Naujausios
Lėlių rūbelių dizainerė barbėms nekuria
Žeimeliečiai Ziną Damasickienę pažįsta ne tik kaip ilgametę pradinukų mokytoją, bet ir kaip širdžiai mielų rankdarbių kūrėją. O neseniai, pati juokauja, tapo ir lėlių rūbelių dizainere.
Stanislava VIČAITĖ
stanislava@skrastas.lt
Širdžiai mielas užsiėmimas
Mokytojos Zinos megztus, nertus ir siūtus drabužėlius lėlėms galima pamatyti Pakruojo rajono Žeimelio daugiafunkcio centro „Ąžuoliukas“ bibliotekoje.
Čia eksponuojamos raštuotos miniatiūrinės liemenės, pūsti sijonėliai, suknelės, megztinukai, kostiumėliai, kelnės, kepurėlės ir kiti rūbeliai.
Juos „demonstruoja“ modeliai – lėlės. Ne dabartinių laikų, o tos, atkeliavusios iš mamų ir močiučių vaikystės.
„Nemėgstu tų dabartinių barbių. O paimu į rankas tas sovietinių laikų – taip ir pereina per dūšią. Jos tokios švelnios, minkštos... Taip ir rengiu tą berniuką megztu kostiumėliu: kojytės kreivos, putlios, akytės mirkt-mirkt. Kažkoks nenusakomas jausmas, nostalgija apima“, – juoklasi savo „klientus“ apibūdindama pedagogė. Ir priduria, jog rengti lėles jai, patyrusiai mezgėjai, dabar – mieliausias užsiėmimas.
Ir tai ji daro su užsidegimu: „Vieną lėlytę sugalvojau aprengti stilizuotais tautiniais rūbeliais. Teko ir pavargti, kol susiieškojau jiems tinkamų audinių skiautelių, kad pasiūčiau sijonėlį, prijuostėlę, apatinius rūbelius su „karbatkėliais". Kai reikia, viską galima pasiekti“.
Lėlių dizainere tapo atsitiktinai
Viskas prasidėjo nuo to, kai viena moteris jai, žinomai miestelio gražiadarbei, atnešė tris senas lėles ir paprašė „apmegzti bei apnerti“. Netrukus lėlės turėjo drabužėlius.
„Paskui sugalvojau aprengti savo dukrų išsaugotas lėles, dar vieną atnešė draugė. Taip „užsikabinau“, kad kiekvienai lėlytei numezgiau dar po keletą komplektų rūbelių“, – pasakoja mokytoja Zina, kaip pačiai sau netikėtai tapo lėlių rūbelių dizainere.
Prie rankdarbių – nuo vaikystės
Mezga ir neria mokytoja Z. Damasickienė nuo mažumės.
„Mamutė išmokino. Pati labai gražiai mezgė ir nėrė. Ir labai daug, nes po karo reikėjo mus, penkis vaikus, aprengti ir į mokyklą išleisti. Su jos megztais drabužiais ir į šokius paaugusios ėjome“, – į savo jaunystės dienas sugrįžta žeimelietė.
Tačiau jaunystėje ponia Zina rankdarbius buvo numetusi į šalį. Dėl to, kad, jos žodžiais, nebuvo jokios būtinybės.
Prie jų sugrįžo, kai gyvenimas privertė.
„Anksti likau našlė su dviem vaikais. Tais laikais atlyginimas nebuvo didelis, todėl juos rengiau pačios megztais ir nertais drabužėliais“, – mena moteris.
Jei anuomet rankdarbių ėmėsi iš būtinybės, tai dabar prie jų sėda savo malonumui.
„Vaikai užaugę, pati pensininkė. Negaliu be darbo. Televizoriaus beveik nežiūriu, o jei ir įsijungiu žinių pasiklausyti ar filmo pažiūrėti – vis tiek virbalų ar vąšelio iš rankų nepaleidžiu. Megzdama stengiuosi apie nieką negalvoti, nes jei tik mintys kur nors nukrypsta – žiūrėk, ir akis ne taip išmegzta“, – apie savo pomėgį kalba rankdarbių kūrėja.
Kuria dėl savęs
„Jei ką nors gražaus pamatau žurnale ar kur kitur, žūtbūt ir pati stengiuosi tai išmokti. Štai viename rankdarbių žurnale pamačiau drugelius, puošiančius užuolaidas. Ėmiau ir nusinėriau. Užsimojau išmokti pinti iš vytelių – išmokau. Kaip ir kurti papuošalus bei kitokius smulkius darbelius iš veltos vilnos, megzti riešines, puoštas karoliukais“, – apie norą kurti grožį pasakojo ilgametė pradinukų mokytoja.
Rankdarbių kūrėja niekada neatsisako paprašyta, ką nors gražaus padaryti. Štai dabar ji gamina dovanų maišelius iš drobės.
Vis dėlto, pati sako, dažniausiai kuria dėl savęs:
„Padarau ir grožiuosi savo darbeliu. Va dabar žiema, šalta, o tereikia pasižiūrėti į tuos savo nertus drugelius ant užuolaidų – ir man vasara. Taip gera širdy“.
Larisos KAZAKEVIČIENĖS nuotr.
KŪRĖJA: Gražiadarbė Zina Damasickienė mėgsta grožėtis savo sukurtais darbeliais.
MODELIAI: Ilgametės pedagogės sukurtais drabužėliais aprengti jos modeliai – sovietinių laikų lėlės.