Mo­ra­vi­jos už­ra­šai

Mo­ra­vi­jos už­ra­šai

1. Brno – ra­di­nys, pa­ke­liui į auk­si­nį Eu­ro­pos tri­kam­pį

Vi­ta Mor­kū­nie­nė

Ke­lio­nė ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti il­ga ir to­li­ma, kad pa­ten­kin­tų smal­su­mą, su­teik­tų įspū­džių ir bend­ra­vi­mo džiaugs­mo. Svar­bu ne tik tai, kur va­žiuo­ji, bet ir ko ti­kie­si, ko ieš­kai. Šį kar­tą – Če­ki­ja. Tiks­liau – Pie­tų Mo­ra­vi­jos re­gio­nas, gar­sė­jan­tis gra­žia gam­ta, se­no­mis vyn­da­rys­tės tra­di­ci­jo­mis, gau­siu ir tur­tin­gu is­to­ri­jos bei kul­tū­ros pa­vel­du.

Is­to­ri­ja šiam re­gio­nui bu­vo dos­ni – daug šimt­me­čių tai bu­vo pa­ts Habs­bur­gų, Aust­ro-Veng­ri­jos im­pe­ri­jos vi­du­rys, čia vy­ko lem­tin­gi is­to­ri­jos veiks­mai, nu­lė­mę dau­ge­lio Eu­ro­pos tau­tų li­ki­mus.

Apie „ant­rų­jų mies­tų“ li­ki­mą

Pa­sau­ly­je ir Eu­ro­po­je yra ne­ma­žai ša­lių, ku­rios, už­sie­nie­čių aki­mis, daž­nai ta­pa­ti­na­mi su vie­no mies­to, daž­niau­siai sos­ti­nės, pa­va­di­ni­mu. Pa­vyz­džių to­li ieš­ko­ti ne­rei­kia. Es­ti­ja – tai Ta­li­nas, Lat­vi­ja – Ry­ga, Če­ki­ja – Pra­ha, Lie­tu­va, taip pat prie tų pa­čių kraš­tų. Ži­no­ti, kad Lie­tu­va – tai Vil­nius, dau­ge­liui at­ro­do vi­sai pa­kan­ka­ma.

Tie­są sa­kant, kar­tais bū­na gai­la tų mies­tų, ku­riems te­ko „ant­rų­jų“ li­ki­mas: sa­vo sos­ti­nių jie daž­nai yra vi­sai už­go­žia­mi, nu­ty­li­mi, tu­ris­tų daž­nai apei­na­mi ar­ba pa­si­ren­ka­mi kaip tran­zi­to, nak­vy­nės vie­ta. Taip vie­toj ga­li­mo ma­lo­naus at­ra­di­mo, dau­ge­liui ke­liau­to­jų jie tam­pa pra­ra­di­mu, nes lie­ka neap­lan­ky­ti, neap­žiū­rė­ti, ne­pa­žin­ti.

Brno, ma­no aki­mis, yra bū­tent toks. Mies­tas iš­si­dės­tęs cent­ri­nė­je Eu­ro­pos da­ly­je, nuo Pra­hos, Vie­nos, Bra­tis­la­vos, Bu­da­peš­to nu­to­lęs ne dau­giau kaip 200 ki­lo­met­rų. Tad ke­liau­to­jai, su­si­ruo­šę pa­ty­ri­nė­ti „auk­si­niu Eu­ro­pos tri­kam­piu“ va­di­na­mą re­gio­ną ar­ba no­rė­da­mi pa­siek­ti Vo­kie­ti­ją ar Ita­li­ją, be­veik neiš­ven­gia­mai va­žiuo­ja pro Brno, ta­čiau čia tik per­nak­vo­ja ir trau­kia to­liau.

Nie­ko ne­pa­da­ry­si, mies­tai, kaip ir žmo­nės, tu­ri ne tik sa­vo vei­dą ir sa­vo bū­dą, bet ir li­ki­mą. Lai­mei, ke­lio­nė su­si­klos­tė taip, kad Brno pra­lei­dau vi­są pui­kią ge­gu­žės mė­ne­sio die­ną. Ji ne­prail­go.

Brno – ne­ti­kė­tas ra­di­nys

Če­ki­jos piet­ry­čiuo­se, Svi­ta­vos ir Svrat­kos upių san­ta­ko­je įsi­kū­ręs Brno – ant­ra­sis pa­gal dy­dį ša­lies mies­tas su maž­daug 400 tūkst. gy­ven­to­jų. XIX a. pra­dė­jęs kil­ti kaip pra­mo­nės cent­ras, Brno iki šiol va­di­na­mas „če­kiš­ku Man­čes­te­riu“

1839 m. Brno ta­po pir­muo­ju Če­ki­jos mies­tu, ku­rį pa­sie­kė ge­le­žin­ke­lis. Dar po 30 me­tų, 1869 m. čia pa­leis­tas pir­ma­sis Če­ki­jo­je ark­li­nis tram­va­jus.

Brno tu­ri oro uos­tą, ge­le­žin­ke­liai ir au­to­ma­gist­ra­lės jun­gia jį su ki­tais Eu­ro­pos ša­lių mies­tais. Brno iš­plė­to­ta ma­ši­nų, plie­no konst­ruk­ci­jų, trak­to­rių, šau­na­mų­jų gink­lų, elekt­ro­ni­kos, teks­ti­lės, tri­ko­ta­žo, me­džio ap­dir­bi­mo, odos, mais­to, bal­dų, sta­ty­bi­nių me­džia­gų, po­pie­riaus ga­my­ba.

Ta­čiau mies­to sve­čiui tai nė mo­tais, į akis ne­krin­ta nei ga­myk­lų ka­mi­nai, akių ne­grau­žia jų dū­mai. Prie­šin­gai, su­si­da­ro įspū­dis, jog tai – ža­lu­mo­je sken­din­tis, par­kais, skve­rais, fon­ta­nais iš­si­pus­tęs is­to­ri­jos, kul­tū­ros ir moks­lo cent­ras.

Tai ir­gi yra tie­sa. Juk bū­tent čia žy­mu­sis moks­li­nin­kas G. J. Men­de­lis at­ra­do šiuo­lai­ki­nės ge­ne­ti­kos dės­nius. Čia gy­ve­no ir kū­rė ke­tu­ri Eu­ro­po­je ži­no­mi kom­po­zi­to­riai (vi­si jie pa­gerb­ti dai­liais sko­nin­gais pa­mink­lais). Brno Ma­hen teat­ras – pir­ma­sis Eu­ro­po­je teat­ras, ap­švies­tas Edi­so­no lem­pu­tė­mis. Ma­no­ma, kad se­na­sis, 1870 m. ne­lai­min­gai su­de­gęs Re­du­ta teat­ras – pir­ma­sis teat­ras vi­du­rio Eu­ro­po­je, įkur­tas apie 1600 me­tus. Ja­me vai­di­ni­mus ren­gė vo­kie­čių ir ita­lų tru­pės. Bū­tent šia­me teat­re 1767 m. kon­cer­ta­vo vie­nuo­li­ka­me­tis Volf­gan­gas Ama­dė­jus Mo­car­tas.

Šian­dien Brno yra ke­tu­ri uni­ver­si­te­tai, vei­kia mu­zie­jai, me­no ga­le­ri­jos, di­džiu­liai pa­ro­dų pa­vil­jo­nai.

Mies­tas, skir­tas žmo­nėms

Tu­ris­to au­siai grei­tai už­kliū­va gi­do kar­to­ja­mi žo­džiai: se­niau­sias, di­džiau­sias, gar­siau­sias, tur­tin­giau­sias, lyg iš kiau­ro mai­šo pi­la­mos le­gen­dos apie kas ant­rą na­mą, ob­jek­tą ar skulp­tū­rą.

Ga­li­ma pa­klaus­ti: „Na ir kas, kad se­niau­sias? Na ir kas, kad di­džiau­sias? Na ir kas, kad Mo­car­tas?“ Ar šian­dien tai yra la­bai svar­bu?

Man at­sa­ky­mas aiš­kus. Svar­bu, nes tai ke­lia pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo mies­tu, ša­li­mi ir is­to­ri­ja. Ža­di­na pa­gar­bą, pa­trio­tiš­ku­mą. To­kį mies­tą leng­viau my­lė­ti. Svar­bu, nes gai­vi­na at­min­ti, svar­bu, jei­gu tai ži­no kas ant­ras už­kal­bin­tas mies­tie­tis.

Lan­kiau­si ge­gu­žės pa­bai­go­je, par­kų alė­jo­se lieps­no­jo rau­don­žie­džiai kaš­to­nai, kve­pė­jo gė­ly­nų žie­dai, švie­žiai nu­pjau­ta ve­jų žo­lė, ant suo­liu­kų pri­sė­dę ir trum­pu ato­kvė­piu be­si­džiau­gian­tys žmo­nės. Pri­si­me­ni ir pa­ti­ki gi­do žo­džiais, kad yra mies­tų, ku­rie la­biau­siai rū­pi pa­sau­liui, yra mies­tų, ku­rie gy­ve­na pa­tys dėl sa­vęs, ir yra mies­tų, skir­tų gy­ven­ti žmo­nėms.

Is­to­ri­jos fak­tai ir jų iliust­ra­ci­jos

Ke­lio­nės yra ge­riau­sias is­to­ri­jos mo­ky­to­jas – šia se­ną tie­są pa­vir­ti­no ir vieš­na­gė Brno.

Mies­tas pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas 1091 m., ofi­cia­liai mies­to tei­ses ga­vo 1240 me­tais. Nuo XIX a. pa­bai­gos bu­vo gar­sios Prše­mis­lų gi­mi­nės ku­ni­gaikš­čių val­dų cent­ras, nuo XII a. pa­bai­gos mies­tą ko­lo­ni­za­vo vo­kie­čiai, 1526–1918 m. pri­klau­sė Habs­bur­gų im­pe­ri­jai. 1849–1918m. Bu­vo Mo­ra­vi­jos ka­ra­liš­ko­sios že­mės sos­ti­nė, vė­liau, iki pat 1993-ųjų bu­vo Če­kos­lo­va­ki­jos sri­ties cent­ras. Če­ki­jai ir Slo­va­ki­jai ta­pus at­ski­roms ne­prik­lau­so­moms vals­ty­bėms, ta­po Pie­tų Mo­ra­vi­jos kraš­to sos­ti­ne.

To­kie is­to­ri­jos fak­tai, o jų iliust­ra­ci­jos – prieš akis, Brno aikš­tė­se ir gat­vė­se.

Brno se­na­mies­tis – ne­ma­žas , bet apei­na­mas pės­čio­mis ir kon­cent­ruo­tas.

Se­no­ji Ro­tu­šė sau­go le­gen­das

Se­niau­sias pa­sau­lie­ti­nis pa­sta­tas Brno mies­te yra Se­no­ji ro­tu­šė. „Se­no­ji“ yra pri­va­lo­mas epi­te­tas, nes ro­tu­šių mies­te yra dvi. Is­to­ri­nis bur­gun­dų ar­chi­tek­tū­ros sti­liaus ele­men­tų tur­tin­gas ro­tu­šės komp­lek­sas ži­no­mas nuo 1240 me­tų. Nuo to lai­ko jis vi­sa­da bu­vo mies­to ad­mi­nist­ra­ci­jos būs­ti­nė. Tik 1935 m. mies­to ta­ry­ba per­si­kė­lė į nau­jas pa­tal­pas. XIV a. čia dir­bęs iž­di­nin­kas ir no­ta­ras Jo­nas su­kū­rė įsta­ty­mi­nę ba­zę, ku­ria vė­liau nau­do­jo­si ir vi­si ki­ti mies­to tei­ses įgi­ję Mo­ra­vi­jos mies­tai.

Ro­tu­šę puo­šia įspū­din­gi vė­ly­vo­sios go­ti­kos var­tai su iš­raiš­kin­go­mis smai­lė­mis, ku­rių vie­na nu­lin­ku­si lyg ap­tir­pu­si vaš­ko žva­kė. Pa­sa­ko­ja­ma, kad su­tar­to už­mo­kes­čio už dar­bą ne­ga­vęs ar­chi­tek­tas tai pa­da­rė ty­čia, ta­čiau la­bai ti­kė­ti­na, kad tai sa­vo­tiš­kas jo meist­riš­ku­mo, gal­būt ir hu­mo­ro jaus­mo pa­liu­di­ji­mas.

Ro­tu­šės tar­pu­var­tė­je po lu­bo­mis ka­bo Brno sim­bo­liu ta­pęs di­džiu­lis dra­ko­nas, pa­gal le­gen­dą Brno mies­tą ir mies­tie­čius kan­ki­nęs dau­ge­lį me­tų ir ga­liau­siai nu­dob­tas mė­si­nin­ko drau­go, su­vi­lio­ju­siu dra­ko­ną ne­ge­sin­tų kal­kių jau­ku.

Var­pai skam­ba va­lan­dą prieš vi­dur­die­nį

Jei vaikš­čio­si po Brno se­na­mies­tį vė­ly­vą ryt­me­tį, 11-tą va­lan­dą iš­gir­si skam­bi­nant gra­žio­sios Brno ka­ted­ros var­pus. Taip kas­dien, jau dau­gy­bę me­tų nuo 1645-ųjų. Ne vi­dur­die­nį, o bū­tent 11-tą. Is­to­ri­ja int­ri­guo­jan­ti. 1645 m. Brno bu­vo vie­nin­te­lis Mo­ra­vi­jos mies­tas, ko­vo­jęs su šve­dais per Tris­de­šim­ties me­tų ka­rą. Po tri­jų mė­ne­sių ap­gul­ties šve­dų ge­ne­ro­las Tors­ten­so­nas pa­sa­kė, kad jei­gu ne­paims mies­to iki var­pai pa­skelbs vi­dur­die­nį, jis at­si­trauks. Kaž­ko­kiu bū­du mies­to gy­nė­jai apie tai su­ži­no­jo, ir var­pai su­skam­bo 11.00 val. Šve­dai at­si­trau­kė.

Pa­ti ka­ted­ra XIII-XIV a. pa­sta­ty­ta bu­vu­sios Brno pi­lies ir ro­ma­ni­nės šven­to­vės vie­to­je kaip šv. Pet­ro baž­ny­čia. Bė­gant am­žiams, ji bu­vo daug kar­tų aukš­tin­ta, pla­tin­ta, kol ga­liau­siai 1777 m., Brno ta­pus vys­ku­pi­ja, bu­vo de­di­kuo­ta ir šv. Pau­liui ir ta­po ka­ted­ra. Pa­čio­je XIX a. pra­džio­je ka­ted­ra bu­vo iš­da­bin­ta smai­lė­mis, ku­rios lai­ko­mos vi­sos Če­ki­jos neo­go­ti­kos še­dev­ru ir yra ma­to­mos pra­ktiš­kai iš bet ku­rios mies­to vie­tos.

Špil­ber­kas – nuo ka­ra­lių iki ka­li­nių

Špil­ber­kas, ant ki­tos kal­vos įsi­kū­ręs mies­tą gar­si­nan­tis pa­mink­las, pa­si­žy­mi is­to­ri­ja, ku­rios vei­kė­jai yra ir ka­ra­liai, ir ka­li­niai.

Špil­ber­ko pi­lį dar XII a. pra­dė­jo sta­ty­ti Če­ki­jos ka­ra­lius Prše­mis­las Oto­ka­ras II. Iš pra­džių tai bu­vo go­ti­ki­nis sta­ti­nys, ta­čiau XVII a. pi­lis bu­vo re­konst­ruo­ta į di­džiu­lį ba­ro­ki­nį for­tą su vi­sa­me re­gio­ne pa­gar­sė­ju­siu ka­lė­ji­mu.

Tai bu­vo pa­ti blo­giau­sia vie­ta, į ku­rią ga­lė­jo pa­tek­ti pra­si­kal­tę Aust­ri­jos – Veng­ri­jos im­pe­ri­jos val­di­niai ar ki­tų kraš­tų ka­ro be­lais­viai. Špil­ber­ko po­že­miuo­se bu­vo įreng­tos krau­pios kan­ki­ni­mo ma­ši­nos, ka­li­ni­mo sa­ly­gos bu­vo ne­pa­ken­čia­mos. 1783 m. im­pe­ra­to­rius Jo­ze­fas II ofi­cia­liai pa­skel­bė, kad Špil­ber­kas skir­tas bai­siau­siems ir pa­vo­jin­giau­siems nu­si­kal­tė­liams – jam pri­gi­jo Tau­tų ka­lė­ji­mo ti­tu­las. Iki gy­vos įka­lin­tiems ka­li­niams po­že­miuo­se bu­vo įreng­tos me­di­nes dė­žes ar­ba kars­tus pri­me­nan­čios ka­me­ros, ku­rio­se žmo­nės bu­vo lai­ko­mi iki mir­ties.

Ka­lė­ji­mas Špil­ber­ke bu­vo pa­nai­kin­tas tik XIX a. vi­du­ry­je, ta­čiau Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais čia bu­vo įka­lin­ta šim­tai ci­vi­lių, o Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ka­lė­jo dau­gy­bė če­kų pa­trio­tų.

Šian­dien – tai lan­ko­miau­sias mies­to mu­zie­jus, o nuo Špil­ber­ko kal­vos at­si­ve­ria at­vi­ru­kų ver­ta mies­to pa­no­ra­ma.

Be­veik am­ži­nas Ko­pūs­tų tur­gus

Daug gied­res­nis mies­to is­to­ri­jos pus­la­pis – aikš­tė, ži­no­ma Zel­ny trh – Ža­lio­jo ar­ba Ko­pūs­tų tur­gaus pa­va­di­ni­mu.

Ūki­nin­kų tur­gus, ku­ria­me dau­giau­sia pre­kiau­ja­ma dar­žo­vė­mis, gė­lė­mis ir ki­tais au­ga­lais, to­je pa­čio­je vie­to­je – pa­čio­je se­na­mies­čio šir­dy­je – gy­vuo­ja nuo neat­me­na­mų lai­kų, tiks­liau – jau 800 me­tų. Ko­pūs­tų tur­gaus pa­va­di­ni­mas ži­no­mas jau nuo XV am­žiaus. Aikš­tė ir tur­gus po­pu­lia­rūs ne tik tarp mies­tie­čių, ku­rie čia no­riai ap­si­per­ka ir pa­bend­rau­ja, bet ir tarp tu­ris­tų. Tai tik­rai sma­gi ir uni­ka­li Brno vie­ta.

Ne­ga­li ne­si­ste­bė­ti, kaip neįp­ras­tai ir jau­kiai at­ro­do pre­kiau­to­jai, su sa­vo pre­kys­ta­liais įsi­kū­rę ap­link pra­ban­gų, skulp­tū­ro­mis iš­puoš­tą Par­na­so fon­ta­ną. Kaip jie vie­ni ki­tiems ne­kliu­do ir drau­giš­kai su­gy­ve­na. Be Par­na­so aikš­tė­je yra dar ke­li ne­di­de­li fon­ta­nė­liai, ku­riuo­se „ap­gy­ven­din­ti“ žal­čiai, drie­žai ir gy­va­tės. Be to, po vi­sa aikš­te glū­di po­že­mių la­bi­rin­tas, ku­ria­me se­no­vė­je bu­vo lai­ko­mos greit gen­dan­čios že­mės gė­ry­bės, o da­bar jos at­ver­tos lan­ky­to­jams, po po­že­mius ren­gia­mos eks­kur­si­jos.

Lais­vės aikš­tė­je sklei­džia­si Brno dva­sia

Dar vie­na aikš­tė, šian­dien ži­no­ma kaip Lais­vės aikš­tė, bu­vo va­di­na­ma Že­mu­ti­niu tur­gu­mi, yra di­džiau­sia ir se­niau­sia Brno mies­te. Nuo XIII am­žiaus ji iš­lai­kė ne­tai­syk­lin­go tri­kam­pio for­mą, bet tai ne­truk­do jos pa­trauk­lu­mui. Įdo­mu ,kad nuo se­no Brno bu­vo sta­to­mas kaip ne­tai­syk­lin­go pla­no mies­tas, ku­ria­me bu­vo kei­čia­mos upių va­gos, tie­sia­mi žie­di­niai bul­va­rai, įgy­ven­di­na­mos ki­tos žmo­gaus pro­to ir fan­ta­zi­jos už­ma­čios.

Ap­link Lais­vės aikš­tę nuo se­no gy­ve­no tur­tin­gi žmo­nės, di­di­kai, tai liu­di­ja pra­ban­gūs, įmant­rios ar­chi­tek­tū­ros ir puo­šy­bos na­mai, ža­vin­tys iki šiol. Šio­je aikš­tė­je iš­ki­lęs įspū­din­gas pa­mink­las ma­ro au­koms su ke­tu­rių šven­tų­jų skulp­tū­ro­mis, čia gau­su ir mo­der­nių me­ni­nių ob­jek­tų. Vie­nas iš jų – ori­gi­na­lus, še­šių met­rų aukš­čio kul­kos for­mos laik­ro­dis, pa­ga­min­tas iš juo­do­jo Af­ri­kos gra­ni­to. Ta­čiau la­biau­siai jis int­ri­guo­ja me­cha­niz­mu, ku­ris su­pran­ta­mas gal­būt tik pa­tiems jo pro­jek­tuo­to­jams. Tai dar vie­na šyp­se­na Mies­to vei­de.

Žmo­ge­liu­kas nuo­gu už­pa­ka­liu

Tu­ris­tai, vaikš­ti­nė­da­mi po mies­tą, bū­ti­nai ap­lan­ko šv. Jo­kū­bo baž­ny­čią – svar­biau­sią vė­ly­vo­sios go­ti­kos sta­ti­nį Brno. Pas­ta­ty­ta XIII am­žiu­je, iš pra­džių ji tar­na­vo kaip vo­kie­čių ir fland­rų mal­dos na­mai. De­ja, pir­mi­nė jos iš­vaiz­da iš­si­lai­kė ne taip ir il­gai – XIV a. pa­bai­go­je ji per­sta­ty­ta aukš­tuo­ju go­ti­kos sti­liu­mi. Ar­chi­tek­tas An­to­nio Gab­ri 1592 me­tais už­bai­gė baž­ny­čios bokš­tą, iš­ki­lu­sį net į 94 met­rų aukš­tį.

Tur­būt jam ir pri­skir­ti­nas ar­chi­tek­tū­ri­nis po­kštas. Ge­rai įsi­žiū­rė­jus, vie­na­me bokš­to lan­gų ga­li­ma pa­ma­ty­ti žmo­ge­liu­ką nuo­gu už­pa­ka­liu, at­suk­tu į šv. Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­rą. Ma­tyt, taip iš­reiš­kė džiaugs­mą, lai­mė­jęs kon­ku­ren­cin­gą ko­vą dėl šven­to­vės bokš­to aukš­čio – Ka­ted­ros bokš­tas sie­kė 84 met­rus, tai­gi li­ko vi­su 10 met­rų že­mes­nis už Jo­kū­bo.  Gal ir ne­la­bai su­bti­lu, bet iš is­to­ri­jos neišb­rauk­si.

Šv. Jo­kū­bo baž­ny­čia gar­si ir dėl sa­vo Kau­lų kop­ly­čios. Baž­ny­čios po­že­miuo­se ir sie­no­se il­si­si per 50 000 žmo­nių pa­lai­kų.

Dar vie­na pa­na­šus lai­do­ji­mo komp­lek­sas yra Ka­pu­ci­nų vie­nuo­ly­no ir baž­ny­čios po­že­miuo­se esan­ti Ka­pu­ci­nų krip­ta,  ku­rio­je bro­liai ka­pu­ci­nai bu­vo lai­do­ja­mi net 300 me­tų. Dėl ypa­tin­gos geo­lo­gi­nės že­mės su­dė­ties ir ven­ti­lia­ci­jos, ne­ma­žai vie­nuo­lių pa­lai­kų mu­mi­fi­ka­vo­si ir iš­si­lai­kė iki šiol.

Brno kvie­čia su­grįž­ti

Neiš­ven­gia­mai per to­kį trum­pą lai­ką daug kas li­ko ne­pa­tir­ta ir neap­žiū­rė­ta.

Daug įdo­mių da­ly­kų ne­pa­mi­nė­ta ir šia­me pa­sa­ko­ji­me. Gal­būt tai reiš­kia, kad Brno kvie­čia su­grįž­ti dar kar­tą.

Mies­tas ne­sto­ko­ja hu­mo­ru dvel­kian­čių me­ni­nių ak­cen­tų.

Špil­ber­ko pi­lies frag­men­tas. Čia bu­vo Tau­tų ka­lė­ji­mas, da­bar – mies­to is­to­ri­jos mu­zie­jus.

Pa­mink­las gar­sia­jam mar­ša­lui Louis Ra­duit de Sou­ches, gud­ru­mu iš­gel­bė­ju­siam mies­tą nuo šve­dų ant­puo­lio.

Žvilgs­nis į mies­tą nuo Špil­ber­ko kal­vos.

Daug pa­sta­tų al­suo­ja bu­vu­sia im­pe­ri­jos di­dy­be.

Šv. Jo­kū­bo baž­ny­čia – aukš­to­sios go­ti­kos še­dev­ras.

Re­du­ta teat­ras.

Jau­kus se­na­mies­čio kam­pe­lis.

Di­dy­be ir pra­ban­ga pri­bloš­kian­ti Šv. Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ra.

Pa­mink­las Šv. Ki­ri­lui ir Me­to­di­jui – bro­liams vie­nuo­liams, sla­vų raš­to ir baž­ny­ti­nės kal­bos kū­rė­jams, Bib­li­jos ver­tė­jams, mi­sio­nie­ria­vu­siems Mo­ra­vi­jo­je.