Moravijos užrašai

Mo­ra­vi­jos už­ra­šai

2. Mo­ra­vi­jos vy­no pa­veiks­lai

Vi­ta Mor­kū­nie­nė

Ar­ti­ma, bet ne­pa­žin­ta vyn­da­rys­tės ša­lis

Iš­gir­dę Če­ki­jos var­dą, daž­niau­siai pa­gal­vo­ja­me apie „auk­si­ne“ ti­tu­luo­ja­mą Pra­hą, pi­gų ir ge­rą alų, gal dar Bo­he­mi­jos kriš­to­lą. Ta­čiau yra dar vie­nas da­ly­kas, iš­ski­rian­tis Če­ki­ją iš dau­ge­lio ki­tų Eu­ro­pos ša­lių. Če­ki­ja yra ar­ti­ma, bet mū­sų pra­ktiš­kai ne­pa­žin­ta vyn­da­rys­tės ša­lis. Be rei­ka­lo.

Ne­se­na ke­lio­nė Pie­tų Mo­ra­vi­jos vy­no ke­liais su­tei­kė nau­jų ir ne­ti­kė­tų įspū­džių ir ži­nių, ku­rio­mis drau­giš­kai da­li­jo­si gi­dai, bend­ra­ke­lei­viai, tarp ku­rių bu­vo ne­ma­žai tik­rų vy­no ži­no­vų – so­mel­jė, žmo­nių, ku­rie do­mi­si pre­ky­bos če­kiš­ku vy­nu ga­li­my­bė­mis Lie­tu­vo­je, taip pat ke­liau­nin­kus ly­dė­jęs Če­ki­jos Res­pub­li­kos am­ba­sa­dos Lie­tu­vo­je dar­buo­to­jas Petr Vav­ra. Jis pa­ts ki­lęs iš šio re­gio­no, to­dėl ge­rai iš­ma­no vyn­da­rys­tės si­tua­ci­ją ir tra­di­ci­jas. Tai pa­dė­jo į Mo­ra­vi­ją ir šio kraš­to vy­ną pa­žvelg­ti kiek ki­to­mis aki­mis.

Vy­no is­to­ri­jai Mo­ra­vi­jo­je – per 2 000 me­tų

Če­kai sa­ko, kad alus jų ša­ly­je ge­ria­mas taip se­niai, kad nie­kas net ne­ga­li pa­sa­ky­ti, nuo ka­da. Kal­bė­da­mi apie vy­ną, jie ge­ro­kai konk­re­tes­ni.

Vy­ni­nin­kys­tės tra­di­ci­jos da­bar­ti­nės Če­ki­jos te­ri­to­ri­jo­je ži­no­mos jau 2 000 me­tų, nuo ro­mė­nų lai­kų. Vy­no ga­my­ba plė­to­ja­ma dvie­juo­se is­to­ri­niuo­se Če­ki­jos re­gio­nuo­se – Mo­ra­vi­jo­je ir Bo­he­mi­jo­je. Liū­to da­lis ati­ten­ka Mo­ra­vi­jai – čia au­gi­na­ma 96 pro­cen­tai Če­ki­jos vy­nuo­gy­nų, ku­rių iš vi­so yra apie 18 000 hek­ta­rų. Ki­ti vy­nuo­gy­nai yra – Bo­he­mi­jo­je. Šiek tiek vy­nuo­gių au­gi­na­ma ir ne­to­li Pra­hos, Vlta­vos že­mu­py­je.

XIV–XVI am­žiais di­džiu­liai vy­nuo­gy­nai su­po Mo­ra­vi­jos mies­tus, pi­lis ir vie­nuo­ly­nus. Vy­no bu­vo ga­mi­na­ma daug, ta­čiau ga­my­bos mo­der­ni­za­vi­mo ir vy­no ko­ky­bės šuo­lis pra­si­dė­jo, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­sai ne­se­niai, tik XX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je. Šiuo me­tu, ži­no­vų tei­gi­mu, re­gio­ne ga­li­ma ras­ti ne tik ge­rų, bet ir pui­kių vy­nų.

Mo­ra­vi­ja yra sau­lė­čiau­sias Če­ki­jos re­gio­nas (2 200 sau­lė­tų va­lan­dų per me­tus, maž­daug 500 va­lan­dų dau­giau nei vi­du­ti­niš­kai Lie­tu­vo­je) ir yra to­je pa­čio­je pla­tu­mo­je kaip El­za­sas. Vy­nuo­gės čia sirps­ta il­gai, to­dėl uo­gos pa­si­žy­mi in­ten­sy­viu ir tur­tin­gu aro­ma­tu. Tai itin svar­bu ga­mi­nant bal­tuo­sius vy­nus.

Įvai­rių rū­šių bal­to­jo vy­no kraš­te pa­ga­mi­na­ma dau­giau nei ko­kio ki­to, ta­čiau be var­go ra­si ir rau­do­no­jo, ir ro­ži­nio, ir dau­gy­bę ki­to­kio vy­no, iš ku­rio tik­rai pa­vyks iš­si­rink­ti sau tin­kan­tį ir pa­tin­kan­tį. Man ke­lio­nės „ra­zi­na“ ta­po pir­mą­kart ra­gau­tas va­di­na­ma­sis „le­do“ vy­nas. Tai tam tik­ra eg­zo­ti­ka – vy­nas ga­mi­na­mas iš šal­nų pa­ga­vu­sių vy­no uo­gų – sal­dus, stip­rus, bet ryš­kiai be­si­ski­rian­tis iš ki­tų de­ser­ti­nių vy­nų. Ski­ria­si ne tik sko­niu ir aro­ma­tu, bet ir kai­na – net ir vai­šin­giau­sias vyn­da­rys „le­do“ vy­no bu­te­lį iš­trau­kia tik ypa­tin­go­mis pro­go­mis ir ypa­tin­giems sve­čiams.

Am­ži­nas ir be­ne sun­kiau­siai su­griau­na­mas mi­tas apie vy­ną – kad bal­ta­sis vy­nas ga­mi­na­mas iš švie­sių vy­nuo­gių, rau­do­na­sis – iš rau­do­nų, o ro­ži­nis – su­mai­šius bal­tą­jį ir rau­do­ną­jį vy­nus. Tie­sa yra ki­to­kia. Bal­ta­sis ga­mi­na­mas iš švie­sių vy­nuo­gių sul­čių, kai ku­rių rau­do­nų­jų bei juo­dų­jų vy­nuo­gių. Rau­do­nas – kiek ki­taip: sul­tys rau­gi­na­mos kar­tu su ode­lė­mis ir sėk­le­lė­mis, o rau­gi­ni­mo me­tu tirps­ta da­žan­čios me­džia­gos, ku­rios pe­rei­na į vy­ną. Ro­ži­niam vy­nui tai­ko­ma dar ki­ta tech­no­lo­gi­ja.

Dau­giau­sia ša­ly­je pa­ga­mi­na­mo vy­no su­var­to­ja­ma vi­daus rin­ko­je, ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu vis ati­džiau dai­ro­ma­si sve­tur. Nors nie­kas ne­gin­či­ja pui­kios kai ku­rių če­kiš­kų vy­nų ko­ky­bės, kon­ku­ruo­ti su pa­na­šios kla­sės vy­nais, pa­vyz­džiui, aust­riš­kais ar ita­liš­kais, už­da­vi­nys ne iš leng­vų­jų.

„Mir­tis abs­ti­nen­tams!“ ir ki­ti pre­zi­den­to pa­lin­kė­ji­mai

Če­ki­jos Res­pub­li­kos pre­zi­den­tas Mi­lo­šas Ze­ma­nas prieš po­rą me­tų Pra­hos pi­ly­je įteik­da­mas ap­do­va­no­ji­mus vie­ti­niams vy­nuo­gių au­gin­to­jams, pa­sa­kė ne­mir­tin­gą tos­tą, ku­rio pa­vy­dė­ti ga­lė­tų ir šau­nu­sis ka­rei­vis Švei­kas. „Mir­tis abs­ti­nen­tams ir ve­ge­ta­rams!“ Bū­tų pa­na­šu į anek­do­tą, bet šią nau­jie­ną iš­pla­ti­no ne tik Če­ki­jos, bet ir ki­tų pa­sau­lio vals­ty­bių nau­jie­nų agen­tū­ros. Pre­zi­den­tas iš­plė­to­jo sa­vo min­tį, teig­da­mas, kad vy­nas yra ge­riau­sias gė­ri­mas iš vi­sų ir kad jis tu­ri bū­ti ga­mi­na­mas „šir­di­mi“. Kad žmo­gus, ku­ris nie­ka­da nė­ra bu­vęs vy­no rū­sy­je ir nie­ka­da nė­ra gir­dė­jęs cim­bo­lų mu­zi­kos, „nė­ra vi­sa­ver­tis žmo­gus“.

Tie­sa, kal­ba­ma, kad pa­ts pre­zi­den­tas ne­ven­gia tau­rės ir la­bai mėgs­ta kiau­lie­ną. Žo­džiu, tik­ras če­kas.

Šis tos­tas tur­būt nie­kaip ne­pa­vei­kė ša­lies sta­tis­ti­kos – če­kai nuo se­no iš­ge­ria daug alaus ir vy­no, o pa­val­gy­ti mėgs­ta ska­niai ir so­čiai. Taip pat ska­niai ir so­čiai vai­ši­na sve­čius. Ta­čiau šį­kart kal­ba­me ne apie val­gy­mą ir gė­ri­mą, bet apie ra­ga­vi­mą, mė­ga­vi­mą­si, pa­ži­ni­mą. Ne­ži­nau, ką at­sa­ky­čiau sa­kan­tiems, kad jie ne ra­gau­ja, bet ge­ria ir mė­gau­ja­si, ta­čiau dėl šimt­me­čius Če­ki­jo­je eg­zis­tuo­jan­čios vy­no kul­tū­ros gin­čy­tis ne­ver­ta. Če­ki­jo­je nė­ra sno­biš­kos vy­no gė­ri­mą gau­bian­čios au­ros, vy­nas svar­bes­nis kaip žmo­nių bend­ra­vi­mo pa­ly­do­vas.

Ge­riau­sia ke­liau­ti rug­sė­jį

Su­si­lau­kiau pa­sta­bų, kad ge­gu­žės pa­bai­ga ke­lio­nei į Pie­tų Mo­ra­vi­ją yra ne­tin­ka­mas lai­kas. Kad Če­ki­jos vy­ni­nin­kys­tės re­gio­nus rei­kia lan­ky­ti ru­de­nį, ge­riau­sia rug­sė­jį, kai ren­ka­mos vy­nuo­gės ir ren­gia­mos tra­di­ci­nės jau­no vy­no šven­tės Vi­nob­ra­ni. Pie­tų Mo­ra­vi­jos mies­tai ir mies­te­liai tuo­met tie­siog mau­do­si spal­vin­gų šven­čių gra­žu­me: žmo­nės puo­šia­si na­cio­na­li­niais rū­bais, skam­ba cim­bo­lų mu­zi­ka, šur­mu­liuo­ja ama­tų mu­gės, ri­te­rių tur­ny­rai, vyks­ta folk­lo­ro ren­gi­niai. Vy­no au­gin­to­jai ir vyn­da­riai (daž­niau­siai vie­na­me as­me­ny­je) – svar­būs šių šven­čių da­ly­viai.

Vi­nob­ra­ni me­tu ka­ra­liau­ja na­cio­na­li­nės vir­tu­vės pa­tie­ka­lai, vie­ti­nis vy­nas ir "Bur­ča­kas" – gels­vas, la­bai sal­dus ne­bran­din­tas švie­žio vy­nuo­gių der­liaus gė­ri­mas. Ne tik ska­nus, bert ir klas­tin­gas: iš pra­džių pri­me­nan­tis sul­tis, bet vis dėl­to tu­rin­tis 5-8 laips­nius. "Bur­ča­ką" lei­džia­ma par­duo­ti tik nuo rugp­jū­čio 1 iki lapk­ri­čio 30 die­nos.

Mo­ra­vi­jos vy­nuo­gy­nus ap­raiz­giu­sios il­ges­nės nei 1000 km il­gio dvi­ra­čių tra­sos. Rug­sė­jį, kai dar šil­ta ir vyn­da­riai po pir­mo­jo der­liaus jau ra­gau­ja "bur­ča­ką", la­bai po­pu­lia­rūs dvi­ra­čių žy­giai ap­lan­kant vie­ti­nius vy­no rū­sius, ku­rių ša­lia dvi­ra­čių tra­sų yra apie 250.

Jei­gu no­rė­tu­me pa­ra­gau­ti ne Bur­ča­ko, bet tik­ro jau­no vy­no, reik­tų pa­lauk­ti kiek il­giau. Lapk­ri­čio 11 die­ną, per Šv. Mar­ty­ną, vie­nuo­li­ka mi­nu­čių po vie­nuo­lik­tos va­lan­dos vyn­da­riai tra­di­ciš­kai at­kem­ša jau­no vy­no bu­te­lius. Jį taip ir va­di­na Šv. Mar­ty­no vy­nu. Jis neil­gaam­žis, tu­ri bū­ti iš­ra­gau­ja­mas iki Ve­ly­kų.

Tai gal ir tik­rai rug­sė­jis bū­tų ge­riau?

Kaip de­gus­tuo­ti vy­ną

Spe­ci­fi­nė ke­lio­nės da­lis ir vi­siš­kai nau­ja pa­tir­tis – vy­no de­gus­ta­vi­mas.

De­gus­ta­ci­jų bu­vo ke­lios. Šiek tiek skir­tin­gos, bet vi­sur lai­kan­tis pa­grin­di­nių tai­syk­lių – vy­ną ver­ti­no­me aki­mis, uos­le ir sko­nio re­cep­to­riais. Jei bū­tu­me de­gus­ta­vę ir pu­to­jan­čius vy­nus, bū­tų pri­rei­kę ir ge­ros klau­sos – iš­girs­ti bur­bu­liu­kų kal­bą. Kiek­vie­nos de­gus­ta­ci­jos me­tu pa­sa­ko­ja­ma apie vy­nuo­gių rū­šis, žy­miau­sius vy­nuo­gy­nus, re­gio­nų ypa­ty­bes bei ki­tus įdo­mius vy­no pa­sau­lio rei­ka­lus.

Ži­no­ma, per tris die­nas vy­no eks­per­tu ne­tap­si, net jei­gu ra­gau­si jo la­bai daug ir įvai­raus. Bet tai ga­li su­do­min­ti, suint­ri­guo­ti. Ga­li pa­tik­ti pieš­ti vy­no pa­veiks­lą – bū­tent taip įsi­var­di­jau sau de­gus­ta­vi­mo ri­tua­lą.

Įsi­mi­nė de­gus­ta­ci­ja Bzen­ce, vy­no ga­my­bos įmo­nei pri­klau­san­čios pi­lies rū­siuo­se. Iš­tai­gin­go­je sa­lė­je su­so­din­ti prie tvir­tų ąžuo­li­nių sta­lų kiek­vie­nas ga­vo­me po stan­dar­tus ati­tin­kan­čią skaid­rią be­spal­vio kriš­to­lo de­gus­ta­vi­mo tau­rę, ga­na il­gą, 16-os de­gus­tuo­ja­mų vy­nų, są­ra­šą su pa­grin­di­ne in­for­ma­ci­ją ir ra­šik­lį sa­vo po­jū­čiams už­fik­suo­ti. Ant sta­lų su­sta­ty­ti ąso­čiai su ty­ru van­de­niu ir lėkš­tės su bal­tos duo­nos ir ra­maus sko­nio sū­rio ga­ba­lė­liais. Dar – tuš­ti ąso­čiai neiš­ra­gau­tam vy­nui iš­pil­ti.

Pra­de­dam. Įp­ras­tai de­gus­tuo­jant vy­no pi­la­mas treč­da­lis tau­rės, taip ge­riau­siai at­si­sklei­džia jo aro­ma­tas.

Pir­mas žings­nis – žiū­rė­ti, kaip kei­čia­si vy­no spal­va, tau­rę lai­kant prieš švie­są, nu­sta­ty­ti tik­rą­ją jo spal­vą ir skaid­ru­mą. Pro­fe­sio­na­lai tai da­ro pa­si­tel­kę vi­siš­kai bal­tą fo­ną.

Ant­ras žings­nis – uos­ti. Leng­vai pa­su­kus tau­rę pri­dė­ti ją prie no­sies ir grei­tai įkvėp­ti. Per pir­mą­sias 2-3 se­kun­des užuo­di ke­lis aro­ma­tus, su­da­ran­čius vi­są vy­no „puokš­tę“. Vė­liau tie aro­ma­tai „už­gęs­ta“. De­gus­tuo­ti pa­ta­ria­ma, ven­giant stip­rių ir spe­ci­fi­nių aro­ma­tų – rū­ka­lų, kve­pa­lų ar sklei­džia­mų mais­to. Ži­no­vai tei­gia, kad be­kva­pė­je pa­tal­po­je uos­lės jaut­ru­mas pa­di­dė­ja 25 pro­cen­tais, kad vy­no kva­pas ge­riau­siai užuo­džia­mas 75-85 pro­cen­tų drėg­nu­mo erd­vė­je.

Tre­čias žings­nis, ku­ris dau­ge­liui at­ro­do svar­biau­sias – ra­gau­ti. De­gus­ta­ci­jos va­do­vas pri­me­na, kad tai da­ry­ti rei­kia ma­žais gurkš­ne­liais. Pir­miau­sia su­vil­gy­ti bur­ną, pa­va­ri­nė­ti vy­ną su­ža­di­nant sko­nio re­cep­to­rius ir tik po to nu­ry­ti.

Kiek­vie­na­me žings­ny­je lau­kia po ma­žą at­ra­di­mą. Pa­si­ro­do, skir­tin­gos lie­žu­vio vie­tos at­pa­žįs­ta vis ki­tus vy­no po­jū­čius: lie­žu­vio ga­las – sal­du­mą, šo­nai – rūgš­tu­mą, šak­nis – kar­tu­mą.

Vi­siems ky­la klau­si­mas: koks vy­nas ge­ras, kaip jį at­pa­žin­ti ne­pro­fe­sio­na­lui? Pir­ma tai­syk­lė pa­pras­ta: jei pa­ju­si­te po­sko­nį, ku­ris ski­ria­si nuo pa­grin­di­nio sko­nio – tai ir bus ge­ro vy­no po­žy­mis.

Ir grau­džio­ji de­gus­ta­vi­mo ri­tua­lo da­lis. Po po­ros vy­no gurkš­ne­lių iš­si­ska­lau­ti bur­ną van­de­niu, už­kąs­ti ga­ba­lė­liu duo­nos, o li­ku­sį vy­ną iš­pi­lti į ąso­tė­lį.

Kuo to­liau, tuo ko­ky­biš­kes­ni vy­nai pa­tie­kia­mi ra­gau­ti. Ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti, koks kok­tei­lis ąso­tė­ly­je te­lius­kuos pa­si­bai­gus de­gus­ta­ci­jai.

Da­li­ja­mės įspū­džiais, as­me­niš­kais spal­vos, kva­po, sko­nio epi­te­tais.

Ryš­kė­jo sim­pa­tiš­kas Mo­ra­vi­jos vy­no pa­veiks­las.

Ge­ram vy­nui tik­rai rei­kia šir­dies

Tai­gi, vy­no rū­siuo­se bu­vau, vy­no ra­ga­vau, cim­bo­lų mu­zi­ką gir­dė­jau ir ne­tgi pa­ti­kė­jau, kad ge­ram vy­nui rei­kia ne tik sau­lės, iš­no­ku­sių vy­nuo­gių, tvir­tų ąžuo­lo sta­ti­nių, bet ir šimt­me­čiais sau­go­mų tra­di­ci­jų, šir­dies. Mo­ra­vi­jos kraš­tas vi­so to do­va­no­jo su kau­pu.

To­dėl te­bū­nie lai­min­gi abs­ti­nen­tai, ska­nau­jan­tys vy­nuo­gių sul­tis, te­bū­nie lai­min­gi ir tie, kas ra­gau­ja skaid­rų, kvap­ų ir ska­nų vy­ną, žiū­rė­da­mi ki­tam žmo­gui į akis.

Au­to­rės nuo­tr.

Vie­nas se­niau­sių Mo­ra­vi­jos vy­no rū­sių komp­lek­sų Pet­rov-Plže vie­to­vė­je – ryš­kus tra­di­ci­nės vy­no rū­sių ar­chi­tek­tū­ros pa­vyz­dys.Kiek­vie­na šei­ma tu­rė­jo sa­vo vy­no rū­sį. Kai ku­rie gy­vuo­ja tris šim­tus me­tų ir dau­giau.

Vie­na di­džiau­sių ir se­niau­sių re­gio­no vy­no da­ryk­lų įsi­kū­ru­si Bze­nec pi­ly­je. Rū­siuo­se įreng­to­je sa­lė­je vyks­ta vy­no de­gus­ta­ci­jos.

Kiek­vie­na se­nų­jų meist­rų pa­da­ry­ta vy­no sta­ti­nė – iš­kal­bin­gas me­no kū­ri­nys.

Vy­no rū­siuo­se sau­go­mas ne tik vy­nas, bet ir jo is­to­ri­ja.

Ba­ro­ki­nė­je Mi­ku­lo­vo pi­ly­je vei­kian­čia­me vy­ni­nin­kys­tės mu­zie­ju­je sau­go­ma vie­na di­džiau­sių Eu­ro­po­je vy­no sta­ti­nių. Ji pa­ga­min­ta 1643 me­tais, o jos tal­pa – 101 080 lit­rų ar­ba 135 000 stan­dar­ti­nių vy­no bu­te­lių.

Vy­ni­nin­kys­tės iš­ta­kos Mi­ku­lo­vo pi­ly­je sie­kia 1560 me­tus.