Maisto fotografas kuria kulinarinę svajonę

Maisto fotografas kuria kulinarinę svajonę

Idealiai atrodantis maistas reklaminiuose lankstinukuose – meistriško fotografo darbo rezultatas. Fotomenininkas Artūras Valiauga žino, kaip pritvirtinti kiaušinį šaltibarščiuose, kad jis nenuskęstų, kur rasti idealiausią obuolį ir iš kurio rakurso geriausiai atrodo balta mišrainė.

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Reklama – legalus melas

A. Valiauga lankėsi Šiaulių „Fotografijos namuose“ surengtame maisto ir gėrimų fotografijos seminare. Jis fotografuoja daugiau nei 20 metų. Pradėjo nuo mados fotografijos.

Fotografijos pasaulyje puikiai žinomas A. Valiauga garsėja savo tiriamąja fotografija bei neįtikėtinais sprendimais reklaminėje fotografijoje. Kartu su kolega įkūrė fotostudiją „Fotoprojektai“.

Kolegos A. Valiaugą dažnai pravardžiuoja „oldskūlu“ – senosios mokyklos atstovu. Fotografas sako, kad reklamos tikslas – „parodyti daiktus, maistą, žmones nuslepiant trūkumus. Tai tarsi legalus melas“.

– Kiek namų darbų reikia padaryti iki nuotraukos gimimo?

– Labai daug. Pati fotografija reklamos kampanijoje užima tik 5 procentus. Mygtuko paspaudimas gali būti atliktas per 5 minutes, o pasiruošimo gali būti diena, savaitė, mėnuo. Ypač maisto natiurmorto tobulumui ribų nėra.

Pagrindinis svertas – laikas ir pinigai. Kiek per tam tikrą laiką, įkainį gali pasiekti optimalų rezultatą, kuris tenkina tave ir užsakovą. Dažnai užsakovas nori greitai ir pigiai – už dešrelių kainą nori gauti steiką. Tada būna gan sudėtinga.

Kadangi aš esu senosios mokyklos atstovas, pradėjęs fotografuoti juostinėmis kameromis, visada stengiuosi pasiruošti taip, kad mažiau laiko reikėtų skirti manipuliacijoms. Aišku, jų išvengti neišeina, nes tai natūralios priemonės XXI amžiuje.

Kartais klausia, kodėl taip brangu nufotografuoti obuolį ar kitus dalykus. Taip jau yra: eini į turgų, prekybos centrus, bazę, ieškai tobulo obuolio, perknisi porą konteinerių.

Kartais juokingai ir keistai parduotuvėje atrodydavau, kai lentynoje perrinkinėdavau alaus butelius, prieš šviesą žiūrėdavau, ar stiklo liejimas gražus. Apsauga kurį laiką ateidavo ir žiūrėdavo, tikriausiai galvojo, koks čia psichas... Tik vėliau nebekreipdavo dėmesio.

Kartais reikia žalio obuolio, bet jis be kotelio, su koteliais tik raudoni. Tada perki žalią obuolį, o kotelius nutraukai nuo raudonų. Stresas visada yra einant prie kasos, kad teks aiškintis, kodėl vagi kotelius. Būna, primontuojame ne obels lapą, bet kito panašaus augalo. Pavyzdžiui, egzotinio fikuso.

Baltos mišrainės iššūkis

– Kokių smulkmenų žmonės nepastebi žiūrėdami į maisto fotografijas?

– Tikriausiai visko. Gera reklamos fotografija – paprasta ir natūrali, kad žmogus nepastebi trūkumų. Jis turi matyti patrauklumą, grožį, maisto skoninius dalykus. Kuo natūralesnė fotografija, reikia manyti, tuo daugiau darbo įdėta.

Reklamoje reikia svajonės, pasakos, todėl turi eliminuoti buitiškumą.

– Kaip vizualiai nepatrauklų produktą paverčiate gražesniu?

– Dažnai užsakovas vadovaujasi kriterijumi „skanu ar neskanu“, sako – seilė neteka, nedžiugina. Nepanaudosi gi jiems I. Pavlovo metodų... Tenka keisti šviesą, rakursus.

Su lietuviška archetipine balta mišraine yra buvusi problema. Kaip kulinarijoje yra dekonstrukcinės virtuvės, taip ir fotografijoje. Perteiki labai artimą planą arba mišrainę gali simbolizuoti pagrindiniai ingredientai: gabaliukas kumpio, keli žirneliai, lašas majonezo, kuris apibendrina sudėtį.

Kai kuriuos produktus virtuvėje tenka perdaryti iš naujo. Tam samdomi virėjai, kulinarai. Ne viską darau aš ar mano kolega, nes yra sudėtingi kulinariniai procesai, kur reikia daug patirties. Pavyzdžiui, perkate šaldytą produktą, bet įvaizdis – naminio patiekalo.

Žmogus valgydamas suvokia erdvę trimatę, judesyje. Jį veikia kitos juslės, ne tik rega, bet ir garsas, kvapas. Fotografijoje lieka tik plokštumoje užfiksuotas vaizdas, kuriame pasidaro labai akivaizdūs produkto įskilimai, spalva, padėjimas. Tai pradeda trukdyti jam gražiai atrodyti. Todėl kartais ant lavašo ar picos prieskonius, kitus ingredientus tenka dėlioti pincetu.

– Fotografuojate ne tik klasikinį maisto natiurmortą, bet ir šokančias dešreles, peršautą mėsainį...

– Studijoje dirba visa komanda, maisto stilistai. Žinoma, per laiką daug dalykų išmokau ir pats: stilizuoti, kepti, virti. Galima tobulai iškepti patiekalą, samdant garsų virtuvės šefą. Čia veikia ne tik šefo įgūdžiai, bet ir įvaizdis – gauti „mišelinai“, kepurės aukštis. Jis pasako, kaip turi būti, ir niekas nesiginčija.

Kitas būdas, kai užsakovas maždaug nupasakoja, kaip produktas turėtų atrodyti, kokios jo savybės turi matytis. Imamas realus produktas, padaromas taip, kaip yra valgomas. Po to žiūrima, kaip jį pagerinti.

Ne visada reikia iškepti vištą iki galo – reikalinga tik išorė. Įdaryto kepto viščiuko dažniausiai paruošiamas tik paviršius arba vienas šonas. Panašiai, kaip kino studijoje pastatytas ne visas namas.

Kai nėra galimybės gauti, pavyzdžiui, tikros žolės, gėlių žiedų, kartais naudojame butaforiniją. Techninėmis priemonėmis jie kaip antraplaniai aktoriai simuliuoja norimą nuotaiką.

– Kokias sudėtingiausias, įdomiausias užduotis prisimenate?

– Dabar dažnai mėgindami taupyti lėšas bando fotografuoti patys, samdo maisto „blogerius“, perka universalius vaizdus internete. Jei reikia specifinių dalykų, tuomet kreipiasi į studiją. Su kolegomis juokaujame, jei užsakovas nesidera dėl biudžeto, reikia laukti sudėtingos užduoties.

Visos užduotys turi tam tikrų iššūkių. Sudėtingesni gėrimų fotografavimai su įvairiais taškymais, kai reikia sugalvoti, kaip sukonstruoti specialiuosius efektus, gauti reikiamus purslus.

Tenka ieškoti pakaitalų, kad bėgantis alus turėtų spalvą. Jei atkreiptumėte dėmesį, pilamas alus neturi spalvos, pradžioje putoja. Fotografijoje tai būtų tik pilka masė, todėl reikia surasti kitas medžiagas, kurios būtų įtikinamos.

Jei žiūrite į nufotografuotus šaltibarščius ir juose plaukioja kiaušinis, jums turi kilti įtarimas. Kiaušinis turėtų nuskęsti, todėl vienaip ar kitaip turi „kojytes“.

Įdomus buvo vienas iš pirmųjų bendradarbiavimų su užsakovais iš užsienio. Britų leidėjai gamino maistines korteles su receptais prancūzams. Patiekalus reikėjo gražiai nufotografuoti, kad patiktų britų ir prancūzų šeimininkėms.

Kultūrinio mentaliteto susikirtimai, kai abiejų šalių atstovai tarpusavyje nesutarė, nuo kurio galo reikia pradėti valgyti kiaušinį. Šalia to atsiranda lietuviškas požiūris į spygliuotus agurkus, salierų gumbus ar svogūnus, kurių ne ta dalis valgoma...

Reikėjo morkas pjaustyti ir dėti liniuotę, matuoti. Įdedi viščiuko ketvirtį, jie sako – čia ne viščiuko, o kalakuto, nes viščiukų tokių didelių nebūna. Buvo daug nesusipratimų, nes reikėjo gražaus, bet nesumeluoto vaizdo.

Tai buvo pirmasis kultūrinis iššūkis. Maistas visų pirma yra žmogaus kultūrinė aplinka – nuo vaišių pirmiausia prasideda kultūrinis pažinimas.

„Fotoprojektai“ nuotr.

UŽKULISIAI: Kad galutinė maisto fotografija atrodytų idealiai ir patraukliai, kartu su komanda fotografas Artūras Valiauga daro namų darbus, kurie gali trukti ir mėnesį.

POŽIŪRIS: Fotomenininką Artūrą Valiaugą kolegos pravardžiuoja „oldskūlu“, nes jis stengiasi nuotrauką nufotografuoti taip, kad reikėtų kuo mažiau piešti kompiuterinėmis programomis.

MAISTAS: Reklamose – legalus melas, nuslepiami maisto trūkumai, buitiškumas, sukuriama svajonė.