Naujausios
Kūčių tradicijos atgyja Jautmalkėje
Kurtuvėnų regioninio parko Jautmalkės gamtos centre aukštesniųjų klasių moksleiviams prieš šventes rengiami edukaciniai užsiėmimai „Kelias į Kalėdas“. Prie Kūčių stalo žaidžiami tradiciniai advento žaidimai, dalijamasi senoviniais patiekalais, spėjama apie ateinančius metus.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Iš seno gimsta nauja
„Kalėdos – tai amžinybe virstanti akimirka, kai iš seno gimsta nauja, prasiveria anapusinio pasaulio vartai, kai galime sustoti ties praeitį ir ateitį, mirtį ir gyvenimą skiriančia riba, – sakė Kurtuvėnų regioninio parko administracijos darbuotoja Jurgita Bartkuvienė, besidominti baltų papročiais, apeigomis ir žaidimais. – Šiuolaikiniam žmogui suprasti šios nakties virsmą padeda senųjų baltų apeigų atgarsiai, pasiekiantys mus per papročius ir tradicijas.“
Kai lankėmės senovinėje Jautmalkės sodyboje, Jurgita apie Kūčių tradicijas pasakojo Šiaulių sanatorinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviams.
Edukacinėje programoje „Kelias į Kalėdas“ prisimintos pagrindinės metų šventės, mokytasi gaminti šiaudinius eglutės papuošalus, žaisti tradiciniai žaidimai, ragauta Kūčių patiekalų, burtais spėta ateitis.
Užrištos akys – ryšys su anapusiniu pasauliu
„Užrištos akys simbolizuodavo ryšį su anapusiniu pasauliu, todėl tradiciniai advento žaidimai dažnai būdavo žaidžiami užrištomis akimis“, – pasakojo Jurgita. Vienas iš tokių žaidimų „Bobutė“.
Vaikai sustoja ratu, vienas – išrinktas Bobute – užrištomis akimis stoja į rato vidurį.
Vaikai dainuoja: „Bobute, senute, kas tave bara? Sukinkis, sukinkis, sukinkis viena“. Baigus dainuoti bobutė nustoja suktis ir nematydama parodo į bet kurį vaiką pirštu. Parodytasis turi sušukti mėgdžiodamas kurį nors gyvūną, o Bobutė – iš balso atpažinti, kas šaukė.
Atpažintasis stoja į rato vidurį užrištomis akimis, nes tada jau jis yra Bobutė. Ir viskas kartojama nuo pradžios.
„Miklesni vaikai, ypač paaugę piemenys, mėgdavo „Mušti Žiužį“ – tai žaidimas su išbandymu“, – pasakojo Jurgita.
Vaikai kaip mat užsimanė pažaisti šį žaidimą. Viduryje gryčios pastatė suolą, į kurio vieną galą ranka rėmėsi vienas žaidėjas užrištomis akimis, į kitą suolo galą – antras, taip pat užrištomis akimis. Kiekvienam žaidėjui davė po šaliką su gale užrištu mazgu – tai ir yra Žiužis.
Vienas žaidėjas šaukia: „Žiuži, kur tu?“, kitas atsiliepia: „Čia!“, o pirmasis, išgirdęs, kur yra priešininkas, vienu smūgiu stengiasi į jį pataikyti su Žiužiu. Po to atsiliepti pirmojo prašo antrasis žaidėjas ir taip pat šį muša. Taip žaidžiama, kol žaidėjai pavargsta.
Prie Kūčių stalo – sužibus pirmajai žvaigždelei
J. Bartkuvienė pasakojo, kad prie stalo Kūčių vakarą šeimyna sėsdavosi sužibus pirmajai žvaigždelei. Visi ateidavo švarūs– ne tik nusiprausę, bet ir atidavę skolas, susitaikę su kaimynais, atsikratę piktų minčių.
Ant stalo po staltiese klodavo šieno, o po stalu statydavo pėdą rugių – kad metai būtų sotūs. Ant stalo patiekdavo tai, ką užsiaugindavo ar surasdavo gamtoje, nedėdavo jokio maisto iš pieno ar mėsos.
Senoviniai valgiai dažniau būdavo virti, ne kepti: virtos bulvės su kanapėmis, žirniai, pupos. Mėgiamos miško gėrybės – grybai, riešutai.
„Kad duonos visus metus užtektų, būtinai ant stalo dėdavo duonos. Visa šeimyna dalydavosi ta pačia duonos rieke, linkėdami vienas kitam skalsos. Skalsa – kai užtenka tiek, kiek turi, kai ir mažu kąsniu gali pasisotinti. Tikėta, kad linkint skalsos gyvenimas bus dosnus“, – sakė J. Bartkuvienė.
Jono TAMULIO nuotr.
ŠIENAS: Jurgita Bartkuvienė prieš užtiesdama stalą šventine staltiese paskleidė ant jo šieno. „Šis senovinis paprotys liudija, kad žmonės, sėsdami Kūčių vakarienės, norėjo jausti vienybę ne tik vienas su kitu, bet ir su auginamais gyvuliais, nes ant stalo dėjo ir savo, ir gyvūnų maistą“, – sakė etnologė.
SODAI: Salduvės sanatorinės mokyklos moksleivius etnologė Jurgita Bartkuvienė mokė rišti šiaudinius sodus. Tikėta, kad sodai šeimai suteiks laimės, santarvės ir pilnatvės
RATAS: Iš šiaudų pintas ir palubėje pakabintas ratas simbolizuodavo besibaigiantį metų ciklą, nuolatinį atsinaujinimą. Kartu ratas – magiškas saugumo simbolis, kurį mokiniai išdabino pačių padarytais šiaudiniais žaisliukais.
EGLUTĖ: Senovėje eglutė būdavo kabinama po balkiu „aukštyn kojomis“, kad šakos svirtų žemyn, puošiama dažniausiai savos gamybos šiaudiniais žaisliukais.
ŽAIDIMAI: Kūčios būdavo rimties ir susikaupimo metas, trankių šokių žmonės nešokdavo. Vis dėlto jaunimui leisdavo truputį pasilinksminti, pažaisti liaudies žaidimų.
PAPROTYS: Per Kūčių vakarienę vyras ir žmona pasidalydavo perpus obuolį ir kiekvienas suvalgydavo po savo puselę. Tikėta, kad pora bus darni, visus metus gerai sutars. Ir jūs, vaikai, pasiūlykite savo tėveliams per Kūčias pasidalyti ir suvalgyti obuolį.
VALGIS: Daugelis iš vaikų pirmą kartą paragavo senoviško Kūčių valgio – ant keptuvės pakepintų ir su druska sutrintų kanapių sėklų, patiekiamų kartu su karštomis, su lupenomis virtomis bulvėmis. „Gardu ir kaip kvepia!“ – džiaugėsi moksleiviai.