Maskvą iškeitė į Šiaulius

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Mask­vą iš­kei­tė į Šiau­lius

Mei­lės emig­ran­tė – taip sa­ve va­di­na Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Re­gio­ni­nio bib­lio­te­kų veik­los ir va­dy­bos sky­riaus ve­dė­ja Eka­te­ri­na Pra­ka­pe­ne. Prieš dau­giau nei 20 me­tų mo­te­ris su šei­ma per­si­kė­lė iš Ru­si­jos sos­ti­nės Mask­vos į Šiau­lius, juos va­di­na sa­vo na­mais.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“ su Eka­te­ri­na bend­rau­ja­me gurkš­no­jant „Ka­ra­liš­ką“ ka­pu­či­no ka­vą.

– Kaip iš Mask­vos at­si­dū­rė­te Šiau­liuo­se?

– Esu mei­lės emig­ran­tė – iš­te­kė­jau už lie­tu­vio, ki­lu­sio iš Šiau­lių. Su­si­pa­ži­no­me Mask­vo­je drau­gų va­ka­rė­ly­je, vė­liau su­si­tuo­kė­me, gi­mė vai­kai, bet vi­suo­met kal­bė­jo­me, kad teks kel­tis gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Bal­ti­jos ša­lys vi­suo­met at­ro­dy­da­vo la­bai gra­žios, iš­skir­ti­nės, trauk­da­vo.

Bu­vo 1994 me­tai, dva­si­nis pa­ki­li­mas po Nep­rik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo, to­dėl vy­ras la­bai no­rė­jo grįž­ti, lau­kė­me per­mai­nų, vi­sai ki­to­kio gy­ve­ni­mo. Tik­riau­siai tai pa­ska­ti­no grįž­ti.

Ta­da ne­gal­vo­jau, kad Šiau­liai ma­žas mies­tas, ly­gi­nant su Mask­va. Tą skir­tu­mą pa­ju­tau tik at­vy­ku­si. Gy­ve­ni­mo rit­mas vi­siš­kai pa­si­kei­tė. Aš la­bai grei­tai ei­da­vau gat­vė­mis, vy­ras vis už ran­kos lai­ky­da­vo, kad ne­sku­bė­čiau...

Kai per­si­kė­lė­me, vai­kams bu­vo trys ir pu­sant­rų me­tų, rei­kė­jo gal­vo­ti ką to­liau dirb­siu, nes ma­no spe­cia­ly­bė Lie­tu­vo­je pa­si­da­rė ne­la­bai tin­ka­ma – Mask­vo­je bai­giau de­fek­to­lo­gi­ją, sur­do­pe­da­go­gi­ką, ši spe­cia­ly­bė bu­vo pri­tai­ky­ta ru­sų kal­bai, jos gar­sams.

– Ko­kie bu­vo jū­sų pir­mie­ji me­tai Lie­tu­vo­je, Šiau­liuo­se?

– Ka­dan­gi pla­na­vau va­žiuo­ti į Lie­tu­vą, Mask­vo­je lan­kiau kal­bos kur­sus. Kaip tik tais me­tais pir­mą kar­tą prie am­ba­sa­dos bu­vo įsteig­ta sek­ma­die­ni­nė mo­kyk­lė­lė, mo­kiau­si kal­bos, stu­di­ja­vau va­do­vė­lius, vė­liau lai­kė­me eg­za­mi­nus. At­va­žia­vau jau tu­rė­da­ma mi­ni­ma­lius kal­bos pra­dme­nis.

Pa­me­nu, pir­mais me­tais žiū­rė­da­ma te­le­vi­zo­rių ir gir­dė­da­ma lie­tu­vių grei­ta­kal­bę gal­vo­jau – ne­gi aš ka­da nors su­pra­siu ką čia kal­ba?

Kal­bi­nių ne­su­sip­ra­ti­mų ne­tu­rė­jau, kaip tik su­si­dū­riau su žmo­nių ge­ra­no­riš­ku­mu. Jie ma­ne mo­ky­da­vo kal­bė­ti lie­tu­viš­kai la­bai su­bti­liai.

Ei­da­vau į par­duo­tu­vė­lę nu­si­pirk­ti duo­nos ir klaus­da­vau: „Ar duo­nos yra?“, tie­sio­giai iš­ver­tus iš ru­sų kal­bos. Par­da­vė­ja kas­kart man pri­myg­ti­nai sa­ky­da­vo: „Tu­ri­me“. Taip gal sa­vai­tę. Tuo­met atė­ju­si pa­klau­siau: „Ar duo­nos tu­ri­te?“ Par­da­vė­ja pla­čiai nu­si­šyp­so­jo: „Tu­ri­me!“ Sup­ra­tau, tai bu­vo sa­vo­tiš­ka pa­mo­ka.

Kal­bą iš­mok­ti man ne­bu­vo la­bai su­dė­tin­ga, bet ru­siš­ko ak­cen­to nie­kaip neiš­nai­ki­nau. Kai la­bai sten­giuo­si, pra­de­du sa­ve kont­ro­liuo­ti, pa­da­rau dau­giau klai­dų. Kar­tais, kai rei­kia vie­šai kal­bė­ti, tu­riu komp­lek­są, bet vi­sa­da žmo­nės ge­rai prii­ma, nie­ka­da ne­su su­lau­ku­si jo­kių pa­sta­bų. Gal­vo­ju, svar­biau tu­ri­nys – ką kal­bu, ver­ti­na, kad ap­skri­tai sten­gie­si.

Bū­na, ra­šy­da­ma pa­mirš­tu ko­kią no­si­nę rai­dę, bet sa­ve pa­guo­džiu, lie­tu­viams taip pat nu­tin­ka, ne­su blo­giau­sias pa­vyz­dys.

– Ką nu­spren­dė­te dirb­ti Lie­tu­vo­je?

– Dar gy­ven­da­ma Mask­vo­je mo­kyk­lo­je dės­čiau vo­kie­čių kal­bą, ją ge­rai mo­kė­jau. Pra­dė­jau dirb­ti tuo­me­ti­nė­je Šven­tu­pio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, esu la­bai dė­kin­ga tuo­me­ti­niam di­rek­to­riui Vid­man­tui Ja­ru­liui, ku­ris ma­ni­mi pa­ti­kė­jo, la­bai pa­lai­kė ko­le­gos.

Bai­giau stu­di­jas Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te, vė­liau įsi­dar­bi­nau Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, In­for­ma­ci­jos sky­riu­je. Ma­nau, man pa­si­se­kė, svar­bu gy­ve­ni­me lai­ku su­tik­ti tin­ka­mus, įdo­mius žmo­nes, ku­rie pa­stu­mia į prie­kį. Sky­riaus ve­dė­ja Kris­ti­na Kaz­lai­tė ma­ne vi­sa­da ska­tin­da­vo do­mė­tis, mo­ky­tis.

Bib­lio­te­ko­je įsi­kū­rus nau­jam sky­riui, su­da­ly­va­vau kon­kur­se į jo ve­dė­jos vie­tą ir lai­mė­jau. Jam va­do­vau­ju jau pen­ke­rius me­tus.

– Ko­kia Lie­tu­va jums pa­si­ro­dė, ar grei­tai pri­pra­to­te?

– Ne­pa­ty­riau jo­kio kul­tū­ri­nio šo­ko, nes bu­vau už­siė­mu­si su ma­žais vai­kais. Man Šiau­liai neat­ro­dė ir neat­ro­do bau­gi­nan­tys. Da­bar vi­si esa­me ra­tuo­ti, tad no­rint pa­ten­kin­ti kul­tū­ri­nį po­rei­kį ga­li­ma vi­sur ke­liau­ti.

Prip­ra­tau prie Lie­tu­vos, žmo­nių, man la­bai pa­tin­ka gy­ven­ti Šiau­liuo­se, nie­kur ki­tur ne­no­rė­čiau iš­si­kel­ti ar gy­ven­ti ki­to­je ša­ly­je. Man pa­tin­ka miš­kai ap­link Šiau­lius, Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nis par­kas, la­bai mėgs­tu bū­ti gam­to­je, pa­bė­gio­ti. Gal­vo­ju, kur Mask­vo­je ras­čiau tai? Lie­tu­vo­je kur kas dau­giau ga­li­my­bių.

Ma­no vai­kai užau­go Lie­tu­vo­je. Duk­ra da­bar stu­di­juo­ja bio­che­mi­jos ma­gist­ran­tū­rą Es­ti­jos Tar­tu uni­ver­si­te­te, bet vi­suo­met kal­ba apie no­rą grįž­ti į Lie­tu­vą, net į Šiau­lius. Sū­nus bai­gė Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te eks­por­to in­ži­ne­ri­ją, gy­ve­na ten.

– Lais­va­lai­kį lei­džia­te gam­to­je?

– La­bai mėgs­tu ak­ty­vų lais­va­lai­kį, iš­ban­dy­ti nau­jas spor­to ša­kas, ke­liau­ti, kar­tais pa­jo­di­nė­ju. Tu­riu sma­gų ja­po­nų Aki­ta Inu veis­lės šu­nį, jis – pa­ži­ba, kar­tais su­lau­kia net dau­giau komp­li­men­tų nei aš.

Va­sa­rą tu­riu ri­tua­lą – ke­liuo­si anks­ti ry­te ir va­žiuo­ju iš­si­mau­dy­ti Pa­ge­lu­vio eže­re, pa­bė­gio­ti. La­bai mėgs­tu miš­kus, jie pa­de­da iš­gy­ven­ti sun­kiau­sius da­ly­kus. Ten iš­si­krau­nu ir pa­si­krau­nu. Net iš­va­žia­vu­si į ke­lio­nę gal­vo­ju: „Grei­čiau na­mo, nes no­riu į sa­vo miš­ką!“

– Esa­te pi­lie­tiš­ka?

– Da­ly­vau­ju įvai­rio­se pa­ra­mos ar gam­tos šva­ri­ni­mo ak­ci­jo­se, tą ra­gi­nu da­ry­ti ir sa­vo vai­kus. Jei, pa­vyz­džiui, vyks­ta bė­gi­mas su­rink­ti pi­ni­gų neį­ga­liems vai­kams, gy­vū­nų glo­bai, nie­kuo­met neat­si­sa­kau. Tai nie­ko ne­kai­nuo­ja, ko­dėl ne­pa­da­ry­ti?

La­biau­siai no­ri­si įsi­kiš­ti ma­tant ter­šia­mą gam­tą. Sma­gu, kad vi­suo­me­nė pa­ma­žu kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę. Prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus Pa­ge­lu­vio pa­plū­di­mys at­ro­dy­da­vo tra­giš­kai po lais­vų die­nų, da­bar pa­ste­biu, kad žmo­nės su­si­tvar­ko. Ne­su iš tų, ku­ri ra­šo skun­dus, nors kar­tais rei­kė­tų tai iš­kel­ti į vie­šu­mą, ne­nu­ty­lė­ti.

– Ar daž­nai ten­ka su­grįž­ti į Mask­vą ap­lan­ky­ti gi­mi­nai­čių, drau­gų?

– Pir­mai­siais me­tais va­žiuo­da­vau po du-tris kar­tus, il­ge­sys vis­gi bu­vo. Mask­vo­je lan­kau­si la­bai re­tai, bet do­miuo­si tuo, kas vyks­ta Ru­si­jo­je, koks san­ty­kis su Lie­tu­va.

Man ne tas pa­ts, ką tu­ri­me pa­šo­nė­je, kas ten vyks­ta. Ly­giai taip pat svar­bu, kas yra Ame­ri­kos pre­zi­den­tas, Ru­si­jos. Nuo di­džių­jų ša­lių ly­de­rių pri­klau­so, kaip gy­ven­si­me.

– Ru­si­jos ir Lie­tu­vos san­ty­kiai ga­na įtemp­ti. Ko­kių kal­bų ten­ka iš­girs­ti?

– Ži­no­ma, man ge­rai, ka­da ga­liu iš­klau­sy­ti abi pu­ses, tu­rė­ti sa­vo ver­ti­ni­mą. Žmo­nės Ru­si­jo­je ap­skri­tai ne­ži­no dau­ge­lio da­ly­kų, pa­vyz­džiui, apie trė­mi­mus. Iki tol, kol at­si­kraus­čiau į Lie­tu­vą, vi­suo­met gal­vo­da­vau, ko­dėl lie­tu­vių toks keis­tas po­žiū­ris į ru­sus, net kai va­žiuo­da­vo­me kaip tu­ris­tai.

Gy­ve­nau Mask­vo­je, ne už­kam­py­je, bet ne­ži­no­jo­me apie jo­kias anek­si­jas. To­dėl ne vi­suo­met Ru­si­jo­je gy­ve­nan­čius ga­li kal­tin­ti – jie tie­siog daug ko ne­ži­no.

Kar­tais pa­jau­čiu, vien tai, jog esi ru­sas, au­to­ma­tiš­kai tam­pi „ža­lią­ja be­re­te“, „penk­tą­ja ko­lo­na“... Jei dis­ku­si­jo­se už­duo­di klau­si­mą, ku­ris lyg „neį­si­pai­šo“ į bend­rą su­pra­ti­mą, ne­tu­rė­da­mas ar­gu­men­tų žmo­gus iš­kart sa­ko: „Nė­ra ką su ta­vi­mi kal­bė­ti, esi pro­pa­gan­dos au­ka“.

Kai stu­di­ja­vau Mask­vo­je, bu­vo kaip tik tas lai­ko­tar­pis, kai Lie­tu­va pa­skel­bė ne­prik­lau­so­my­bę. Lai­kiau so­cio­lo­gi­jos eg­za­mi­ną, paė­miau bi­lie­tą ruoš­tis, o dės­ty­to­jas ne­lei­do. Ka­dan­gi bu­vau jau iš­te­kė­ju­si, lie­tu­viš­ka pa­var­de, jis ma­ne už­si­puo­lė: „Kas jums, lie­tu­viams, ne­ge­rai, kad no­ri­te at­si­skir­ti?“

Taip jau nu­ti­ko, kad Mask­vo­je kar­tais su­si­dur­da­vau su tam tik­rais niuan­sais dėl lie­tu­viš­kos pa­var­dės, o Lie­tu­vo­je niuan­sai – dėl ru­siš­kos kil­mės. Bet to ne­su­reikš­mi­nu.

Ei­nu ir į Va­sa­rio 16-osios, Ko­vo 11-osios mi­nė­ji­mus – jau­čiuo­si Lie­tu­vos da­li­mi, šir­dį skau­da dėl jos. Jau­čiuo­si lai­min­ga Lie­tu­vo­je. La­bai my­liu Šiau­lius, no­rė­čiau, kad mies­tas su­kles­tė­tų, žmo­nės neiš­va­žiuo­tų. Pri­si­jau­ki­nau mies­tą ir ša­lį, o gal jie ma­ne.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Re­gio­ni­nio bib­lio­te­kų veik­los ir va­dy­bos sky­riaus ve­dė­ja Eka­te­ri­na Pra­ka­pe­ne į Šiau­lius kar­tu su šei­ma at­vy­ko iš Mask­vos prieš dau­giau nei 20 me­tų – pri­si­jau­ki­no ša­lį, mies­tą, iš­mo­ko lie­tu­vių kal­bą.