Naujausios
„Liūdni slibinai“ – ne liūdni begemotai
Aktorių muzikos grupė „Liūdni slibinai“ penktojo gimtadienio žvakutes ant pyrago užpūtė Šiauliuose. „Mums patinka sirgti žvaigždžių liga, nes vaišina pyragu. Net nesinori gydytis“, – prisipažino grupės moteris ir širdis Aistė Lasytė, smegenys – Vaidas Kublinskas ir siela – Dominykas Vaitiekūnas.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Gavo dovanų žvakę
Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoje „Liūdni slibinai“ susitiko su moksleiviais, atsakė į jų klausimus ir tapo pirmaisiais Jaunimo erdvės svečiais.
Penktojo grupės gimtadienio proga bibliotekininkės svečius vaišino šventiniu obuolių pyragu, o S. Šalkauskio gimnazijos atstovas įteikė šokolado. Su gerbėjais „Liūdni slibinai“ susitinka itin retai.
Pirmasis grupės koncertas įvyko prieš penkerius metus spalio 3 dieną renginyje, skirtame Tarptautinei mokytojų dienai. Tada dar bevardė kompanija grojo Aistės mokykloje.
Už pasirodymą jiems padovanojo mėlyną žvakę. Relikviją išsaugojo iki momento prieš dvi savaites, kai studijoje dingo elektra ir prireikė pasišviesti.
Slibinai ne į temą
Kodėl jūs „Liūdni slibinai“? – bene dažniausias klausimas, į kurį grupės nariai turi maždaug 26 skirtingus atsakymus. Pradedant nuo „o ko čia džiaugtis?“ iki „kodėl gi ne?“.
Tikroji istorija tokia: naktį, prieš pateikiant pavadinimą, tuomet dar studentai aktoriai jo nebuvo sugalvoję; toptelėjo idėja paimti žodžius iš atliekamos dainos „Balos“, kur lyg tarp kitko minimi „liūdni slibinai“.
„Patiko, kad tie žodžiai ne į temą. Mes irgi ne į temą. Tada taip jautėmės ir iki šiol ne į temą jaučiamės. Kokia ta tema? Sunku pasakyti“, – dėstė grupės nariai.
„Mus tada visi smerkė dėl tokio pavadinimo, bet sakėm – prie grupės „Foje“ pavadinimo visi priprato. Niekam dabar nebekeista, kad kažkokia grupė vadinosi holu, koridoriumi“, – aiškino D. Vaitiekūnas.
Moksleivių paklausti, kaip pasikeistų grojimo stilius, jei grupė vadintųsi „Liūdni begemotai“, V. Kubilinskas neabejoja – muzika būtų sunkesnė.
Gyvai atrodo geriau
– Minėjote, kad pradžioje klausytojams atrodėte keisti. Kaip pavyko juos prisijaukinti?
Dominykas: „Jaukinomės juos muzika ir gyvais pasirodymais. Liūdesiu, šypsenomis, emocijomis“.
Vaidas: „Mes iki šiol turime problemą, kad internete nesame tokie žavūs kaip gyvai. Todėl dažnai reikia žiūrovą atsitempti į koncertą, kad jis patikėtų – mus galima žiūrėti ir klausyti“.
– Penkeri metai grupės gyvavime – daug ar mažai?
Dominykas: „Per penkerius metus mūsų grupėje įvyko viskas, kas svarbu. Surengėme daugybę koncertų, sukūrėme 60 dainų, išleidome du albumus ir vieną dainų rinkinį, apkeliavom visą Lietuvą, nuvykom iki Londono. Šiais metais vykstame į Jungtines Amerikos Valstijas. Vis dar gebame kartu važiuoti viename automobilyje – tai svarbu“.
– Internete viešinate kadrus iš senųjų pasirodymų. Ar praeityje turite kažką, dėl ko dabar juokinga, gėda?
Vaidas: „Gėda yra sugalvotas dalykas, kuris skirtas priešams“.
Aistė: „...ir pelėdoms“.
Dominykas: „Priešai tegul gėdijasi, o mes dainuojam“.
Eksperimentai su klasikais
– Naujai atskleidžiate Maironio, K. Donelaičio, K. Binkio, A. Baranausko, J. Marcinkevičiaus, H. Radausko, J. Erlicko kūrybą. Kodėl jūsų tekstų pagrindu pasirinkote klasikus?
Vaidas: „Viskas netikėtai prasidėjo nuo K. Donelaičio. Kūrėme muziką ir prie jos kilo mintis pakvailioti – uždėti K. Donelaičio tekstą. Žiūrim, visai šiuolaikiškas kūrinys pavyko. Pradėjom panašius eksperimentus daryti ir su kitais klasikais.
Kai vieną kraštą pyrago pabandai, norisi ir iš kito krašto atsikąsti. Paskui vyšnias nuvalgai. Taip visa literatūra būna suvalgyta. Gerai, kad tas pyragas didelis – dar visko turim.
Į naujausią rinkinį „Imkit mane ir klausykit“ pabandėm sudėti visų pyrago sluoksnių: nuo M. Mažvydo „Katekizmo“ iki dabartinių poetų – M. Martinaičio, J. Marcinkevičiaus. Tarp jų – Salomėja Nėris – pop tekstų kūrėja“.
– Kokias klasikinių kūrinių sąsajas matote su šiandiena?
Vaidas: „Matome, kad kūriniuose yra lygiai toks pat žmogus, tik gyvenantis kitokiomis sąlygomis. Nepaisant visko, žmogus nepasikeitęs kokius 400 metų: jis kažko nori, jam nesiseka, kažko siekia, trokšta laimės, kaip visi dabartiniai žmonės“.
– Remiatės klasikais, kurie buvo autoritetai anuomet. Ar dabar turite autoritetų?
Vaidas: „Žymiai svarbiau yra geri kolegos ir bendražygiai negu autoritetai, kurių nepažįsti. Ypač kai eini nežinomais keliais, yra pavojinga dairytis. Tai, kas veikia vienam, neprivalo veikti daugumai“.
Dominykas: „Remiamės gerais žmonėmis, kuriuos sutinkame gyvenime. Iš jų stengiamės pasimokyti“.
Superherojų misija
– Kodėl naujausią savo dainų rinkinį „Imkit mane ir klausykit“ nemokamai platinate internete?
Vaidas: „Pirmąjį albumą labai sunkiai sekėsi leisti. Net prašėme žmonių, kad jie mums aukotų. Jie mums pinigų ir davė. Antrą išleidom šiaip. O trečią – pagalvojom: jei mums davė, tai ir mes jiems duokim“.
– Abu jūsų albumai su misija: ragina tautą arba skatinama atsikratyti dvasios konservantų. Kokia naujojo albumo misija?
Dominykas: „Linkime, kad žmonės klausytųsi ir skaitytų. Ir girdėtų, matytų, jaustų, užuostų...“
Vaidas: „Kad su sveikata būtų viskas gerai“.
– Jūsų logotipas primena komiksų veikėjo, superherojaus Betmeno logotipą. Ką gelbėtumėte, tapę superherojais?
Vaidas: „Tai visiškas atsitiktinumas ir sutapimas, nes mums logotipą kūrė visiškai nieko apie Vakarų kultūrą nežinantis dailininkas Rimas Valeikis“.
Gelbėtumėme Lietuvą nuo priešų. Priešai skirtingi kaip kurią dieną. Kartais Lietuvą puola blogas oras, kartais blogi žmonės, mintys, blusos... Kai eini į armiją – neklausi, nuo ko reikės ginti Lietuvą. Esi visada pasiruošęs. Mes irgi esame savotiškai pasiruošę ją ginti.
Kartais ją reikia ginti ir nuo per didelio patriotizmo. Net nuo pačios savęs“.
– Ar nesvarstėte emigruoti iš Lietuvos į užsienį?
Vaidas: „Ne. Mes čia populiarūs. Lietuva turi daug problemų ir yra nuo ko ją gelbėti. Jei nuvyksi į šalį, kaip visi įsivaizduoja, kur nėra jokių problemų, ten bus ganėtinai nuobodu“.
Klausyti tik šviesoforo
– Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris nori lipti ant scenos?
Vaidas: „Labiausiai padeda, kai tiesiog imi ir darai. Kadangi esame teatro aktoriai, pacituosiu Šekspyro „Hamletą“. Jis yra pasakęs, kad mąstymas padaro mus kvailiais. Dažnai dideli svarstymai pradeda trukdyti. Svarbiausia – išdrįsti.
Klausyti kitų reikia labai atsargiai, nes kiek yra žmonių, tiek nuomonių ir tiesų. Tiesa kaip turi būti – reliatyvus dalykas. Nėra bendrų taisyklių. Klausyti reikia tik šviesoforo“.
– Suteikėte naują prasmę žodžiui „liūdnas“. Ar pajutote, kad jūsų suteikta prasmė per penkerius metus padarė įtaką?
Vaidas: „Žmonės pradėjo apie tai kalbėti, kad net ir liūdnas žmogus yra žmogus. Jis turi savo teises, jo negalima stumti iš visuomenės“.
– Kas palaiko jūsų gerą nuotaiką?
Dominykas: „Pasižiūrim vienas į kitą ir pasidaro aišku, kad tau ne taip blogai“.
Vaidas: „Viena liūdna diena – labai smagus gyvenimo paįvairinimas. Jei būtų kelios dienos arba metai, tada reikėtų susirūpinti. Esu skaitęs tyrimų, kad žmonės, būdami liūdnesni, pasaulį mato niūriau, bet tuo pačiu pastebi daugiau, vertina realistiškiau, pastebi dalykus, į kuriuos būdamas linksmas neatkreipia dėmesio.
Mes esame ne už linksmumą, o už harmoniją. Už tai, kad žmoguje būtų ir vieno, ir kito. Emocijų skalė plati – nuo minus 100 iki plius 100“.
– Kam jums, aktoriams, reikia muzikinės grupės? Nepakanka teatro?
Vaidas: „Nepakanka! Mums mažai!“
Dominykas: „Man, pavyzdžiui, savęs paties mažai...“
Aistė: „Čia tai mes neabejojam!“
Vaidas: „Mums irgi jo mažai“.
Juoko užsklanda. Visi keliai veda į Romą, o visi „Liūdnų slibinų“ juokeliai yra apie D. Vaitiekūno mažą ūgį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAVADINIMAS: „Pavadinimą „Liūdni slibinai“ pradžioje visi smerkė, bet sakėm – prie grupės „Foje“ pavadinimo visi priprato. Niekam dabar nebekeista, kad kažkokia grupė vadinosi holu, koridoriumi“, – aiškino Dominykas Vaitiekūnas.
GIMTADIENIS: Aktorių muzikos grupė „Liūdni slibinai“ pirmąsias penktojo gimtadienio pyrago žvakutes užpūtė Šiauliuose – bibliotekininkės svečius vaišino šventiniu obuolių pyragu.
SUSITIKIMAS: Susitikime su moksleiviais aktoriai Vaidas Kublinskas, Aistė Lasytė ir Dominykas Vaitiekūnas atliko akustines dainas.