
Naujausios
Mokytojas Danijoje tapo statybininku
Kelmiškis mokytojas ir visoje šalyje žinomas tautodailininkas, medinių skulptūrų bei koplytstulpių meistras Anatolijus Akstinas 36 savo gyvenimo metus atidavė pedagoginiam darbui.
Šiais mokslo metais mokytojas jau nebevažinėja dėstyti geografijos, dailės ir technologijų į Elvyravos pagrindinę mokyklą.
Danijoje, pačioje Kopenhagos širdyje, įrenginėja kotedžus. Uždirba keturis kartus daugiau, negu mokytojaudamas.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Užsieniui parduodavo atostogas
Anatolijus Akstinas skeptiškai žiūri į emigraciją visam laikui. Tačiau padirbėti svetur ir kas keli mėnesiai grįžinėti namo – visai priimtinas variantas. Kol dirbo mokytoju, trijų vaikų tėvas dažną vasarą atostogas parduodavo užsienio darbdaviams.
Praėjusią vasarą jis įsidarbino vienoje Lietuvos bendrovėje, kuri atlieka statybos ir apdailos darbus Danijoje. Ketino padirbėti tik per vasarą. Tačiau vėliau persigalvojo. Atsisakė mokytojo darbo – liko bendrovėje.
„Mokykloje, dėstydamas tris dalykus, uždirbdavau tik 500 eurų. Iš Kelmės į Elvyravą kasdien važinėdavau. Nemažai išleisdavau kurui. Be to, kaimo mokykloje mokytojai patys neretai turėdavo finansuoti ir kabinetų remontą, ir dalį mokymo priemonių, netgi kai kurių vaikų atsivežimą į mokyklą. Kai suskaičiuodavau visas išlaidas, pamatydavau, jog ne kažkas iš tų penkių šimtų ir liko“, – atvirai pasakoja ponas Anatolijus.
Vyras prasitaria, jog nepatogu būdavę ir prieš žmoną, kuri Kelmės „Kražantės“ progimnazijoje dirba pradinių klasių mokytoja, turi metodininkės kvalifikaciją ir uždirbdavo daugiau.
Galiausiai tai ir principo reikalas. Kiek galima dirbti už grašius?
Erdvų namą turinti, du vaikus į savarankišką gyvenimą jau išleidusi, tik vieną moksleivę dukrą dar išlaikanti šeima nejautė nepriteklių. Ir pinigai nebuvo pagrindinė priežastis keisti profesiją ir statusą.
Ponas Anatolijus sako tiesiog norėjęs pailsėti nuo protinės veiklos. Reikalavimai mokyklose nuolat kyla. Vaikai darosi vis problemiškesni. Pasvarstęs, ar beverta gadinti sveikatą ir stengtis dėl tokio menko atlyginimo. Be to, didesnis atlyginimas garantuos ir didesnę pensiją.
Savo profesijai mokytojas atidavė daug jėgų. Šiaulių universitete įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę. Kai pradėjo darbuotis Kelmės profesinėje mokykloje, teko persikvalifikuoti. Neakivaizdžiai dar baigė studijas Vilniaus universitete. Įgijo rusų kalbos mokytojo specialybę.
Po dešimtmečio darbo profesinio rengimo centre sumažėjo. Teko darbintis kaimo mokykloje. Dalykai, kuriuos dėstė, jam pačiam patiko. Tačiau po 36 metų mokykloje pasijuto, kaip pats sako, „kažkoks užsistovėjęs“. Norėjosi pakeisti gyvenimą, pamatyti pasaulio.
Emigracijos pliusai ir minusai
Erdvioje, skoningai sutvarkytoje savo namų svetainėje sėdėdamas ponas Anatolijus darbo užsienyje nepiešia vien šviesiomis spalvomis. Uždirba keturis kartus daugiau negu mokytojaudamas. Tačiau negali kas vakarą pareiti namo, miegoti savo lovoje.
Gyvena šalia objekto pastatytuose vagonėliuose. Dirba apie 20 statybininkų iš Lietuvos. Kiekvienas turi po mažą kambarėlį miegoti. Virtuvėlė, šaldytuvas, dušas ir tualetas – bendri. Jausmas nekoks.
Vyrai įrenginėja kotedžus Kopenhagos centre. Dirba šešias dienas per savaitę po 9–10 valandų. Jeigu prireikia, darbuojasi ir po dvylika valandų. Sekmadieniais ilsisi. Dažniausiai surengia sau kokią ekskursiją po Daniją.
Už valandą lietuviai gauna po 10 eurų. Danams už tuos pačius darbus moka pusketvirto ar keturis kartus daugiau. Be to, lietuviams reikia susimokėti už gyvenimą vagonėliuose, brangiau mokėti už danišką maistą.
Be vyriškos rankos nelengva ir Kelmėje likusioms Anatolijaus žmonai Jovitai bei dukrai Monikai.
Tačiau vis tiek, sudėjus visus pliusus ir minusus, laikina Anatolijaus emigracija pasiteisina. Dirbs apdailininku ir staliumi, kol leis sveikata.
Trispalvė apkeliavo lietuvių bendruomenes
Kas kita, kai žmonės iš Lietuvos išvyksta visam laikui. Vyriausia Akstinų dukra Erika su vyru jau devyneri metai gyvena Airijoje, Dublino priemiestyje. Dirba vadybininke, koordinuoja lietuvių bendruomenės veiklą ir nė negalvoja grįžti į Lietuvą, nors jos vyras būtų nieko prieš. Matyt, negali pamiršti išsilavinusį žmogų skaudinančios patirties Lietuvoje – baigė universitetą, bet teko pardavinėti telefonus ryšių bendrovės salone.
Lietuvos Erika ilgisi. Sunku pamiršti savo šaknis.
Gal todėl taip stipriai kimbasi į lietuvių bendruomenės veiklą? Organizuoja tautiečių koncertus, susitikimus su aktoriais, ministerijų atstovais Dublino lietuviams. Prieš Seimo rinkimus surengė kai kurių kandidatų disputus su lietuvių bendruomene. Pernai ji išleido į pasaulį istorinę Lietuvos vėliavą. Vėliava keliavo per visas pasaulio šalių lietuvių bendruomenes.
Akstinų sūnus Vytautas įsigijo aviacijos inžinieriaus specialybę. Dirba Islandijos firmoje, kuri skraidina turistus po visą Karibų jūros regioną, Ispaniją, Vokietiją. Kol kas vaikinas darbuojasi Lietuvoje. Tačiau tėvas baiminasi, jog ir sūnui gali tekti išvažiuoti į svetimą šalį, jeigu gautų aukštesnes pareigas firmoje.
Labai gerai besimokanti jauniausia dukra Monika, dalyvavusi televizijos laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, taip pat dairosi universiteto užsienyje.
Ponas Anatolijus, grįžęs į Kelmę, dažnai sutinka savo mokinių. Kai kurie užaugę vaikų globos namuose, mokyklą baigę pagal adaptuotą programą. Iš tolo sveikinasi. „Mokytojau, aš jau pats išsilaikau!“ Giriasi, jog dirba užsienyje. Rūšiuoja šiukšles. Užsienio privalumas ir yra tas, jog kiekvienam ten yra darbo pagal jo sugebėjimus. Daugelis išvažiuoja pas svetimoje šalyje į gyvenimą jau įsikibusius vyresnius brolius ir seseris. Lietuvoje jie būtų išlaikytiniai, skurstų iš pašalpų.
Atsidės kūrybai
Anksčiau A. Akstinas per atostogas darbuodavosi užsienyje. Dabar atvirkščiai – atostogas leidžia Lietuvoje. Atostogų ne mažiau negu mokytojams. Kelis mėnesius padirbėjęs grįžta į Lietuvą ir gali čia pabūti po kelias savaites.
Šitą laiką tautodailininkas Anatolijus ketina skirti kūrybai.
„Turiu ąžuolo. Galėsiu sukurti koplytstulpių ar medžio skulptūrų“, – svajoja.
Per šias žiemos atostogas užsiėmė praktiškesniais dalykais. Padarė virtuvės baldų dviem užsakovams.
Rodo laisvu laiku ant liepos plokščių išdrožtą triptiką „Paskutinė vakarienė“. Ant sienos kabo paties Anatolijaus tapytas paveikslas.
Praėjusią vasarą medžio skulptūromis tautodailininkas išpuošė keletą sodybų.
Po sunkių statybininko darbų svetimoje šalyje tautodailininkas viliasi atsigauti kurdamas.
Autorės nuotr.
Akstinų namų kiemą puošia Anatolijaus padaryta pavėsinė.
Anatolijus Akstinas sako, jog emigracija išbandymas ne tik emigrantams, bet ir toms šalims, kurios juos priima. Gerai, jeigu emigrantai padeda kurti šalies ūkį. O jeigu kenkia, kaip daugybė į Daniją atplūdusių pabėgėlių, kurie apgyvendinti penkiuose šešiolikos aukštų daugiabučiuose. Į šitą teritoriją daugelis bijo eiti.
Anatolijus Akstinas savo namų kiemą papuošė rūpintojėliu.
Nepaisant emigracijos praradimų Akstinų šeimoje gajus pasididžiavimo Lietuva jausmas. Tai atsispindi ir Anatolijaus kūryboje.
Naujausias pono Anatolijaus kūrinys triptikas „Paskutinė vakarienė“ pagal Biblijos motyvus.