Naujausios
Lėkštės – kelionių liudininkės
Pakruojo „Žemynos“ pagrindinės mokyklos pedagogės Onutės Venckuvienės brangenybė – įspūdžiai iš kelionių. Juos moteriai primena ne tik daugybė nuotraukų, bet ir suvenyrinių lėkščių kolekcija.
Stanislava VIČAITĖ
stanislava@skrastas.lt
Kolekcijoje – pusšimtis lėkštučių
Neseniai Onutės Venckuvienės sukaupta suvenyrinių lėkščių kolekcija eksponuota Pakruojo dvare. Vos prieš kelias dienas ji grįžo į namus, todėl kol kas lėkštutės guli supakuotos dėžėje.
Ponia Onutė, pasakodama apie keliones, traukia savo kelionių „liudininkes“ iš dėžės. Vieną po kitos. Mažesnes ir didesnes. Keramikines ir metalines. Spalvingas ir nespalvotas.
„Šitą parsivežiau iš Vokietijos, viešėdama Tiuringijos krašte. Ji man primena čia pamatytą stebuklą – krioklį. Iki tol maniau, kad Europoje krioklių nėra. Ir štai regėjau savo akimis – vaizdas fantastiškas“, – džiaugiasi kelionės atradimu moteris, rodydama į nedidukę lėkštutę, ant kurios ir pavaizduotas Tiuringijos krioklys.
Šveicariją jai primena jau kiek didesnė dekoratyvinė lėkštė. Ant jos – gražiausių ir žymiausių tos šalies miestų vaizdai.
Austrijoje patirti įspūdžiai kaip mat sugrįžta, vos pažvelgus į lėkštutę su genialaus kompozitoriaus V. A. Mocarto atvaizdu.
Apie viešnagę Graikijoje byloja dvi lėkštutės. Ant vienos pavaizduoti Antikos laikų graikų garbinti dievai.
Antroji ypač informatyvi, tarsi žemėlapis: čia galima pamatyti ir tautinius graikų drabužius, svarbiausius architektūros paminklus, miestų ir miestelių, esančių Kretos saloje, herbus.
Pastaroji lėkštutė ir davė pradžią O. Venckuvienės kolekcijai. Dabar joje – per pusšimtis suvenyrinių lėkštučių.
Kolekciją pildo visa šeima
„Kodėl lėkštės? Dėl to, kad jos neužima daug vietos nei lagamine, nei namuose. Yra gana informatyvios ir primena lankytas šalis“, – aiškina moteris, pridurdama, jog iš kelionių turi ir daugybę nuotraukų. Tačiau jos, O.Venckuvienės žodžiais, ir lieka tik nuotraukomis.
Mokytoja pakviečia į virtuvę ir parodo sieną. Čia ji ir laiko lėkštučių kolekciją. Tereikia žvilgtelėti, ir kelionėje patirti įspūdžiai iškart iškyla prieš akis.
Ar šis pomėgis brangus? Anot kolekcininkės, mažesnės lėkštutės kainuoja eurą, didesnės kiek brangesnės. Bene brangiausia – iš Austrijos. Už ją moteris paklojo dešimt eurų.
„Tai jau tapo nebe mano vienos, bet ir dukros bei anūko pomėgiu“, – sako moteris.
Tiek jai, tiek jos artimiausiems žmonėms nereikia sukti galvos, ką parsivežti iš svečios šalies lauktuvių.
Apie šį pedagogės pomėgį žino ir bičiuliai iš Vokietijos, todėl kaskart atvykdami į Lietuvą ar pasitikdami viešnią iš Pakruojo įteikia dovaną – suvenyrinę lėkštetę. Jų iš Vokietijos bene daugiausiai pakruojietės kolekcijoje.
Moteris apgailestauja, jog neturi lėkštutės su Lietuvos miestų, gražiausių vietovių vaizdais. Prekybininkai dažniausiai siūlo tik puodelius ir vazeles su šalies vietovių fragmentais.
Kiekviena – su istorija
Kiekvienas ponios Onutės kolekcijos eksponatas turi savo istoriją.
Štai metalinę keturkampio formos lėkštutę, primenančią nedidelį padėkliuką, parsivežė ir Egipto. Ant jos iškaltos didingosios piramidės. Ponia Onutė mena, jog, viešėdama toje šalyje, ilgai ieškojo mums įprastos apvalios suvenyrinės lėkštutės, tačiau taip ir nerado. Kol akys užkliuvo už šio metalinio padėkliuko.
Dėl jo moteriai teko gerokai pavargti, kol nusiderėjo sau tinkamą kainą. Vos už kelis dolerius. O iš pradžių prekiautojas arabas prašė penkiskart didesnės kainos.
Iš žalvario išlietą lėkštelę su kupranugariais iš Tuniso parvežė dukra Eglė. Beperkant šią lėkštelę prekiautojas pasisiūlė iškalti žodžius, kokius tik pirkėja pageidauja. Eglei norėjosi žodžio „šeima“. Arabiškais rašmenimis šis žodis netrukus buvo iškaltas.
Onutė niekaip nepamiršta nuotykio, verčiančio raudonuoti, iš viešnagės Varnemunde, Vokietijos kurorto prie Baltijos jūros.
„Ieškojau lėkštutės su šio miesto vaizdu. Kur tik beužsukčiau, niekur nerandu. Su drauge įeinam į mažytę krautuvėlę. Paskubomis metu žvilgsnį, tačiau ir čia tokios lėkštelės nepastebiu. Nusivylusi nesėkminga paieška, burbteliu draugei repliką apie krautuvėlę. Iškart prie mūsų prieina jauna pardavėja ir lietuviškai klausia, ko ieškome. Netrukus gaunu lėkštutę“, – kolekcininkė mena netikėtą susitikimą su tautiete.
Pedagogei šis nuotykis – vertinga pamoka, padėjusi įsitikinti, jog ir užsienyje replikuoti gimtąja kalba reiktų atsargiai.
Didžiausias turtas – kelionės
Ponia Onutė neabejoja, jog lėkštučių jos kolekcijoje daugės. Juk dar tiek daug neaplankyta šalių.
„Man kelionės labai brangios. Ne pinigine prasme, o tuo, ką jose patiriu, pamatau. To iš manęs jau niekas neatims. Nei valdžia, nei katilinė“, – apie santaupas kelionėms šmaikštauja kolekcininkė.
„Kur daugiau, jei ne Vatikane pamatysi Popiežių? Ar žinote, kad žymaus italų dailininko Botičelio paveikslai natūroje atrodo tarsi gaubtų rūkas? Kad jie ne tokie ryškūs, kokie būna reprodukcijose? Kur daugiau, jei ne apsilankęs Romos Koliziejuje ar Švento Petro ir Povilo bazilikoje Vatikane pasijusi toks mažas? Tik arabų šalyse būsi apdalintas paniekinančiu žvilgsniu, jei pirksi nesiderėdamas“,– dalijasi įspūdžiais ir kelionių patyrimu O. Venckuvienė.
Ji apgailestauja, jog ilgą laiką vartai į Vakarų Europą, kitas pasaulio šalis buvo uždaryti. Nors kelionės ją užbūrė dar jaunystėje, kai studijuodama universitete dainavo chore. Tada nemažai keliauta po Tarybų Sąjungą, koncertuota.
Šiemet jos laukia dukros ir anūko dovanota kelionė į Lenkijos karalių miestą – Krokuvą. Ketina aplankyti Baltarusiją, jaunystę menantį Drezdeną.
Didžiausia ponios Onutės svajonė – pabuvoti Barselonoje.
Būti savo šalies ambasadoriumi
O. Venckuvienė ir kitiems linki keliauti. Anot jos, milijonų, kitų turtų jau nebeužgyvensime, anot pedagogės, šie dalykai teikia trumpalaikį džiaugsmą.
„Šais laikais daug kam sunku gyventi, tačiau jei turi atliekamą litą, vertėtų taupyti kelionėms“,– pataria kelionių entuziastė.
Moteris įsitikinusi, jog beviešint svečioje šalyje, reikia būti savo šalies ambasadoriumi. Elgtis taip, kad nepadarytum gėdos savo tautai.
„Reikia nustoti gyventi praeitimi ir istorija, ant nieko nebepykti ir eiti į priekį“, – įsitikinusi „Žemynos“ pagrindinės mokyklos mokytoja.
Prieš leisdamasi į kelionę ponia Onutė stengiasi išmokti būtiniausius bendraujant tos šalies žodžius (tai užsieniečiai ypač vertina), pasidomėti papročiais, kultūra, lankytinomis vietomis.
„Nors ir pačioje Lietuvoje yra ką pamatyti. Tai, kas mūsų šalyje džiugina užsieniečius, to mes patys nevertiname, naikiname“, – pastebi pedagogė.
VERTYBĖ: Onutei Venckuvienei didžiausia vertybė gyvenime – įspūdžiai, patirti svečiose šalyse.
LĖKŠTUTĖS: Kiekviena suvenyrinė lėkštutė turi savo istoriją.
Autorės nuotr.