Mintaujos gimnazija vėl sujungė dvi kaimynes

Min­tau­jos gim­na­zi­ja vėl su­jun­gė dvi kai­my­nes

Lat­vi­jos ne­prik­lau­so­my­bės die­nos iš­va­ka­rė­se Ge­der­to Elia­so Jel­ga­vos is­to­ri­jos ir me­no mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta pa­ro­da „Nep­rik­lau­so­mų vals­ty­bių – Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos – kū­rė­jai Min­tau­jos gim­na­zi­jo­je“ bei pri­sta­ty­ta pa­ro­dos kny­ga. Gar­sią­ją gim­na­zi­ją yra bai­gu­sios žy­mios as­me­ny­bės: tar­pu­ka­rio pre­zi­den­tai, prem­je­rai, mi­nist­rai, ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai, moks­li­nin­kai, me­ni­nin­kai. Pa­ro­dos ati­da­ry­mu Lat­vi­jo­je ofi­cia­liai pra­si­dė­jo vals­ty­bės šimt­me­čio ren­gi­niai.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

At­gi­jo gim­na­zi­jos is­to­ri­ja

Ge­der­to Elia­so Jel­ga­vos is­to­ri­jos ir me­no mu­zie­jus yra įsi­kū­ręs bu­vu­sio­se gim­na­zi­jos pa­tal­po­se. Pa­ro­dos ati­da­ry­mo da­ly­vius ant laip­tų su­ti­ko ke­pu­res man­da­giai kil­no­jan­tys Min­tau­jos gim­na­zis­tai, par­ke­tą il­go­mis uni­for­mi­nėms su­knio­mis lie­čian­čios gim­na­zis­tės bei mo­ky­to­jai.

Vai­dy­bi­niu etiu­du jie pri­sta­tė tur­tin­gą gim­na­zi­jos is­to­ri­ją, kal­bė­da­mi ke­tu­rio­mis kal­bo­mis: vo­kie­čių (Min­tau­jos gim­na­zi­jo­je iki 1890 me­tų mo­ky­ta vo­kie­čių kal­ba), ru­sų, lat­vių ir lie­tu­vių.

„Va­lio ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­vos Vals­ty­bė!“ – Lie­tu­vos Stei­gia­mo­jo Sei­mo po­sė­džio me­tu pa­sa­ky­tais žo­džiais krei­pė­si An­ta­ną Sme­to­ną įkū­ni­jęs gim­na­zis­tas.

Etiu­de mi­nė­ti ir ki­ti lie­tu­viai: kal­bi­nin­kas Jo­nas Jab­lons­kis, ra­šy­to­ja Liud­vi­ka Di­džiu­lie­nė-Žmo­na, Mi­nist­rai Pir­mi­nin­kai My­ko­las Sle­že­vi­čius, Er­nes­tas Gal­va­naus­kas, Vy­tau­tas Pet­ru­lis, Vla­das Mi­ro­nas, Juo­zas Tū­be­lis, Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai Jo­nas Smil­ge­vi­čius, Ka­zys Bi­zaus­kas, gy­dy­to­jas of­tal­mo­lo­gas, pe­da­go­gas, pro­fe­so­rius Pet­ras Avi­žo­nis, dai­li­nin­kas Pet­ras Kal­po­kas, ku­ni­gas Ka­zi­mie­ras Ja­sė­nas.

Etiu­das baig­tas abie­jų ša­lių him­nais.

Šiau­lių „Auš­ros“ bei Ge­der­to Elia­so Jel­ga­vos is­to­ri­jos ir me­no mu­zie­jų pro­jek­tas – dve­jų me­tų dar­bas. Tre­čia­sis par­tne­ris – aso­cia­ci­ja „Bal­tų cent­ras“.

Pa­ro­do­je pri­sta­to­ma gim­na­zi­jos is­to­ri­ja, jos moks­lei­viai, jų veik­la, dar­bai ir pa­sie­ki­mai, abie­jų vals­ty­bių vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­liai. Ant sie­nos ka­bo bu­vu­sių gim­na­zis­tų – tar­pu­ka­rio pre­zi­den­tų An­ta­no Sme­to­nos, Ja­nio Čaks­tės, Al­ber­to Kvie­sio – po­rtre­tai.

Pa­ro­dos ir kny­gos kon­cep­ci­jos au­to­rė ir pro­jek­to va­do­vė – „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Vir­gi­ni­ja Šiukš­čie­nė, at­rink­ti eks­po­na­tus ir teks­tus kur­ti tal­ki­no dr. Gin­tas Pu­ti­kis (Jel­ga­va), Bi­ru­tė Lu­ko­šiū­tė, Gab­rie­lė Ja­siū­nie­nė.

Teks­tų į lat­vių kal­bą ver­tė­ja ir kon­sul­tan­tė – Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tė dr. Re­gi­na Kva­šy­tė, ji ver­tė­ja­vo ir ren­gi­ny­je. Ver­tė­ja į ang­lų kal­bą – Sol­vei­ga Su­šins­kie­nė, di­zai­ne­ris – Vil­man­tas Damb­raus­kas, tech­ni­nis re­dak­to­rius – „Šiau­lių kraš­to“ IT in­ži­nie­rius Ar­tū­ras Jau­gė­la.

Dė­me­sys švie­ti­mui

Už bend­rą pro­jek­tą dė­ko­jo Jel­ga­vos mu­zie­jaus di­rek­to­rė Gi­ta Gra­sė, mies­to me­ras And­ris Ra­vinš.

Pa­sak Lie­tu­vos am­ba­sa­do­riaus Lat­vi­jo­je Ar­tū­ro Žu­raus­ko, pa­ro­dos ati­da­ry­mas pra­dė­jo ren­gi­nių, pa­žy­min­čių Lat­vi­jos vals­ty­bės šimt­me­tį, se­ri­ją – Min­tau­jos gim­na­zi­ja įkū­ni­ja bend­rą abie­jų ša­lių is­to­ri­ją ir bend­rus sie­kius.

„Vals­ty­bin­gu­mo mi­nė­ji­mą pra­de­da­me nuo iš­ta­kų – švie­ti­mo įstai­gos. Tai ypač pra­smin­ga, kai kal­ba­me apie šian­die­ni­nę Lie­tu­vą. La­bai svar­bu at­si­gręž­ti į šiuos žmo­nes, į jų su­vo­ki­mą, pa­sau­lė­jau­tą, pa­sau­lė­žiū­rą, kū­ry­biš­ku­mą. Jie tu­rė­jo bū­ti ne tik drą­sūs, bet ir lais­vi. Bū­da­mi lais­vi, jie kū­rė lais­vą Lie­tu­vą ir lais­vą Lat­vi­ją“, – sa­ko „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za.

Di­rek­to­riaus tei­gi­mu, apie Lie­tu­vos as­me­ny­bes mu­zie­jus bū­tų ga­lė­jęs pa­teik­ti dau­giau me­džia­gos, bet lai­kė­si pro­por­cin­gu­mo prin­ci­po dėl lat­vių, ku­rie in­for­ma­ci­ją rin­ko ga­na sun­kiai, nes is­to­ri­nės nuo­tru­pos iš­bars­ty­tos po vi­są ša­lį. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio kar­o me­tu gim­na­zi­ja, iš­si­kel­da­ma į Ta­gan­ro­gą (Ru­si­ja), iš­si­ve­žė ir ar­chy­vą, ku­ris pra­žu­vo.

Šiau­liuo­se, Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je, eks­po­na­tais pa­pil­dy­ta pa­ro­da bus pri­sta­ty­ta 2017 me­tų Va­sa­rio 16-ąją. Vė­liau pa­ro­da ke­liaus po Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos mies­tus.

Pa­bė­go iš Lie­tu­vos

Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vo ir Jel­ga­vos lie­tu­vių kul­tū­ros drau­gi­jos „Vy­tis“ na­riai. Drau­gi­ja įkur­ta 1989 me­tų lapk­ri­čio 30 die­ną.

„Kai šven­čia­me Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės die­ną, su­ren­ka­me pil­ną sa­lę, – sa­ko drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Al­gi­man­tas Bur­ba. – Apie na­rių skai­čių ne­ver­ta kal­bė­ti, jų vis ma­žė­ja. Kol bu­vo at­gi­mi­mas, en­tu­ziaz­mo bu­vo daug, bet dau­gu­ma žmo­nių bu­vo gar­bin­go am­žiaus. Vie­ni iš­vy­ko į Lie­tu­vą, ki­ti jau išė­jo į ki­tus me­džiok­lės lau­kus. Jau­ni­mo kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas ne­do­mi­na.“

A. Bur­bos tei­gi­mu, miš­rių šei­mų ant­ro­je kar­to­je lie­tu­vių ne­bė­ra – su­lat­vė­ja. Žo­dį „in­teg­ra­ci­ja“ jis va­di­na keiks­ma­žo­džiu, o jos pa­sek­mes – asi­mi­lia­ci­ja.

Pir­mi­nin­kas pa­tei­kė sa­vo pa­vyz­dį. Jis išau­gi­no tris sū­nus ir duk­rą: „Pri­sa­kiau – jūs vi­si esa­te lie­tu­viai. Jie lan­kė va­di­na­mą­ją sek­ma­die­ni­nę mo­kyk­lą, bet, lai­kui bė­gant, ir vai­kai ta­po lat­viais, ir anū­kai yra lat­viai.“

A. Bur­bos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja – su­dė­tin­ga. Ją pa­sa­ko­da­mas vy­ras ne kar­tą nu­ty­la, su­si­grau­di­na.

Tė­vas, vy­riau­sia­sis lei­te­nan­tas Vik­to­ras Ur­bo­nas-Var­pas, žu­vo 1952 me­tais. Jis bu­vo pa­sku­ti­nis Vy­te­nio bū­rio va­das. Ma­ma ir­gi bu­vo pa­te­ku­si į ka­lė­ji­mą.

„Mes įgi­jo­me ban­di­tų šei­mos sta­tu­są. Dar ban­dė­me gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Skriau­dė mus. Iš­vi­jo iš Lie­tu­vos. Trem­ties iš­ven­gė­me, nes bu­vo ge­rų žmo­nių, ku­rie pa­ta­rė ne­šdin­tis – Lat­vi­jo­je jau vis­kas pa­si­bai­gę“, – pa­sa­ko­ja A. Bur­ba.

Ma­ma su sū­nu­mi blaš­kė­si po Lat­vi­ją. A. Bur­ba skai­čiuo­ja: mo­kė­si, ko ge­ro, sep­ty­nio­se mo­kyk­lo­se. Bet tik Lat­vi­jo­je jis yra Al­gi­man­tas Bur­ba. Lie­tu­vo­je pa­žįs­ta­mas kaip An­ta­nas Ur­bo­nas. Var­das ir pa­var­dė bu­vo pa­keis­ti dėl sau­gu­mo.

„Ma­no mo­kyk­li­niai va­do­vė­liai dar bu­vo An­ta­no var­du, ne­ži­no­jau, kad esu Al­gi­man­tas. Paaiš­kė­jo pa­gal gi­mi­mo liu­di­ji­mą, kai rei­kė­jo iš­siim­ti pa­są. Šei­mo­je ma­ne va­di­no An­ta­nu.“ An­ta­nas bu­vo A. Bur­bos tė­vo bro­lis par­ti­za­nas, žu­vęs 1947 me­tais.

Pak­laus­tas, ar ne­gal­vo­ja grįž­ti į Lie­tu­vą, at­sa­ko klau­si­mais: „Kur? Pas ką?“ A. Bur­bos ma­ma gy­ve­na Au­cė­je (Lat­vi­ja), tė­vas per­lai­do­tas Lei­pa­lin­gio bro­lių ka­puo­se.

Kal­bos ne­pa­mir­šo

Lat­vi­jo­je A. Bur­ba gy­ve­na be­veik še­šis de­šimt­me­čius: nuo še­še­rių-sep­ty­ne­rių me­tų.

Lat­vių kal­bą sa­ko iš­mo­kęs ge­riau už pa­čius lat­vius. Kai pir­mo­je kla­sė­je bend­ra­moks­liai pa­si­šai­pė dėl ne taip iš­tar­to žo­džio, pa­si­ry­žo iš­mok­ti kal­bė­ti be prie­kaiš­tų. Pa­vy­ko per tris mė­ne­sius.

„Man šian­dien gė­da klau­sy­tis, kaip kal­ba pre­zi­den­tai, mi­nist­rai, de­pu­ta­tai. Ačiū Die­vui, per 60 me­tų ne­pa­mir­šau gim­to­sios kal­bos“, – sa­ko lie­tu­vių drau­gi­jos pir­mi­nin­kas.

Ką da­bar va­di­na Tė­vy­ne? „Ma­no tė­vy­nė yra... – pa­dau­žo į krū­ti­nę. – Šir­dy­je. Lie­tu­va, ži­no­ma.“

Lat­vi­jos ne­prik­lau­so­my­bės die­nos iš­va­ka­rė­se jam bu­vo įteik­tas Lat­vi­jos sa­va­no­riš­ko­sios kraš­to ap­sau­gos 25-me­čio ženk­las. A. Bur­ba su bro­liais llde­fon­su ir Fe­lik­su Ja­sė­nais pu­čo nak­tį Jel­ga­vo­je įstei­gė pir­mo­jo ba­ta­lio­no šta­bą. Pri­si­me­na, kaip bu­čia­vo Lat­vi­jos na­cio­na­li­nę vė­lia­vą, da­vė prie­sai­ką.

Iki šta­bo įkū­ri­mo at­li­ko žval­gy­bos už­duo­tis, šis dar­bas bu­vo ak­cen­tuo­tas Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos Sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to: „Man iš kar­to su­tei­kė kontrž­val­gy­bos pa­rei­gas. Bu­vau žval­gy­bos sky­riaus vir­ši­nin­kas.“

Dvi ka­den­ci­jas A. Bur­ba bu­vo Jel­ga­vos dū­mos de­pu­ta­tas. Va­do­va­vo Lat­vi­jos na­cio­na­li­nės ne­prik­lau­so­my­bės ju­dė­ji­mui Jel­ga­vo­je. Dir­bo Aukš­čiau­siojo­je Ta­ry­bo­je, bu­vo Jel­ga­vos de­pu­ta­tų gru­pės sek­re­to­riaus pa­dė­jė­jas. Dir­bo ir penk­ta­ja­me Sei­me.

„Ga­li­te at­spė­ti, kas prieš 26 me­tus, lapk­ri­čio 18 die­ną, čia iš­kė­lė vė­lia­vą? – šyp­so­da­ma­sis apie virš mu­zie­jaus plaz­dan­čią vė­lia­vą klau­sia A. Bur­ba. – Tru­pu­tį už­sii­mi­nė­jau al­pi­niz­mu... Ket­vir­ta­da­lį šimt­me­čio kas mė­ne­sį lai­pio­jau pa­keis­ti vė­lia­vos.“

Drau­gi­jos pir­mi­nin­kas džiau­gia­si, kad mu­zie­jaus du­rys lie­tu­viams vi­suo­met at­vi­ros. Or­ga­ni­zuo­ja­mi lie­tu­viš­ki ren­gi­niai. Penk­tus me­tus iš ei­lės ren­gia­mos Mai­ro­nio poe­zi­jos die­nos. Šven­čia­ma ir Nep­rik­lau­so­my­bės die­na.

Ed­var­do TA­MOŠIŪ­NO nuo­tr.

Pa­ro­dos ati­da­ry­me bu­vo at­kur­ta Min­tau­jos gim­na­zi­jos dva­sia.

Pa­ro­da „Nep­rik­lau­so­mų vals­ty­bių – Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos – kū­rė­jai Min­tau­jos gim­na­zi­jo­je“ ati­da­ry­ta Jel­ga­vos Ge­der­to Elia­so Jel­ga­vos is­to­ri­jos ir me­no mu­zie­ju­je.

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas su­do­mi­no ir lat­vius, ir Lat­vi­jo­je gy­ve­nan­čius lie­tu­vius.

Su­ma­ny­mo au­to­rė Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Vir­gi­ni­ja Šiukš­čie­nė (kai­rė­je) ir „Bal­tų cent­ro“ va­do­vė Re­gi­na Kva­šy­tė.

Pa­ro­da „Nep­rik­lau­so­mų vals­ty­bių – Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos – kū­rė­jai Min­tau­jos gim­na­zi­jo­je“ at­spin­di ar­tė­jan­tį abie­jų vals­ty­bių 100-etį.

Jel­ga­vos lie­tu­vių kul­tū­ros drau­gi­jos „Vy­tis“ pir­mi­nin­kui Al­gi­man­tui Bur­bai ren­gi­ny­je bu­vo įteik­tas Lat­vi­jos sa­va­no­riš­ko­sios kraš­to ap­sau­gos 25-ečio ženk­las.