
Naujausios
Medikės kelyje – donorystės misija
Gydytoja Danutė Jakštonienė prie medicinos prisilietė vos devynerių. Karo metais sunkiai sužeistą, krauju plūstančią mamą reikėjo gelbėti. Tą kartą pamačiusi daug kraujo neišsigando. Tapo medike, kraujo donorystės idėjų skleidėja.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Energija ir gera nuotaika
Šiauliuose gyvenanti gydytoja Danutė Jakštonienė ligoninėje nebedirba, nuo 1999 metų buvusi „Šiaulių donoro" vadovė atsisakė ir šio darbo. Laikas užleisti vietą jaunimui. Tik susimąsto, kas norės šiais laikais dirbti gera valia – be užmokesčio?
„Praėjusį birželį atšvenčiau 80 metų jubiliejų. Reikia ir dėl savęs pagyventi. Turiu daug užsiėmimų. Sėdu prie automobilio vairo ir lekiu, kitaip niekur nespėčiau. Penktadienį važiuosiu į Vilnių, apdovanojimo pasiimti. Tai tokia netikėta staigmena“, – besijuokdama numojo ranka ponia Danutė.
Ji pakviesta į Lietuvos nacionalinę filharmoniją Vilniuje, kur jai suteiktas nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas, įteiktas garbės ženklas.
Per šešis dešimtmečius medicinos kelius išmynusi medikė kitokio profesinio kelio nė neįsivaizduoja. Sako, kad dėl atsidavimo darbui ne visuomet pakankamai laiko skyrė šeimai, tačiau žinių ir patirties bagažas niekada nespaudė pečių.
„Ne iš karto tapau gydytoja, bet taip turėjo būti. Žinojau, kad ja būsiu, to siekiau ir pasiekiau. Ne mokslai buvo didžiausia kliūtis patekti į medicinos institutą, o politinė situacija, trėmimai, partinė nepriklausomybė“, – pasakojo D. Jakštonienė.
Senelių gyvenimai
D. Jakštonienė gimė Pakruojo rajone Kalevų kaime. Šeimoje buvo vyriausia, vėliau gimė dar du broliai. Tėvų istoriją moteris žino kuo puikiausiai, nes šeima buvo draugiška, bendraujanti, mylinti savo vaikus.
Paskaičiuoja: mama kilusi iš šeimos, kurioje užaugo 9 vaikai, tėvas – 8. Tėvo mamai, po paskutiniojo gimdymo smarkiai pablogėjo sveikata: „Įsivaizduojate, ką reiškia per 16 metų pagimdyti 8 vaikus?“.
Gydytoja Danutė įtaria, jog jai galėjo būti širdies sutrikimų, nes vėliau pastebėjo, jog giminėje panašūs sutrikimai būdavo dažni. Ši iš lovos nebesikėlė, tad visi namų ruošos ir 8 vaikų priežiūros rūpesčiai gulė ant vyriausiosios šešiolikmetės dukters pečių.
Pamena tėvo pasakojimus, kaip uoliai ji sukosi. Mama iš lovos patarinėjo, kaip tvarkytis, gaminti, užmaišyti tešlą duonai, prižiūrėti naujagimį ir kitus vaikus.
„Sesuo tešlą duonai užmaišydavo, tik duonos neišminkydavo. Neturėjo dar tiek jėgų. Tada tėvas imdavosi šio darbo. Šeimyna didelė – duonos reikia“, – pasakojo D. Jakštonienė.
Ponios Danutės tėvą, baigusį keturis skyrius, išsiuntė mokytis batsiuvystės amato pas meistrą Pakruojyje. Išmokęs batsiuvystės subtilybių apavė ne tik savo seseris ir brolius, bet ir savo vaikus.
„Pamenu, mama nuveldavo mums veltinukus, tėvas išdirbdavo kiaulės skūrą ir ja apsiūdavo veltinius. Žinote, kas būdavo negerai? Kai pereini per balas ta skūra išsiplečia, kai padžiauni – susitraukia. Vos įkiši kojas. Bet buvome apauti. Namie nešiojome nagines – mūsų krašto apavas. Tačiau tik namie“, – vaikystės prisiminimus dėliojo gydytoja.
Tremties nagų nesudraskyti
Į mokyklą išruošta šešiametė Danutė noriai mokėsi. Atmintyje išliko vaizdas, kai pavasarį ir rudenį apsemdavo pievas ir iki mokyklos keli kilometrai vaikui tapdavo neįveikiama kliūtimi. Tėvai sugalvojo išeitį – į mokyklą jodavo raita.
„Keitėsi politinė situacija. Mūsų mokytojas surašinėdavo turtą, kol jis surašinėjo, jo šeimą ištrėmė. Pareina namo, o jo šeimos nebėra. Pasakojo, jog vėliau jis išprotėjo. Mane perkėlė į Pašvitinio mokyklą, kurioje mokytojavo mano teta – mamos sesuo“, – vaikystės mozaiką spalvino ponia Danutė.
Gyveno su teta mokykloje, kol iš ten pareikalauta išsikraustyti. 1941 metais teta buvo ištremta. Mergaitė buvo perkelta vėl į kitą mokyklą. Su ja kartu jau mokslus krimsti išleistas ir brolis.
Vidurinę mokyklą pasirinko Pakruojyje. Dideli neramumai krėtė visą Lietuvą, tėvus vieną po kito kamantinėjo saugumiečiai. Sužinota, jog šeima atsidūrė išvežamųjų sąrašuose.
Ponia Danutė ryškiai pamena tą dieną, kai į klasę atėjęs mokyklos direktorius ją su knygomis išsikvietė į koridorių. Liepta skubiai eiti namo, su niekuo pakeliui nekalbėti. Patikino, jog tais laikais net vaikai neturėjo mados daug kalbėti.
Mama slapčia suruošusi ją ir broliuką, įsodino į traukinį, važiuojantį į Kauną. Iki Šiaulių važiavusi kartu, toliau palaimino kelionei pas savo seserį vienus, kur jie turėjo rasti užuovėją nuo jų kaime siaučiančio trėmimo.
„Kažkas patarė, kad išsiregistravus iš gyvenamosios vietos, galima išvengti tremties. Mama pabandė tai padaryti. Išsiregistravo ir išvažiavo į Joniškį“, – pasakojo moteris.
Mamos sužalojimas išliko atmintyje
Pirmieji medicinos pėdsakai ponios Danutės gyvenime paliko itin ryškius vaizdus. Karo metais – 1943-aisiais šeima gyveno netoli aerodromo, netoliese Mūšos upės. Pakilimo takai – už 3 kilometrų.
Buvo kalbama, kad gautos naujos patrankos, kurias ketinama išbandyti. Šaudoma į mišką – kylant. Ne kartą šaudmenys perskriedavo per mišką. Vaikai buvo išmokyti, jog ėmus kilti lėktuvams, bėgtų slėptis.
„Kartą visi kieme perrinkinėjome nukastas bulves. Pakilo lėktuvai. Čiupome mažąjį broliuką už rankų ir – slėptis. Jis nepabėga, griūva, mes tempiame. Nugriuvo, mes šalia jo su vyresniuoju broliu kritome. Mažojo kojų gale – sprogimas“, – įtemptą išgyvenimą nepamiršta moteris. Tą kartą sužalojimų išvengta.
Nurimus lėktuvų gausmui, mama prie šulinio plovėsi kojas, kai netikėtai į šulinį atskriejo sprogmuo, skeveldros pažiro į visas puses. Danutė išgirdo mamos riksmą, pamatė ją pasruvusią krauju. Skeveldra jai perpjovė kirkšnies arteriją. Kūnas buvo suvarpytas smulkiomis skeveldrėlėmis.
„Mama liepė kuo greičiau iš komodos atnešti ilgiausią rankšluostį. Atnešu, ji koją ties kirkšnimi persiriša, tempia vieną rankšluosčio galą, aš kitą. Užveržėme. Brolis išlėkė tėvą šaukti iš laukų, kinkyti arklius“, – suvirpa ponios Danutės balsas.
Prisilietimas prie medicinos
Tėvas netruko. Pakinkė arklius, sukrovė patalus į vežimą, paguldė mamą ir išvežė ją į Laborų kaimą, kur buvo įsikūrusi karo ligoninė. Tuo metu ten dirbo širdies, plaučių kraujagyslių chirurgai iš Maskvos.
„Mūšiai vyko netoli Žagarės, į šią ligoninę buvo vežami kariai iš fronto. Mamai užsiūta kraujagyslė – išgelbėta gyvybė. Ir tik dėl to, kad tuo metu šioje ligoninėje buvo patyrę kraujagyslių chirurgai“, – pasakojo D. Jakštonienė.
Vėliau mamos lankyti, stebėti jos būsenos gydytojai ar slaugytojai atvažiuodavo kasdien. Atrinko namuose esančias paklodes, parodė, tuomet devynmetei Danutei, kaip pagaminti tvarsčius. Kaip juos su šarmu išvirinti, lyginti. Mama pasveiko.
Minčių apie medicinos mokslus ponios Danutės galvoje buvo, tačiau jos konkuravo su chemijos studijomis. Popieriaus fabrike Klaipėdoje pamatė chemiko darbą, aplinkoje vyravo bjaurus sieros rūgšties kvapas, technologė, kuri vedžiojo buvo itin nepatrauklios išvaizdos, dūstanti. Planų apie chemiko ateitį atsisakė.
Įstoti bandė į Kauno medicinos institutą, tačiau jos dokumentų net nepriėmė – nebuvo komjaunuolė, jos pavardė buvo tremtinių sąrašuose, charakteristikoje buvo įrašyta, jog nėra atsikračiusi religinių prietarų.
Tikslas – tapti gydytoja
Sulaukė patarimo mokytis laboranto darbo. Mokslai truko dvejus metus, mokytis buvo įdomu. Gavusi paskyrimą į Vilkijos ligoninę dirbti laborante ten užtruko trejus metus. Svajonės stoti į Medicinos institutą moteris nebuvo atsisakiusi.
„Niekam nieko nesakiau, nesiruošusi papildomai nuvažiavau stoti. Išlaikiau egzaminus ir įstojau. Studijuodama dar dirbau ligoninėje. Pasirinkau vidaus ligas“, – pasakojo gydytoja.
Į Šiaulius atvykusiai dirbti gydytojai D. Jakštonienei buvo pasiūlyta tapti kraujo perpylimo skyriaus vedėja. Nenorėjo sutikti su tokiomis atsakingomis pareigomis. Pareiškė, jog norėtų dirbti laboratorijoje.
„Vieną mėnesį gaunu didesnį atlyginimą. Galvoju, kad persikėlimo išlaidos pridėtos? Antrą mėnesį gaunu didesnį atlyginimą. Išsigandau, kad paskui išskaičiuos. Einu aiškintis. Pasirodo, paskirta esu skyriaus vedėja. Einu aiškintis, man sako, kad nėra pagrindo atleisti – gerai dirbu“, – šypsojosi ponia Danutė.
Gydytojos darbas tapo artimai susietas su krauju. Dirbusi skyriuje iki 55 metų, pažadėjo, jog į pensiją išeis pačią pirmąją dieną. Nebedirbs, skirs laiką sau ir šeimai.
Planai nepasitvirtino – medicina pernelyg stipriai laikė, ne tik dirbo, bet ir dešimtmetį medicinos mokykloje ruošė studentus. Išėjusi iš ligoninės savo laiką ir energiją skyrė kraujo donorystei.
Asmeninės nuotr.
PRISIMINIMAI: Daugiau nei 15 metų skyrusi donorystės veiklai gydytoja Danutė Jakštonienė saugo visus diplomus, nuotraukas bei dovanas, kurios buvo įteiktos jos darbo metu.
UŽSISPYRIMAS: Danutė Jakštonienė jaunystėje tvirtai žinojo, kad bus gydytoja. Nepavykus įstoti pirmą kartą, bandė antrą.
GIMTINĖ: „Kilau iš Pakruojo krašto, visą gyvenimą gyvenau Šiauliuose, tad iš šio krašto niekur toli nepabėgau“, – šypsojosi gydytoja Danutė Jakštonienė.