Lapės atėjo pas žmones

Lapės atėjo pas žmones

Ar pa­ti­kė­tu­mė­te iš­gir­dę, kad Šiau­liuo­se esa­ma la­pių? Šiau­lie­tis Pet­ras Kuz­mins­kas ti­ki­na, kad esa­ma. Esą pūs­tauo­de­gių jau­nik­liai jo skly­pe, ko­lek­ty­vi­nia­me so­de gre­ta Ba­čiū­nų gat­vės, ne tik lan­ko­si, bet ir šei­mi­nin­kau­ja.

Paš­ne­ko­vo žo­džiai ne­tru­kus pa­si­tvir­ti­no. „Šiau­lių kraš­to“ fo­to­žur­na­lis­to Gied­riaus Ba­ra­naus­ko taik­lių „šū­vių“ dė­ka tu­ri­me uni­ka­lią ga­li­my­bę šiau­lie­tes la­pu­tai­tes ap­žiū­rė­ti iš ar­čiau. Gam­tos ste­buk­lai, pa­si­ro­do, vyks­ta vi­sai ša­lia.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Grie­ti­nė ir la­ši­nu­kai – ka­ti­nė­liui

Keis­ti da­ly­kai šiau­lie­čių Al­do­nės ir Pet­ro Kuz­mins­kų ko­lek­ty­vi­nia­me so­de, ku­ria­me po­ra gy­ve­na ne ma­žiau kaip tris de­šimtis me­tų, pra­dė­jo vyk­ti gal prieš sa­vai­tę.

Į kie­mą vie­ną ry­tą išė­ju­si po­nia Al­do­nė pa­ma­tė ga­lu­dar­žy kaž­ką šmė­žuo­jant. Gy­vū­nė­lis bu­vo ryš­kiai oran­ži­nės spal­vos, tad pa­gal­vo­jo, vaikš­ti­nė­jant „ry­žą“ ka­ti­nė­lį.

Ki­tą­dien – dar įdo­miau. Vi­du­ry dar­žo Kuz­mins­kai pa­ma­tė di­de­lio paukš­čio, ma­no, grei­čiau­siai žu­vėd­ros, spar­ną. Ap­lin­kui bu­vo pa­skli­dę plunks­nų. Ir vėl kaip va­kar: ga­lu­dar­žy kaž­kas oran­ži­nis su­šmė­ža­vo!

Vėl­gi pa­gal­vo­ju­si, kad tai ka­ti­nas, A. Kuz­mins­kie­nė su­ma­nė sve­čią pa­vai­šin­ti – įdė­jo grie­ti­nės, at­pjo­vė rie­ke­lę la­ši­nių. Vai­šes pa­li­ko dar­žo ga­le.

Po die­nos lys­vė­se su­tuok­ti­niai vėl ra­do plunks­nų. Aki­vaiz­džiai – ma­žes­nio paukš­te­lio.

Ki­tą­ryt lys­vė­je, kurioje pa­so­din­ti ko­pūs­tų dai­gai, bu­vo iš­raus­ta duo­bė. Prie jos – daug pė­du­čių.

Gal jau tre­čią­dien grie­ti­ne ir la­ši­niais pa­vai­šin­tas gy­vū­nė­lis lys­vė­se sma­gi­no­si ir to­liau – ap­lin­kui skrai­dė plunks­nos, o dai­liai su­dy­gu­sio­se dar­žo­vių lys­vė­se pri­ta­pen­ta.

La­piu­kų iš­dai­gos

Pir­ma­sis vi­są tie­są su­ži­no­jo so­dy­bos šei­mi­nin­kas P. Kuz­mins­kas. Mat išė­jęs anks­tų ry­tą, apie še­šias, į kie­mą pa­ma­tė prieš sa­ve sto­vin­tį ir smal­siai spok­san­tį la­piu­ką. Gal jis jau lau­kė vai­šių?

Ma­ža to, ne­tru­kus paaiš­kė­jo, kad su­tuok­ti­nių skly­pe la­piu­kas šei­mi­nin­kau­ja ne vie­nas, o su bro­liu­ku.

P. Kuz­mins­kas pa­ste­bė­jo, kad pa­šė­lio­ję la­piu­kai vi­sa­da nu­bė­ga į skly­po pa­kraš­tį ir, pra­lin­dę pro me­ta­li­nio tvo­ros tink­lo apa­čią, nu­rūks­ta šiuo me­tu iš­sau­sė­ju­sio van­dens grio­vio pu­sėn.

Šiau­lie­tis kar­tą nu­spren­dė apei­ti sa­vo skly­pą ir paieš­ko­ti la­piu­kų na­mų. Smar­kiai nu­ste­bo su­ži­no­jęs, kad pūs­tauo­de­giai ap­si­sto­ję lie­taus grio­vio vamz­dy­je.

Nuo tos die­nos Kuz­mins­kų ir la­piu­kų „drau­gys­tė“ dar la­biau su­stip­rė­jo. Su­tuok­ti­niai juo­kia­si, jei tik nu­dai­go­tas paukš­te­lis, dar ga­li­ma bū­tų ken­tė­ti, ta­čiau la­piu­kų iš­dai­gos – vis skau­des­nės.

Štai kaip rei­kiant įsi­sma­gi­nę lau­ki­nu­kai iš­gul­dė žy­dė­ti be­si­ren­gian­čių bul­vių dai­gus – po nak­ties šiau­lie­čiai juos ra­do, tar­si bū­tų ko­kiu vo­lu perva­žiuo­ta.

Ta­čiau la­biau­siai A. Kuz­mins­ką su­krė­tė akis­ta­ta su ka­ti­no nu­dai­go­ji­mu. Vie­ną anks­tų ry­tą prie liet­vamz­džio su la­piu­kais pa­si­ma­ty­ti nuė­jęs vy­ras iš­vy­do vie­ną iš bro­liu­kų su ne­gy­vu ka­ti­nu dan­ty­se. Juo­da­kai­lį murk­lį la­piu­kas kaip tik tem­pė iš liet­vamz­džio į lau­ką, bet pa­ma­tęs sto­vin­tį žmo­gų be­ma­tant su­si­ruo­šė su gro­biu grįž­ti į sa­vo vamz­dį.

„Tai kas bus, jei jau ka­ti­nus pjau­na? Gal kas pa­tar­tų, kaip to­kios kai­my­nys­tės at­si­kra­ty­ti...“ – su­ne­ri­męs, ta­čiau  šyp­sodamasis tei­rau­ja­si šiau­lie­tis.

76 me­tų vy­ras įsi­ti­ki­nęs, kad miš­ko gy­vū­nė­liai pri­jun­ko, kai jo Al­do­nė ėmė juos grie­ti­ne ir la­ši­niais vai­šin­ti.

Al­do­nė į su­tuok­ti­nio prie­kaiš­tą ran­ka nu­mo­ja. Jai sma­gu žiū­rė­ti į la­piu­kus.

„Gam­ta už­mi­nė di­de­lę mįs­lę – kaip jie ga­lė­jo čia at­si­ras­ti, – ke­lin­tą kar­tą la­piu­kų „rei­ka­lą“ ap­ta­ria šiau­lie­čiai. – Dy­vų dy­vai.“

Aki­mir­ka ste­buk­lo

Kad gam­ta da­ro ste­buk­lus, ne­tru­kus įsi­ti­ki­no­me. Vos užė­ję į Kuz­mins­kams pri­klau­san­čio skly­po kie­mą pa­ma­tė­me tarp lys­vių aky­lai mus ste­bin­čius du il­ga­ko­jus la­piu­kus. Tar­si pa­si­ruo­šu­sius spruk­ti, bet vis dar smal­sau­jan­čius. Pa­ty­ri­nė­ję mus, lau­ki­niai gy­vū­nė­liai pa­si­ša­li­no.

Pa­vy­ko ras­ti juos na­muo­se – liet­vamz­dy­je. Vie­nas iš la­piu­kų, ty­kant fo­tog­ra­fui, ne­drą­siai iš­ki­šo gal­vy­tę ir ap­si­dai­rė. Pa­ma­tęs, jog yra ste­bi­mas, dar aki­mir­ką pa­po­za­vo ir pa­si­slė­pė.

Bū­ta žal­čio, be­brų ir paukš­te­lio

Nors P. Kuz­mins­kas – ne gam­ti­nin­kas, o ra­dio­tech­ni­kas, il­ga­me­tis Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­los dar­buo­to­jas, gy­vū­nus jis la­bai my­li. Aki­vaiz­du, kad ir pa­sta­rie­ji nė­ra po­nui Pet­rui abe­jin­gi.

An­tai per­nai ža­liuo­jan­čiuo­se žir­niuo­se Kuz­mins­kai pa­ma­tė be­si­raiz­gan­tį žal­tį.

Kul­mi­na­ci­ja bu­vo, kai skly­po šo­ne au­gan­čių ši­lauo­gių rugp­jū­čio 25 die­ną ap­žiū­rė­ti atė­jęs P. Kuz­mins­kas ant pa­čios jų vir­šū­nės, maž­daug met­ro ir 20-ies cen­ti­met­rų aukš­ty­je, iš­vy­do prieš sau­lu­tę be­si­šil­dan­tį maž­daug met­ro il­gu­mo žal­tį.

Gy­vū­nas tin­giai pa­žiū­rė­jo į šei­mi­nin­ką ir net ne­si­ren­gė trauk­tis. At­virkš­čiai, pa­lau­kė, kol P. Kuz­mins­kas nuė­jo į vi­dų ir at­si­ne­šė fo­toa­pa­ra­tą.

O prieš ke­le­rius me­tus gre­ta šiau­lie­čių so­dy­bos na­mus sau su­si­ręs­ti bu­vo su­gal­vo­ję be­brai. Iš­si­gan­dęs, kad ašt­ria­dan­čiai ne­pa­da­ry­tų rim­tos ža­los, pen­si­nin­kas jų na­mą išar­dė, ti­kė­da­ma­sis, kad gy­vū­nai iš­si­kraus­tys.

Ta­čiau jie vis iš nau­jo su­ręs­da­mi na­mą, šiau­lie­tį er­zi­no ko­ne sa­vai­tę.

Praei­tą žie­mą su­tuok­ti­nius ap­lan­kė ir ne­ma­ty­tas paukš­te­lis – at­kak­liai ke­lias die­nas tuk­sen­da­mas į vir­tu­vės lan­gą, o priė­jus šei­mi­nin­kams purp­te­lė­da­vęs to­lyn. Gal paukš­te­lis taip pa­dė­ko­da­vęs už sau­lėg­rą­žų sėk­las, ku­rių vi­są žie­mą ne­trū­ko čia pat įreng­to­je le­syk­lė­lė­je?

Kuz­mins­kus to­kia lau­ki­nės gam­tos drau­gi­ja ne tik ste­bi­na, bet ir džiu­gi­na.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SMAL­SUO­LIS: Lai­ki­ni na­mai vamz­dy­je. La­piu­kui smal­su, kas jį ste­bi.

BI­ČIU­LIAI: Šiau­lie­tis Pet­ras Kuz­mins­kas šyp­so­si, pa­sa­ko­da­mas apie lau­ki­nių bi­čiu­lių – la­piu­kų – iš­dai­gas jo dar­že.

SVE­ČIAI: Lau­ki­niai sve­čiai šiau­lie­čių kie­me jau­čia­si kaip na­muo­se.

PLĖŠ­RŪ­NĖS: Kol la­pių šei­ma iš­si­kraus­tys, šiau­lie­čiams teks rink­ti paukš­čių plunks­nas. La­pės – plėš­rū­nės iš pri­gim­ties.

VAMZ­DIS: La­piu­kų na­mai – lie­taus nutekėjimo vamz­dis.

ŽAL­TYS: Pet­ras Kuz­mins­kas ro­do praė­ju­sių me­tų fo­tog­ra­fi­jas, ku­rio­se pa­vy­ko už­fik­suo­ti ši­lauo­gių krū­mų vir­šū­nė­je prieš sau­lu­tę be­si­kai­ti­nan­tį žal­tį.

La­piu­kams – lai­ki­ni na­mai

Gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas PAL­TA­NA­VI­ČIUS la­piu­kų vieš­na­ge šiau­lie­čių skly­pe ne­si­ste­bi ir ra­gi­na ne­siim­ti jo­kių dras­tiš­kų prie­mo­nių. Esą lau­ki­niai gy­vū­nė­liai gre­ta skly­po esan­čia­me van­dens grio­vio vamz­dy­je tik­rai neuž­si­bus – tai jų lai­ki­ni na­mai.

„Res­pub­li­kos“ nuo­tr.

– La­pės at­si­ve­dė jau­nik­lius ba­lan­džio pabaigoje nuo­ša­lio­je vie­to­je. La­piu­kams paau­gus, apie ge­gu­žės 20–25 die­ną, ta­da, kai su mo­ti­na jie jau ga­li ke­liau­ti, iš­ke­liau­ja. Mat la­pių ur­vai bū­na smė­lin­go­se vie­to­se ir juo­se pri­si­vei­sia blu­sų, dėl to gy­ven­ti tam­pa ne­pa­to­gu, to­dėl la­pės iš­si­kraus­to.

Lai­ki­nus ur­vus, ku­rie bū­na maž­daug met­ro il­gu­mo, la­pė su jau­nik­liais dar keis ko­kius tris kar­tus.

Ti­kė­ti­na, kad mi­nė­ta­me vamz­dy­je šei­ma pa­gy­vens ko­kias de­šimt die­nų ar po­rą sa­vai­čių ir ke­liaus to­liau. Sa­ko­te, ma­mos nė­ra. Tai­gi ma­ma me­džiok­lė­je! Ma­žiu­kams ji ryte–vakare at­ne­ša gro­bio: pe­lių, kur­mių, ir dings­ta. Taip mo­ti­na sa­vo vai­kus glo­bo­ja ir su jais ji nie­ka­da neuž­si­bū­na. O ma­žiu­kai, kiek su­ge­ba, kaž­ką smul­kaus su­me­džio­ja – ko­kį žio­gą ar gram­buo­lių ler­vų. Jie iš pri­gim­ties me­džio­to­jai.

Tik­rai ne­rei­kia im­tis dras­tiš­kų prie­mo­nių, ne­duok­die, už­siun­dy­ti šu­nų, kad la­pės šei­ma grei­čiau pa­lik­tų lai­ki­nus na­mus. Jei to­kios kai­my­nys­tės ne­si­no­ri, nes, sa­ky­ki­me, pjau­na ka­ti­nus, tai ga­li­ma iš­si­skir­ti tai­kiai, taip sa­kant, su mu­zi­ka.

Ten, kur la­pu­tės gy­ve­na, ap­ver­tus puo­dą ar ko­kią dė­žu­tę, rei­kė­tų pa­dė­ti po jais ra­di­jo im­tu­vą, įjung­ti ir pa­lik­ti nak­čiai. Gy­vū­nai triukš­mo neišt­vers ir iš­ke­liaus.

La­piu­kai la­bai smal­sūs, žais­min­gi ir la­bai jud­rūs. Siū­ly­čiau žmo­nėms, su ku­riais lau­ki­niai gy­vū­nai no­ri su­si­drau­gau­ti, pa­si­džiaug­ti jais. Ši pro­ga lai­ki­na – la­pė sa­vo la­piu­kus nea­be­jo­ti­nai  iš­si­ves. Toks gam­tos dės­nis.