Naujausios
NEPAPRASTI PAPRASTŲ ŽMONIŲ GYVENIMAI
„Man belieka tik mylėti“
Nijolė KOSKIENĖ
nkoskiene@gmail.com
„O ko man pykti, jei visą gyvenimą esu ant rankų nešiojama“, – smagiai juokiasi 75-uosius einanti šiaulietė Vanda Virmanskytė. Moteris pusės kūno nevaldo nuo vaikystės, tačiau jos dvasios stiprybės ir optimizmo galėtų pasimokyti mažiausiai pusė sveikos Lietuvos.
Ministerija lovoje
Vanda įsitaisiusi lovoje prie lango, pro kurį matyti šv.Ignaco bažnytėlė, paminklas Jonui Pauliui II ir sena pušis. Tai Vandutės altorius. Lovos viduryje sukryžiuotomis kojomis sėdinti smulkutė moteris nenustoja šypsotis. Viskas, ko reikia, padėta ranka – bandelės, telefonas, atsiskaitymo knygelės, vaistai, lempa... Dar nepradėjus kalbėtis, suskamba telefonas: „Nu, labas!“, – linksmai sako Vanda ir atsiprašo, kad valandėlę negalėsianti kalbėti.
„Mano sesuo mane vadino ministerija, kad neįmanoma man prisiskambinti“, – juokiasi šeimininkė.
Vanda padeda telefono ragelį ir, įsirėmusi rankomis, išsitiesia visu kūnu: „Va, žiūrėkite, stuburas, kaip gyvatė, išsitiesia ir krenta į šoną“. Kai rankas paleidžia, stuburas iš tiesų susiraito, perpus sumažindamas Vandutę. Tokia ji nuo devynerių metų. Ant rankų nešiojama.
Niekada nepalūžti
Kai Vandutei buvo devyneri, ji su seseria vagojo bulves. Vandutė vedžiojo arklį, o sesuo laikė žagrę.
Atėjo tėvas arklio paganyti, Vanda pavargo, atsigulė ant nugaros ir užmigo. Kai pabudo, negalėjo pajudėti. Į ligoninę tėvas ją jau nunešė ant rankų su aukšta temperatūra. Daktarai darė punkciją, pažeidė stuburo nervą. Iš ligoninės ją taip pat parnešė.
„Nuo to laiko esu kaip gėlė kambarinė, tik rankas judinu“, – pasakoja Vanda.
Moteris neprisimena, kada suprato, kad niekada nebegalės vaikščioti.
„Ar vaikas gali suprasti, kad nepasveiks, jei jis lakstė ir dar nori lakstyti“, – klausia Vanda.
Kai buvo keturiolikos, nugirdo tėvus kalbant su daktarais dėl invalidumo grupės, dėl kurios kasmet turėjo lankytis.
„Ar jai naujas kojeles įdėsit?“ – pyko tėvas.
Vanda lyg girdėjo, lyg negirdėjo, kad niekada nebevaikščios, bet vistiek tikėjo, kad pasveiks.
Juolab, kad vyresnioji sesuo buvo gydytoja, vežiojo Vandą į visokias sanatorijas.
„Aš matau, kad jums sunku suprasti. Sakė: pagydys, pagydys. Aš ir laukiau, kad pasveiksiu“, – sako Vanda. O kai suvokė, kad taip ir reiks gyventi, tėvas pasakė: „Vanda, reikia nepasiduoti ir nepalūžti“. Šie tėvo žodžiai ir buvo pagrindinis Vandos gyvenimo variklis.
Ant motociklo į kaimo šokius
Vanda spėjo baigti tik pirmąją klasę, nes kas vaiką anais laikais ant rankų nešios į mokyklą. Mokėsi namie, kartu su seseria, kai šį ruošdavo namų darbus. Bet draugų visada ji turėjo.
„Pamenu, kaip nuo motociklo griuvom“, – užsimena Vanda.
„Palaukit, nuo kokio motociklo?“
„Kai kaimo šokiuose manęs paprašė gitara pagrot...“, – jau klostosi neįtikėtinas pasakojimas.
Pasirodo, jaunystėje Vanda grojo gitara kaimo šokiuose. Tiesiog muzikantai užbaliavojo, tai paprašė Vandos pagroti, užsidėjo ant motociklo, vienas glėby laikė, kitas vežė...
Žiūrint į šį kūną, sunku patikėti, bet žiūrint į Vandos akis, galima patikėti bet kuo. Vanda prapliumpa juoktis. „Man liepė juoktis – gaminas vitaminas C“, – sako ji.
„Man belieka tik mylėt“
Jei kas Vandos paklausia, ar ji nepavydinti sveikiesiems, ši net pykteli.
„Nesąmonė, jei visi sirgtų, tai jie pas mane neateitų, man nepadėtų“, – dėlioja likimą, lyg kortų kaladę, moteris. Sveiki tam, kad pasirūpintų ligoniais, o šie tam – kad sveikieji galėtų parodyti gailestingumą.
Ir Vanda yra lankoma, mylima, prižiūrima. „Jei norit pasisemt geros nuotaikos, eikit pas Vandutę“, – sako daugiabučio, kuriame ji gyvena, kaimynai.
„Reikalinga šypsotis, tada nepražūsi. O jeigu nori džiaugtis, tai ir džiaukis viskuo, mylėk visus... Suprantu, jūs neturit tam laiko, jums vaikus reikia auginti“, – gal mano akyse pamačiusi netikėjimą, lyg su užuojauta sveikiesiems sako Vanda, – O man belieka tik mylėti. Kad nemylėsi, neturėsi nė vieno žmogaus šalia. Aš gyvenu iš žmonių meilės“.
Gal todėl, kad jai neliko nieko, tik mylėti, Vanda dar tebegyvena – likusi viena iš savo aštuonių sveikų seserų.
„Visus išlaidojom, daug mano giminių, draugų, pažįstamų, daug sveikesnių už mane, palūžo. Žmogus palūžta, kai bijo. Aš visada su viltimi gyvenu. Aš niekada nebijojau gyvenimo nei ligos. Aš turiu gyvent, kol pajėgiu“, – sako Vanda.
Bet iš kur tiek stiprybės, tiek vilties?
„Ar galiu pamatuot, iš kur stiprybė. Aš tik žinau, kad tėtis pasakė: turi nepalūžti. Bet kol nepabūsi tokioj padėty, nesuprasi“, – atlaidžiai numoja ranka Vanda.
Jono TAMULIO nuotr.
PASAULIS: Pro Vandos langą matyti šv.Ignaco bažnytėlė, paminklas Jonui Pauliui II ir sena pušis.