Moldavo širdyje – Lietuva ir dėlionės

Mol­da­vo šir­dy­je – Lie­tu­va ir dė­lio­nės

Šiau­lių ra­jo­no Gil­vy­čių kai­mo gy­ven­to­jas Iva­nas Ku­či­ria­vas „puz­lių“ dė­lio­ji­mo ma­ni­ja už­si­krė­tė prieš tre­jus me­tus. Šian­dien Iva­no ir jo žmo­nos Svet­la­nos na­mai – tar­si ga­le­ri­ja pa­veiks­lų, į ku­riuos su­dė­tos ma­žos de­ta­lės akį trau­kia spal­vo­mis, gy­vū­nais, gam­to­vaiz­džiais. Vie­na­me iš pa­veiks­lų – kal­nai. Gal tai nos­tal­gi­jos jų gim­ti­nei at­spin­dys? Prieš tris de­šim­tis me­tų iš Mol­da­vi­jos at­vy­ku­si po­ra šian­dien Lie­tu­vą va­di­na sa­vu kraš­tu.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Azar­tas au­go ir te­beau­ga

Prieš ke­le­rius me­tus na­muo­se at­si­ra­do dė­lio­nė – de­ta­les vie­ną po ki­tos rin­ko ir de­ri­no Ku­či­ria­vų duk­ra, bet pa­veikl­so ne­bai­gė. Kai prie pa­skli­du­sių spal­vin­go vaiz­di­nio de­ta­lių sė­do I. Ku­či­ria­vas, pa­dri­kos de­ta­lės pra­žy­do nak­ti­niu mies­tu.

Šian­dien Iva­nas šyp­so­si: duk­ters už­mes­ta dė­lio­nė bu­vo pra­džia, ku­ri už­ka­bi­no taip, kad ne­bei­šei­na su­sto­ti. Ar­ti­mie­siems jau aiš­ku, ko­kia do­va­na Iva­nas ap­si­džiaug­tų gim­ta­die­nio pro­ga.

Jo dė­lio­nės – iš tūks­tan­čių de­ta­lių. Tri­tūks­tan­ti­nę, dan­gaus ba­lio­nais iš­mar­gin­tą dė­lio­nę, Iva­nas dė­lio­jo 45 va­ka­rus, ki­tai to­kiai pa­čiai už­te­ko mė­ne­sio.

Dė­lio­ja, sa­ko, dau­giau­siai ru­dens ar žie­mos va­ka­rais, kai ūky­je ne­be­lie­ka lau­ko dar­bų. O vie­ną ki­tą rei­ka­lin­gą de­ta­lę tūks­tan­čių krū­vo­je už­si­spi­ria su­ras­ti ir su­grį­žęs pa­pie­tau­ti. Juo­kia­si, grei­tai pa­val­go, pa­sku­bo­mis at­si­ge­ria ka­vos, ta­da tie­siai prie dė­lio­nės sta­lo – po ko­kio pus­va­lan­džio ar dau­giau trys de­ta­lės jau bū­na su­ra­du­sios sa­vo vie­tą di­de­lia­me dė­lio­nės vaiz­di­ny­je.

Pa­sak už­kie­tė­ju­sio dė­lio­to­jo, dė­lio­nės bū­na su­dė­tin­ges­nės ir pa­pras­tos, ir tai nu­le­mia ne­bū­ti­nai pa­veiks­lo dy­dis – es­mė yra spal­vų žais­mas, įvai­ro­vė.

Pra­dė­da­mas dar­bą, de­ta­lių kra­ti­nį I. Ku­či­ria­vas bū­ti­nai iš­si­rū­šiuo­ja pa­gal spal­vas. Pa­vyz­džiui, trys tūks­tan­čiai bū­si­mo pa­veiks­lo de­ta­lių pir­miau­sia su­skirs­to­mos į tiek krū­vų, kiek vaiz­di­ny­je yra spal­vų. Spal­vos dė­lio­to­jui – rak­tas, ku­rio­je vie­to­je ku­ri de­ta­lė ga­lė­tų tik­ti.

Įsit­rau­kęs į dė­lio­ji­mą, pa­mirš­ta vis­ką, net žmo­nos pa­kvies­tas val­gy­ti ne­re­tai į val­go­mą­jį atei­na po ge­ro pus­va­lan­džio ar va­lan­dos, su­ra­dęs rei­ka­lin­gą de­ta­lę.

Jei pa­vargs­ta dė­lio­ti vie­na spal­va, ima­si ki­to dė­lio­nės kam­po, ku­ria­me spal­vos ki­to­kios. Tai yra ge­riau­sias bū­das pail­sin­ti pa­var­gu­sias akis.

Pro­ce­sas vi­sa­da tas pa­ts: ant putp­las­čio vie­ną po ki­tos dė­lio­ja ma­žu­ly­tes de­ta­les. Bai­gęs dar­bą, už­klo­ja ki­tu putp­las­čio la­pu ir at­sar­giai ap­ver­čia. Dė­lio­nės nu­ga­rė­lė pa­te­pa­ma kli­jais ir už­spau­džia­ma iš anks­to pa­si­ruoš­tu po­pie­riaus la­pu. Tin­ka­mai iš­džio­vin­ta dė­lio­nė už­den­gia­ma stik­lu ir įde­da­ma į pa­ties pa­da­ry­tą rė­me­lį.

Pas­ku­ti­nė de­ta­lė – žmo­nos

Mie­liau­siu dar­bu šir­džiai I. Ku­či­ria­vas va­di­na tą, iš ku­rio skvar­biu žvilgs­niu į kam­ba­rį žiū­ri leo­par­das. Van­duo, gam­to­vaiz­džiai, sta­ti­niai – iš de­ta­lių su­kur­ti Iva­no dar­bai kaus­to žvilgs­nį.

Vie­no kam­ba­rio sie­nos cent­re – dė­lio­nė su kal­nais. Šei­mi­nin­ko žo­džiais, ši dė­lio­nė na­muo­se at­si­ra­do be jo­kių pa­slėp­tų min­čių apie gim­tą­ją Mol­da­vi­ją.

„Sme­ge­nų su­kti čia ne­rei­kia, svar­bu šal­tas pro­tas ir ne­pa­var­gu­sios akys“, – sa­ko meist­ras. Susi­jau­di­nęs ar su­si­ner­vi­nęs prie dė­lio­nės sta­lo nie­ka­da ne­sė­da.

Tu­ri vy­ras ir tra­di­ci­ją: pa­sku­ti­nei dau­gia­tūks­tan­ti­nės dė­lio­nės de­ta­lei įdė­ti vi­sa­da pa­kvie­čia žmo­ną Svet­la­ną. Tai tam, kad su­tuok­ti­nė ga­lė­tų sa­ky­ti, jog pa­veiks­lą su­kū­rė abu­du su Iva­nu.

Gil­vy­tiš­kis iš už­sta­lės iš­trau­kia tris di­de­les dar neiš­pa­kuo­tas dė­lio­nių dė­žes: vie­na 4 000 de­ta­lių, ki­tos dvi ma­žes­nės. Ne­kant­rau­ja pa­ga­liau baig­ti lau­ko dar­bus ir pra­dė­ti nau­ją dė­lio­ji­mo se­zo­ną.

Už pa­ro­dą – ačiū

Šią va­sa­rą I. Ku­či­ria­vas sa­vo dar­bais su­ža­vė­jo Gil­vy­čių gy­ven­to­jus. Va­sa­ros pa­ly­dė­tu­vių pro­ga kai­mo bend­ruo­me­nei jis su­ren­gė pen­kio­li­kos sa­vo su­dė­lio­tų „puz­lių“ pa­ro­dą. Žmo­nių pra­šė vie­no: ne­lies­ti pa­veiks­lų ran­ko­mis, kad di­de­lio kruopš­tu­mo rei­ka­lau­jan­tys dar­bai ne­sug­riū­tų lyg ko­kie kor­tų na­me­liai.

Kai­mo gy­ven­to­jai bu­vo su­ža­vė­ti Iva­no kruopš­tu­mo. Už su­reng­tą mo­zai­ki­nių pa­veiks­lų pa­ro­dą Gil­vy­čių bend­ruo­me­nės va­do­vė I. Ku­či­ria­vui įtei­kė pa­dė­kos raš­tą.

Šir­dy­je – Lie­tu­va

Svet­la­nos ir Iva­no gim­ti­nė – Mol­da­vi­ja. Į Lie­tu­vą, pa­kvies­ti Šiau­liuo­se, Zok­niuo­se, tuo lai­ku gy­ve­nu­sios Iva­no pus­se­se­rės ir jos ka­riš­kio su­tuok­ti­nio, pir­mą­syk at­vy­ko 1987-ai­siais. Vieš­na­gė pa­li­ko gi­lų įspū­dį – Lie­tu­va Iva­nui tie­siog įkri­to į šir­dį.

Net­ru­kus po šio ap­si­lan­ky­mo vy­ras, pro­fe­sio­na­lus sta­ty­bi­nin­kas, dar­syk at­vy­ko į Lie­tu­vą – ieš­ko­ti dar­bo. Ra­do Ša­ky­nos se­niū­ni­jos ko­lū­ky­je.

Po ke­tu­rių mė­ne­sių į Lie­tu­vą dirb­ti Iva­nas pri­si­vi­lio­jo ta­da dar tik drau­gę Svet­la­ną. Abu įsi­dar­bi­no. Su­si­tuo­kė. Me­tams bė­gant įsi­gi­jo na­mą Gil­vy­čiuo­se.

Lie­tu­vo­je gi­mė jų vai­kai – sū­nus ir duk­ra.

„Kai čia nu­gy­ve­ni dau­giau ne­gu pu­sę am­žiaus, sve­ti­mas kraš­tas tam­pa sa­ves­nis už sa­vo“, – šyp­so­si ener­gi­ja trykš­tan­ti ir pui­kiai lie­tu­viš­kai kal­ban­ti mol­da­vė.

Jai Lie­tu­vo­je pa­tin­ka vis­kas: žmo­nės, kli­ma­tas. Bet la­biau­siai tai, jog čia gau­su ža­lu­mos ir me­džių, ko­kių Mol­da­vi­jo­je nė­ra. Ke­lis ber­žiu­kus, eg­lai­tę Svet­la­na pa­do­va­no­jo į sve­čius iš Mol­da­vi­jos kar­tą at­vy­ku­siai gi­mi­nai­tei – abu pri­gi­jo, da­bar jau suau­gę lie­tu­viš­ki me­džiai ošia Mol­da­vi­jo­je.

Kar­tu su lie­tu­vių tau­ta Ku­či­ria­vai sa­ko ver­kę ir per 1991-ųjų sau­sio įvy­kius. Įtam­pa mol­da­vų šei­mo­je ta­da tie­siog sklan­dė ore.

O štai apie lie­tu­viš­ką tem­pe­ra­men­tą karš­to bū­do mol­da­vai ga­li pa­sa­ky­ti dau­giau. Šal­tes­ni bend­rau­da­mi, la­biau už­si­da­rę, sun­kiau pa­ro­dan­tys emo­ci­jas – štai to­kie mes at­ro­do­me iš Mol­da­vi­jos at­vy­ku­siems Iva­nui ir Svet­la­nai.

„Dau­ge­lį me­tų pa­ži­no­da­mi kai­my­ną mes iki šiol ne­sup­ran­ta­me, ka­da jo nuo­tai­ka ge­ra, o ka­da pra­sta: jis toks pat ir toks pat“, – kva­to­ja mo­te­ris.

Bet lie­tu­viai, įsi­ti­ki­nę abu, nuo­šir­dūs ir mo­kan­tys my­lė­ti ar­ti­mą. O kaip su tais, ku­rie prieš ar­ti­mą ke­lia ran­ką? Na, to­kių, sa­ko, yra kiek­vie­no­je tau­to­je, ne išim­tis ir mol­da­vai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pa­sak dė­lio­nių meist­ro Iva­no Ku­či­ria­vo, prieš ke­le­rius me­tus už­ka­bi­nęs ho­bis su kiek­vie­na nau­ja dė­lio­ne su­ža­di­na dar di­des­nį azar­tą.

Iva­nas Ku­či­ria­vas ir mie­liau­sias jo dar­bas su leo­par­do at­vaiz­du.

Gil­vy­tiš­kis prie sa­vo dė­lio­nių ga­li iš­sė­dė­ti va­lan­dų va­lan­das. Tūks­tan­čiai de­ta­lių at­kak­laus mol­da­vo ran­ko­se virs­ta akį trau­kian­čiu vaiz­di­niu.

Prieš tris de­šimt­me­čius li­ki­mas at­siun­tė Svet­la­ną ir Iva­ną pa­vie­šė­ti Lie­tu­vo­je. Nuo ta­da Lie­tu­vos jie ne­keis­tų į nie­ką.