„Mes ne­sa­me ka­mi­ka­dzės“

„Mes ne­sa­me ka­mi­ka­dzės“

Bal­ti­ja jau ne­be­va­di­na­ma kont­ra­ban­di­nin­kų jū­ra, pa­ža­bo­ta ir kont­ra­ban­da per Ne­mu­ną. Į Lie­tu­vą per Klai­pė­dos uos­tą ne­plūs­ta mi­nios ne­le­ga­lių mig­ran­tų. Ar tu­ri ką veik­ti šiais lai­kais Vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos tar­ny­bos Pak­ran­čių ap­sau­gos pa­sie­nio rink­ti­nės Spe­cia­lio­sios pa­skir­ties ko­man­da (SPK)?

Da­lia BI­KAUS­KAI­TĖ

„Va­ka­rų eksp­re­sas“

Kie­ti vy­ru­kai

„Mes ne­sa­me ka­mi­ka­dzės, mū­sų ri­zi­ka ge­rai ap­skai­čiuo­ta. Vie­ni mū­sų SPK pa­si­rin­ko to­dėl, kad ne­no­rė­jo dirb­ti biu­rok­ra­ti­nio dar­bo, ki­ti to­dėl, kad no­ri dau­giau spor­tuo­ti. Jei­gu pa­tin­ka gink­lai, jei­gu mėgs­ti spor­tą, nuo­ty­kius, ne­no­ri sė­dė­ti vie­no­je vie­to­je, to­kio­je ko­man­do­je tu­ri dau­giau ga­li­my­bių at­si­skleis­ti. Pa­sie­ny­je pra­dė­jau dirb­ti nuo 1991-ųjų“, – sa­kė ma­jo­ras Ar­tū­ras Če­ba­ta­vi­čius, SPK vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas, va­do pa­va­duo­to­jas.

Pak­ran­čių ap­sau­gos pa­sie­nio rink­ti­nės (PAPR) Spe­cia­lio­sios pa­skir­ties ko­man­da tu­ri 20 pa­rei­gū­nų. Ka­ro me­tu jie tap­tų pa­val­dūs Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai ir at­lik­tų ka­rių funk­ci­jas. Tai­kos me­tu pa­grin­di­nė jų funk­ci­ja – už­tik­rin­ti vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gą.

Tai kie­ti, ge­rai tre­ni­ruo­ti vy­ru­kai. Ži­no­ma, jiems ke­lia­mi kur kas griež­tes­ni svei­ka­tos rei­ka­la­vi­mai nei ki­tiems pa­sie­nie­čiams. De­ja, kar­tais žmo­gus SPK ne­tin­ka vien dėl to, kad ser­ga jū­ros li­ga. Ope­ra­ci­jos me­tu rei­kia dė­me­sin­gu­mo, kruopš­tu­mo, vyk­dy­ti vi­sus tak­ti­nius ele­men­tus. Dar prieš iš­si­lai­pin­da­mi lai­ve pa­rei­gū­nai ži­no, kas li­pa pir­mas, kas lai­ko ko­pė­čias, kas pir­mas den­gia ir t. t. Jei­gu vie­nas už­si­sups, jo funk­ci­jas tu­rės pe­rim­ti ki­tas ir tai ga­li suar­dy­ti vi­są gran­di­nę.

1999-ai­siais PAPR bu­vo su­da­ry­ti mo­bi­lūs spe­cia­lio­sio­sios pa­skir­ties bū­riai. Vė­liau to­kią funk­ci­ją vyk­dė spe­cia­lus pa­da­li­nys – spe­cia­lio­sios pa­skir­ties už­kar­da. Ir tik per­nai ko­vo 1 die­ną bu­vo įsteig­ta pir­mo­ji Lie­tu­vo­je SPK, vė­liau jos įsteig­tos vi­so­se ki­to­se rink­ti­nė­se. SPK ba­zuo­ja­si PAPR Uos­to pa­sie­nio už­kar­dos pa­tal­po­se Nai­ku­pės gat­vė­je.

Ren­gia pa­sa­las

Bet ku­ris PAPR pa­da­li­nys – ar kri­mi­na­li­nė žval­gy­ba, ar ku­ri nors už­kar­da – ga­li pa­si­telk­ti į pa­gal­bą spec. ko­man­dą. Pa­sak SPK va­do ma­jo­ro Ne­ri­jaus Gas­pa­ra­vi­čiaus, VSAT tar­nau­jan­čio nuo 2002 me­tų, ši ko­man­da yra vi­sų pa­da­li­nių rams­tis.

Vie­na iš ko­man­dos funk­ci­jų – as­me­nų su­lai­ky­mas, pa­sa­lų ne­le­ga­lia veik­la už­sii­man­tiems as­me­nims ren­gi­mas. Ji kon­vo­juo­ja su­lai­ky­tuo­sius as­me­nis, ly­di juos į Už­sie­nie­čių re­gist­ra­vi­mo cent­rą. Be­je, nau­do­jant tam tik­rą tak­ti­ką as­muo su­lai­ko­mas la­bai grei­tai, kad ne­spė­ja pa­kenk­ti nei sau, nei ap­lin­ki­niams.

„Bū­na, kad sa­vai­tę ar net mė­ne­sį ste­bi­me žmo­nes, už­sii­man­čius ne­le­ga­lia veik­la, t. y. tol, kol jie su­lai­ko­mi. Mes ry­tą atė­ję į dar­bą ne vi­sa­da ži­no­me, ką tą die­ną veik­si­me“, – sa­kė ma­jo­ras N. Gas­pa­ra­vi­čius.

Pa­sak A. Če­ba­ta­vi­čiaus, prieš ke­lio­li­ka me­tų Bal­ti­ja dar bu­vo va­di­na­ma kont­ra­ban­di­nin­kų jū­ra – bu­vo pluk­do­mi ne­le­ga­lūs mig­ran­tai, ak­ci­zi­nės pre­kės ir ki­ta. Daug pa­stan­gų įdė­ta, kol tas reiš­ki­nys lik­vi­duo­tas. Bu­vo su­kur­ti Bal­ti­jos vals­ty­bių re­gio­nų bend­ra­dar­bia­vi­mo koor­di­na­ci­niai cent­rai, kad ša­lys ga­lė­tų keis­tis in­for­ma­ci­ja ir ope­ra­ty­viai rea­guo­ti į grės­mes.

A. Če­ba­ta­vi­čius pri­si­mi­nė, kaip į Lie­tu­vą plū­do kont­ra­ban­da iš Ka­li­ning­ra­do (Rusija). Kont­ra­ban­di­nin­kų bu­vo tiek daug, kad fi­ziš­kai jų ne­bu­vo ga­li­ma su­stab­dy­ti. Pa­sak N. Gas­pa­ra­vi­čiaus, tuo me­tu pa­sie­nie­čiai jū­rą bu­vo pa­mir­šę, nes vi­si bu­vo siun­čia­mi į pa­sie­nį ko­vo­ti su kont­ra­ban­di­nin­kais. Da­bar ten sto­vi vaiz­do ka­me­ros, įreng­tos spe­cia­lios prie­mo­nės, pro­ce­sas kont­ro­liuo­ja­mas, si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė kar­di­na­liai.

„Tais lai­kais, kai kont­ra­ban­da ei­da­vo per Ne­mu­ną, ga­vo­me už­duo­tį su­lai­ky­ti au­to­bu­siu­ką. Bu­vo­me pa­si­ren­gę tak­ti­ką, kas pir­mas įšo­ka į trans­por­to prie­mo­nę, kas iš­trau­kia rak­te­lį ir ki­ta. Sus­tab­do­me jį, pir­mas šo­ku ati­da­ry­ti du­ris ir im­ti vai­ruo­to­ją, pa­si­ro­do, vai­ras ta­me au­to­bu­siu­ke ki­to­je pu­sė­je. Ga­li kiek no­ri tre­ni­ruo­tis, bet vi­są lai­ką iš­len­da kas nors ne­ti­kė­ta, tad pri­va­lai mo­kė­ti aki­mirks­niu per­sio­rien­tuo­ti, – pa­sa­ko­jo SPK va­das. – Vie­nam mū­sų ko­man­dos na­riui te­ko su­val­dy­ti va­žiuo­jan­čią tuš­čią trans­por­to prie­mo­nę gy­ven­vie­tė­je, kai per­se­kio­ja­mi vai­ruo­to­jas ir ke­lei­vis, mus pa­ma­tę, abu iš­šo­ko iš va­žiuo­jan­čios ma­ši­nos, vie­nas į vie­ną, ki­tas į ki­tą pu­sę. Ži­no­ma, mes juos su­lai­kė­me. Ir da­bar, kai su­pla­nuo­ja­me tre­ni­ruo­tes, kar­tais imu ir stai­giai ką nors pa­kei­čiu, vy­rai bū­na ne­pa­ten­kin­ti. Bet no­riu, kad jie bū­tų pa­si­ren­gę ne­ti­kė­tu­mams.“

„Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ar si­tua­ci­ja vėl ne­pa­si­kar­tos. Šian­dien mus ap­len­kia ne­le­ga­li mig­ra­ci­ja, bet ne­ži­nia, ar vi­są lai­ką taip bus, to­dėl rei­kia bū­ti pa­si­ruo­šu­siems, to­dėl SPK pri­va­lo tre­ni­ruo­tis“, – ma­no ma­jo­ras A. Če­ba­ta­vi­čius.

Vy­tų­si bė­gan­tį lai­vą

Dau­giau­sia SPK dir­ba jū­ro­je. Rei­ka­lui esant spec. ko­man­da iš­si­lai­pi­na to­kiuo­se lai­vuo­se, į ku­riuos ne­pa­vyks­ta įlip­ti pa­sie­nie­čiams. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai lai­vas ne­ga­li nu­leis­ti tra­po ir ki­ta. Ži­no­ma, ji tu­ri tam spe­cia­lią įran­gą – abor­da­ži­nes ko­pė­čias, įvai­rių kab­lių, te­les­ko­pi­nes laz­das, yra ap­mo­ky­ta tai da­ry­ti.

Po įvy­kio, kai Klai­pė­dos uos­te už­sie­nio lai­vas nie­kam nie­ko ne­pra­ne­šęs iš­plau­kė ir pa­sie­nie­čiams te­ko jį vy­tis, bu­vo pa­keis­ti tei­sės ak­tai ir da­bar į lai­vų kont­ro­lės pro­ce­dū­ras įtrau­kia­ma ir spec. ko­man­da. Jei­gu da­bar iš uos­to ban­dy­tų bėg­ti lai­vas, jis tap­tų SPK tai­ki­niu. Ma­jo­ras N. Gas­pa­ra­vi­čius sa­ko, kad ko­man­da ma­žu lai­ve­liu ga­li pa­si­vy­ti sprun­kan­tį lai­vą ir už­lip­ti į jį be di­de­lio var­go. Nau­do­ja­ma­si pa­na­šia kaip pi­ra­tų tak­ti­ka, abor­da­žu.

Kar­tais SPK da­ly­vau­ja va­di­na­mo­sios ko­mi­si­jos dar­be, jei­gu lai­vas at­plau­kia iš ri­zi­kos ša­lių ir rei­kia apieš­ko­ti pa­tal­pas.

Pir­mas ei­na „zui­kis“

SPK at­lie­ka ir va­di­na­mą­ją tak­ti­nę lai­vo ap­žiū­rą, ku­ri ski­ria­si nuo pa­pras­tos. Ją api­bū­din­da­mas SPK va­das juo­kau­ja sa­ky­da­mas, kad no­rint lai­ve ga­li­ma ir tan­ką pa­slėp­ti, o ko­man­da ban­dy­tų jį su­ras­ti.

Tak­ti­nė lai­vo ap­žiū­ra rei­ka­lin­ga ta­da, kai jū­ro­je at­si­ran­da lai­vas, ku­ris neat­sa­ko į šau­ki­nius. Prie­žas­čių ga­li bū­ti dau­gy­bė – tie­siog ne­vei­kia ra­di­jo ry­šys, pik­ty­biš­kai neat­sa­ko­ma, ser­ga vi­sa įgu­la, lai­vas tuš­čias ir pa­na­šiai. Ta­da siun­čia­ma SPK lai­vo ap­žiū­ros ko­man­da, ku­ri tu­ri iden­ti­fi­kuo­ti pro­ble­mą, jei pri­rei­kia, pa­tek­ti į tą lai­vą, pa­siek­ti ka­pi­to­no til­te­lį.

SPK tu­ri spe­cia­lią tak­ti­ką, kaip rei­kia iš­si­dės­ty­ti to­kia­me lai­ve. Pa­sak va­do, pir­mas į tik­ri­na­mą lai­vą vi­sa­da li­pa va­di­na­ma­sis „zui­kis“, pri­tvir­ti­na prie jo ko­pė­čias, uži­ma gy­ny­bi­nę po­zi­ci­ją ir su­da­ro są­ly­gas iš­si­lai­pin­ti vi­sai gru­pei. Daž­niau­siai „zui­kiu“ pa­ren­ka­mas ma­žiau­siai sve­rian­tis ko­man­dos na­rys.

„Jū­ro­je nė­ra ka­da daug­žo­džiau­ti. Pa­sa­kai „zui­kis – tu“, ir pa­rei­gū­nas ži­no, kad ei­na pir­mas“, – aiš­ki­no SPK va­das.

Vie­na iš tai­syk­lių – lip­da­mas į lai­vą pa­sie­nie­tis ne­ga­li pa­duo­ti ran­kos, nes ne­ži­nia, ar lai­ve esan­tis as­muo jos ne­pa­leis. To­dėl net tre­ni­ruo­čių me­tu SPK na­riai sten­gia­si ran­kos vie­nas ki­tam ne­pa­duo­ti.

Re­ko­men­duo­ja­ma, kad lai­vo ap­žiū­ros ko­man­do­je bū­tų 6 pa­sie­nie­čiai. Va­do­vau­ja pa­mai­nos vy­res­ny­sis. Vi­si ko­man­dos na­riai yra gink­luo­ti, o vie­nas tu­ri pis­to­le­tą-kul­kos­vai­dį. Šio gink­lo šau­dy­mo nuo­to­lis kur kas trum­pes­nis nei au­to­ma­to, jis rei­ka­lin­gas gru­pei ap­gin­ti. Be abe­jo, jei­gu bū­tų iš anks­to ži­no­ma, kad lai­ve yra gink­luo­tų žmo­nių, SPK na­riai bū­tų su šar­vi­nė­mis lie­me­nė­mis ir gink­luo­ti di­des­nio ga­lin­gu­mo au­to­ma­ti­niais gink­lais, gal net kul­kos­vai­džiais.

Part­ne­ris – „Alek­sand­ras Ba­raus­kas“

Ga­li­ma sa­ky­ti, pa­sie­nie­čių pa­tru­li­nis lai­vas „Alek­sand­ras Ba­raus­kas“ yra SPK ba­zė jū­ro­je. Kai rei­kia iš­siaiš­kin­ti si­tua­ci­ją jū­ro­je, daž­niau­siai siun­čia­mas jis, o kar­tu su juo ir SPK gru­pė. Pir­mi­nę ap­klau­są at­lie­ka lai­vo ka­pi­to­nas, jis yra pa­grin­di­nis ope­ra­ci­jos as­muo. Esant rei­ka­lui iš lai­vo nu­lei­džia­mas sku­te­ris ir SPK na­riai juo pri­plau­kia prie nei­den­ti­fi­kuo­to lai­vo.

Ki­tu at­ve­ju, jei­gu nei­den­ti­fi­kuo­tas lai­vas nė­ra to­li jū­ro­je, o ban­ga­vi­mas ga­na di­de­lis, SPK nau­do­ja­si ka­te­riu „Boo­me­ran­ger“. Jis ga­li plauk­ti ban­gos aukš­čiui esant 3,5 m, ta­čiau to­kiu at­ve­ju jam pri­si­švar­tuo­ti prie lai­vo la­bai ri­zi­kin­ga, nors jo šo­nai ir gu­mi­niai. De­ja, nė­ra to­kio lai­vo ar ka­te­rio, ku­ris ne­tu­rė­tų ap­ri­bo­ji­mų plauk­ti dėl ban­ga­vi­mo.

Jei­gu lai­vo, į ku­rį no­ri­ma iš­si­lai­pin­ti, ka­pi­to­nas bend­ra­dar­biau­ja, pa­su­ka lai­vą, ta­da ge­rai, o jei­gu ne, to­kiu at­ve­ju, pa­sak lai­vo „Alek­sand­ras Ba­raus­kas“ ka­pi­to­no ma­jo­ro Arū­no Za­bi­čio, abor­da­žas vyk­do­mas iš sraig­tas­par­nio.

Bi­jo­jo, kad ne­su­ži­no­tų žmo­nos

Bū­na ir juo­kin­gų įvy­kių. Kei­čian­tis pa­mai­noms, apie 20 va­lan­dą, žmo­nės pa­skam­bi­no 112 tar­ny­bai ir pra­ne­šė, kad ties Kark­le jū­ro­je ma­to ap­si­ver­tu­sią val­tį ir žmo­nes, ban­dan­čius ant jos už­lip­ti. Pa­sie­nie­čiai į įvy­kio vie­tą nu­vy­ko per 15–17 mi­nu­čių ir su­ra­do du pra­mo­gau­to­jus.

„Jie net ne­sup­ra­to, iš kur mes at­si­ra­do­me ir kas ap­skri­tai vyks­ta. Su­rin­ko­me irk­lus, jų man­tą, val­tį už­si­kė­lė­me ant „Boo­me­ran­ger'io“ ir ke­ti­no­me plauk­ti į už­kar­dą, o vy­ru­kai pra­dė­jo pra­šy­ti, kad juos pa­leis­tu­me. La­biau­siai jie bi­jo­jo, kad to ne­su­ži­no­tų žmo­nos, nes ga­li dau­giau neiš­leis­ti į jū­rą. De­ja, pa­slap­ties iš­sau­go­ti ne­pa­vy­ko, nes vie­šų­jų ry­šių tar­ny­ba pa­si­rū­pi­no, kad tai bū­tų pa­vie­šin­ta“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si lai­vo „Alek­sand­ras Ba­raus­kas“ va­das.

Žie­mą SPK ant le­do gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jo­se da­ly­vau­ja su ke­tur­ra­čiais ar snie­go mo­to­cik­lais.

Tre­ni­ruo­tės kran­te ne­pa­kan­ka

„Rea­lių iš­si­lai­pi­ni­mų į lai­vus pa­si­tai­ko ga­na re­tai. Ta­čiau mes vi­są lai­ką tre­ni­ruo­ja­mės, kad bū­tu­me tam pa­si­ren­gę. Toks ne­di­de­lis lai­vas kaip pa­sie­nie­čių „Alek­sand­ras Ba­raus­kas“ mums ne­tin­ka, tad daž­nai tre­ni­ruo­ja­mės Ka­ri­nių jū­rų pa­jė­gų lai­ve „Ša­kiai“. Lai­pi­ni­ma­sis į lai­vą jū­ro­je yra vie­na iš pa­vo­jin­ges­nių fa­zių“. – sa­ko ma­jo­ras A. Če­ba­ta­vi­čius.

Pa­sak N. Gas­pa­ra­vi­čiaus, Bal­ti­jos jū­ra ga­na ne­ra­mi, apie 70 pro­cen­tų die­nų per me­tus ji bū­na ban­guo­ta. To­kios pra­ban­gos kaip Vi­dur­že­mio jū­ro­je Lie­tu­vos pa­sie­nie­čiai ne­tu­ri, to­dėl tre­ni­ruo­ja­si ir vė­juo­to­mis die­no­mis.

Tre­ni­ruo­tis kran­te nė­ra tas pa­ts kas jū­ro­je. Pa­sak va­do, jū­ro­je gąs­di­na van­duo, su­pi­mas, jū­ros li­ga, ir žmo­gus iš kar­to su­trin­ka. Rei­ka­lin­gi au­to­ma­tiš­ki įgū­džiai. Ka­te­rio val­dy­to­jas tu­ri pa­jus­ti ir ban­gą, ir sro­vę. Lai­ve net ko­vi­nė sa­vi­gy­na yra ki­to­kia, ja rei­kia su­ge­bė­ti pa­si­nau­do­ti ir ma­žo­se pa­tal­po­se.

„Kai bu­vau jau­nas ir dar ne­dir­bau SPK, li­pau į lai­vą štormt­ra­pu, įsi­kan­dęs da­ta­to­rių, kai vė­jo grei­tis bu­vo 25 met­rai per se­kun­dę. Tu­rė­jau už­dė­ti spau­dą ant do­ku­men­tų. Loc­ma­nas iš­lip­ti iš lai­vo at­si­sa­kė. Jis nu­ta­rė su juo plauk­ti iki ar­ti­miau­sio uos­to Da­ni­jo­je ir grįž­ti į Lie­tu­vą lėk­tu­vu. O pa­sie­nie­tis pri­va­lė­jo šok­ti at­gal į ka­te­rį. Kai jis pa­ki­lo į aukš­čiau­sią taš­ką, rei­kė­jo šok­ti. Ne­tu­rė­da­mas pa­tir­ties už­del­siau ir pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me pa­ju­tau lais­vą kri­ti­mą“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si SPK va­das.

Lie­tu­vos SPK Vi­dur­že­mio jū­ro­je

Ne­ma­žai SPK na­rių šiuo me­tu yra iš­vy­kę į įvai­rias mi­si­jas, ku­rias or­ga­ni­zuo­ja Eu­ro­pos sie­nų ir pa­kran­čių ap­sau­gos agen­tū­ra ("Fron­tex“, būs­ti­nė Var­šu­vo­je).

Šie­met bir­že­lio-rugp­jū­čio mė­ne­siais PAPR di­dy­sis ka­te­ris „Boo­me­ran­ger“ kar­tu su sraig­tas­par­niu pa­tru­liuos vie­no­je iš Grai­ki­jos sa­lų ir da­ly­vaus ope­ra­ci­jo­je spren­džiant mig­ran­tų pro­ble­mas. Pa­na­šio­se ope­ra­ci­jo­se Lie­tu­vos pa­sie­nie­čių ka­te­ris da­ly­vau­ja jau tre­jus me­tus.

„Pa­bė­gė­lių yra daug, vi­sų jų kont­ro­liuo­ti ne­pa­vyks­ta. Ypač šil­tuo­ju me­tų lai­ku val­te­lės nuo Tur­ki­jos kran­tų pa­trau­kia į Grai­ki­jos Les­bo ar ki­tas ar­ti­miau­sias sa­las. Pa­sie­nie­čių pa­rei­gū­nų už­duo­tis juos vi­sus su­gau­dy­ti jū­ro­je, su­re­gist­ruo­ti. Jie ne­lei­džia pa­bė­gė­liams iš­plis­ti ne­kont­ro­liuo­ja­miems. Be­je, ne­re­tai juos ten­ka gel­bė­ti nuo žū­ties.

Da­bar karš­čiau­si taš­kai yra Ita­li­ja ir Grai­ki­ja, nes jos yra ar­čiau­siai tų ša­lių, iš ku­rių plau­kia pa­bė­gė­liai. Ta­čiau pa­si­keis prio­ri­te­tai, kryp­tys ir ga­li bū­ti ne­ra­mu ir Lie­tu­vo­je. Vie­nu me­tu į mū­sų ša­lį plū­do daug pa­bė­gė­lių iš Gru­zi­jos, Azi­jos ša­lių, viet­na­mie­čių. Jei­gu taip nu­tik­tų vėl, mes esa­me tam pa­si­ruo­šę“, – sa­kė A. Če­ba­ta­vi­čius.

„Va­ka­rų ekp­re­so“ nuo­tr.

Vie­nas iš su­dė­tin­ges­nių da­ly­kų SPK veik­lo­je – iš­si­lai­pi­ni­mas lai­ve.

SPK tre­ni­ruo­ja­si Ka­ri­nių jū­rų pa­jė­gų lai­ve „Ša­kiai“.

SPK va­das ma­jo­ras Ne­ri­jus Gas­pa­ra­vi­čius pra­ti­na sa­vo vy­rus prie bet ko­kių ne­ti­kė­tu­mų.