Meilė gyvenimui įkvepia kurti ir keliauti

Mei­lė gy­ve­ni­mui įkve­pia kur­ti ir ke­liau­ti

Pa­čios ge­riau­sios idė­jos ir pro­jek­tai gims­ta iš ne­są­mo­nių – įsi­ti­ki­nęs šiau­lie­tis Man­tas Ber­tu­lis. Nors jam tik 23-eji, bet yra nu­vei­kęs ne­ma­žai: dirb­da­mas Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bė­je ini­ci­ja­vo ak­ci­ją „Kau­nas my­li Vil­nių“, aist­ra ke­liau­ti įkvė­pė spar­čiai au­gan­tį pro­jek­tą „Kve­pia ke­lio­nėm“.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Nuo­gas Ma­ro­ko pa­plū­di­my­je

– Sa­vo „Fa­ce­book“ pro­fi­ly­je ra­šai: „Pra­šau, da­ry­ki­te ne­są­mo­nes“. Ko­kių ryš­kiau­sių ne­są­mo­nių esi  pa­da­ręs ir kas iš to išėjo?

– Ši­tą fra­zę iš­gir­dau kar­tą klau­sy­da­ma­sis rek­la­mos agen­tū­ros „New!“ va­do­vo To­mo Ra­ma­naus­ko pra­ne­ši­mo.

Pa­čios ge­riau­sios idė­jos ir pro­jek­tai gims­ta iš ne­są­mo­nių. Net jei tai iš pra­džių ir at­ro­do, kaip di­džiau­sia ne­są­mo­nė – rei­kia da­ry­ti. Kaž­kas iš to išeis. Vi­sa­da išeina.

Mėgs­tu priim­ti ne­tra­di­ci­nius spren­di­mus, pa­vyz­džiui, nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti nuo­gu pa­stur­ga­liu Ma­ro­ko pa­plū­di­my­je ar Ka­zachs­ta­ne prie Kas­pi­jos jū­ros. Vi­si mes mir­si­me, tik kai ku­rie prieš tai pa­si­links­mins la­biau už ki­tus.

– Esi pri­si­dė­jęs prie dau­ge­lio įdo­mių ir ži­no­mų pro­jek­tų: „Ki­to­kie pa­si­kal­bė­ji­mai“, „Kve­pia ke­lio­nėm“, „JJ Show“, „Lais­vės pik­ni­kas“. Kas ta­ve mo­ty­vuo­ja?

– Mei­lė gy­ve­ni­mui. Aš no­riu jį nu­gy­ven­ti kuo spal­vin­giau, kuo įdo­miau, kuo tu­ri­nin­giau.

Ma­ne la­biau­siai „ve­ža“ ma­ty­ti at­ga­li­nį ry­šį, kuo­met suor­ga­ni­zuo­ji „Lais­vės pik­ni­ką“, „Kau­nas my­li Vil­nių“ ar sėk­min­gus „Ki­to­kių pa­si­kal­bė­ji­mų“, „Kve­pia Ke­lio­nėm“ ren­gi­nius.

Man per kū­ną bė­gio­jo šiur­pu­liu­kai. Kai „Lais­vės pik­ni­ko“ me­tu tūks­tan­ti­nė mi­nia kar­tu su Alek­sand­ro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­to cho­ru už­dai­na­vo „Mū­sų die­nos kaip šven­tė“, o į vir­šų šau­dė fe­jer­ver­kai. Kai at­va­žia­vęs au­to­bu­su iš Vil­niaus į Kau­ną kar­tu su vil­nie­čiais įžen­giau į au­to­bu­sų sto­tį, kur kau­nie­čiai su or­kest­ru bei pla­čio­mis šyp­se­no­mis svei­ki­no vil­nie­čius su gim­ta­die­niu. Kai „Gra­na­tų“ fes­ti­va­ly­je pa­si­klau­sy­ti „Ki­to­kių pa­si­kal­bė­ji­mų“ su­si­rin­ko ke­lių tūks­tan­čių mi­nia, o į pir­mą­jį „Kve­pia Ke­lio­nėm“ ren­gi­nį atė­jo tiek žmo­nių, kad ne vi­si til­po į „Pun­to­Jazz“ pa­lė­pę.

Štai kas ma­ne mo­ty­vuo­ja. Ne­pa­mirš­ta­mi mo­men­tai. Ga­liu pa­tvir­tin­ti, jog pi­ni­gai tik­rai nė­ra di­džiau­sia mo­ty­va­ci­ja. Vi­si šie da­ly­kai bu­vo da­ro­mi pra­ktiš­kai neat­ly­gin­ti­nai.

– Iš kur tas pa­ra­kas ir drą­sa?

– Drą­sa vi­suo­met atei­na su pa­tir­ti­mi. Ir da­bar prieš da­rant bet ko­kį nau­ją pro­jek­tą ar įgy­ven­di­nant idė­jas yra bai­mės jaus­mas. Ma­nau, tai svei­ka, ta­čiau vi­suo­met sma­gu tą bai­mę per­lip­ti.

Gy­ve­ni­me tu­riu daug am­bi­ci­jų, sva­jo­nių. Ne­ga­lė­čiau sė­dė­ti vie­no­je vie­to­je ir ma­ty­ti tą pa­tį vaiz­dą. Aš no­riu pa­ts kur­ti, keis­ti, or­ga­ni­zuo­ti, to­bu­lė­ti. Ma­no gal­vo­je kiek­vie­ną die­ną su­ka­si dau­gy­bė idė­jų, bet tik maž­daug 1 pro­cen­tą jų įgy­ven­di­nu, to­dėl kiek­vie­na nuo pra­džios iki ga­lo iš­pil­dy­ta min­tis man tei­kia daug džiaugs­mo.

– Pri­si­pa­ži­nai, jog pra­dė­jęs dirb­ti Kau­no sa­vi­val­dy­bė­je su vie­šai­siais ry­šiais iš nau­jo įsi­my­lė­jai Kau­ną. Kaip ma­nai, ko rei­kia šiau­lie­čiams, kad jie iš nau­jo įsi­my­lė­tų Šiau­lius?

– Pra­dė­jęs dirb­ti Kau­no sa­vi­val­dy­bė­je pa­ma­čiau vi­są mies­to vir­tu­vę iš vi­daus. Pa­ma­čiau, kiek daug žmo­nių nuo­šir­džiai sten­gia­si dirb­ti mies­to la­bui ir kiek daug tei­gia­mų po­ky­čių vyks­ta mies­te, ko ei­li­nis pi­lie­tis gal­būt ne­pas­te­bi.

Neį­ma­no­ma ne­my­lė­ti mies­to, ku­ris yra da­lis ta­vęs. To­dėl rei­kia ne tik lauk­ti, kol kaž­kas kaž­ką pa­da­rys už jus, bet ir pa­tiems spręs­ti pro­ble­mas bei pri­si­dė­ti prie mies­to kū­ri­mo.

At­ro­do, tai skam­ba ba­na­liai ir abst­rak­čiai, ta­čiau kiek­vie­nam rei­kė­tų pa­gal­vo­ti, kaip ga­li­te su­kur­ti mies­tui pri­dė­ti­nę ver­tę. Pra­dė­ti rei­kė­tų nuo bend­ra­min­čių paieš­kos.

Įsi­min­ti­niau­sios ke­lio­nės – su nuo­ty­kiais

– Per­nai pra­dė­jai ke­lio­nių žur­na­lis­ti­kos pro­jek­tą „Kve­pia ke­lio­nėm“, ku­ria­me kal­bi­ni žmo­nes apie jų pa­tir­tis ke­lio­nė­se. Kaip už­si­krė­tei ke­lio­nių li­ga?

– No­ras pa­žin­ti pa­sau­lį atė­jo na­tū­ra­liai. Tur­būt to­kia mū­sų kar­tos sa­vy­bė. Vien at­si­ver­tus feis­bu­ko „sie­ną“ at­ro­do, kad ma­no vi­si drau­gai ke­liau­ja, iš­sky­rus ma­ne.

Ma­ne tik­rai „ve­ža“ ne tik ke­lio­nės, bet ir jų pla­na­vi­mas, nau­jos pa­žin­tys, nau­jos pa­tir­tys, nau­ji pa­ra­gau­ti pa­tie­ka­lai, nau­jos pa­ma­ty­tos vie­tos ir taip to­liau. Nie­ko ne­ga­li bū­ti ge­riau už tai.

– Ko­kių ryš­kiau­sių nuo­ty­kių pa­ty­rei ke­lio­nė­se?

– La­biau­siai įstri­go žy­gis kup­ra­nu­ga­riais Sa­cha­ros dy­ku­mo­je ir pra­leis­ta nak­tis prie lau­žo su ber­be­rais. Tu­rė­čiau pa­mi­nė­ti ir 72 va­lan­das pra­leis­tas trau­ki­niuo­se Ka­zachs­ta­ne, ko­pi­mą į Aukš­tuo­sius Tat­rus Slo­va­ki­jo­je, žy­gį ka­no­jo­mis Mat­kos kan­jo­ne Ma­ke­do­ni­jo­je, plau­ki­mą kel­tu į nuo­sta­baus gro­žio Ska­jaus sa­lą Ško­ti­jo­je bei ke­lio­nę ma­giš­ku Ha­rio Po­te­rio trau­ki­niu.

Praė­ju­sį rug­sė­jį ant ran­kos pa­si­da­riau sa­vo pir­mą­ją ta­tui­ruo­tę – žo­dį „ad­ven­tu­re“ (angl. nuo­ty­kiai).

– Ka­da la­biau­siai te­ko sa­ve iš­spir­ti iš kom­for­to zo­nos?

– Pir­mą kar­tą, kai ke­lia­vau vie­nas į Por­tu­ga­li­ją – 2014-ųjų lapk­ri­tį pa­si­ry­žau vie­nas per 18 die­nų per­skros­ti Por­tu­ga­li­ją iš šiau­rės į pie­tus. Tuo­met daž­niau­siai ap­si­sto­da­vau hos­te­liuo­se ir nuo ta­da įsi­my­lė­jau ne tik juos, bet ir so­lo ke­lio­nes.

Man ke­lio­nė­se svar­biau­si nuo­ty­kiai, su­tik­ti žmo­nės ir įspū­džiai. Vi­sa­da po ke­lio­nių sten­giuo­si grįž­ti pa­to­bu­lė­jęs, su­ži­no­jęs bei iš­mo­kęs kaž­ką nau­jo.

Jei­gu gal­vo­ja­te, kad ke­liau­ti vie­nam sun­ku ir neį­do­mu, tai vi­sų pir­ma iš ši­to sa­ki­nio iš­brau­ki­me žo­dį „vie­nas“. Ke­lio­nės ir ši­tas žo­dis yra du ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai. Jūs nė aki­mir­ką ne­bū­si­te vie­nas. Klau­si­mas tik tas, ar no­ri­te ke­lio­nės me­tu su kaž­kuo da­lin­tis sa­vo įspū­džiais bei is­to­ri­jo­mis, ar ne. Pats daž­nai ke­liau­ju vie­nas ir iki šiol pa­lai­kau ry­šį su ke­ly­je su­tik­tais bi­čiu­liais.

– Per­nai spa­lį vie­nas dvi sa­vai­tes ke­lia­vai po Ka­zachs­ta­ną be­veik ne­mo­kė­da­mas ru­sų kal­bos. Ką at­ra­dai šio­je ke­lio­nė­je?

– Pa­ma­čiau pa­sau­lį, ku­ria­me gy­ve­no mū­sų tė­vai prieš 30 me­tų. Ten dar gū­dus so­viet­me­tis, ne­skai­tant sos­ti­nės As­ta­nos. Su­si­pa­ži­nau su nau­ja kul­tū­ra. Pa­ban­džiau su­pras­ti, ko­kio dy­džio yra Ka­zachs­ta­nas.

Ap­ke­lia­vau ra­tu vi­są Ka­zachs­ta­ną. Trau­ki­niuo­se pra­lei­dau 72 va­lan­das. Te­ko pa­si­nau­do­ti ir vi­daus oro li­ni­jo­mis. Įsi­vaiz­duo­ki­te – iš vie­no mies­to į ki­tą ša­ly­je skri­dau iš vi­so 2,5 va­lan­dos! Kos­mi­niai at­stu­mai. Dar gal­vo­jau, kad tas il­gas va­lan­das trau­ki­ny­je pra­lei­siu bent žiū­rė­da­mas į gam­tos pei­za­žus pro lan­gą, ta­čiau ši­to­je vie­to­je te­ko sa­vo nai­vu­mą su­si­kiš­ti į ki­še­nę. Ka­zachs­ta­no gam­ta yra ny­kes­nė už „Svei­ki­ni­mų kon­cer­tų“ lai­das. Iš­ti­sos ste­pės ir dy­ky­nės.

– Bi­jai, jog per gy­ve­ni­mą neap­ke­liau­si vi­so pa­sau­lio ša­lių. Jei vis dėl­to ap­ke­liau­si, kas to­liau?

– Ka­dan­gi ne­su žmo­gus, ku­ris dirb­ti­nai sie­kia kuo grei­čiau ap­ke­liau­ti kuo dau­giau ša­lių, tai, ma­nau, il­gai už­truk­siu. Da­bar tie­siog mė­gau­juo­si ga­li­my­be, jog vis daž­niau ga­liu ke­liau­ti ne­mo­ka­mai, ta­čiau trokš­tu pa­ga­liau pa­bėg­ti iš Eu­ro­pos ir pra­dė­ti ty­ri­nė­ti eg­zo­tiš­kes­nes pa­sau­lio vie­tas.

– Vi­sa­da da­ry­da­mi in­ter­viu su ke­liau­to­jais tu­ri­te tra­di­ci­nį klau­si­mą vi­siems: „Kuo jums kve­pia ke­lio­nės?“ Kuo tau pa­čiam kve­pia ke­lio­nės?

– Dru­ge­liais pil­ve. Pir­mais kar­tais. Gy­ven­da­mas ru­ti­ni­nį gy­ve­ni­mą, juos pa­ti­ri kur kas re­čiau nei ke­lio­nė­se, kur at­ro­do, jog už kiek­vie­no kam­po sly­pi kaž­kas dar neiš­ban­dy­to.

Neseniai grį­žau iš ke­lio­nės po Lap­lan­di­ją, kur tų pir­mų kar­tų bu­vo be­ga­ly­bė. Pir­mą kar­tą val­džiau has­kių tem­pia­mas ro­ges, pir­mą kar­tą čiuo­ži­nė­jau su sli­dė­mis miš­ke, pir­mą kar­tą mau­džiau­si Ark­ties van­de­ny­ne, pir­mą kar­tą ma­čiau šiau­rės pa­švais­tę, pir­mą kar­tą bu­vau už po­lia­ri­nio ra­to, pir­mą kar­tą sė­dė­jau el­nių tem­pia­mo­se ro­gė­se bei dar daug ki­tų švie­žių po­ty­rių.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Mei­lė gy­ve­ni­mui Man­tą Ber­tu­lį įkve­pia įgy­ven­din­ti vis nau­jas idė­jas.

Vi­są pa­sau­lį sva­jo­jan­tis ap­ke­liau­ti Man­tas Ber­tu­lis iš ke­lio­nių la­biau­siai pri­si­me­na įspū­džius, pa­tir­tus nuo­ty­kius, su­tik­tus žmo­nes.

Man­tas Ber­tu­lis ne­si­sten­gia į sa­vo gy­ve­ni­mą žiū­rė­ti per­ne­lyg rim­tai, kar­tais mėgs­ta priim­ti ne­tra­di­ci­nius spren­di­mus, pa­vyz­džiui, nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti nuo­gas Ma­ro­ko pa­plū­di­my­je.