Naujausios
Kunigo pašaukimą pakeitė mokytojo darbas
Šiauliuose gyvenantys Vytautas ir Bronė Bylos vienas į kitą pažvelgę nusišypso: užteko jėgų išgyventi karo baisumus, pokario sunkumus, būti sąžiningais pedagogais, užauginti tris vaikus, ištverti ligas. Paėmę vienas kitą už rankų sako, kad didžiausia jų laimė nutiko daugiau nei prieš šešiasdešimt metų – kai sutiko vienas kitą.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Vaikų staigmena
Sausio 6 dieną Vytautas Byla atšventė 90 metų jubiliejų. Namuose buvo gausu gėlių, sveikinimų, kelias dienas vis skambėjo telefonas, juo skriejo draugų, pažįstamų ir artimųjų, kurie nespėjo to padaryti jubiliejaus dieną, sveikinimai.
Didžiausias netikėtumas ir staigmena – V. ir B. Bylų vaikų surengta iškilminga šventė, į kurią nežinant tėvams buvo sukviesti artimi, labai seniai matyti, brangūs žmonės iš visos Lietuvos.
„Mano kurso draugas, kuris yra tokio pat garbaus amžiaus kaip ir aš, atvyko į šventę. Pasitiko mus ateinančius grieždamas smuiku maršą, buvo pusseserė, draugai, giminės. Ir dainos, ir sveikinimai, ir kvietkos – buvome pakylėti, lyg patyrę stebuklą“, – šypsojosi ponas Vytautas.
Pažintis
Šešis dešimtmečius santuokoje gyvenantys vyras ir žmona pažinties dieną prisimena puikiai. Ji įvyko Vilniuje, studijuojant Pedagoginiame institute. Jis mokėsi Geografijos fakultete, ji – Biologijos-chemijos.
„Jaunystėje susipynė mūsų keliai, o praėjusiais metais minėjome deimantines vestuves. 1953 metais kovo mėnesį sumainėme aukso žiedus“, – apie draugystės metus nedaugžodžiavo vyras.
Ponas Vytautas kilęs iš nuostabaus krašto „kur baigiasi Dzūkija ir prasideda Sūduva“ – Prienų krašto.
„Tėčio šeimoje buvo septyni broliai ir septynios seserys, tėvai turėjo 14 hektarų žemės. Kiekvienam po vieną. Kaimynystėje gyveno mamos šeima, kurioje buvo trys vaikai, ir buvo trys hektarai“, – juokiasi V. Byla.
Ponia Bronė nusišypso – ji buvusi vienturtė. Sutuoktiniai pasakodami apie savo vestuvių dieną juokiasi, jog buvo dvejos vestuvės. Vienos – vyro krašte, kitos – moters.
Joniškyje švęstos vestuvės buvo kuklios, susirinko patys artimiausi, susituokė civilinės metrikacijos skyriuje. Vyro krašte vestuvės vyko bažnyčioje, sutuokė kunigas, pono Vytauto draugas.
„Žmonių gausybė susirinko, koks šimtas. Pamergės giesmes gieda, mane graudina, o man nė kiek negraudu. Jau parvažiavus iš bažnyčios, svečiai į dubenį pinigus metė. Šitaip gėda, lyg kokiems skurdžiams, o ten tokia tradicija“, – prisimena vestuvines to krašto tradicijas ponia Bronė.
Gyvenimas
Prieš stodamas mokytis į Vilniaus institutą, V. Byla mokėsi Šiaulių mokytojų institute, vieneris metus po studijų dirbo Anykščių rajone esančioje Kurklių mokykloje.
Norėjo tobulintis, tad po vienerių metų mokytojavimo pasuko sostinės link, kur jo ir laukė lemtinga pažintis su žmona.
Po mokslų abu buvo paskirti mokytojauti Jurbarko mokykloje. Paskirtoje vietoje atidirbo trejus metus ir išvažiavo į Joniškį, kur gyveno ponios Bronės tėvai.
Jaunieji mokytojai gavo darbą skirtingose mokyklose, gyvenę su tėvais septyneris metus ėmėsi savo namo statybos, vienas po kito į pasaulį atėjo vaikai: du sūnūs ir duktė.
Tik prieš aštuoneris metus nusprendė persikraustyti gyventi į Šiaulius, arčiau dukters šeimos. Pasakoja, kad kiekvieną dieną turi malonumą – garsiai skaitomą knygą. Be jos neįsivaizduoja nė vienos dienos.
„Regėjimas silpsta, bet knyga mūsų namuose užima ypatingą vietą. Juokiamės, kad per abu turime vieną gerai matančią akį, tad ir knygų į lentyną dar nestatome“, – mirktelėjo ponas Vytautas.
Mokslas – svajonė
V. Byla mokytoju vadinamas jau ir nebemokydamas. Per 52 pedagoginio darbo metus teko mokyti net pirmųjų mokinių vaikų vaikus, todėl sutikti buvę mokiniai kitaip į jį ir nesikreipia.
Mokytojo keliu pasuko po ilgų ieškojimų, kai tik svajonėse liko galimybė tapti kunigu. Trauka kunigystei, atsirado dar vaikystėje. Niekur nedingo ir ūgtelėjus. Baigęs pradinę mokyklą, kuri buvo „už dviejų kilometrų ir dviejų kalnų“, Vytautas labai norėjo toliau mokytis.
„Atsitiko įdomus dalykas: mamos sesuo buvo labai pamaldi moteris, dirbo Kaune siuvykloje ir aprūpindavo mus katalikiškais religiniais žurnalais. Visus kuo kruopščiausia perskaitydavau.
Viename radau skelbimą, kad Kauno jėzuitų berniukų gimnazija kviečia berniukus mokytis. Rašė, jog tapę kunigais važiuos po pasaulį su misijomis“, – prisimena skelbimą V. Byla.
Nieko nelaukęs suskubo rašyti laišką į gimnaziją, iš kur atskriejo atsakymas, jog mielai bus priimtas, tik, pagal naują reformą, reikia baigti 5 ir 6 skyrius. Jo baigta mokykla buvo pradinė – 4 skyrių.
Noras mokytis gimnazijoje buvo stiprus, tad nieko nelaukęs susikrovė mantą ir išvažiavo pas dėdę į Garliavą (Kauno r.) tęsti mokslų.
„Baigęs du skyrius, buvau kandidatas į išsvajotą Jėzuitų gimnaziją. Tai buvo 1940 metai. Dėl politinių pokyčių ši gimnazija tapo paprasta 9-ąją Kauno vidurine mokykla. Ką darysi, mokiausi joje“, – prisimena vyras.
Karo baisumų grūdintas
Prasidėjus karo neramumams V. Byla sulaukė perspėjimo trauktis į kaimą. Sugrįžus į tėvų namus sužinojo, kad tėvai buvo paslėpę trejų metukų žydaitę. Apie šį vaiką netrukus sužinota, tėvas buvo tuoj pat areštuotas.
„Keista, bet vaiką paliko. Tėvas buvo tardomas Marijampolės kalėjime. Mama važiavo jį išpirkinėti. Tada paleido. Vėliau ištrėmė. 1944 metais abu su metais jaunesniu broliu gavome šaukimą į frontą. Nėjome“, – pasakojo ponas Vytautas.
Kartą, įvykus susišaudymui, teko slėptis nuo kulkų už medžio. Nugara prisiplojęs prie kamieno bijojo ir pajudėti, o kulkos lyg bitės zvimbė pro šalį. „Toks tada buvo gyvenimas“ – priduria.
Parėjęs namo pamatė, kad nėra nei sesers, nei mamos, tik kubilas su užminkyta ir jau iškilusia tešla duonai. Pamatęs šį vaizdą atsitokėjo ir kibo kepti duoną.
„Likimas lėmė gyventi audringu laikotarpiu. Visko teko patirti: reikėjo ir slapstytis, ir slėpti, kovoti ne tik už kitus, bet ir save“, – sakė devyniasdešimtmetis.
Svajonė kunigauti neišsipildė
Kaunietei tetai pagelbėjus, ponas Vytautas įstojo į Kauno kunigų seminariją, į trečią kursą. Be jo įstojo dar trys šimtai norinčiųjų studijuoti. Besimokant baigėsi karas.
1945 metų rudenį buvo vykdoma reforma, svarstyta, kad kunigų bus paruošta per daug. Liepta sumažinti per pusę. Studijas tęsti paliko 150 studentų, tarp kurių pono Vytauto nebuvo.
„Visi rašėme pageidavimus, kad norime tęsti mokslus, bet į tai niekas neatsižvelgė. Ką darysi... Kurį laiką dar pabuvau Kelmės rajono Pagryžuvio vienuolyne. Bet ir jį uždarė. Labai norėjau tapti dvasininku, buvo ir pergyvenimas didelis. Reikėjo sugalvoti, ką daryti toliau“, – pasakojo jaunystės išgyvenimus vyras.
Baigęs Kaune Finansinį technikumą, nejautė prielankumo finansininko profesijai. Visą laiką svarstė, kur galėtų atrasti save.
„Mokytojo darbas, kaip ir dvasininko. Būčiau geras kunigas, bet pasižiūriu į senukus draugus kunigus – ir jų sunkus gyvenimas buvo: tremtis, kalėjimai, mišias laikydavo paslapčia, o dabar sunki senatvė. Gal ir gerai susiklostė mano gyvenimas“, – šypsosi ponas Vytautas.
Jis 18 metų turėjo laimės mokykloje vaikus mokyti tikybos, džiaugiasi, kad nors tiek galėjo išpildyti savo kunigystės svajonę.
„Esu laimingas, kad mano anūkė, pasirinkusi vienuolės kelią, jaučiasi laiminga. Suprantu ją, žinau, ką jaučia, palaikau“, – sakė V. Byla.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAŽINTIS: Šešis dešimtmečius santuokoje gyvenantys Bronė ir Vytautas Bylos pažinties dieną prisimena puikiai – ji įvyko, jų žodžiais, po vienuolyno skliautais Vilniuje, studijuojant.
VESTUVĖS: Bronės ir Vytauto Bylų vestuvės Joniškyje, kuriose dalyvavo tik patys artimiausi žmonės.
SUKAKTIS: „Jaunystėje susipynė mūsų keliai, o praėjusiais metais minėjome deimantines vestuves. Daugiau nei šešiasdešimt metų esame kartu“, – sakė Bronė ir Vytautas Bylos.