Naujausios
IR APIE RATUS, IR APIE BATUS
Mergina, gyvenanti lagamine ir visame pasaulyje
Dabar jos lagaminas stabtelėjo Šiauliuose. Birutė Sodeikaitė yra šiuo metu statomo Šiaulių dramos teatro spektaklio „Kaštonė“ scenografė ir kostiumų dailininkė. Baigusi šį darbą ji vėl iškeliaus kurti animacinių filmų, mažučių fantasmagorinių lėlių. Iškeliauti į Marsą be teisės sugrįžti ji nenorėtų – Žemėje pernelyg įdomu.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Šiauliai – viena stotelė
Nors B. Sodeikaitė nesipriešindama panyra į tvirtai prie bulvaro grindinio pritvirtintus batus, jos tikrieji batai nuolat juda po pasaulį. Beveik penkerius metus ji negyvena Lietuvoje. Gyvenamoji vieta keičiasi tarp dviejų ir šešių mėnesių. Šalys. Vietos. Tvirtas tik noras kartkartėmis sugrįžti namo, į Lietuvą.
– Kaip atsidūrei Šiauliuose?
– Cha! Kaune kartą susitikome su režisieriumi Arvydu Lebeliūnu kavos ir jis pasiūlė daryti spektaklį vaikams. Tai mano pirmasis spektaklis gyvenime. Aš gyvenu lagamine. Dabar du mėnesius iki spektaklio premjeros kovo 22-ąją mano lagaminas stovi Šiauliuose.
Visą laiką norėjau dirbti teatre, nors mano profesija yra animacinių filmų kūrėja, režisierė. Dirbu su animaciniais filmais, kuriuose veikia lėlės. Esu dirbusi su kostiumais, scenografija, bet viskas buvo skirta filmams ir jų lėlėms. Dabar tuos įgūdžius reikėjo išpūsti keturiolika tūkstančių kartų – nuo visiškai mažų iki teatrui tinkamų.
Mano kurta scenografija „Kaštonei“ remiasi cirku, nes spektaklio veiksmas vyksta cirke ir aplink jį. Kostiumų pagrindas – A. Čechovo epocha.
– Po premjeros vėl iškeliausi?
– Taip. Viskas labai paprasta – tiesiog gaunu sutartį tam tikram laiko tarpui ir dirbu vienoje ar kitoje šalyje, studijoje. Tuomet visą savo laiką ir esybę atiduodu kuriamiems animaciniams filmams.
Keliauti labai įdomu – visur skirtingos kultūros, žmonės.
– Kuo patraukė animaciniai filmai, kokia buvo pradžia?
– Mano paauglystė praėjo su animaciniais filmais. Žiūrėdavau jų labai daug, ypač, kai ja susidomėjau. Mano pats mėgstamiausias animacinis filmas – „Ežiukas rūke“. Visą laiką mėgau piešti, paskui reikėjo kažkur dėti tą bagažą. Tikriausiai animacija buvo paprasčiausias sprendimas.
Gyvenau su menu visą gyvenimą. Mano tėvelis yra skulptorius, daug dirbęs teatre, mamytė – tekstilės dizainerė.
– Kaip atrodo tavo kuriami animaciniai filmai?
– Jie visi skirtingi. Aš augu, auga patirtis, viskas labai keičiasi.
Pirmasis mano diplominis filmukas buvo apie vienišo berniuko ir medžio draugystę. Jam taip pat dariau lėles. Principas labai paprastas – lėlės pritvirtinamos prie plokštumos, padaromas minimalus judesys, jis nufotografuojamas, vėl pajudinama. Visi mano filmai daromi „stop motion“ (sustabdyto kadro) animacijos technika.
Dabar pamažu į priekį juda mano antrasis filmukas, scenarijus laukia finansavimo. Jis bus kuriamas Lenkijoje. Ten viename filmų festivalyje atsitiktinai sutikau prodiuserius, papasakojau jiems savo idėją. Jie pasakė – gerai, darykime kartu filmą.
Kadangi dirbu su „stop motion“, tų studijų Europoje nėra daug, iki dešimt. Kryptingai ieškau kontaktų, kartais jų gaunu netyčia. Būna, mane rekomenduoja, būna, jie susiranda.
Lėlės miega stiklinėje dėžėje
– Kodėl atsirado lėlės?
– Studijuodama pirmame kurse pamačiau režisieriaus Jano Švankmajerio filmą „Alisa“. Mane jis taip sužavėjo! Filmą buvau mačiusi paauglystėje, bet paskui jis pranyko. Pamačiusi antrą kartą supratau – nebenoriu piešti, reikia lėlių. Po daug iš pirštų ištekėjusio kraujo, pagaliau jos atsirado.
Lėlės visą laiką siejasi su istorija, personažu. Vaizdiniai susiklijuoja ir pasidaro visuma. Mano lėlės niekada negyvena savo atskiro gyvenimo. Jos nuoširdžiai vaidina iki pabaigos.
– Kokią neįprasčiausią lėlę teko gaminti?
– Esu dariusi dvigalvį gyvūną šunį-žiurkę, kuris turėjo daugybę atsikišusių sąnarių, visas sulaužytas. Labai ilgai teko galvoti, kaip kaulinę struktūrą, karkasą pastatyti, kad lėlė pati laikytųsi ant savo kojų. Pagaliau išsiaiškinau, kaip gaminti, paskui paaiškėjo, kad ji turi būti padengta baltu debesiu, pūku. Teko vėl iš naujo galvoti, kaip paslėpti visus karkaso sriegius ir varžtus.
Filmukų lėlės skiriasi nuo įprastų lėlių. Jos turi kaulinę struktūrą, sąnarių sujungimus, kad galėtų lankstytis, judėti. Karkasas paprastai daromas iš metalo, metalinių detalių. Vėliau jis dengiamas audiniais, megztiniais, suknelėmis... Juos taip pat gaminu pati.
– Kiek tokie personažai gyvena po filmo?
– Jie dažniausiai pasilieka su režisieriumi, gyvena pagarbiai padėti po stiklu. Mano lėlės, kurių turiu apie dešimt, taip pat miega stiklinėje dėžėje, didelėje spintoje Kaune, mamos namuose. Lėlių negaliu išmesti, nes jos turi gyvybę, istoriją, o kitur naudoti neleidžia sąžinė.
– Teko lėles panaudoti teatre?
– Animacinių filmų lėlės yra labai mažos – apie 22 centimetrų. Teatre jos pranyktų.
Klausimai ir apie ratus, ir apie batus
– Anglai turi posakį „būti kieno nors batuose“, lietuviškai sakome „Būti kieno nors kailyje“. Kokio savo kurto personažo batuose ar kailyje norėtum pabūti?
– Universitete dėstytojai visą laiką sakydavo, kad animatorius yra aktorius, kuris nedrįsta eiti į sceną. Į jokį filmuką nenorėčiau įlįsti, geriau būsiu už jo. Visos mano kurtos lėlės dažniausiai būna su tragiškomis istorijomis... Tektų pakeisti istoriją. Per daug sudėtinga.
– Kaip pasielgtum spektaklio personažo Kaštonės vietoje, jei reikėtų rinktis tarp draugų, šlovės ar senosios šeimos?
– Rinkčiausi lygiai taip pat, kaip Kaštonė – meilė ir ištikimybė yra tos vertybės, kurios aukščiau už vadinamąjį žvaigždės gyvenimą.
– Ar sutiktum skristi į Marsą be teisės sugrįžti atgal į Žemę?
– Ne, niekada! Aš per daug myliu šitą pasaulį. Man Žemėje yra daug daugiau įdomių dalykų ištirti. Kelyje pasitaiko nuostabių žmonių. Ne! Ne! NE!
– Kokį didžiausią mokytoją kelyje teko sutikti?
– Buvau sutikusi tris tokius žmones, kurie stipriai viską sustatė į vietas. Kai mano bakalauro filmas buvo rodomas Norvegijoje, viename festivalyje, sutikau nuostabų animacinių filmų režisierių Piotrą Sapeginą. Aš taip bijojau prie jo prieiti, nes didelis, galingas žmogus, visas švytintis. Paskui įšdrįsau. Jis buvo toks šiltas, nuostabus! Gerdami kavą su juo praleidome porą valandų tiesiog šnekėdamiesi. Jis man pasakė: „Mergaite, tu keliauji su savo istorijomis po pasaulį, bet vieną dieną tave šaknys pradės kviesti namo“. Aš sakiau: ne, niekada, man per gerai visur kitur! Dabar jau penkti metai, kaip gyvenu lagamine, ir vis prisimenu jo žodžius, nes po truputį ateina laikas, kai pasvarstau: gal vis dėlto reikia važiuoti namo? Lietuva yra namai.
Dėl to ir sutikau dirbti Šiauliuose. Tai lyg ir galimybė truputėlį daugiau ištirti Lietuvą, pabūti vietoje, kur niekada nebuvau.
Kiti du mokytojai – identiški broliai dvyniai Brothers Quay. Londone jie pasikvietė mane į savo studiją. Ji – kaip didžiulė antikvaro spinta, į kurią įėjus iš visų pusių stovi ir kabo keisčiausi daiktai. Vienas brolis pradeda sakinį, kitas jį užbaigia. Vienas per kitą jie man papasakojo, kad svarbiausia kuriant autorinį kiną yra istorija. Negali būti gero filmo be geros istorijos.
Scenarijų įkvėpė vyro ir medžio draugystė
– Ar grįžus iš kelionių gimta šalis atrodo kitaip?
– Kaskart ji vis kitokia. Grįžtu vėtyta ir mėtyta, o čia, atrodo, viskas liko taip pat, kaip ir prisimenu. Kartu suvokiu, kad viskas keičiasi. Mano gimtasis Kauno keičiasi į šiltesnį, gražesnį. Galbūt man sekasi sutikti šviesius žmones, kurie auga.
– Ką laikytum savo didžiausiu pėdsaku, kokį norėtum dar palikti?
– Didžiausia siekiamybė – papasakoti istoriją, kuri paliestų bent vieną žmogų. Tai gali būti spektaklis ar animacinis filmas.
– Kur ieškai savo istorijų?
– Mane įkvepia kitų istorijos. Kai rašiau diplominio filmo istoriją, susipažinau su vyru, kuris užaugo miške, internatinėje mokykloje. Mokyklos kieme augo didžiulis medis, į kurį jis užsikardavo iki viršūnės ir stebėdavo pasaulį.
Draugystė, tai, kaip jis mylėjo tą medį, kaip jam buvo gaila, kai medis paseno ir jį nupjovė... Ta istorija mane beprotiškai pakerėjo. Ji virto scenarijumi.
Dabar kuriamas filmukas remiasi bagažu, kurį nešuosi. Istorija yra apie vienaragį ir liūtą. Žmogus blaškosi tarp širdies balso, nes tai teisinga, bet kaip viską padarysi, jei neturi pinigų? Materialioji pusė daužosi į širdį. Kova tarp vienaragio ir liūto, tarp širdies ir blaivaus proto.
– Kas keliaujant palaiko tave, kai būna sunku?
– Knygos ir filmai. Turiu labai siaurą draugų ratą, jie visi išsibarstę po savo gyvenimus, pasaulio šalis. Keliaudama suvokiau, kad nėra žmogaus, kuriuo tikrai galėčiau pasitikėti. Todėl geriau pasitikėsiu savimi ir išsikrapštysiu pati. Kol kas tai veikia. Atrandu naują įkvėpimą, kai būna labai bloga. Paskambinu tėčiui, jei būna visai blogai.
– Kas visą laiką yra tavo lagamine, be ko neišvažiuoji?
– Be F. Dostojevskio. Dabar lagamine guli „Broliai Karamazovai“, prieš tai gulėjo „Idiotas“. Į naują vietą išvažiuoju su nauja F. Dostojevskio knyga, nors aš jas visas perskaičiusi daugybę kartų. Jų neskaitau nuo pradžios iki galo, tiesiog atsiverčiu. Kiekvieną kartą vis kitą svarbią mintį atrandu.
TRUMPAS DOSJĖ
Birutė Sodeikaitė
Gimimo metai: 1988 07 19
Didžiausia aistra: žmogiškos istorijos
Giliausias pėdsakas: kai pasaulis mane užgriuvo vieną
Batų dydis: 36
Užsiėmimas: scenografė, kostiumų dailininkė, animatorė
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PASITIKĖJIMAS: Bekeliaudama po pasaulį Birutė Sodeikaitė suprato, jog sunkiomis akimirkomis geriausia pasitikėti savimi – tai padeda išsikrapštyti iš bet kokių situacijų.
PĖDSAKAS: Animacinių filmų kūrėja Birutė Sodeikaitė norėtų papasakoti tokią istoriją, kuri paliestų bent vieną žmogų.
ŠIAULIAI: Po pasaulį keliaujanti Birutė Sodeikaitė nutarė trumpam stabtelėti Lietuvoje, dirbti Šiaulių dramos teatre scenografe ir kostiumų dailininke, nes tai galimybė truputėlį daugiau ištirti Lietuvą.
ISTORIJOS: Animacinių filmų kūrėją labiausiai įkvepia žmonių istorijos – jos transformuojamos į scenarijų.