
Naujausios
Moldavo širdyje – Lietuva ir dėlionės
Šiaulių rajono Gilvyčių kaimo gyventojas Ivanas Kučiriavas „puzlių“ dėliojimo manija užsikrėtė prieš trejus metus. Šiandien Ivano ir jo žmonos Svetlanos namai – tarsi galerija paveikslų, į kuriuos sudėtos mažos detalės akį traukia spalvomis, gyvūnais, gamtovaizdžiais. Viename iš paveikslų – kalnai. Gal tai nostalgijos jų gimtinei atspindys? Prieš tris dešimtis metų iš Moldavijos atvykusi pora šiandien Lietuvą vadina savu kraštu.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Azartas augo ir tebeauga
Prieš kelerius metus namuose atsirado dėlionė – detales vieną po kitos rinko ir derino Kučiriavų dukra, bet paveiklso nebaigė. Kai prie pasklidusių spalvingo vaizdinio detalių sėdo I. Kučiriavas, padrikos detalės pražydo naktiniu miestu.
Šiandien Ivanas šypsosi: dukters užmesta dėlionė buvo pradžia, kuri užkabino taip, kad nebeišeina sustoti. Artimiesiems jau aišku, kokia dovana Ivanas apsidžiaugtų gimtadienio proga.
Jo dėlionės – iš tūkstančių detalių. Tritūkstantinę, dangaus balionais išmargintą dėlionę, Ivanas dėliojo 45 vakarus, kitai tokiai pačiai užteko mėnesio.
Dėlioja, sako, daugiausiai rudens ar žiemos vakarais, kai ūkyje nebelieka lauko darbų. O vieną kitą reikalingą detalę tūkstančių krūvoje užsispiria surasti ir sugrįžęs papietauti. Juokiasi, greitai pavalgo, paskubomis atsigeria kavos, tada tiesiai prie dėlionės stalo – po kokio pusvalandžio ar daugiau trys detalės jau būna suradusios savo vietą dideliame dėlionės vaizdinyje.
Pasak užkietėjusio dėliotojo, dėlionės būna sudėtingesnės ir paprastos, ir tai nulemia nebūtinai paveikslo dydis – esmė yra spalvų žaismas, įvairovė.
Pradėdamas darbą, detalių kratinį I. Kučiriavas būtinai išsirūšiuoja pagal spalvas. Pavyzdžiui, trys tūkstančiai būsimo paveikslo detalių pirmiausia suskirstomos į tiek krūvų, kiek vaizdinyje yra spalvų. Spalvos dėliotojui – raktas, kurioje vietoje kuri detalė galėtų tikti.
Įsitraukęs į dėliojimą, pamiršta viską, net žmonos pakviestas valgyti neretai į valgomąjį ateina po gero pusvalandžio ar valandos, suradęs reikalingą detalę.
Jei pavargsta dėlioti viena spalva, imasi kito dėlionės kampo, kuriame spalvos kitokios. Tai yra geriausias būdas pailsinti pavargusias akis.
Procesas visada tas pats: ant putplasčio vieną po kitos dėlioja mažulytes detales. Baigęs darbą, užkloja kitu putplasčio lapu ir atsargiai apverčia. Dėlionės nugarėlė patepama klijais ir užspaudžiama iš anksto pasiruoštu popieriaus lapu. Tinkamai išdžiovinta dėlionė uždengiama stiklu ir įdedama į paties padarytą rėmelį.
Paskutinė detalė – žmonos
Mieliausiu darbu širdžiai I. Kučiriavas vadina tą, iš kurio skvarbiu žvilgsniu į kambarį žiūri leopardas. Vanduo, gamtovaizdžiai, statiniai – iš detalių sukurti Ivano darbai kausto žvilgsnį.
Vieno kambario sienos centre – dėlionė su kalnais. Šeimininko žodžiais, ši dėlionė namuose atsirado be jokių paslėptų minčių apie gimtąją Moldaviją.
„Smegenų sukti čia nereikia, svarbu šaltas protas ir nepavargusios akys“, – sako meistras. Susijaudinęs ar susinervinęs prie dėlionės stalo niekada nesėda.
Turi vyras ir tradiciją: paskutinei daugiatūkstantinės dėlionės detalei įdėti visada pakviečia žmoną Svetlaną. Tai tam, kad sutuoktinė galėtų sakyti, jog paveikslą sukūrė abudu su Ivanu.
Gilvytiškis iš užstalės ištraukia tris dideles dar neišpakuotas dėlionių dėžes: viena 4 000 detalių, kitos dvi mažesnės. Nekantrauja pagaliau baigti lauko darbus ir pradėti naują dėliojimo sezoną.
Už parodą – ačiū
Šią vasarą I. Kučiriavas savo darbais sužavėjo Gilvyčių gyventojus. Vasaros palydėtuvių proga kaimo bendruomenei jis surengė penkiolikos savo sudėliotų „puzlių“ parodą. Žmonių prašė vieno: neliesti paveikslų rankomis, kad didelio kruopštumo reikalaujantys darbai nesugriūtų lyg kokie kortų nameliai.
Kaimo gyventojai buvo sužavėti Ivano kruopštumo. Už surengtą mozaikinių paveikslų parodą Gilvyčių bendruomenės vadovė I. Kučiriavui įteikė padėkos raštą.
Širdyje – Lietuva
Svetlanos ir Ivano gimtinė – Moldavija. Į Lietuvą, pakviesti Šiauliuose, Zokniuose, tuo laiku gyvenusios Ivano pusseserės ir jos kariškio sutuoktinio, pirmąsyk atvyko 1987-aisiais. Viešnagė paliko gilų įspūdį – Lietuva Ivanui tiesiog įkrito į širdį.
Netrukus po šio apsilankymo vyras, profesionalus statybininkas, darsyk atvyko į Lietuvą – ieškoti darbo. Rado Šakynos seniūnijos kolūkyje.
Po keturių mėnesių į Lietuvą dirbti Ivanas prisiviliojo tada dar tik draugę Svetlaną. Abu įsidarbino. Susituokė. Metams bėgant įsigijo namą Gilvyčiuose.
Lietuvoje gimė jų vaikai – sūnus ir dukra.
„Kai čia nugyveni daugiau negu pusę amžiaus, svetimas kraštas tampa savesnis už savo“, – šypsosi energija trykštanti ir puikiai lietuviškai kalbanti moldavė.
Jai Lietuvoje patinka viskas: žmonės, klimatas. Bet labiausiai tai, jog čia gausu žalumos ir medžių, kokių Moldavijoje nėra. Kelis beržiukus, eglaitę Svetlana padovanojo į svečius iš Moldavijos kartą atvykusiai giminaitei – abu prigijo, dabar jau suaugę lietuviški medžiai ošia Moldavijoje.
Kartu su lietuvių tauta Kučiriavai sako verkę ir per 1991-ųjų sausio įvykius. Įtampa moldavų šeimoje tada tiesiog sklandė ore.
O štai apie lietuvišką temperamentą karšto būdo moldavai gali pasakyti daugiau. Šaltesni bendraudami, labiau užsidarę, sunkiau parodantys emocijas – štai tokie mes atrodome iš Moldavijos atvykusiems Ivanui ir Svetlanai.
„Daugelį metų pažinodami kaimyną mes iki šiol nesuprantame, kada jo nuotaika gera, o kada prasta: jis toks pat ir toks pat“, – kvatoja moteris.
Bet lietuviai, įsitikinę abu, nuoširdūs ir mokantys mylėti artimą. O kaip su tais, kurie prieš artimą kelia ranką? Na, tokių, sako, yra kiekvienoje tautoje, ne išimtis ir moldavai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Pasak dėlionių meistro Ivano Kučiriavo, prieš kelerius metus užkabinęs hobis su kiekviena nauja dėlione sužadina dar didesnį azartą.
Ivanas Kučiriavas ir mieliausias jo darbas su leopardo atvaizdu.
Gilvytiškis prie savo dėlionių gali išsėdėti valandų valandas. Tūkstančiai detalių atkaklaus moldavo rankose virsta akį traukiančiu vaizdiniu.
Prieš tris dešimtmečius likimas atsiuntė Svetlaną ir Ivaną paviešėti Lietuvoje. Nuo tada Lietuvos jie nekeistų į nieką.