„Mano Japonija ir Šventoji Žemė yra Lietuva“

„Ma­no Ja­po­ni­ja ir Šven­to­ji Že­mė yra Lie­tu­va“

Vo­kie­tis pran­ciš­ko­nas tė­vas Se­ve­ri­nas, šiuo me­tu gy­ve­nan­tis Kry­žių kal­no vie­nuo­ly­ne, sa­ve va­di­na „pil­na­me­čiu lie­tu­viu“, nes jau dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų gy­ve­na Lie­tu­vo­je.

Ba­lan­džio 2 die­ną jis šven­čia ku­ni­gys­tės pen­kias­de­šim­ties me­tų su­kak­tį. Ta pro­ga jis ap­žvel­gia sa­vo nuei­tą ke­lią nuo sva­jo­nės bū­ti mi­sio­nie­riu­mi, pa­šau­ki­mo kri­zės ir no­ro su­kur­ti šei­mą.

– Jau pu­sę šimt­me­čio esa­te ku­ni­gas. Pra­dė­jo­te šią tar­nys­tę, kai Vo­kie­ti­ja dar bu­vo pa­da­ly­ta į Ry­tų ir Va­ka­rų, o Lie­tu­va te­be­bu­vo So­vie­tų Są­jun­gos gniauž­tuo­se. Kaip kei­tė­si pa­grin­di­niai ku­ni­gys­tės iš­šū­kiai? Ko­kie bu­vo prio­ri­te­tai ku­ni­gui ta­da ir ko­kie yra da­bar?

– Kam nors ga­li pa­si­ro­dy­ti keis­ta, bet man gy­ve­ni­me ku­ni­gys­tė bu­vo ne pir­mo­je vie­to­je. Pir­mo­je vie­to­je man yra pa­šau­ki­mas bū­ti pran­ciš­ko­nu. Jau še­še­rius me­tus pri­klau­siau Ma­žes­nių­jų bro­lių or­di­nui, kai ga­vau ku­ni­gys­tės šven­ti­mus. Mū­sų tė­vas šv. Pran­ciš­kus Asy­žie­tis ro­dė di­de­lę pa­gar­bą ku­ni­gams, tad sten­giau­si at­lik­ti šią tar­nys­tę bū­da­mas kuk­lus ku­ni­gas. Ne po­nas ku­ni­gas, o žmo­gus tarp žmo­nių.

At­si­me­nu, kad ku­ni­gys­tės pra­džio­je Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia ir mū­sų Or­di­no pro­vin­ci­ja Vo­kie­ti­jos De­mok­ra­ti­nė­je Res­pub­li­ko­je (VDR) bu­vo uo­les­nė ir jau­tė dau­giau bai­mės. La­bai kri­tiš­kas lai­ko­tar­pis bu­vo stu­den­tų re­vo­liu­ci­jos me­tai 1968-ai­siais. Tai bu­vo nau­ja lais­vės pa­tir­tis, bet žmo­nės dar ne­bu­vo pa­ty­rę ir iš­mo­kę, kaip lais­vai ir at­sa­kin­gai gy­ven­ti. Po­ky­čių pa­ty­rė ir pa­ti Baž­ny­čia: per Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mą iš­ryš­kė­jo kon­ser­va­ty­vio­ji ir pro­gre­sy­vio­ji sro­vės. Tai bu­vo tik eti­ke­tės, ta­čiau ir vie­ni, ir ki­ti sie­kė ge­rų tiks­lų. Vie­ni no­rė­jo iš­sau­go­ti tai, kas ge­ra, o ki­ti – at­ras­ti ir at­nau­jin­ti tai, kas ge­ra. Žvelg­da­mas at­gal jau­čiu, kad kaip žmo­gus ir kaip ku­ni­gas pran­ciš­ko­nas la­bai stip­riai tuos po­ky­čius iš­gy­ve­nau.

Da­bar ma­no tar­nys­tė­je pir­mu smui­ku gro­ja Lie­tu­va. Vo­kie­ti­jos pro­vin­ci­jo­las prieš de­šimt me­tų ma­nęs pa­klau­sė, kur no­rė­čiau bū­ti pa­lai­do­tas. Tru­pu­tė­lį pa­gal­vo­jęs at­sa­kiau – ten, kur nu­mir­siu. Jam rū­pė­jo su­ži­no­ti, ar no­rė­čiau grįž­ti į Vo­kie­ti­ją. Ne. Ži­no­ma, iš pa­klus­nu­mo grįž­čiau dar šian­dien, bet pa­ts to tik­rai ne­pra­šy­čiau.

– Esa­te pa­sa­ko­jęs, jog ir pa­čiam te­ko pa­ra­gau­ti pa­bė­gė­lio duo­nos. Ka­ro pa­bai­go­je jud­viem su ma­ma te­ko per­si­kel­ti iš Len­ki­jos į Vo­kie­ti­ją prie Frank­fur­to. Kal­bė­jo­te vie­ti­niams ne­ži­no­mu vo­kie­čių kal­bos dia­lek­tu, ir žmo­nės jus at­stū­mė. Kaip žvel­gia­te į da­bar­ti­nę pa­bė­gė­lių kri­zę Eu­ro­po­je ir ko­kią ma­to­te Baž­ny­čios mi­si­ją?

– Gal­būt dar stip­riau nei šių die­nų pa­bė­gė­liai, aš esu žmo­gus be tė­viš­kės. Man bu­vo dve­ji me­tai ir aš­tuo­ni mė­ne­siai, kai su ma­ma pa­li­ko­me ma­no gim­tą­jį ūkį Len­ki­jo­je. Vė­liau į tą vie­tą pir­mą kar­tą su­grį­žau jau bū­da­mas pen­kias­de­šim­ties. Pra­džio­je ge­riau kal­bė­jau len­kiš­kai ne­gu vo­kiš­kai, kol per­si­kė­lus į Vo­kie­ti­ją tė­vai ne­be­lei­do len­kiš­kai kal­bė­ti.

Mes bu­vo­me sve­ti­mi, ma­nau, kad šis at­spau­das tu­rė­jo la­bai di­de­lių pa­sek­mių ma­no gy­ve­ni­me. Gal­būt tai yra vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl ge­rai su­ta­riu su ki­tos ra­sės, kal­bos, su­pra­ti­mo ar re­li­gi­jos žmo­nė­mis. Jie vi­si yra man bro­liai.

Kal­bant apie da­bar­ti­nę pa­bė­gė­lių kri­zę, daug žmo­nių – ir vo­kie­čiai, ir ki­tų ša­lių pi­lie­čiai – kri­ti­ka­vo Vo­kie­ti­jos kanc­le­rę An­ge­lą Mer­kel, kad ji nu­spren­dė ati­da­ry­ti vals­ty­bės sie­nas vi­siems, no­rin­tiems at­vyk­ti gy­ven­ti į Vo­kie­ti­ją. Ne­su po­li­ti­kas, ta­čiau, ma­no aki­mis, tai bu­vo krikš­čio­niš­kas spren­di­mas. Gal­būt ži­no­te, kad ji yra liu­te­ro­nų pa­sto­riaus duk­ra.

A. Mer­kel pa­si­nau­do­jo sa­vo au­to­ri­te­tu sa­ky­da­ma – mums pa­si­seks. Tai ro­do ir ki­tą krikš­čio­niš­ką do­ry­bę – vil­tį ir pa­si­ti­kė­ji­mą Die­vu, kad si­tua­ci­ją spren­džia ne ji vie­na, o su Die­vo pa­gal­ba. Ju­tau di­de­lį nu­si­vy­li­mą, kai ki­tos Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bės ne­pa­lai­kė jos žings­nių.

Šio­je pa­bė­gė­lių kri­zė­je aš lin­kė­čiau abi­pu­sės pa­gar­bos. Eu­ro­pie­čiai tu­ri gerb­ti pa­bė­gė­lius, o pa­sta­rie­ji – vals­ty­bę, į ku­rią at­vyks­ta, ir jos gy­ven­to­jus. Ma­nau, jog tai bū­tų tik­ra krikš­čio­niš­ka kul­tū­ra.

– Pen­kias­de­šimt me­tų yra il­gas lai­ko­tar­pis ir ne­dau­ge­lis šei­mų šven­čia to­kį san­tuo­kos ju­bi­lie­jų, ne vi­siems pa­vyks­ta iš­sau­go­ti iš­ti­ki­my­bę. Jū­sų ku­ni­gys­tės ke­lias taip pat bu­vo pa­žy­mė­tas iš­ban­dy­mų. Vie­nu me­tu bu­vo­te pa­li­kęs pran­ciš­ko­nų vie­nuo­ly­ną ir pra­šė­te at­lei­di­mo iš ku­ni­gys­tės, ren­gė­tės kur­ti šei­mą. Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau apie pa­tir­tus iš­ban­dy­mus. Kas pa­dė­jo iš­lik­ti ta­me ke­ly­je?

– No­rė­čiau pa­si­nau­do­ti Sū­naus pa­lai­dū­no pa­ly­gi­ni­mu. Žiū­rė­da­mas į sa­vo gy­ve­ni­mą ma­tau, kad esu bu­vęs vi­so­se tri­jo­se po­zi­ci­jo­se – ir gai­les­tin­go­jo tė­vo, ir vy­res­nio­jo sū­naus, ir sū­naus pa­lai­dū­no. Ma­no lai­ki­no išė­ji­mo iš pran­ciš­ko­nų prie­žas­tis dau­giau­sia bu­vo nu­si­vy­li­mas, kad pro­vin­ci­jo­las ne­lei­do vyk­ti į mi­si­jas Ja­po­ni­jo­je. Bū­tent mi­si­jų troš­ki­mas bu­vo vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl įsto­jau į Vo­kie­ti­jos pran­ciš­ko­nų pro­vin­ci­ją, tu­rė­ju­sią ko­mi­sa­ria­tą Ja­po­ni­jo­je.

Kai pro­vin­ci­jo­las stu­di­jų lai­ko­tar­piu kas­met man kar­to­da­vo, kad ne­ga­li pa­ža­dė­ti, jog ke­liau­siu į Ja­po­ni­ją, ne­no­rė­jau to gir­dė­ti. Ta­čiau kai po ku­ni­gys­tės šven­ti­mų man pa­sa­kė, kad ne­be­siųs jau­nų bro­lių į Ja­po­ni­ją, nes ten yra pa­kan­ka­mai vie­ti­nių pa­šau­ki­mų, pa­ty­riau smū­gį.

Bu­vau už­si­spy­ręs kaip ožys ir, kai man pro­vin­ci­jo­las sa­kė, jog per de­vy­ne­rius me­tus pran­ciš­ko­nų gim­na­zi­jo­je at­si­sklei­dė ma­no ta­len­tai ir tu­rė­čiau bū­ti pe­da­go­gas, kad ma­no mo­ky­to­jai ma­no, jog ga­lė­čiau dės­ty­ti lo­ty­nų ir grai­kų kal­bas, aš iš prin­ci­po ty­lė­jau. Už­sis­py­riau stu­di­juo­ti ne kal­bas, o ma­te­ma­ti­ką vien tam, kad pa­si­prie­šin­čiau pro­vin­ci­jo­lui.

Pa­ban­dy­ki­te įsi­vaiz­duo­ti, kaip tu­rė­jau pa­si­jus­ti, kai po pen­kio­li­kos me­tų, pra­leis­tų pran­ciš­ko­nų ko­le­gi­jo­je, o vė­liau ir pa­čia­me vie­nuo­ly­ne, 1968-ai­siais iš­vy­kau stu­di­juo­ti ma­te­ma­ti­kos į Frank­fur­tą. Nors pa­si­rin­kau gy­ven­ti pas bro­lius ka­pu­ci­nus, ta­čiau uni­ver­si­te­te bu­vau ap­sup­tas mer­gi­nų. Šią pa­tir­tį ga­lė­čiau pa­ly­gin­ti su šo­ki­mu iš karš­to ku­bi­lo į eke­tę ar­ba at­virkš­čiai. Ka­dan­gi ne­ne­šio­jau abi­to, ma­no ko­le­gės ne­ži­no­jo, kad esu pran­ciš­ko­nas ir ku­ni­gas. Atė­jo kri­zė, ir pra­dė­jau gal­vo­ti, ar tik­rai vie­nuo­ly­nas ir ma­te­ma­ti­kos stu­di­jos yra ma­no vie­ta. Ži­no­ma, ma­te­ma­ti­nio iš­si­la­vi­ni­mo pa­ka­ko, kad vė­liau ga­lė­čiau iš­lai­ky­ti šei­mą, bet pra­dė­jau dve­jo­ti dėl ku­ni­gys­tės ir pa­švęs­to­jo gy­ve­ni­mo.

Įsi­my­lė­jau vie­ną mer­gai­tę ir ėmiau gal­vo­ti, kad ji yra man skir­ta­sis žmo­gus. Vi­du­je iš­ki­lo iš­ti­ki­my­bės klau­si­mas, jog ne­ga­liu bū­ti ir vy­ras, ir ku­ni­gas – tu­riu pa­si­rink­ti. Tad nu­va­žia­vau pas sa­vo pro­vin­ci­jo­lą ir pa­pra­šiau at­lei­di­mo nuo ku­ni­gys­tės. Dve­jus me­tus ne­ga­vau at­sa­ky­mo iš Ro­mos. Kai pa­ga­liau jis atė­jo, paaiš­kė­jo, kad pa­teik­ta­me pra­šy­me bu­vo įsi­vė­lu­si klai­da ir rei­kia vis­ką pra­dė­ti iš nau­jo. Ne­su tik­ras, ar pro­vin­ci­jo­las ir mū­sų tei­sės dės­ty­to­jas ty­čia pa­da­rė tą klai­dą, jie to nei pa­tvir­ti­no, nei pa­nei­gė. Ma­nau, jog tai bu­vo ra­di­ka­li for­ma duo­ti man dau­giau lai­ko.

Tuo­met Or­di­no vy­res­nie­ji man su­tei­kė dar vie­nus lais­vės me­tus. Per tą lai­ką pa­bai­giau ma­te­ma­ti­kos stu­di­jas, iš­lai­kiau eg­za­mi­nus ir vėl pra­dė­jau in­ten­sy­viai mels­tis klaus­da­mas Die­vo, ką tu­rė­čiau da­ry­ti. Ži­no­ma, tuo me­tu ne­tu­rė­jau lei­di­mo au­ko­ti šv. mi­šių, ta­čiau sek­ma­die­niais pa­ts stro­piai jo­se da­ly­vau­da­vau.

Daug me­tų ma­no dva­sios tė­vas bu­vo ka­pu­ci­nas, ta­čiau vi­su stu­di­jų lai­ko­tar­piu aš jo vi­saip ven­giau. Ta­čiau ta­da su­ži­no­jau, kad jis pa­te­ko į ava­ri­ją ir jo gy­vy­bei iš­ki­lo pa­vo­jus. Nors gy­dy­to­jas ne­no­rė­jo ma­nęs įleis­ti, dva­sios tė­vas pa­rei­ka­la­vo ma­ne įleis­ti sa­ky­da­mas, kad pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę už sa­vo būk­lę. Jis įdė­miai žvel­gė į ma­ne ir ga­liau­siai pa­klau­sė: „Se­ve­ri­nai, ko tu iš tik­rų­jų no­ri?“ Man iš­kart iš­sprū­do at­sa­ky­mas: „Bū­ti bro­liu.“

Tuo me­tu ma­no pir­mo­ji drau­gys­tė jau bu­vo iši­ru­si, bet drau­ga­vau su ki­ta jau­na mo­te­ri­mi, su ku­ria tik­rai įsi­vaiz­da­vau šei­mą. Ki­tą die­ną nu­vy­kau pas ją ir iš­gir­dau vie­ną iš gra­žiau­sių ži­no­mų sa­ki­nių apie mei­lę. Ji pa­sa­kė: „Tu ži­nai, kad aš ta­ve my­liu. Ka­dan­gi my­liu ta­ve, no­riu, kad bū­tu­mei lai­min­gas. Jei­gu bū­si lai­min­gas lik­da­mas pran­ciš­ko­nu, pra­šau, grįžk į vie­nuo­ly­ną.“ Mu­du bend­rau­ja­me iki šiol ir esa­me iš­lai­kę di­de­lę pa­gar­bą vie­nas ki­tam.

– Vie­nas iš mo­ty­vų sto­ti į pran­ciš­ko­nų or­di­ną jums bu­vo mi­si­jų Ja­po­ni­jo­je troš­ki­mas. Ta­čiau pran­ciš­ko­nų va­do­vy­bė nu­spren­dė ki­taip ir iš­pil­dy­ti mi­sio­nie­riaus pa­šau­ki­mą pa­vy­ko tik po dau­ge­lio me­tų, ir ne kur ki­tur, o Lie­tu­vo­je. Re­gis, Vieš­pats vis­kam nu­ma­to tin­ka­mą lai­ką? Kaip da­bar, po dau­ge­lio me­tų, žvel­gia­te į tuos li­ki­mo po­sū­kius?

– Tai yra ti­kė­ji­mo ke­lio žings­niai. Jei­gu jau­nys­tė­je ne­bū­čiau bu­vęs per­ne­lyg už­si­spy­ręs, gal­būt grei­čiau bū­čiau su­pra­tęs, kad ma­no lau­kas yra pe­da­go­gi­ka. Grį­žus į Ma­žes­nių­jų bro­lių or­di­ną, va­do­vai man su­tei­kė ga­li­my­bę įgy­ti dar vie­ną iš­si­la­vi­ni­mą, kad ga­lė­čiau tar­nau­ti kaip dva­sios tė­vas ir Or­di­no jau­ni­mo ug­dy­to­jas.

Gal­būt esu la­bai nuo­šir­dus pran­ciš­ko­nas, nes jau­čiu di­de­lę mei­lę įsi­kū­ni­ji­mo slė­pi­niui. My­liu žmo­nes ir vi­sa­da mel­džiuo­si, kad ga­lė­čiau į juos žiū­rė­ti Die­vo mei­lės aki­mis. To­dėl il­gai­niui nu­si­sto­vė­jo dvi ma­no tar­nys­tės sri­tys – evan­ge­li­za­ci­nė veik­la pa­ra­pi­jo­se ir jau­nų bro­lių ug­dy­mas. Bu­vau pa­ten­kin­tas ir apie Lie­tu­vą vi­siš­kai ne­gal­vo­jau.

Ta­da su sa­vo kur­so drau­gais nu­vy­kau į Šven­tą­ją Že­mę, kur bro­liai sa­kė: „Lik pas mus. Tu mo­ki kal­bų, ga­li lais­vai bend­rau­ti su žmo­nė­mis, mums rei­kia to­kių bro­lių kaip tu.“ Vi­siš­kai ne­be­gal­vo­jau apie Ja­po­ni­ją, bet pa­pa­sa­ko­jau apie šį po­kal­bį pro­vin­ci­jo­lui. Po ke­le­to sa­vai­čių br. As­ti­jus Kun­gys, at­vy­kęs į Eu­ro­pos pro­vin­ci­jo­lų kon­fe­ren­ci­ją, pa­pa­sa­ko­jo apie si­tua­ci­ją at­gims­tan­čio­je Lie­tu­vos pran­ciš­ko­nų pro­vin­ci­jo­je ir pa­pra­šė at­siųs­ti į Lie­tu­vą bro­lį, ku­ris bū­tų ga­na jau­nas, bet jau tu­rin­tis pa­tir­ties ug­dy­ti nau­jo­kus. Pro­vin­ci­jo­las pa­sa­kė, kad šios pa­rei­gos – kaip tik man. To­dėl ma­no Ja­po­ni­ja ir ma­no Šven­to­ji Že­mė yra Lie­tu­va.

– Jau dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų tar­nau­ja­te Lie­tu­vo­je. Dau­ge­liui žmo­nių ir ma­žes­nių­jų bro­lių esa­te au­to­ri­te­tas. Ko­kias ma­ty­tu­mė­te Lie­tu­vos Baž­ny­čios stip­ry­bes ir silp­ny­bes?

– Ne­tu­riu tei­sės teis­ti, ga­liu tik pa­sa­ky­ti po­rą pa­ste­bė­ji­mų. Pir­miau­sia – ir ku­ni­gams, ir pa­sau­lie­čiams trūks­ta tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mo. Sup­ran­ta­ma, kad tai pu­sės am­žiaus so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos pa­sek­mė. Taip pat trūks­ta ti­kė­ji­mo džiaugs­mo. Lie­tu­vo­je dar ga­na daž­nai re­li­gi­ja ma­to­ma kaip pa­rei­ga, o ne kaip džiaugs­mas ir gy­ve­ni­mo do­va­na. Šio­je sri­ty­je lie­tu­viai dar ga­lė­tų aug­ti.

Kai at­va­žia­vau, čia bu­vo įsi­ga­lė­jęs la­bai stip­rus kle­ri­ka­liz­mas, te­beeg­zis­tuo­jan­tis iki šiol. Ku­ni­gai jau­čia­si esan­tys va­do­vai. Taip, jie yra va­do­vai, ta­čiau va­do­vau­da­mi tu­ri nuo­lat at­min­ti, kad vie­nin­te­lis tik­ras va­do­vas ir mo­ky­to­jas yra Vieš­pats Jė­zus. „Kas iš jū­sų no­ri bū­ti pir­mas, te­bū­nie vi­sų tar­nas.“ Tie Jė­zaus žo­džiai tu­rė­tų stip­riau įsi­kū­ny­ti Lie­tu­vo­je, ir ne tik.

Pa­ren­gė Mo­ni­ka Mid­ve­ry­tė

Ev­ge­nia Le­vin nuo­tr.

Pran­ciš­ko­nas Se­ve­ri­nas Ho­lo­cher šven­čia sa­vo ku­ni­gys­tės 50 me­tų ju­bi­lie­jų: „Žiū­rė­da­mas į sa­vo gy­ve­ni­mą ma­tau, kad esu bu­vęs vi­so­se tri­jo­se po­zi­ci­jo­se – ir gai­les­tin­go­jo tė­vo, ir vy­res­nio­jo sū­naus, ir sū­naus pa­lai­dū­no“.