Kur didvyris ramybę randa

GI­DO VA­SA­RA

Kur did­vy­ris ra­my­bę ran­da

Do­na­tas Jo­kū­bai­tis – gi­das, turintis teat­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Per­nai jis šiau­lie­tiš­kai pra­kal­bo An­ta­no Glus­ki­no re­ži­suo­ta­me spek­tak­ly­je „Va­ra­ta­rius“. Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je, Val­do­vų rū­muo­se dir­bęs gi­das is­to­ri­nes ži­nias eks­kur­si­jo­se pa­ska­ni­na li­te­ra­tū­ra, mu­zi­ka ir šiau­lie­tiš­ka „kal­bi­ke“. Eks­kur­si­ją, skir­tą Vil­niaus An­ta­kal­nio Sa­pie­gų ba­ro­ko an­samb­liui, D. Jo­kū­bai­tis va­di­na „bran­gak­me­niu ka­rū­no­je“.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Po Sa­pie­gų rū­mų skliau­tais

D. Jo­kū­bai­tis gi­du dir­ba aš­tuo­ne­rius me­tus. Kryp­tis – Vil­niaus is­to­ri­ja. Gi­das ži­no: jei su Vil­niu­mi su­si­pa­žįs­ti ir pri­si­jau­ki­ni, mies­tas at­ve­ria lo­bius – ant že­mės ir po že­me. Kai prieš po­rą me­tų eks­kur­si­joms bu­vo at­ver­ti Sa­pie­gų rū­mai, nu­šniokš­tė tik­ra lan­ky­to­jų ban­ga.

„Re­tas gi­das tu­ri teat­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, to­dėl ma­no eks­kur­si­jo­se už­prog­ra­muo­ta, kad vis­kas bus ki­taip“, – šyp­so­si D. Jo­kū­bai­tis.

Ves­da­mas eks­kur­si­jas, gi­das pra­kal­ba ir šiau­lie­tiš­kai: „Aš ne­sle­piu, iš kur esu, i kas aš esu. Šiau­liai Vil­niuj yr ko­ky­bės ženk­las. Kas tas Vil­nius, jei Šiau­lių ne­bū­tų?“

D. Jo­kū­bai­čio eks­kur­si­ja po Sa­pie­gų ba­ro­ko an­samb­lį nė­ra tik pa­sa­ko­ji­mas – ji bai­gia­si mi­ni­ kon­cer­tu, kur is­to­ri­nę dva­sią pa­pil­do mu­zi­ki­nis-li­te­ra­tū­ri­nis vyks­mas.

Kai vie­ną die­ną ki­lo min­tis eks­kur­si­ją kaž­kuo pra­skaid­rin­ti, D. Jo­kū­bai­tis pa­skam­bi­no bi­čiu­liui Skir­man­tui Sas­naus­kui, vie­nam iš ge­riau­sių džia­zo mu­zi­kan­tų Lie­tu­vo­je. Taip džia­zo mu­zi­ka su­si­lie­jo su li­te­ra­tū­ra.

Ko­kia poe­zi­ja skam­ba po Sa­pie­gų rū­mų skliau­tais? D. Jo­kū­bai­tis pri­si­mi­nė Val­do­vų rū­mų pa­tir­tį, kur or­ga­ni­zuo­da­vo edu­ka­ci­jas, su­sie­tas su se­ną­ja XVI–XVII am­žiaus Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) li­te­ra­tū­ra. Mo­tie­jus Ka­zi­mie­ras Sar­bie­vi­jus, Jo­nas Rad­va­nas ir ša­lia – ne­ži­no­mi, sa­vo lai­ku neiš­gar­sė­ję au­to­riai, pri­va­lo­mą­ja tvar­ka Jė­zui­tų aka­de­mi­jo­je (da­bar­ti­nia­me Vil­niaus uni­ver­si­te­te) ra­šę ei­les. Tuo me­tu LDK bu­vo iš­vys­ty­tas pro­gi­nės poe­zi­jos žan­ras.

Kad neuž­liū­liuo­tų pa­si­kar­to­jan­čios te­mos ir rit­mai, įtrau­kė siur­rea­lis­tą Ža­ką Pre­ve­rą bei jo ge­nia­lią pa­pras­tu­mu poe­zi­ją.

Ra­my­bei at­ras­ti

Eks­kur­si­jos vie­ta – An­ta­kal­nis Vil­niu­je: LDK di­džio­jo et­mo­no ir Vil­niaus vai­va­dos Ka­zi­mie­ro Jo­no Sa­pie­gos rū­mai, Vieš­pa­ties Jė­zaus baž­ny­čia ir tri­ni­to­rių vie­nuo­ly­nas.

Ba­ro­ki­niai var­tai ve­da į bu­vu­sį par­ką.

„Ko­dėl su­si­tin­ka­me prie var­tų? Var­tai – įžan­ga į eks­kur­si­ją. Vi­di­nę pu­sę puo­šia dvi fi­gū­ros: vai­sin­gu­mo ir der­lin­gu­mo. Var­tai pa­ro­do, kad rū­mai nė­ra skir­ti de­monst­ruo­ti bu­vu­sio sa­vi­nin­ko K. J. Sa­pie­gos ka­ri­nes ga­lias, nuo­pel­nus. Tai – už­mies­čio re­zi­den­ci­ja, skir­ta ra­my­bei at­ras­ti “, – sa­ko gi­das.

Rū­mų es­mę nu­sa­ko virš pa­grin­di­nio įė­ji­mo ka­ban­ti len­ta su 1691 me­tų da­ta ir lo­ty­niš­ku už­ra­šu: „An­ta­kal­nis nuo se­no bu­vo vie­ta, kur iš griu­vė­sių pa­ki­lu­siuo­se rū­muo­se did­vy­ris ra­my­bę ran­da“.

Par­ke, ko­kį ma­to­me šian­dien, au­ga jau XIX–XX am­žiaus me­džiai. Tik se­niau­sia lie­pa, ko ge­ro, yra K. J. Sa­pie­gos am­ži­nin­kė.

Par­kas – pran­cū­ziš­ko ba­ro­ko sti­liaus, su­skai­dy­tas gy­vat­vo­rė­mis. Jei žiū­rė­si­me XVII am­žiaus aki­mis, da­bar­ti­niai me­džiai yra sve­tim­kū­niai: truk­dy­tų iš rū­mų gė­rė­tis fe­jer­ver­kais. Par­ke dar ga­li­ma at­sek­ti bu­vu­sias alė­jas, iš­skai­dy­mo li­ni­jas, nors anks­tes­ny­sis vaiz­das ap­ga­din­tas ca­ri­nių ir so­vie­ti­nių lai­kų sta­ti­niais.

„Par­kas ir rū­mai su­da­ro pa­sau­lie­ti­nę ba­ro­ko an­samb­lio da­lį, baž­ny­čia, vie­nuo­ly­nas – dva­si­nę, re­li­gi­nę. Vil­niu­je ir Lie­tu­vo­je tu­ri­me vie­nin­te­lį ba­ro­ki­nį an­samb­lį su vi­so­mis su­de­da­mo­sio­mis da­li­mis“, – sa­ko gi­das.

An­ge­las kei­čia be­lais­vius

Baž­ny­čia ir vie­nuo­ly­nas sta­ty­ti XVII am­žiaus pa­bai­go­je, tru­pu­tį vė­liau nei rū­mai. Baž­ny­čia – uni­ka­li Lie­tu­vo­je, nes vi­są erd­vę den­gia vien­ti­sas ku­po­las. Ar­chi­tek­tū­ri­nis spren­di­mas – „im­por­tas“ iš Ita­li­jos. Virš baž­ny­čios ma­ty­ti Sa­pie­gų her­bas: dvi­gu­bas kry­žius ir strė­lė.

Ko­dėl Vil­niu­je įsi­kū­rė vie­nuo­liai tri­ni­to­riai? Tri­ni­to­riai ("tri­ni­tas“ lo­ty­niš­kai – tre­jy­bė) – iš Is­pa­ni­jos ki­lę vie­nuo­liai. Pag­rin­di­nis jų že­miš­ka­sis dar­bas bu­vo tar­pi­nin­kau­ti tarp tur­kų os­ma­nų ir krikš­čio­niš­ko­jo pa­sau­lio, iš­per­kant krikš­čio­nis iš ne­lais­vės.

Pir­ma­sis tri­ni­to­rių vie­nuo­ly­nas LDK te­ri­to­ri­jo­je XVII am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je bu­vo įsteig­tas Lvo­ve, ant­ra­sis – Vil­niu­je. Pir­mą­jį įstei­gė Jo­nas So­bies­kis po gar­sio­jo Vie­nos mū­šio, kur len­kų ka­riuo­me­nė su lie­tu­viais su­stab­dė tur­kų os­ma­nų ag­re­si­ją Eu­ro­po­je.

K. J. Sa­pie­gos, LDK di­džio­jo et­mo­no, vy­riau­sio­jo ka­ro va­do, pa­grin­di­nės ko­vos XVII am­žiaus pa­bai­go­je ir bu­vo su tur­kais os­ma­nais. Pa­sak D. Jo­kū­bai­čio, steig­da­mas vie­nuo­ly­ną, jis ta­ry­tum sa­ko: da­rau vis­ką, ką ga­liu, ko­vos lau­ke, o ko nei­šei­na pa­da­ry­ti ko­vos lau­ke, tą pa­da­rys vie­nuo­liai. Baž­ny­čios fa­sa­de yra iš­kal­bin­ga skulp­tū­ri­nė gru­pė: an­ge­las kei­čia be­lais­vius – tur­ką ir krikš­čio­nį.

Iš­kal­bin­gos vie­nuo­ly­no pa­sta­to an­ge­lų po­ros, lai­kan­čios sky­dus. Vie­na po­ra su tri­mi­tu ir et­mo­no buo­že ta­ry­tum nu­sa­ko, kam rei­kia tri­mi­tuo­ti gar­bę – LDK di­džia­jam et­mo­nui.

Ka­rū­na virš sky­do, sa­ko D. Jo­kū­bai­tis, ga­li sim­bo­li­zuo­ti K. J. Sa­pie­gos am­bi­ci­jas: po Jo­no So­bies­kio mir­ties jis no­rė­jo tap­ti Len­ki­jos ka­ra­liu­mi ir Lie­tu­vos Di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu.

„Iš to ga­li­me spręs­ti, kad K. J. Sa­pie­ga bu­vo vy­ras aukš­tų sie­kių, aro­gan­tiš­kas, įžū­lus, ti­piš­kas tų lai­kų oli­gar­chas. La­bai iš­si­la­vi­nęs, mo­kė­si Va­ka­rų Eu­ro­pos uni­ver­si­te­tuo­se. Tu­rė­jo ry­šį su Pran­cū­zi­jos dva­ru, ne­tgi ban­dy­da­vo ves­ti at­ski­rą už­sie­nio po­li­ti­ką nei val­do­vo dva­ras. Jo sū­nus bu­vo ve­dęs vie­ną iš Pran­cū­zi­jos dva­ro frei­li­nų-da­mų. Bu­vo eu­ro­pie­tiš­ko mas­to žmo­gus su pla­čiu aki­ra­čiu ir di­de­lė­mis am­bi­ci­jo­mis“, – et­mo­no as­me­ny­bę api­bū­di­na gi­das.

Vie­nuo­ly­nas XIX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je ca­ro val­džios bu­vo už­da­ry­tas, baž­ny­čia pa­vers­ta Šv. Ar­kan­ge­lo My­ko­lo cerk­ve. Su­nio­ko­tas in­ter­je­ras, su­nai­kin­ta ba­ro­ki­nė sa­kyk­la, Alek­sand­ro Po­vi­lo Sa­pie­gos ant­ka­pis.

Sta­čia­ti­kiš­ka baž­ny­čia bu­vo iki XX am­žiaus tre­čio­jo de­šimt­me­čio. Lenk­me­čiu grį­žo ka­ta­li­kams. So­vie­ti­niais lai­kais čia bu­vo įsi­kū­ręs ka­ri­nio da­li­nio san­dė­lis: iki šiol ant skliau­tų ga­li­ma ma­ty­ti už­ra­šus, pa­lik­tus so­vie­tų ka­rių.

„Da­bar­ti­niai vie­nuo­liai, joa­ni­tai, jų ne­nut­ri­na – tam, kad ne­ty­čia neuž­si­mirš­tu­me“, – sa­ko D. Jo­kū­bai­tis.

Joa­ni­tų vie­nuo­li­ja įkur­ta prieš 42 me­tus. Vil­niu­je vie­nuo­liai ap­si­gy­ve­no 1993 me­tais.

Iš griu­vė­sių pa­ki­lę rū­mai

Sa­pie­gų rū­mai „žiū­ri“ ne tie­siai į par­ką. Ko­dėl? D. Jo­kū­bai­tis trum­pai dė­lio­ja rū­mų prie­šis­to­rę: val­dą An­ta­kal­ny­je Sa­pie­gos nu­pir­ko iš jė­zui­tų, jė­zui­tai ją bu­vo ga­vę iš Pa­cų, o prieš Pa­cus val­dė Non­har­tų gi­mi­nė (Pet­ras Non­har­tas, ny­der­lan­dų kil­mės ar­chi­tek­tas, va­do­va­vo Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čių rū­mų (Val­do­vų rū­mų) at­sta­ty­mo po gais­ro dar­bams).

Iki XVII am­žiaus pa­bai­gos rū­mų vie­to­je sto­vė­jo pa­sta­tas, tu­rė­jęs ki­to­kias for­mas. Pag­rin­di­nis fa­sa­das at­si­ra­do K. J. Sa­pie­gos per­sta­ty­mo me­tu. Bu­vo pri­sta­ty­ti ir du kor­pu­sai, pa­keis­ta vi­di­nė rū­mų struk­tū­ra. Bet pa­ts na­mas ne­bu­vo nu­griau­tas. „Iš griu­vė­sių pa­ki­lu­siuo­se rū­muo­se...“ – ci­ta­tą vėl pri­me­na D. Jo­kū­bai­tis.

Eks­ter­je­ro de­ko­re ga­li­ma pa­ma­ty­ti K. J. Sa­pie­gos at­vaiz­dus. Po ant­ro­jo aukš­to lan­gais yra ro­mė­niš­ko ti­po bius­tai, vaiz­duo­jan­tys et­mo­ną, ap­si­gau­bu­sį ro­mė­niš­ka to­ga. Sky­de ma­ty­ti rai­dės „J. K.“ ir su­kry­žiuo­ta et­mo­no buo­žė su kar­du.

Kai bu­vo sta­to­mi rū­mai, lai­kas LDK, sa­ko D. Jo­kū­bai­tis, bu­vo san­ty­ki­nai ra­mus. Di­dy­sis ka­ras su šve­dais ir Mask­va jau pa­si­bai­gęs. Tuo me­tu at­si­ran­da Sluc­kų rū­mai, Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čia Vil­niu­je, Pa­žais­lio vie­nuo­ly­no an­samb­lis, Vyg­rių vie­nuo­ly­nas.

Sa­pie­gų rū­mai baig­ti sta­ty­ti 1691 me­tais. Iki ga­lo jie taip ir ne­bu­vo įreng­ti, bet juo­se bu­vo re­zi­duo­ja­ma va­sa­ros me­tu.

„Rū­mai, žvel­giant iš išo­rės, šiek tiek ap­gau­di­nė­ja. Jei skai­čiuo­tu­me jų aukš­tin­gu­mą pa­gal lan­gus, pri­skai­čiuo­tu­me tris aukš­tus, pus­rū­sio lan­ge­lius ir dar ket­vir­tą aukš­tą – man­sar­dą. Iš tik­rų­jų yra du aukš­tai, pus­rū­sis ir man­sar­da. Ant­ra­me, rep­re­zen­ta­ci­nia­me aukš­te, yra dvi ei­lės lan­gų, tai su­ku­ria dvie­jų aukš­tų iliu­zi­ją. Ba­ro­kas žai­džia sa­vo for­mo­mis“, – sa­ko gi­das.

Šian­dien ma­to­me gels­vą, och­ros rū­mų spal­vą. Au­ten­tiš­kos spal­vos li­kę la­bai ne­daug. „Jei bū­tų at­kur­ta au­ten­tiš­ka spal­va, ko ge­ro, gi­liai nu­steb­tu­me“, – int­ri­guo­ja D. Jo­kū­bai­tis.

Dar 1981 me­tais, kai Sa­pie­gų rū­mai pri­klau­sė so­vie­tų ka­ri­nei val­džiai, Lie­tu­vos res­tau­ra­to­riai įsi­pra­šė at­lik­ti po­lich­ro­mi­nius fa­sa­do ty­ri­mus. Paaiš­kė­jo, kad rū­mai bu­vo švie­siai pilkš­vos spal­vos, o ten, kur stiu­ko lip­di­niai ir pi­liast­rai, – dan­giš­ko mė­lio. Toks bū­na dan­gus gra­žią, sau­lė­tą va­sa­ros die­ną.

Vi­są XVIII am­žių rū­mai pri­klau­sė Sa­pie­gų gi­mi­nei – kar­tais bū­da­vo įkei­čia­mi už sko­las, pa­skui iš­per­ka­mi. Rū­mai ne­bu­vo nu­sa­vin­ti ca­ro val­džios. Po LDK pa­sku­ti­nio pa­da­li­ji­mo Sa­pie­gos juos per­da­vė Ko­sa­kovs­kiams.

XIX am­žiaus pra­džio­je rū­mai ati­te­ko ca­ri­nei Vil­niaus mies­to ad­mi­nist­ra­ci­jai. Vil­niaus ge­ne­ral­gu­ber­na­to­rius Alek­sand­ras Rims­kis-Kor­sa­ko­vas rū­muo­se ir juos su­pan­čio­je te­ri­to­ri­jo­je įstei­gė li­go­ni­nę. Re­konst­ruk­ci­jos me­tu iš­ka­po­ta stiu­ko lip­dy­ba, iš­dau­žy­tos fres­kos, per­pla­nuo­tos erd­vės, už­mū­ry­tos lau­ko ga­le­ri­jos.

1927–1928 me­tais rū­muo­se įreng­ta Vil­niaus Ste­po­no Ba­to­ro uni­ver­si­te­to akių kli­ni­ka. Gar­sio­ji len­ta bu­vo per­neš­ta į vi­dų, prie jos pri­dė­tas Ju­ze­fo Pil­suds­kio bius­tas.

1940 me­tais atė­jus so­vie­tams, len­ta už­mū­ry­ta. Ją ra­do ir į vie­tą grą­ži­no ar­chi­tek­tas Eval­das Pur­lys (no­rin­tie­ji iš­sa­miai su­si­pa­žin­ti su rū­mų is­to­ri­ja, ga­li per­skai­ty­ti E. Pur­lio ir Rū­tos Ja­no­nie­nės iš­leis­tą mo­nog­ra­fi­ją „Sa­pie­gų rū­mai An­ta­kal­ny­je").

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro rū­muo­se vei­kė Vil­niaus prieš­lėk­tu­vi­nės gy­ny­bos ra­di­jo tech­ni­kos mo­kyk­la, nuo 1971 me­tų ta­pu­si aukš­tą­ja. Įdo­mu tai, kad ra­di­jo elekt­ro­ni­kos mo­kyk­la iš­si­kraus­tė, bet vei­klos ne­nut­rau­kė – iki šiol vei­kia Sankt Pe­ter­bur­ge.

Rū­mų vi­du­je

So­vie­ti­nei ka­riuo­me­nei pa­si­trau­kus, rū­mai bu­vo ati­duo­ti Na­cio­na­li­nei Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kai. Su­vo­kus, kad pri­tai­ky­ti juos kny­gų sau­gyk­lai kai­nuos itin daug, su­ma­ny­mo at­si­sa­ky­ta. Rū­mai įtrauk­ti į vals­ty­bės tur­to fon­dą.

XXI am­žius – ko­vos dėl rū­mų lai­kas. D. Jo­kū­bai­tis sa­ko, kad 2005 me­tais bu­vo at­si­tik­ti­nai su­ži­no­ta, kad Sa­pie­gų rū­mus no­ri­ma pri­va­ti­zuo­ti. Ki­lo di­de­lis triukš­mas, E. Pur­lys raš­tais ata­ka­vo tuo­me­tį Kul­tū­ros mi­nist­rą Vla­di­mi­rą Prud­ni­ko­vą. Daug su­si­ra­ši­nė­ji­mo, daug triukš­mo, kol ga­liau­siai bu­vo su­kur­tas pro­jek­tas rū­mus res­tau­ruoti.

Šian­dien įvyk­dy­tas pir­ma­sis jo eta­pas. Išg­rio­vus ca­ri­nių lai­kų, lenk­me­čio, so­viet­me­čio vi­di­nius už­sta­ty­mus, erd­vių su­skai­dy­mus, ga­li­ma pa­ma­ty­ti at­kur­tą vi­di­nę XVII am­žiaus pabaigos–XVIII am­žiaus pra­džios rū­mų ba­ro­ki­nę struk­tū­rą.

Šiau­ri­nė­je ga­le­ri­jo­je iš­li­ku­sios fres­kos, vaiz­duo­jan­čios ba­liust­ra­do­je gro­jan­čius mu­zi­kan­tus. Fres­kų au­to­rius – ita­lų dai­li­nin­kas Mi­ke­lan­dže­las Pa­lo­nis. Jo fres­kų ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir Vil­niaus ka­ted­ros Šv. Ka­zi­mie­ro kop­ly­čio­je. Vie­no­je iš fres­kų vaiz­duo­ja­mas ati­da­ry­tas Šv. Ka­zi­mie­ro kars­tas ir nu­ste­bę dva­riš­kiai. „Prie Ka­zi­mie­ro kars­to pa­vaiz­duo­tas ir pa­ts K. J. Sa­pie­ga, nors tuo me­tu jo ir gi­mu­sio ne­bu­vo. Bet, kaip fun­da­to­rius, ga­lė­jo sau tai leis­ti“, – šyp­so­si gi­das.

Pir­ma­sis rū­mų aukš­tas la­bai su­nio­ko­tas, ne­li­ko nė vie­nos kros­nies, jas kei­tė cent­ri­nis šil­dy­mas. Iš­li­ku­sios tik kū­re­ni­mo an­gos.

Pir­ma­ja­me aukš­te iš­mu­šus ca­ri­nių už­mū­ri­ji­mų sie­nas, at­si­den­gė ga­le­ri­ja su ar­ka­do­mis.

Li­pant laip­tais, iš pie­tų pu­sės at­si­ve­ria ant­ro­jo aukš­to ga­le­ri­ja su di­džiu­liais lan­gais, pro ku­riuos sau­lė dos­niai da­li­ja spin­du­lius. Sie­na, ant ku­rios krin­ta sau­lės švie­sa, bu­vo iš­ta­py­ta iliu­zo­ri­ne ta­py­ba: sa­vo­tiš­kas anų lai­kų 3D.

Ant­ra­ja­me, rep­re­zen­ta­ci­nia­me aukš­te, ga­li­ma pa­si­jaus­ti sve­čiuo­se pas Sa­pie­gas. Šei­mi­nin­kės mie­ga­ma­sis, šei­my­ni­nis val­go­ma­sis, kur grei­čiau­sia bu­vo Sa­pie­gų gi­mi­nės ga­le­ri­ja, šei­mi­nin­ko mie­ga­ma­sis. Ant sie­nų li­kę XVIII am­žiaus sie­nų de­ko­ro. Iš ap­ra­šy­mų ži­no­ma, kad grin­dys bu­vo iš­klo­tos skir­tin­gos me­die­nos par­ke­tu.

Di­džio­sios me­nės lu­bų aukš­tis sie­kia apie 8 met­rus.

D. Jo­kū­bai­tis sa­ko, jog ne­rei­kia ste­bė­tis K. J. Sa­pie­gos už­mo­jais. Ir ci­tuo­ja žo­džius, skir­tus Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos tur­tin­gie­siems: „Sta­ty­da­mi sa­vo pi­lis, re­zi­den­ci­jas, dva­rus, sta­ty­ki­te juos kuo di­des­nius, kuo pra­ban­ges­nius, nes be vi­so ši­to jū­sų po­niš­ku­mas nyks­ta.“ To­dėl ant trium­fų ar­kų ir bu­vo ra­šy­ta: '"Mū­sų puoš­nu­mas yra mū­sų tė­vy­nės puoš­nu­mas“ ar „Rem­ti ir puoš­ti tė­vy­nę – su­tar­ti su Mar­su ga­lin­gu“.

Koks li­ki­mas lau­kia Sa­pie­gų rū­mų? „Pa­gal li­ku­sius in­ter­je­rus yra pa­ruoš­ti at­kū­ri­mo dar­bai. Op­ti­mis­ti­nis sce­na­ri­jus – vie­ną die­ną (tos die­nos nie­kas ne­ži­no) rū­muo­se tu­rė­tų įsi­kur­ti Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės ba­ro­ko kul­tū­ros ty­ri­mų ins­ti­tu­tas. Pras­min­ges­nės vie­tos ne­ra­si“, – sa­ko gi­das.

Eu­ge­ni­jaus BARZ­DŽIAUS-GIE­NOS nuo­tr.

Už ba­ro­ki­nių var­tų – Sa­pie­gų rū­mai, baig­ti sta­ty­ti 1691 me­tais.

Len­ta virš Sa­pie­gų rū­mų pa­grin­di­nio įė­ji­mo skel­bia, kad An­ta­kal­nis nuo se­no bu­vo vie­ta, kur iš griu­vė­sių pa­ki­lu­siuo­se rū­muo­se did­vy­ris ra­my­bę ran­da.

Sa­pie­gų rū­mų vi­dus.

Vieš­pa­ties Jė­zaus baž­ny­čio­je (Vil­niaus Iš­ga­ny­to­jo baž­ny­čia, Vil­niaus Tri­ni­to­rių baž­ny­čia) so­viet­me­čiu bu­vo įkur­tas ka­ri­nės in­ten­da­tū­ros san­dė­lis.

Po Sa­pie­gų rū­mų skliau­tais – Skir­man­to Sas­naus­ko at­lie­ka­ma mu­zi­ka ir Do­na­to Jo­kū­bai­čio skai­to­mos ei­lės.

Už gi­do Do­na­to Jo­kū­bai­čio nu­ga­ros – iš­li­ku­si Sa­pie­gų rū­mų fres­ka.

Do­na­tas Jo­kū­bai­tis eks­kur­si­ją po Vil­niaus An­ta­kal­nio Sa­pie­gų ba­ro­ko an­samb­lį va­di­na „bran­gak­me­niu ka­rū­no­je“.