Naujausios
Menininkė tyrinėja kūnus ir Marsą
Šiaulių dailės galerijoje gulsčiuku tiesinami paveikslai. Derinami paskutiniai audioinstaliacijų garsai. Tarp jaudulio ir pasiruošimo pagrindinei medijų meno festivalio „Enter'12“ parodai „(De)Tour“ – menininkė, parodos kuratorė Geistė Kinčinaitytė. Paroda – duoklė gimtiesiems Šiauliams.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Paroda – žaidimas su forma ir turiniu
Trys kuratorės iš Londono Elaine Tam ir Judith Nezri, kartu su G. Kinčinaityte specialiai festivaliui „Enter“ paruošė teminę parodą „(De)Tour“. Tokio lygio paroda festivalyje rengiama pirmą kartą. Prieš atidarymą menininkė pasivaikščiojo po parodą su „Šiaulių kraštu“.
– Parodoje dalyvauja net 21 menininkas. Kaip pavyko juos privilioti?
– Pasikviečiau pažįstamas kuratores, kurios imasi tokių eksperimentinių parodų. Jos susidomėjo pasiūlymu per keletą mėnesių surinkti menininkus. Jų ieškojome internetu, per pažįstamus, bendravome tiesiogiai, žiūrėjome jų darbus.
Keletas iš dalyvių – lietuvių menininkai, du iš jų – lietuviai, gyvenantys Londone: aš ir Imantas Selenis. Kiti iš Japonijos, Kanados, Prancūzijos, Lenkijos...
Nemažai žinomų užsienio menininkų, kurie yra rodę savo darbus žymiausiose galerijose, tokiose kaip „Saatchi“. Keisčiausia, kad jie labai lengvai sutiko dalyvauti festivalyje nežinomoje šalyje, nežinomame mieste. Lietuvius menininkus teko įkalbinėti.
– Kokia parodos koncepcija?
– Apie mūsų kasdienio gyvenimo patirtis – kaip mes kasdien komunikuojame su žmonėmis. Kaip kiekvienos dienos objektai mus veikia, gali būti interpretuojami.
Viena menininkė pasiėmė iš televizijos ištraukas ir jas perdarė. Kita skenavo dantų pastą ir iškarpas. Jie neturi materialaus pavidalo – darbai yra skenerio paviršius. Žaidimas su kasdiena, technologijomis.
– Kada forma būna svarbesnė už turinį?
– Klausimas, ar apskritai forma yra svarbi? Kokią vertę turi kūrinys? Ar meno kūrinys turi pridėtinę vertę? Galbūt vertė yra dėl garsaus menininko vardo, žinomų galerijų?
Kiekvienas menininkas užčiuopia kažkokią problemą. Mūsų parodoje dauguma jų tai daro per humoristinę prizmę, ironišką ar estetinę formą. Galima vertinti pernelyg rimtai, bet bus per daug konceptualu. Menas turėtų mokyti per savo formas, turinį, prieinamumą.
Londonas stimuliuoja
– Kodėl pasirinkai studijas Londone?
– Anksčiau žinojau atsakymą į šį klausimą, dabar nebelabai žinau. Goldsmiths universitete yra garbė studijuoti su garsiais akademikais, mokslininkais.
Turbūt norėjau ištrūkti iš mažo miestelio, dabar džiaugiuosi, kad tas atotrūkis įvyko. Gyvendamas kitoje šalyje, gali į savo gimtąjį mažą miestelį pažiūrėti kitaip. Ne jo nekęsti ir neigti, bet grįžti su meile.
Londone išmokau išeiti iš lietuviško konteksto, atsisakyti lietuviško drovumo. Ar bent jau jį sumažinti. Išmokau plačiau mąstyti, bendrauti su įvairiais žmonėmis. Ten įvairiausi dalykai kertasi tarpusavyje ir nuolat stimuliuoja. Tai yra gerai – niekad neužmiegi, bet pervargsti nuo kasdienio kultūrinio, intelektualinio stimulo.
Londone gyvenu beveik ketverius metus, bet tuo pačiu suartėjau su Lietuva. Plačiau žiūriu į savo šalį, žmones, į save, kaip lietuvę. Kas tu, kaip lietuvis, Lietuvai? Kas tu, kaip lietuvis užsienyje, Lietuvai? Apie tai negalvotum būdamas gimtinėje.
Dabar planuoju tęsti menų magistrantūros studijas Londone. Nors baigiau medijos ir komunikacijos studijas, vis tiek grįžtu prie meno. Apie kūrybą, meną, jautrumą realybei man lengviausia bendrauti su žmonėmis.
– Koks tas žvilgsnis per atstumą į Lietuvą, Šiaulius?
– Paauglystėje norėjau iš Šiaulių ištrūkti, o dabar vertinu miesto mažumą, kompaktiškumą. Tai man oazė, kurortas, rojus sugrįžti!
Šiauliai yra savito ritmo miestas, iš jo nereikia bandyti nieko dirbtinai laužti. Iš jo didmiesčio, antros sostinės nepadarysi. Nuostabus dalykas – Šiauliuose vykstantys mados, medijų festivaliai. Vilnius viską susiurbia, kitus miestus paverčia provincijomis, bet Šiauliai yra tarp provincijos ir didmiesčio.
– Kiek lietuvių menininkai gali būti ir ar yra įdomūs pasaulyje?
– Jei lietuvių menininkai tinkamai pristatyti, parodyti, jie tikrai gali būti įdomūs. Nesvarbu iš kur, Šiaulių ar mažo Prancūzijos kaimelio, jeigu menininkas nuoširdžiai dirba, yra talentingas – jis visur gali būti pastebėtas.
Dabartiniame amžiuje sienų nebėra, tereikia drąsos ir vidinės laisvės.
– Londone gyvena daugybė menininkų. Kaip tarp jų būti pastebėtam?
– Labai džiaugiuosi, kad mano darbai birželio pabaigoje bus eksponuojami pagrindinėje fotografijos galerijoje „The Photographers' Gallery“ Anglijoje. Galerija kasmet rengia neseniai baigusių fotografijos studijas studentų parodą, kurie patenka į konkurso „FreshFaced+WildEyed 2014“ finalą. Tarp 10 žmonių bus ir mano darbai.
Svarbu nebijoti dalyvauti įvairiuose konkursuose, parodose, garsinti savo vardą ir darbus. Reikia patikėti savimi.
Meno objektas – nuogas kūnas
– Kokia yra tavo kūryba?
– Parodoje „(De)Tour“ eksponuojamos mano fotografijos iš Braitono, netoli Londono esančio pajūrio miestelio. Ant jų viršaus skaitmeniniu būdu buvo uždėtos robotų darytos nuotraukos iš Marso, NASA archyvų.
Vyksta dialektika tarp Žemės ir kitos planetos. Tarp to, kaip mes suvokiame kitą planetą, būdami čia. Pradedame savintis kažką, kas mums nepriklauso, kolonizuodami kitą planetą. Tai filosofinis klausimas apie vaizdiniją ir jos galią, veikiant tarpplanetiniu būdu. Fotografija priverčia pasižiūrėti toliau už tavo realybės ribų.
– Tavo asmeniniame tinklalapyje tarp autoportretų, kitų fotografijų nemažai nuogo kūno. Kodėl menininkai vis grįžta prie žmogaus kūno?
– Kūnas yra svarbiausias elementas mūsų gyvenime. Tai, kas mes esame, kas yra aplink. Kūnas – neišsemiama tema, idėja, psichologiniu, filosofiniu, meniniu, literatūriniu, biologiniu aspektu. Istorija, kaip vystėsi seksualumo suvokimas. Man įdomus būtent moters kūnas, jo reprezentacija tapyboje, fotografijoje, komercijoje, kur kūnas yra kaip objektas.
Žavi fotojuosta
– Kiek įvairios medijos, informacinės technologijos, nuotraukų redagavimo programos veikia tavo kūrybą?
– Dažniausiai dirbu tik su analogine fotografija – juostiniu fotoaparatu. Nuskenavusi juosteles, programomis koreguoju tik nuotraukų kontrastą ar pakeičiu formatą. Jokių manipuliacijų nedariau jau keletą metų. Sustojau nuo to laiko, kai būdama aštuoniolikos atidariau savo parodą Šiaulių dailės galerijoje. Ten buvo vien kompiuterinės manipuliacijos.
– Kodėl juosta?
– Man patinka juostos estetika. Patinka turėti ir archyvuoti juostą. Turiu kalnus juostų! Patinka jas pačiai ryškinti, reguliuoti chemikalų poveikį. Tai artimiau, nes yra kūniškas objektas... Kūniškumas mane žavi.
Patinka lėtumas, kai turi tik keturias juostas po dešimt kadrų. Privalai nuolat būti atsimerkęs, pabudintas vaizdo ir realybės, įsitraukti į kiekvieną momentą. Žinoti, kad tikrai turi nuspausti mygtuką, nes tai yra vertinga.
Skaitmeniniu fotoaparatu gali pyškinti laisvai, per minutę padaryti šimtą kadrų. Tai leidžia labiau atsipalaiduoti.
Gal tai romantiška ir idealistiška, bet patinka keliauti su juostiniu fotoaparatu.
Man patinka išvažiuoti į nematytą vietą, sau duoti laiko tiesiog vaikščioti su fotoaparatu ir viską užmiršti. Tai savotiška terapija: esi su mintimis, problemomis, kurios kažkaip pasąmoningai persikūnija į vaizdus.
– Kas tau yra gera fotografija?
– Domina nuoširdi fotografija, kai fotografas jos nedaro dėl užsakymo ar siekdamas imituoti kažkokias sroves. Fotografas, kuris nuotraukas naudoja tam, kad suvoktų kas yra aplink jį, matytų daugiau už realybės sienos. Geroje nuotraukoje yra jausmas, nors ir akivaizdžiai nematomas.
– Jei reikėtų užfiksuoti tavo tipišką būseną nuotraukoje, kokia ji būtų?
– Tankus miškas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DARBAI: Parodos kuratorė Geistė Kinčinaitytė parodoje pristatė dvi savo fotografijas, kuriose vyksta dialektika tarp Žemės ir Marso.
TIKĖJIMAS: Londone gyvenanti menininkė Geistė Kinčinaitytė įsitikinusi, jog norint būti pastebėtam tarp daugelio menininkų reikia patikėti savimi, neužmigti ir drąsiai rodyti savo kūrybą.