Naujausios
Ligoninėje – ne muzikantai, scenoje – ne gydytojai
„Mūsų ansamblis pavadinimo neturi. Dar neužsitarnavom“, – juokauja Jonas Anužis ir Virginijus Bartulis, Respublikinės Šiaulių ligoninės medikai, vieni iš ilgamečių ansamblio narių. Daugiau kaip 20 metų su pertraukomis muzikuojantys medikai pripažįsta, kad muzika juos nuneša į kitą pasaulį.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Po baltu chalatu – muzikinės sielos
„Pradėjom muzikuoti dar studentavimo laikais, Kaune, bendrabutyje. Prieš kokius 25 metus“, – nusišypso Moters ir vaiko klinikos Akušerijos skyriaus vedėjas Jonas Anužis, pasakodamas apie suburtą ansamblį.
Šiandieniniame kolektyve iš studentavimo laikų liko jis ir gydytoja akušerė-ginekologė Dalia Augulienė. Šiauliuose į ansamblį atėjo gydytojai Virginijus Jautakis, Algirdas Tamošaitis ir kiti ligoninės darbuotojai. Tokios sudėties grojo keletą metų.
„Kiek dabar mūsų yra, Virgi?“, – paklausia gydytojas kartu muzikuojančio kolegos Virginijaus Bartulio, ligoninės Patologinės anatomijos skyriaus gydytojo patologo.
V. Bartulis ima lenkti pirštus: solistė – Moters ir vaiko klinikos Akušerijos skyriaus gydytoja akušerė ginekologė Dalia Augulienė, solistas – Moters ir vaiko klinikos Infrastruktūros direktoriaus pavaduotojas Jonas Grosas, Virginijus Baronas – Transporto skyriaus vairuotojas, kuris groja klavišiniais, Jonas Anužis – soline gitara, jis pats – bosine.
„Neradome, kas iš medikų valdytų mušamuosius, tad mums atvažiuoja pagelbėti profesionalus būgnininkas Giedrius Šukys iš Joniškio, – pasakoja Virginijus. – Solisto vietą mūsų ansamblyje turi ir mano devynerių dukrytė Janina. Jie labai gerai sutaria su Jonu. Jei tik pasakau, kad važiuoju į repeticijas, vaikas kaip mat susiruošęs laukia ir jokių atsikalbinėjimų neklauso – reikia!“.
Pertrauka potraukio muzikai nesunaikino
Gydytojai vienas į kitą žiūrėdami kelia prisiminimus iš atminties: „Kuriais metais išsiskirstėm?“, „O kada atėjo Jonas Grosas ir pasakė, kad „volno, v prinudytelnom poriadke (laisvai privaloma tvarka – rus.k.) susirenkam pagrot?“.
„Jauni pagrojom kažkiek ir nustojom. Darbas, atsirado šeimos, vaikai, kiti rūpesčiai. Tik prieš keletą metų nupūtėm dulkes nuo savo instrumentų“, – pasakoja J. Anužis. Bet gydytojas muzikos instrumentų neapleido. Nuo vaikystės jautė stiprų potraukį muzikai, net svarstė galimybę tapti muzikantu, tačiau gerai besimokiusį sūnų tėvai orientavo į „rimtesnius“ mokslus.
Būdamas moksleiviu norėjo groti saksofonu. Tačiau tais laikais, pasak J. Anužio, tai buvo buržuazijos išmislas. Teko rinktis žemiškesnį instrumentą – klarnetą. Tėvai nuvežė muzikalų vaiką į Klaipėdos muzikos aukštesniąją mokyklą.
„Iš pradžių komisijoje dėmesio nesulaukėme – kaimiečiai į miestą atvažiavo. Niekas dėmesio nekreipė, komisija šnekučiavosi. Pradėjau groti. Komisija nutilo. Po kūrinio pasakė, kad vietą saugos iki rudens, jei sugalvočiau stoti, nes mokyklą baigiau aukso medaliu ir galėjau rinktis, kur noriu mokytis“, – pasakojo J. Anužis.
Parvažiavęs namo į Mažeikius mamai pasakė: „Viskas! Važiuoju į Klaipėdą, būsiu muzikantas“. Mama tada atsakė: „Baik šposus, vaikeli“.
Širdžiai mieli instrumentai
Muzika, instrumentai, grojimas niekada nebuvo pasitraukę nuo J. Anužio. Namuose įsirengė palėpę, kur sudėti jo instrumentai. Turi du saksofonus, tiek pat klarnetų, septynias gitaras, pianiną, akordeoną.
„Stengiuosi įsigyti instrumentą, kuris man kažkada buvo brangus, ar norėjau išmokti tokiu groti. Ilgai ieškojau 12 stygų gitaros. Arba savo 1984 metų gitaros. „Maliausi“ po internetą, ieškojau po visą pasaulį tokios. Radau! Šiauliuose“, – juokiasi ponas Jonas.
Visais savo instrumentais moka ir gali groti. Mirkteli, kad jei turi instrumentą, tai turi jį „šnekinti“. Tą ir daro užsidaręs palėpėje.
„Su instrumentu reikia šnekėti. Čia kaip su vaikais. Jei nesikalbi, tai jie paklysta, nebėra ryšio“, – nusišypso gydytojas.
Pučiamuosius į rankas ima, kai šeima išvažiuoja iš namų. Ne kartą iš kaimynų girdėjo: „Taviškiai vėl į „Akropolį“ buvo išvažiavę“.
Nereikalaus, o tik parodys
Paklausus, ar J. Anužis yra ansamblio siela, vadovas, vedlys, gydytojas nudurs akis po stalu: „Koks jau čia vadovas, šiaip – patariu“. Nusijuokęs papasakoja, kad 8 klasėje mokytojas charakteristikoje parašė, kad Jonas nemėgsta vadovauti, bet kažkodėl visi jo klauso.
Gydytojas Virginijus pagrūmoja jam, kad geresnės ansamblio sielos ir ieškodami nerastų, nes J. Anužis tik mušamaisiais negroja.
„Repeticijų metu jis niekada neburbės, kad sugrojai ne taip, kad natos ne tokios „paimtos“, kad nepakankamai padirbėta. Tiesiog prieis ir parodys, kaip reikia. Prieis prie klavišinių – parodys, prieis prie bosinės gitaros – parodys. Jei dar ir tai nepadeda, natas ant popieriaus surašys. Tada pasidaro siaubingai gėda, sąžinė graužia“, – juokėsi V. Bartulis.
Kokį kūrinį groti, tariasi visa grupė, tačiau minčių, idėjų visuomet, pasak V. Bartulio, turi kolega Jonas. Jeigu kūrinys jų ansambliui per sunkus, nesistengia jo įveikti. Siekia, kad muzika teiktų malonumą, o ne kančias.
„Jei kartelė yra ne mūsų nosiai, tai mes nejuokinam žmonių ir renkamės, tokį, kokį galėsime puikiai sugroti. Ne paskutinėje vietoje ir dainų žodžiai – svarbiausia, kad jie būtų prasmingi“, – dalijosi patirtimi medikai.
Gydytojas J. Anužis ima vardyti repertuarą: kūriniai, kad patiktų moterims, mamoms, tiktų proginėms šventėms, „8b klasės dainos, kurias visi žino“, iš jaunystės laikų, „kai visi buvo dainų kūrėjai ir tekstus bei muziką kurdavo laisvalaikiu“.
Koncertai dažniau būna proginiai: medikų, slaugytojų dienos, ligoninės jubiliejus.
Sukūrė ir vaizdo klipų
Repeticijų salę medikai įsirengė buvusioje ligoninės skalbykloje. Sienas iškalė, kad nesklistų aidas, susivežė aparatūrą ir pradėjo repeticijas.
Daug ko reikėjo išmokti: kaip suvaldyti garsą, kaip elgtis scenoje, kaip „uždengti“ save vaizdo klipais, šokėjais. Patys sau pasižadėjo, kad scenoje jie pamirš esantys gydytojai, o darbe neprisimins scenos – viskam savas laikas.
Gydytojas Virginijus visoms ansamblio repertuare prigijusioms dainoms sukūrė vaizdo klipus, kuriuos įjungia koncerto metu. Suskaičiuoja, kad jų turėtų būti apie dvi dešimtys.
„Mes apie savo muzikavimą pagalvojame, kad geras tas užsiėmimas: po stogu, niekas nenukraujuos, nenumirs, nepakenksim. O pasistengus, bus malonu ne tik patiems, bet ir mūsų besiklausantiems“, – šypsojosi medikai.
Jono TAMULIO nuotr.
VEIKLA: Jonas Anužis ir Virginijus Bartulis pasakoja, kad ansamblis jiems lyg bendraminčių susibūrimas širdžiai mielai veiklai: ne tik pagroja, bet ir aptaria, peržiūri nufilmuotus koncertus, repeticijas, tariasi dėl naujo repertuaro.
Asmeninės nuotr.
ISTORIJA: Kauno medicinos instituto muzikuojantys studentai 1986 metais. Solistas Jonas Anužis.
ANSAMBLIS: Respublikinės Šiaulių ligoninės ansamblis (iš kairės): klavišiniais groja Virginijus Baronas – Transporto skyriaus vairuotojas, solistas – Moters ir vaiko klinikos Infrastruktūros direktoriaus pavaduotojas Jonas Grosas, solistė Janina Bartulytė, solistė – Moters ir vaiko klinikos Akušerijos skyriaus gydytoja akušerė ginekologė Dalia Augulienė, solinė gitara – Akušerijos skyriaus vedėjas Jonas Anužis, bosine gitara – Virginijus Bartulis, Patologinės anatomijos skyriaus gydytojas patologas.