai ir kel­tai. Maž­daug nuo 5 a. Kro­ku­vos apy­lin­kė­se gy­ve­no vys­lė­nai (va­ka­rų sla­vų gen­tis). 9-10 a. jie bu­vo su­kū­rę stip­rius po­li­ti­nius ir te­ri­to­ri­nius jun­gi­nius. Šis re­gio­nas va­di­na­mas Ma­žą­ja Len­ki­ja, jo cent­ras – Kro­ku­va. O štai Di­džio­sios Len­ki­jos re­gio­no cent­ras kū­rė­si apie Gniez­ną. Čia gy­ve­nu­sios gen­tys 10 a. su­kū­rė vals­ty­bę, sie­ja­mą su Pias­tų di­nas­ti­ja. Pir­ma­sis is­to­ri­nis šios vals­ty­bės val­do­vas ku­ni­gaikš­tis Meš­ka I pri­si­jun­gė ir Ma­žą­ją Len­ki­ją.

Tai­gi 10 a. pa­bai­go­je Kro­ku­va ta­po svar­biau­siu Pias­tų – pir­mo­sios is­to­ri­nės ka­ra­liš­ko­sios di­nas­ti­jos, val­džiu­sios Len­ki­ją tris am­žius, – val­dų pre­ky­bos cent­ru. 11 a. pra­dė­ti sta­ty­ti mū­ri­niai pa­sta­tai, įskai­tant Va­ve­lio pi­lį, ka­ted­rą ir ba­zi­li­ką. Tuo me­tu Ma­žo­sios Len­ki­jos re­gio­nas ta­po vals­ty­bin­gu­mo cent­ru, o Kro­ku­va – jos sos­ti­ne.

13 a. Kro­ku­va bu­vo be­veik su­griau­ta pul­di­nė­jan­čių to­to­rių, ta­čiau vėl at­sta­ty­ta.

Al­do­na Ge­di­mi­nai­tė Va­ve­ly­je

Va­ve­lio pi­lis kaip pir­mo­ji ka­ra­lių re­zi­den­ci­ja bu­vo pa­sta­ty­ta 11 am­žiu­je Bo­les­lo­vo I Nar­sio­jo. Jo tė­vas bu­vo ku­ni­gaikš­tis Meš­ka I – pir­ma­sis is­to­ri­nis Len­ki­jos val­do­vas. Mo­ti­na – Bo­he­mi­jos (Če­ki­jos) ka­ra­lai­tė. Krikš­čio­nės žmo­nos va­lia pa­go­nis Meš­ka I bu­vo pri­vers­tas ap­si­krikš­ty­ti.

Sa­vo pa­val­di­nių ap­krikš­ti­ji­mu rū­pi­no­si ir jų sū­nus Bo­les­lo­vas. Kro­ku­vo­je jis įstei­gė vys­ku­pi­ją. Tuo­met į mies­tą plūs­te­lė­jo krikš­čio­nių mi­sio­nie­riai iš vo­kie­čių ku­ni­gaikš­tys­čių, ėmė steig­tis vie­nuo­lių or­di­nai, o pa­skui juos atė­jo ama­ti­nin­kai ir pre­ki­jai. 14 a. pra­džio­je vo­kie­čių šia­me kraš­te bu­vo tiek daug, kad jie ne­tgi pa­ban­dė at­si­kra­ty­ti vie­ti­nio val­do­vo ir pa­keis­ti jį sa­viš­kiu iš Vo­kie­čių or­di­no – Jo­nu Liuk­sem­bur­gie­čiu. Bet ne­sėk­min­gai. Čia su sa­vo ka­riau­na pa­si­ro­dė Pias­tų di­nas­ti­jos at­sto­vas Vla­dis­lo­vas I Lo­kiet­ka. Jis įsi­kū­rė Kro­ku­vo­je ir bu­vo vai­ni­kuo­tas ka­ra­liu­mi. Po pen­ke­rių val­dy­mo me­tų, sau­go­da­ma­sis nuo Vo­kie­čių or­di­no, jis ap­ves­di­no sa­vo sū­nų Ka­zi­mie­rą Di­dį­jį su lie­tu­vai­te – di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no duk­ra Al­do­na (su­tuok­ti­niams tuo me­tu bu­vo maž­daug po 15 me­tų).

Tai bu­vo pir­mo­ji Lie­tu­vos ir Len­ki­jos koa­li­ci­ja prieš kry­žiuo­čius.

Al­do­na Ge­di­mi­nai­tė po uoš­vio mir­ties ta­po Len­ki­jos ka­ra­lie­ne. Mi­rė 30 me­tų am­žiaus, spė­ja­ma, ne sa­va mir­ti­mi. Ji bu­vo pir­mo­ji mo­te­ris, pa­lai­do­ta Va­ve­lio pi­ly­je.

Ge­di­mi­no pa­li­kuo­nys: Va­ve­lio kles­tė­ji­mas

Po to, kai 1386 m. Kro­ku­vo­je bu­vo ka­rū­nuo­tas di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no anū­kas Jo­gai­la, be­veik du šimt­me­čius Len­ki­ją val­dė šios di­nas­ti­jos at­ža­los. Kar­tu jie bu­vo ir Lie­tu­vos di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai.

Ge­di­mi­nai­čių-Jo­gai­lai­čių val­dy­mo lai­ko­tar­piu Kro­ku­va ir jos ka­ra­liš­ka­sis per­las Va­ve­lis kles­tė­jo.

Jo­gai­la tu­rė­jo du sū­nus ir dvi duk­ras. Sū­nus Ka­zi­mie­ras, vos su­lau­kęs 13 me­tų, bu­vo vai­ni­kuo­tas di­džiuo­ju Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiu. Kai žu­vo vy­res­nis jo bro­lis Vla­dis­lo­vas, Ka­zi­mie­rui bu­vo už­dė­ta ir Len­ki­jos ka­rū­na. Jis bu­vo pa­sku­ti­nis iš Lie­tu­vos di­džių­jų ku­ni­gaikš­čių, kal­bė­jęs lie­tu­viš­kai.

Ka­zi­mie­ro vai­kus, še­šis sū­nus ir pen­kias duk­ras, Kro­ku­vo­je auk­lė­jo jau len­kų bei vo­kie­čių dva­riš­kiai. Jų mo­ti­na bu­vo Vo­kie­ti­jos im­pe­ra­to­riaus Alb­rech­to Habs­bur­go duk­ra Elž­bie­ta.

Elž­bie­tos ir Ka­zi­mie­ro sū­nus ka­ra­lai­tis Ka­zi­mie­ras, Jo­gai­los anū­kas, ta­po šven­tuo­ju. Kas­met pa­va­sa­rį šven­čia­mos Ka­zi­mie­ri­nės ir ren­gia­mos mu­gės yra su­si­ju­sios bū­tent su jo var­du.

Ki­tas Jo­gai­los anū­kas iš gau­sio­sios jo sū­naus Ka­zi­mie­ro šei­mos bu­vo Žy­gi­man­tas Se­na­sis. Šis ve­dė ita­lę iš ga­lin­gos her­co­gų gi­mi­nės Bo­ną Sfor­cą. Iki šios mo­ters pa­si­ro­dy­mo Kro­ku­vo­je tai bu­vo vo­kiš­kos kul­tū­ros mies­tas, o su Bo­na į Len­ki­ją at­ke­lia­vo ir ita­liš­ka kul­tū­ra bei me­nas. Čia at­vyk­da­vo me­no meist­rai iš Va­ka­rų Eu­ro­pos. Rū­mai bu­vo res­tau­ruo­ja­mi ir puo­šia­mi.

Žy­gi­man­tas Se­na­sis su Bo­na Sfor­ca Kro­ku­vo­je užau­gi­no ke­tu­rias duk­ras ir vie­nin­te­lį sū­nų – Žy­gi­man­tą Au­gus­tą, ku­ris ta­po pa­sku­ti­niu Ge­di­mi­nai­čiu (Jo­gai­lai­čiu) Va­ve­lio sos­te, mat ne­su­si­lau­kė vai­kų. Vie­na iš jo se­se­rų, jau­nė­lė Kot­ry­na, iš­te­kė­ju­si (kaip tuo­met įpras­ta – dėl po­li­ti­kos) ta­po Šve­di­jos ka­ra­lie­ne, bet jos vien­tur­tis sū­nus Žy­gi­man­tas Va­za la­biau rū­pi­no­si bū­ti šve­dų ka­ra­liu­mi nei sau­go­ti Lie­tu­vą su Len­ki­ja... Dėl to sa­vo rū­pes­čio pri­da­rė di­de­lių bė­dų. Jis da­vė pra­džią ki­tai, šve­diš­ka­jai, Lie­tu­vos ir Len­ki­jos val­do­vų di­nas­ti­jai – Va­zų.

Žy­gi­man­to Au­gus­to mei­lės ne­sėk­mės

Kro­ku­vo­je gi­męs Žy­gi­man­tas Au­gus­tas bu­vo vie­nin­te­lis sa­vo tė­vų sū­nus (bro­lis Alb­rech­tas Jo­gai­lai­tis gi­męs neiš­gy­ve­no). Jis tu­rė­jo ke­tu­rias se­se­ris. Vi­sos bu­vo iš­te­kin­tos už ka­ra­lių.

Pats Žy­gi­man­tas Kro­ku­vo­je tuo­kė­si tris kar­tus, ir vi­sus – ne­sėk­min­gai.

Pir­mo­ji žmo­na Elž­bie­ta bu­vo iš Aust­ri­jos val­do­vų šei­mos. Ji mi­rė po dve­jų san­tuo­kos me­tų, tu­rė­da­ma vos 19 me­tų am­žiaus, Vil­niaus pi­ly­je.

Ant­rą kar­tą ka­ra­lius ve­dė lie­tu­vai­tę – prieš tė­vų ir vi­sų di­di­kų va­lią. Po tė­vo mir­ties pe­rė­męs sos­tą, jis pa­skel­bė apie ve­dy­bas su Bar­bo­ra Rad­vi­lai­te ir pa­rei­ka­la­vo ją vai­ni­kuo­ti Len­ki­jos ka­ra­lie­ne. 28 me­tų Bar­bo­ra mi­rė ne­tru­kus po ka­rū­na­vi­mo. Spė­ja­ma, kad ją nu­nuo­di­jo any­ta Bo­na Sfor­ca. Žy­gi­man­tas Au­gus­tas taip siel­var­ta­vo, kad pir­ma lai­ko nu­si­lpo ir su­se­no. Ši is­to­ri­ja yra vie­na gar­siau­sių Vi­du­rio Eu­ro­pos mei­lės le­gen­dų.

Tre­čio­ji Žy­gi­man­to Au­gus­to su­tuok­ti­nė bu­vo pir­mo­sios jo žmo­nos se­suo Kot­ry­na Habs­bur­gai­tė. Kaip ir pir­mą­ją, ka­ra­lius ją ve­dė dėl po­li­ti­nių su­me­ti­mų, ir iš­kart po ve­dy­bų no­rė­jo skir­tis. Kot­ry­na mi­rė su­lau­ku­si 38 me­tų Aust­ri­jo­je.

Žy­gi­man­to Au­gus­to val­dy­mo lai­kais Len­ki­ja su­si­jun­gė su Lie­tu­va į vie­ną vals­ty­bę. Jos sos­ti­nė bu­vo per­kel­ta į Var­šu­vą, o Kro­ku­va at­si­dū­rė di­džiu­lės Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos (ATR), Žeč­pos­po­li­tos, pa­kraš­ty­je.

Mi­rus pa­sku­ti­niam iš Ge­di­mi­nai­čių (1572 m.), sos­tas ne­be­bu­vo pa­vel­di­mas. Ka­ra­liai bū­da­vo iš­ren­ka­mi. Ge­di­mi­no at­ša­ka nu­ny­ko. Tie­sa, kai ku­rie is­to­ri­kai at­krei­pia dė­me­sį, kad Žy­gi­man­to se­suo Ona Jo­gai­lai­tė bu­vo vai­ni­kuo­ta (1575 m.) bū­tent Len­ki­jos ka­ra­liu­mi, o ne ka­ra­lie­ne.

16 a. pa­bai­go­je Žy­gi­man­to Au­gus­to sū­nė­nas, jau mi­nė­ta­sis Žy­gi­man­tas Va­za, re­zi­da­vo ne­be Kro­ku­vo­je, o Var­šu­vo­je. Vis dėl­to di­džio­sios iš­kil­mės ir to­liau vyk­da­vo Va­ve­ly­je.

Žy­gi­man­tas Va­za: šve­diš­kos am­bi­ci­jos

Anot Lie­tu­vos is­to­ri­ko A. Ša­po­kos, Žy­gi­man­to Va­zos val­dy­mas bu­vo itin ne­sėk­min­gas vals­ty­bei, „ne­vy­ku­siai pa­da­ry­ta baž­ny­ti­nė uni­ja su­kir­ši­no ry­tų apei­gų ti­kin­čiuo­sius (uni­tus su pra­vos­la­vais) ir pa­ruo­šė dir­vą vė­les­nėms aud­roms ir Mask­vos įsi­ki­ši­mui, ar­dė vals­ty­bės vi­daus ra­my­bę, grio­vė jos pa­ma­tus“.

Nors Va­zos mo­ti­na Kot­ry­na Jo­gai­lai­tė, dėl ku­rios ran­kos, o tiks­liau – be­vai­kio bro­lio Žy­gi­man­to Au­gus­to sos­to, var­žė­si Prū­si­jos, Ru­si­jos ir Šve­di­jos val­do­vai, ti­kė­jo­si, kad sū­nus taps ver­tu įpė­di­niu, ta­čiau Va­za lin­ko prie šve­dų ir pa­lai­kė ar­ti­mus ry­šius su Len­ki­jo­je ne­mėgs­ta­mais Habs­bur­gais.

Tė­vui mi­rus, Žy­gi­man­tas Va­za kaip įpė­di­nis ka­rū­na­vo­si Šve­di­jo­je, bet pa­li­kęs val­džią dė­dei ku­ni­gaikš­čiui Ka­ro­liui, pa­ts grį­žo į Len­ki­ją. Dė­dė Ka­ro­lis grie­bė­si po­li­ti­nių žai­di­mų ir pa­skel­bė sū­nė­ną ne­te­kus ka­rū­nos. Žy­gi­man­tui Va­zai li­ko tik­tai Suo­mi­ja ir Es­ti­ja, bet ne­tru­kus Ka­ro­lis užė­mė ir jas. Nu­ta­ręs ka­riau­ti su dė­de dėl Šve­di­jos sos­to, Va­za įvė­lė Lie­tu­vą į 60 me­tų ka­rą dėl Li­vo­ni­jos – da­bar­ti­nės Lat­vi­jos ir Es­ti­jos. Ga­liau­siai Ka­ro­lis užė­mė be­veik vi­są Li­vo­ni­ją.

Tuo me­tu ir Kro­ku­va bu­vo nu­siaub­ta bei iš­grobs­ty­ta šve­dų.

Ka­ra­liš­kų re­ga­li­jų lem­tis

Mies­tas ken­tė­jo ir 18 am­žiu­je – per su­ki­li­mą, va­do­vau­ja­mą Ta­do Kos­ciuš­kos, kai Len­ki­ja ir Lie­tu­va su­ki­lo prieš jas oku­pa­vu­sią Ru­si­ją ir Prū­si­ją.

Po tre­čio­jo ATR pa­da­li­ji­mo (18 a. pab.), ku­ris ga­lu­ti­nai su­nai­ki­no Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bę, Kro­ku­va pe­rė­jo Prū­si­jai. Vė­liau per­duo­ta Aust­ri­jai. Va­ve­lio bran­ge­ny­bės, įskai­tant ka­ra­liš­ką­sias re­ga­li­jas, bu­vo iš­vog­tos, auk­sas su­ly­dy­tas. Per ste­buk­lą iš­li­ko tik se­no­vi­nis kar­das, ku­ris, pa­sak le­gen­dos, pri­klau­sė dar Bo­les­lo­vui I Nar­sia­jam.

Nuo 19 am­žiaus vi­du­rio Kro­ku­va įė­jo į Habs­bur­gų im­pe­ri­jos su­dė­tį, o Va­ve­lis vir­to aust­rų ka­rei­vi­nė­mis.

Ne­pai­sant vi­sų is­to­ri­nių pe­ri­pe­ti­jų bei pra­ra­di­mų, se­no­ji Kro­ku­va iš­li­ko – ra­di­ka­liai ne­pa­si­kei­tu­si ir be­veik ne­nu­ken­tė­ju­si per II pa­sau­li­nį ka­rą bei ko­mu­nis­ti­nį re­ži­mą.

Pa­ren­gė Aras MA­SIU­LIS ("Va­ka­rų eksp­re­sas")

AR ŽI­NO­TE, KAD...

* BO­LES­LO­VAS NAR­SU­SIS, 11 a. pa­sta­tė Va­ve­lio pi­lį.

* BO­LES­LO­VAS I Nar­su­sis su­ren­gė ka­ta­li­kų kan­ki­nio šv. Bru­no­no mi­si­ją į jot­vin­gių že­mes, dėl ku­rių var­žė­si su Ru­sios di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu Vla­di­mi­ru. Bru­no­nas, ži­nia, bu­vo nu­kirs­din­tas Ki­je­vo Ru­sios ir Lie­tu­vos pa­sie­ny­je, kai ban­dė skleis­ti krikš­čio­ny­bę Ry­tų Eu­ro­po­je.

* JAD­VY­GA, Jo­gai­los žmo­na, 1997 m. pa­skelb­ta šven­tą­ja.

* KA­ZI­MIE­RAS DI­DY­SIS, len­kų ka­ra­lius, 1325 m. ve­dė di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no duk­rą Al­do­ną.

* KA­ZI­MIE­RAS, ka­ra­lai­tis, Jo­gai­los anū­kas, 1458 gi­męs Va­ve­lio pi­ly­je, ta­po ne ka­ra­liu­mi, o šven­tuo­ju. Su jo var­du su­si­ju­sios Ka­ziu­ko mu­gės.

* BO­NA Sfor­ca, Len­ki­jos ka­ra­lie­nė ir Di­džio­ji Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­tie­nė, ki­lu­si iš ita­lų gi­mi­nės, ne­su­ta­rė su sa­vo vie­nin­te­liu sū­nu­mi Žy­gi­man­tu Au­gus­tu ir, spė­ja­ma, nu­nuo­di­jo jo my­li­mą žmo­ną Bar­bo­rą Rad­vi­lai­tę, vos tik ji bu­vo ka­rū­nuo­ta.

* ŽY­GI­MAN­TAS AU­GUS­TAS mi­rė 51 me­tų, ir sos­tą val­džiu­si Ge­di­mi­no šei­mos ša­ka pa­si­bai­gė. Vi­si kai­my­nai troš­ko po jo mir­ties at­si­sės­ti į Lie­tu­vos ir Len­ki­jos sos­tą, ypač aust­rų Habs­bur­gai ir ca­ras Iva­nas IV.

* JO­GAI­LAI­ČIAI (1386-1596 m.) – lie­tu­viš­kos kil­mės ka­ra­lių di­nas­ti­ja, 16 a. pra­džio­je val­dė ko­ne pu­sę Eu­ro­pos že­my­no.

* VA­VE­LY­JE pa­lai­do­ti šie jo­gai­lai­čių di­nas­ti­jos val­do­vai: pa­ts Jo­gai­la, Ka­zi­mie­ras, Žy­gi­man­tas Se­na­sis ir Žy­gi­man­tas Au­gus­tas.

MIES­TAS: Kro­ku­vos tur­gaus aikš­tė.

EPA-EL­TA nuo­tr.

AS­ME­NY­BĖ: Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je Bar­bo­ra Rad­vi­lai­tė (1520-1551) uži­ma ypa­tin­gą vie­tą. Tai mo­te­ris, ku­ri ta­po ka­ra­lie­ne iš­te­kė­ju­si iš mei­lės.

Vla­di­mi­ro GU­LE­VI­ČIAUS rep­ro­duk­ci­ja – nuo­tr.

EPA-EL­TA nuo­tr.

KRO­KU­VA: Va­ve­lio di­dy­bės epo­cha su­si­ju­si su Ge­di­mi­nai­čių (Jo­gai­lai­čių) val­dy­mo lai­ko­tar­piu.

KA­TED­RA: Iki pat 18 a. čia vyk­da­vo mo­nar­chų ka­rū­na­ci­jos, tuok­tu­vės, bu­vo lai­do­ja­mi ka­ra­liai. Čia il­si­si Jo­gai­la ir Jad­vy­ga, ku­rią ve­dęs jis su­jun­gė Lie­tu­vą su Len­ki­ją ir ku­ri po mir­ties ta­po šven­tą­ja. Čia pa­lai­do­ti be­veik vi­si Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ir Len­ki­jos val­do­vai.

KA­ZI­MIE­RAS: Se­niau­sias iš­li­kęs Šv. Ka­zi­mie­ro at­vaiz­das (apie 1520 m.), va­di­na­ma­sis „Tri­ran­kis“.

To­mo Čer­ni­še­vo (EL­TA) rep­ro­duk­ci­ja-nuo­tr.

EPA-EL­TA nuo­tr.

PA­MINK­LAS: 2013 me­tais spa­lio pa­bai­go­je Bu­da­peš­te (Veng­ri­ja) ati­deng­tas pa­mink­las Lie­tu­vos di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui Jo­gai­lai, vė­liau ta­pu­siam Len­ki­jos ka­ra­liu­mi, ir jo žmo­nai Jad­vy­gai – Len­ki­jos ka­ra­lie­nei ir Veng­ri­jos ka­ra­liaus Liud­vi­ko Di­džio­jo duk­te­riai.