Mandalos nuspalvina vidinį pasaulį

Man­da­los nu­spal­vi­na vi­di­nį pa­sau­lį

Spal­vų me­di­ta­ci­ja – taip šiau­lie­tė Gin­ta­rė Rauc­kie­nė api­bū­di­na man­da­lų pie­ši­mo pro­ce­są. To­kiu pat pa­va­di­ni­mu ji ati­da­rė de­biu­ti­nę pa­ro­dą. Man­da­lų pie­ši­mas mo­te­riai su­tei­kia ener­gi­jos, ra­my­bės ir har­mo­ni­jos, su­dė­lio­ja min­tis, pa­nai­ki­na bai­mes. Me­no te­ra­pi­ją pra­kti­kuo­jan­ti mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si – kū­ry­ba gy­ve­ni­me pa­de­da į dau­ge­lį da­ly­kų žiū­rė­ti po­zi­ty­viau.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Man­da­los su­dė­lio­ja min­tis

Man­da­la – se­no­vi­nis ti­be­tie­čių me­nas, at­si­ra­dęs šven­tyk­lo­se be­riant spal­vo­tą smė­lį. Sansk­ri­to kal­bo­je šis žo­dis reiš­kia „ap­skri­ti­mas ir cent­ras“. Apsk­ri­ti­mas – ma­to­mas išo­ri­nis pa­sau­lis, o cent­ras – vi­di­nis, ne­ma­to­mas, sie­kian­tis gi­liau­sią es­mę.

Man­da­lų pie­ši­nių pa­ro­dą „Bruk­nės“ spaus­tu­vė­je ati­da­riu­si G. Rauc­kie­nė pa­sa­ko­ja, jog man­da­los idė­ją šiuo­lai­ki­nė­je psi­cho­lo­gi­jo­je pir­ma­sis pa­mi­nė­jo psi­cho­lo­gas K. G. Jun­gas. Man­da­lų pie­ši­mo tech­ni­ką jis tai­kė sa­vo pa­cien­tams ir tei­gė, kad jas pieš­ti svei­ka ir pra­smin­ga kiek­vie­nam žmo­gui.

Prieš penkerius me­tus po skau­džios ma­mos ne­tek­ties G. Rauc­kie­nė ėmė ieš­ko­ti vi­di­nės ra­my­bės, at­sa­ky­mų į klau­si­mus, ko­dėl taip nu­ti­ko. At­ra­do dva­si­nę mo­ky­to­ją, rei­ki meist­rę, ku­ri nu­ra­mi­no, pa­siū­lė pa­ban­dy­ti pieš­ti man­da­las.

Šiau­lių uni­ver­si­te­te gra­fi­kos ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas bai­gu­siai Gin­ta­rei kū­ry­ba vi­suo­met bu­vo ar­ti­ma, to­dėl man­da­lų pie­ši­mas ją be ga­lo su­do­mi­no. Pa­ban­džiu­si su­pra­to – tai kaž­kas, ko jai rei­kė­jo.

Pir­mo­ji Gin­ta­rės man­da­la bu­vo tam­si, gru­bo­ka ir ne­drą­si, bet svar­bi tuo, jog su ja at­ra­do sa­ve. Vė­liau man­da­los pa­si­kei­tė – pa­švie­sė­jo, išskaidrė­jo.

„Pra­de­du nuo ma­žu­ly­čio taš­ke­lio ir su­ku ra­tą po ra­to, da­le­lę po da­le­lės, lip­dau jaus­mą prie jaus­mo, pa­ty­ri­mus, min­tis, emo­ci­jas. Taip at­si­jun­giu nuo išo­ri­nio pa­sau­lio ir pa­si­ne­riu į sa­ve. Ta­da gims­ta ne­ti­kė­tos idė­jos, nu­švi­ti­mai: kai ką įgy­ven­di­nu, kai kam tik ruo­šiuo­si. Kar­tais gal­va bū­na vi­siš­kai tuš­čia, be jo­kių min­čių. Žai­džiu spal­vo­mis, ku­rios svei­ka­ti­na tiek kū­ną, tiek sie­lą. Tai – ma­no me­di­ta­ci­jos. Užp­lūs­ta har­mo­ni­ja, tvar­ka, su­si­dė­lio­ja min­tys, pa­jun­tu ra­my­bę“, – apie pro­ce­są pa­sa­ko­ja G. Rauc­kie­nė. Nu­pieš­ti to­kios pa­čios man­da­los neį­ma­no­ma.

Ji spe­cia­liai neieš­ko­jo in­for­ma­ci­jos apie man­da­lų sim­bo­lių reikš­mes, kad prie jų ne­pri­si­riš­tų. Pie­šia in­tui­ty­viai, sim­bo­liai ir spal­vos atei­na iš pa­są­mo­nės.

Man­da­los ener­gi­niams cent­rams

Idea­liai su­tvar­ky­tas dar­bo sta­las. De­gan­ti žva­kė. Jei tin­ka­ma nuo­tai­ka, skam­ba re­lak­sa­ci­nė mu­zi­ka. Di­de­lis lan­gas at­ve­ria vaiz­dą tie­siai į lau­ką. Vai­kai iš­leis­ti į dar­že­lį ir mo­kyk­lą.

Iš­va­ly­ta erd­vė ir lai­kas ski­ria­mas tik sau – ri­tua­las, ku­rio mo­te­ris lai­ko­si prieš pra­dė­da­ma pieš­ti man­da­lą. Tin­ka­mas nu­si­tei­ki­mas la­bai svar­bus, Gin­ta­rė nie­ka­da nei­na pieš­ti man­da­los pik­ta.

Man­da­las ji pie­šia bent ke­lis kar­tus per sa­vai­tę, o ruoš­da­ma­si pa­ro­dai dir­bo in­ten­sy­viau. Pa­ro­dai mo­te­ris su­kū­rė dvi­de­šimt dar­bų, tarp jų – ypa­tin­gų man­da­lų cik­las, skir­tas ener­gi­jos cent­rams – sep­ty­nioms čak­roms.

„Kiek­vie­nas žmo­gus, žiū­rė­da­mas į jas, ga­li pa­si­rink­ti, ku­ri jam ar­ti­miau­sia, ar­čiau­siai dū­šios, į ku­rią no­ri žiū­rė­ti. Kam rei­kia ra­my­bės, gal­būt, žiū­rės į mė­ly­ną. Kam mei­lė trykš­ta iš šir­dies rink­sis ža­lią, la­bai dar­bin­gas ir im­pul­sy­vus žiū­rės į rau­do­ną. Spal­vos daug ką reiš­kia“, – pa­sa­ko­ja G. Rauc­kie­nė.

Hin­duiz­mo dva­si­nė­se pra­kti­ko­se ti­ki­ma, jog ener­gi­jos cent­rai yra iš­si­dės­tę nuo stu­bu­ro apa­čios link vir­šu­gal­vio, su­si­ję su tam tik­ro­mis fi­zi­nė­mis, emo­ci­nė­mis, dva­si­nė­mis sa­vy­bė­mis ir or­ga­nais. Kiek­vie­na čak­ra taip pat tu­ri sa­vo spal­vą: rau­do­ną, oran­ži­nę, gel­to­ną, ža­lią, mė­ly­ną, žyd­rą, vio­le­ti­nę.

G. Rauc­kie­nė pa­sa­ko­ja, jog tai pa­ska­ti­no ją do­mė­tis gi­liau, nes dar nuo dai­lės stu­di­jų ži­no­jo apie tam tik­rą spal­vų po­vei­kį.

Žavi nežinomybė

„Mandala – tvarkos ir harmonijos simbolis. Mandalų kūrimas – vienas iš nusiraminimo būdų. Ne­rei­kia dau­žy­ti bok­so kriau­šės, ga­li­ma pieš­ti. Tai la­bai pa­pras­ta, priei­na­ma kiek­vie­nam“, – šyp­so­si.

Man­da­loms kur­ti tin­ka­mos įvai­rios prie­mo­nės: spal­vo­ti pieš­tu­kai, flo­mas­te­riai, mar­ke­riai, da­žai. Jas ga­li­ma kur­ti ir iš spal­vo­to smė­lio, ak­me­nu­kų, gė­lių, stik­liu­kų, kan­ko­rė­žių, gi­lių, da­ry­ti ap­li­ka­ci­jas iš po­pie­riaus, au­di­nio skiau­te­lių, siū­lų.

Pa­gal tai­syk­les vi­sos man­da­los pir­miau­sia pra­si­de­da nuo taš­ko ir ap­skri­ti­mo. Jis daž­niau­siai nu­pie­šia­mas skries­tu­vu, bet ga­li­ma pa­nau­do­ti ir ap­va­lią lėk­štu­tę, puo­de­lį.

Tuo­met tie­siomis, fi­gū­ri­nėmis li­niuo­tėmis pie­šia­mas si­met­riš­kas kar­ka­sas, ran­ka pa­pil­do­mas smul­kes­niais or­na­men­tais, de­ta­lė­mis. Ga­lu­ti­nis pie­ši­nys spal­vi­na­mas tuo me­tu la­biau­siai pa­tin­kan­čio­mis spal­vo­mis.

„Paskaitose pieš­da­vo­me es­ki­zus, ži­no­da­vau, kaip bū­si­mas dar­bas at­ro­dys. Čia ma­ne ža­vi ne­ži­no­my­bė, kas iš­plauks iš pa­są­mo­nės. Nie­ka­da ne­ži­nai, koks bus ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas. Su kiek­vie­na man­da­la įlen­di į sa­ve, ieš­kai tų sa­vy­bių, ku­rios bu­vo už­slėp­tos. No­ri­si žmo­nes pa­drą­sin­ti, kad jie ne­bi­jo­tų pa­bū­ti su sa­vi­mi, pa­kaps­ty­tų sa­ve gi­liau, at­ras­tų ti­kė­ji­mą, vil­tį, ne­bū­tų pik­ti, at­si­pa­lai­duo­tų ir džiaug­tų­si gy­ve­ni­mu“, – kal­ba G. Rauc­kie­nė.

Man­da­lų ma­da

Man­da­los pa­sta­ruo­ju me­tu ta­po net ma­din­gos – at­si­ra­do įvai­rių suau­gu­sie­siems skir­tų spal­vi­ni­mo kny­gų. G. Rauc­kie­nė džiau­gia­si, jog po­pu­lia­riu ta­po toks po­zi­ty­vus da­ly­kas: žmo­nės ėmė su­pras­ti, kad me­no te­ra­pi­ja nu­ra­mi­na pro­tą ir sie­lą, ma­ži­na stre­są.

„Pie­šiant man­da­las ne­bū­ti­na gi­lin­tis į Ry­tų kul­tū­rą, vis­kas atei­na na­tū­ra­liai. Ka­dan­gi kiek­vie­na kul­tū­ra nė­ra mū­sų, ją per­lei­džia­me per sa­ve. Paieš­ko­jus man­da­lų ženk­lų ga­li­ma at­ras­ti ir pa­go­niš­ko­je lie­tu­vių kul­tū­ro­je, pa­vyz­džiui, dro­ži­nė­tos sau­lu­tės, verps­tės. Snai­gė – taip pat sa­vo­tiš­ka man­da­la“, – sa­ko G. Rauc­kie­nė.

Ki­ta me­no te­ra­pi­ja, ku­rios ji mo­kė­si, frak­ta­lai. Tai in­tui­ty­vus pie­ši­mas, kai mi­nu­tę, už­si­mer­kus, neat­ke­liant ran­kos nuo la­po, spon­ta­niš­kai ve­džio­ja­ma li­ni­ja, po to gau­tos „gar­de­lės“ spal­vi­na­mos.

„Šis me­to­das tu­ri rak­tą, todėl ga­li­me iš­šif­ruo­ti frak­ta­le už­ko­duo­tą in­for­ma­ci­ją. Frak­ta­lų pie­ši­mas pa­de­da pa­žin­ti, ko­re­guo­ti tai, kas mums ne­pa­tin­ka fi­zi­nia­me, dva­si­nia­me lyg­me­ny­je. Spal­vi­ni­mas ša­li­na įtam­pą, ne­ri­mą, sklei­džia­si kū­ry­ba“, – aiš­ki­na G. Rauc­kie­nė.

Pa­sak jos, man­da­las pieš­ti ga­li ab­so­liu­čiai vi­si, šis pro­ce­sas ypač re­ko­men­duo­ti­nas vai­kams, paaug­liams. Gin­ta­rės pen­kia­me­tis ir de­vyn­me­tis sū­nūs taip pat ban­do pieš­ti man­da­las.

Gin­ta­rė pa­ti­ki­na, kad ir man­da­los, ir frak­ta­lai tin­ka žmo­nėms, net ne­tu­rin­tiems pie­ši­mo įgū­džių, – tie­siog at­si­pa­lai­duo­ji ir lei­die­si sa­vęs ve­da­mas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

RAMYBĖ: Pra­dė­ju­si pieš­ti man­da­las šiau­lie­tė Gin­ta­rė Rauc­kie­nė pa­ste­bė­jo me­di­ta­ci­nio pro­ce­so tei­gia­mą po­vei­kį – į gy­ve­ni­mą pra­dė­jo žvelg­ti po­zi­ty­viau, ra­miau.

MAN­DA­LOS: Iš kruopš­čiai, pre­ci­ziš­kai iš­pieš­tų gra­fi­kės Gin­ta­rės Rauc­kie­nės man­da­lų kiek­vie­nas žiū­ro­vas ga­li at­ras­ti sau ar­ti­miau­sią.