Naujausios
Meilė nuo vaikystės atlydėjo iki aukso vestuvių
Šiauliečiai Stasė ir Rimantas Klemensas Brazaičiai juokauja – tapo santuokos liudijimų kolekcininkais, turi jau tris: pirmąjį gavo prieš 50 metų, antrasis įteiktas nugyvenus kartu 25 metus, o paskutinysis atsirado neseniai, kai dar kartą žiedus sumainė civilinės metrikacijos skyriuje ir bažnyčioje.
Sutuoktiniai, pažvelgę vienas į kitą, tikino – per pusę amžiaus taip ir nebuvo progos stipriai susipykti.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Nesitikėjo sulaukti sukakties
Brazaičių namuose dar tvyrojo įvykusių auksinių vestuvių nuotaika – vazose glėbiai rožių, puošni suknelė dar nepaslėpta giliai spintoje, vaikai netrukus atsiųs pagamintas šventės nuotraukas, vyras ir žmona vis prisimena smagiausius momentus.
„Prieš keletą metų labai pablogėjo sveikata, tikrai netikėjau, kad sulauksiu savo auksinių vestuvių. Su vyru buvome nusprendę geriau kartu atšvęsti septyniasdešimtmečius. Kai sveikata pagerėjo, neatsisakėme minties atšvęsti ir taip lauktų vestuvių“, – prisipažino ponia Stasė.
Abu sutuoktiniai nusišypso – vestuvių rytą jaudulys kamavo abu, tačiau tai buvo malonus jausmas ir truko ne tiek ilgai, kiek jaunystėje.
Šventiniai rūbai, santuokos įžadų atnaujinimas, šventinto kryžiaus pastatymas Kryžių kalne – tą dieną sutuoktiniai vėl išgyveno panašius jausmus, kaip ir prieš penkiasdešimt metų.
„Viskas gyvenime apsisuka: kažkada mes vaikams vestuves organizavome, dabar jie mums. Vestuvių palyda po penkiasdešimties metų tapo ir trijų dukterų šeimos, kuriose auga 5 mūsų anūkai, taip pat pabroliai ir pamergės iš pirmųjų vestuvių. Tą dieną buvo apie 40 žmonių – pačių artimiausių“, – skaičiavo sutuoktiniai.
Kiemo bičiulių draugystė
Stasė ir Rimantas Klemensas susitiko vaikystėje. Abiems tuomet buvo po 12 metų. Moteris nusijuokia, kad berniukas tamsiais garbanotais plaukais iš to paties kiemo Šiaulių centre buvo su ja draugiškas.
„Mūsų šeima atsikraustė iš Krekenavos į Šiaulius. Jis pasisiūlė išmokyti mane važinėtis dviračiu. Pamenu, bijojau nukristi, nemokėjau nulipti nuo dviračio,o jis vis neleisdavo sustoti. Taip ir važinėjomės“, – juokiasi, prisiminusi vaikystę ponia Stasė.
Penkiolikametis Rimantas pasiūlė kiemo bičiulei draugauti. Kartą paėmęs Stasės ranką perbraukė namuose po stalu. Ji pirštais užčiuopė kažką išraižyto. Ten buvo išraižyta jų draugystės pradžios data – 1955 metų spalio 20 diena. Stalas su data per daugiau nei pusę amžiaus nepasimetė – saugomas namuose.
Jaunuolių draugystės išbandymu tapo Rimanto šaukimas į kariuomenę.
Trejus metus laiškai nenutrūkstama gija keliavo iš Ukrainos į Šiaulius, ir tuo pačiu keliu atgal skriedavo atsakymai. Per tarnybos laiką Rimantas namo parvažiavo tik vieną kartą.
„Buvo dar viena galimybė parvažiuoti aplankyti artimųjų. Tačiau jau žinodamas po pirmojo apsilankymo, kaip sunku yra su visais atsisveikinti ir atsiplėšus išvažiuoti, nusprendžiau namo parvažiuoti jau atitarnavęs visą laiką“, – pasakoja ponas Rimantas.
Šeimoje – trys dukterys
Po tarnybos jau žinojo, kad namuose laukia būsima žmona, teliko pasipiršti. Po pusės metų pora atšoko vestuves. Vestuvinę suknelę nuotaka pasisiuvo pati.
„Mūsų didelė giminė, tai ir vestuvės buvo labai didelės. Net dvi poros piršlių. Dešimt porų mus lydėjo“, – vartydama pusės amžiaus albumus pasakoja S. Brazaitienė.
Jaunoji šeima gyveno tai pas vieno tėvus, tai pas kito. Po kurio laiko šeimai, kurioje gimė duktė, buvo paskirtas butas. Gimus antrajai dukteriai, vieno kambario bute vietos stygius buvo labai ryškus.
„Eilėje butui gauti ilgai buvome pirmieji, tačiau jo vis negaudavome. Kažkas patarė, kad mūsų šeimai reikia trečio vaiko. Laukėme Kastyčio, o gimė Jūratė. Po kelių mėnesių buvo paskirtas trijų kambarių butas. Pamatėme tiek daug vietos, stovėjome ir galvojome, ką čia tokiuose plotuose reikės veikti“, – prisiminę juokėsi sutuoktiniai.
Ponas Rimantas nusišypso, kad šeimoje keturios moterys buvo tik privalumas ir sutarti visiems buvo lengva.
Kantrybė ir pakantumas
„Viršininkų pas mus niekada nebūdavo. Viską darėme bendrai. Niekada nesame taip susipykę, kad reikėtų eiti vienas kito atsiprašyti“, – patikino vienu balsu sutuoktiniai.
Pasak Brazaičių, visuomet buvo svarbiausia kalbėtis, nenutylėti ir tartis, būti pakantiems ir kantriems. Pataria šeimoms daugiau laiko praleisti kartu, sukurti ir išsaugoti tradicijas. Vienu iš šeimos priešų sutuoktiniai įvardija alkoholį, kurio jų šeimoje buvo itin mažai.
„Vaikai savo šeimose kuria tokį modelį, kokį matė tėvų namuose. Ar mes ginčydavomės nematant vaikams? Mes išvis nesiginčijom. Kad ir nebuvo dėl ko. Vienas kitą suprantame iš pusės žodžio“, – sutartinai atsakė vyras ir žmona.
Vienas skaudžiausių potyrių jų gyvenime – vienos iš dukterų šeimos skyrybos. Tėvai stengėsi sutaikyti, išsaugoti vaikų irstančią šeimą, tačiau jų pastangos buvo be rezultatų. Jiems visuomet itin skaudžia naujiena tampa artimų žmonių skyrybos.
„Šeimą būtina saugoti“, – įsitikinę pusę amžiaus kartu gyvenantys sutuoktiniai.
Dėmesys vienas kitam ir pomėgiams
Šiuo metu dviese sodo namelyje gyvenantys Rimantas ir Stasė laiką skiria savo pomėgiams. Vyras apglėbęs žmoną per pečius nusišypso, kad dirbti dėl silpnos sveikatos jai neleidžiantis, jei nori – tesigroži gėlėmis darželyje. Virtuvėje suktis taip pat nėra ko.
„Niekada negalvojau, kad mano vyras gamins geriau už mane. Įmantriausius pusryčius, pietus pagamina, man tereikia ateiti valgyti – esu didžiulė jo patiekalų gerbėja“, – šypsosi į vyrą žiūrėdama ponia Stasė.
Dažnai sutuoktiniai skrenda aplankyti dviejų dukterų, gyvenančių Londone (Anglija). Pasivaikščioti angliškomis gatvelėmis, aplankyti nematytas vietas, pabūti su artimaisiais. Tai suteikia gerų emocijų. Londone lankėsi ir vykstant olimpinėms žaidynėms, nuvažiavo ir į olimpinį kaimelį, sporto varžybas stebėdavo per televiziją.
„Ji žiūri savo laidas, aš savo, bet jei tik rodo kokias nors sporto varžybas, sėdime prie vieno televizoriaus. Esame aistringi krepšinio, futbolo ir kitų sporto šakų sirgaliai. Viena mėgstamiausių sporto šakų – snukeris. Turime savo favoritus, nepraleidžiame varžybų“, – pasakojo ponas Rimantas.
Kartu nugyvenę pusę amžiaus sutuoktiniai kalbėdami vienas kitam vis nusišypso, apsikabina ar nejučia atsiranda šalia vienas kito. Paklausti, ar tiki, kad pasaulyje būna dvi puselės, kurios turi susitikti, patvirtina, kad tikrai būna. Jie gi susitiko.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DERINYS: Auksinėms vestuvėms buvo pasirinkta aukso spalvos suknelė.
VERTYBĖS: Auksines vestuves atšventę šiauliečiai Stasė ir Rimantas Klemensas Brazaičiai įsitikinę, kad jų šeimoje svarbiausi dalykai visada buvo sutarimas, pakantumas bei kalbėjimasis.
LIUDIJIMAI: Vienas santuokos liudijimas išduotas sidabrinių, kitas – auksinių vestuvių dieną.