Muzikos pakerėtas tėvas Zevertas

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Mu­zi­kos pa­ke­rė­tas tė­vas Ze­ver­tas

Po dar­bo Šiau­lių pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro įkū­rė­jas, va­do­vas ir gy­dy­to­jas psi­chiat­ras 71-erių El­man­tas Pra­nas Ze­ver­tas mu­zi­kuo­ja ba­ja­nu. Pot­rau­kį mu­zi­kai pa­ju­tęs dar vai­kys­tė­je, vi­są gy­ve­ni­mą jis bu­vo ak­ty­vus šo­kė­jas ir dai­ni­nin­kas. „Ne al­ko­ho­lis, o mu­zi­ka tu­ri kur­ti lai­mės en­dor­fi­nus“, – sa­ko me­di­kas.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Išt­rūk­ti po­kal­biui apie po­mė­gius E. P. Ze­ver­tui su­dė­tin­ga – Šiau­lių pri­klau­so­my­bės li­gų cent­re trūks­ta net ke­tu­rių gy­dy­to­jų, įstai­gos va­do­vui ten­ka dirb­ti už juos vi­sus.

Po­kal­by­je prie ar­ba­tos puo­de­lio Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“ jis ro­do fo­tog­ra­fi­ją, ku­rio­je pla­čiai šyp­so­si šo­kė­jų bū­ry­je, vil­ki tau­ti­nius rū­bus.

– Kuo ypa­tin­ga fo­tog­ra­fi­ja, ku­rią at­si­ne­šė­te?

– Tai 2002 me­tų nuo­trau­ka, ka­da bū­da­mas ve­te­ra­nas kar­tu su liau­diš­kų šo­kių gru­pe „Va­jau­nas“ lie­pos mė­ne­sį va­žia­vau į tarp­tau­ti­nį šo­kių fes­ti­va­lį Ang­li­jo­je, Lan­go­le­ne. Bu­vo su­si­bū­ręs Šiau­lių Didžd­va­rio gim­na­zi­jos tė­vų ko­lek­ty­vas, aš prie jo pri­si­jun­giau kaip pa­gal­bi­nin­kas.

Fes­ti­va­ly­je da­ly­va­vo 23 pa­sau­lio ša­lys. Mes, šiau­lie­čiai, su lie­tu­viš­kais šo­kiais lai­mė­jo­me 8 vie­tą, o jau­ni­mas iš 13 ša­lių užė­mė 7 vie­tą. Su šia iš­vy­ka ma­no ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas šo­kiuo­se bai­gė­si.

– Kiek lai­ko šo­ko­te?

– Il­gai, dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Man la­bai pa­ti­ko, kaip vai­kai šo­ka ap­si­ren­gę tau­ti­niais rū­bais, to­dėl ir pa­ts mo­kyk­lo­je pra­dė­jau lan­ky­ti šo­kių ra­te­lį.

Sep­ty­nias kla­ses bai­giau V. Ku­dir­kos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, vė­liau, ka­dan­gi tė­vai var­ga­nai gy­ve­no, už­si­dirb­ti duo­nai pra­dė­jau mo­ky­tis pro­fe­si­jos. 1961 me­tais ėmiau lan­ky­ti pro­fe­si­nę mo­kyk­lą prie „El­nio“ fab­ri­ko, tre­jus me­tus mo­kiau­si ava­li­nin­ku, po to po­rą me­tų dir­bau „El­nio“ kom­bi­na­to ka­riš­ka­me ce­che – ka­liau ka­rei­viams ba­tus. Bai­gęs va­ka­ri­nę mo­kyk­lą įsto­jau į me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą Kau­ne.

Vi­są lai­ką lan­kiau ke­lis šo­kių ko­lek­ty­vus, da­ly­va­vau dau­ge­ly­je Lie­tu­vos dai­nų šven­čių. Kuo dau­giau bu­vau už­siė­męs, tuo dau­giau spė­jau pa­da­ry­ti. Vien bū­da­mas stu­den­tu da­ly­va­vau tri­jo­se Bal­ti­jos ša­lių stu­den­tų dai­nų ir šo­kių šven­tė­se „Gau­dea­mus“.

Šok­da­mas ins­ti­tu­te 1968 me­tais, tuo me­tu kai tuo­me­ti­nė­je Če­kos­lo­va­ki­jo­je, Pra­ho­je, pra­si­dė­jo ka­ri­niai įvy­kiai, kar­tu su ke­liais an­samb­liais va­žia­vo­me į tu­ris­ti­nę kon­cer­ti­nę ke­lio­nę po „so­cia­lis­ti­nį la­ge­rį“. Iš Ode­sos – į Zmai­lą, ten sė­do­me į gar­lai­vį, plau­kė­mė į Veng­ri­ją, Bul­ga­ri­ją, Ru­mu­ni­ją, Če­kos­lo­va­ki­ją. Ap­lan­kė­me Bu­ka­reš­tą, Bu­da­peš­tą, So­fi­ją, Belg­ra­dą... Ke­lio­nė pa­li­ko neiš­dil­do­mus įspū­džius.

Vie­ną kon­cer­tą da­rė­me lai­ve, su­ren­gė­me Nep­tū­no šven­tę.

Sus­to­ję Drez­de­ne su vie­ti­niais lo­šė­me fut­bo­lą – aš įmu­šiau du įvar­čius, nu­kri­tęs nu­si­broz­di­nau šlau­nis, bet vai­di­nau, kad man ne­skau­da.

Bu­da­peš­te, ga­myk­lo­je, ku­ri ga­mi­no „Ika­rus“ au­to­bu­sus, kon­cer­ti­nė­je sa­lė­je šo­ko­me veng­rų šo­kį su ta­bu­re­tė­mis. Žiū­ro­vams la­bai pa­ti­ko – net tris kar­tus mums bi­sa­vo.

Ru­mu­ni­jo­je mus, kaip tu­ris­tus, nu­ve­žė į ka­la­ku­tų ūkį, pa­vai­ši­no ska­niai. So­fi­jo­je, pa­ki­lę į Vi­tos­hos kal­ną, dau­giau kaip 2 000 met­rų aukš­tį, la­bai sma­giai mė­tė­mės snie­go gniūž­tė­mis.

Po stu­di­jų pa­gal pa­sky­ri­mą grį­žau į Šiau­lius, nuo 1972 me­tų pra­dė­jau dirb­ti Šiau­lių odos ir ve­ne­ros li­gų dis­pan­se­ry­je la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­ju. 1977 me­tais ge­gu­žės 11 die­ną įkū­riau pir­mą­jį Šiau­liuo­se nar­ko­lo­gi­jos ka­bi­ne­tą. Šie­met bus ly­giai 40 me­tų, kai įkū­riau ir iš­lai­kiau šią tar­ny­bą. Ša­lia to vi­suo­met tu­rė­jau „už­kla­si­nę“ veik­lą – to­liau šo­kau.

– Kaip pra­dė­jo­te mu­zi­kuo­ti?

– Dar vai­kas bu­vau, Jo­niš­ky­je gy­ve­no­me. Bro­liai gi­ta­rą birz­gi­no, bet man pa­ban­džius ne­pa­ti­ko – pirš­tai skau­da. Mo­kiau­si gro­ti ar­mo­ni­ka. Pra­dė­jęs dirb­ti ba­tų fab­ri­ke iš pir­mos al­gos nu­si­pir­kau ru­siš­ką ba­ja­ną už 100 su tru­pu­čiu rub­lių. Sa­va­moks­lis esu, iš klau­sos gro­ju, ne­te­ko pro­fe­sio­na­liai mo­ky­tis.

Da­bar gal­vo­ju, kai baig­siu dak­ta­rau­ti, ei­siu mu­zi­kuo­ti – į pir­mą mu­zi­kos mo­kyk­los kla­sę, ka­dan­gi gai­das pa­žįs­tu, bet ne­mo­ku jų skai­ty­ti. Jau ruo­šiuo­si – gai­dų są­siu­vi­nį nu­si­pir­kau. Mo­ky­si­mės kar­tu su gy­dy­to­ju Al­gir­du Ta­mo­šai­čiu, jį priė­mė į tre­čią mu­zi­kos mo­kyk­los kla­sę.

Gro­ju vis­ką, kas pa­tin­ka, ką iš­girs­tu. Sa­ko, ne­blo­gai. Pas ma­ne, į Pri­klau­so­my­bės li­gų cent­rą, pro­fi­lak­tiš­kai vis at­va­žiuo­ja mu­zi­kan­tas iš Kel­mės, ku­ris mums per ra­di­ją vis dė­ko­ja už pa­gal­bą. Jis yra ma­no mo­ky­to­jas – su­sė­da­me ir due­tu gro­ja­me. Jis tai­so ma­no klai­das, pa­gy­rė, kad to­bu­lė­ju. Kai jis pra­de­da vir­tuo­ziš­kai gro­ti, man pa­čiam pli­kė ra­so­ja iš džiaugs­mo, kaip gra­žiai!

Kar­tais su pa­cien­tais pa­da­ro­me ka­pe­lą, kar­tu gy­vai pa­gro­ja­me. Tai yra mu­zi­kos te­ra­pi­ja. Sa­vo pa­cien­tus gy­do­me ir mu­zi­ka, cent­re tu­ri­me mu­zi­kos re­lak­sa­ci­jos kam­ba­rė­lį.

– Pa­ra­dok­sa­lu, lie­tu­viai daž­nai lin­kę šok­ti ir dai­nuo­ti, kai iš­ge­ria...

– Ka­da sa­vo jaus­mus iš­lie­ji per kū­ry­bą, mu­zi­ką, poe­zi­ją, li­te­ra­tū­rą – to­kia veik­la žmo­gaus sme­ge­ny­se su­ku­ria tei­gia­mas emo­ci­jas, di­dė­ja se­ro­to­ni­no, en­dor­fi­nų kie­kis, pa­dau­gė­ja gliu­ko­zės, žmo­gus links­mas. Mu­zi­ka, šo­kis, dai­na to­ni­zuo­ja – ka­da pa­čiam sma­gu, ap­lin­ki­niai ma­to ir jiems kar­tu ge­ra da­ro­si.

Tuo tar­pu pa­var­to­jus nuo­dą, efek­tas pa­na­šus, bet nuo­das ga­di­na ląs­te­les, jos de­ge­ne­ruo­ja. Pir­mą die­ną žmo­gus pa­si­ju­tęs sma­giai, ant­rą jau vargs­ta, taip ga­di­na­ma svei­ka­ta ir ei­na­ma į li­gą. Tai du skir­tin­gi da­ly­kai.

– Jums mu­zi­ka, šo­kiai pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti nuo rū­pes­čių dar­be?

– Taip, la­bai pa­de­da. Už­si­mer­kiu, įsi­jau­čiu į mu­zi­ką, įtam­pa ar ko­kie rū­pes­čiai nu­si­stu­mia į šo­ną, pa­ge­rė­ja sa­vi­jau­ta. Esu lai­min­gas! Su­šy­la or­ga­niz­mas, ne­rei­kia nė šnap­so ger­ti. Aš kai­fuo­ju!

Gro­ju, ka­da tu­riu lai­ko, tik da­bar vi­są lai­ką nuo ry­to iki va­ka­ro bū­nu dar­be, kar­tais pa­rė­jęs nie­ko ne­be­no­riu. Jau tre­jus me­tus cent­re dir­bu vie­nas, o trūks­ta ke­tu­rių gy­dy­to­jų – dir­bu pu­se eta­to gy­dy­to­ju ir di­rek­to­riau­ju.

Li­go­niai ei­na ir ei­na... Vi­si taip ir sa­ko – pas Ze­ver­tą, pas tė­vą. Aš kaip tė­vas – ir per pe­tį pa­plekš­no­ju, ir pa­ba­ru. Esu Dvy­nys pa­gal zo­dia­ko ženk­lą, ne­ga­liu bū­ti vie­no­das. Ruo­šiuo­si už­leis­ti vie­tą jau­nes­niems. Ge­gu­žės 29 die­ną man bus 72 me­tai. Kiek pen­si­nin­kai ga­li dirb­ti? Jau ga­na! Rei­kia į mu­zi­kos mo­kyk­lą ei­ti.

– Dar dai­nuo­ja­te?

– Stu­di­jų me­tais re­pe­ti­ci­jo­se vi­są lai­ką dai­nuo­da­vo­me. Na na na naaa, na na na naiii, kur tas ke­le­lis pil­kas ma­ne par­ves... Vi­so­kias liau­dies dai­nas. Ka­da ei­da­vo­me Ge­di­mi­no pro­spek­tu, už­dai­nuo­da­vo vy­rai šo­kė­jai di­de­lė­je ei­se­no­je – kil­da­vo kaž­koks pa­si­di­džia­vi­mo jaus­mas.

Dva­si­nis pa­ky­lė­ji­mas, ka­da vy­rai už­trauk­da­vo „Ant kal­no mū­rai“. Man at­ro­dė, kad tai, ką da­rė­me, ne­pa­si­da­vė­me, yra pro­tes­tas, ėji­mas link Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės, tau­tiš­ku­mo. Aš da­ly­va­vau ir Są­jū­džio veik­lo­je Šiau­liuo­se, sto­vė­jau Bal­ti­jos ke­ly­je su vi­sa šei­ma. Mu­zi­ka vi­są lai­ką bu­vo ša­lia svar­bių ma­no gy­ve­ni­mo įvy­kių.

Ma­no ma­ma tu­rė­jo 7 se­se­ris ir 7 bro­lius – net 14 vai­kų. Vi­si Ze­ver­tai bu­vo bal­sin­gi, dai­nuo­da­vo. Ma­ma dai­nuo­da­vo, vai­kys­tė­je su se­se­ri­mis su­sės­da­vo ir už­trauk­da­vo lie­tu­viš­ką dai­ną, taip gra­žu bū­da­vo!

Kaip da­bar pa­me­nu, bu­vau ma­žu­tis, gal pen­kerių me­tų, su­si­rgęs skar­la­ti­na gu­lė­jau li­go­ni­nė­je Jo­niš­ky­je. Gu­liu pa­la­to­je, or­lai­dė ati­da­ry­ta žie­mą, o ant sie­nos ka­ban­čio­je ma­žo­je ra­di­ju­kė­je dai­nuo­ja ru­siš­kas dai­nas. Mu­zi­ka nuo to lai­ko li­ko ir da­bar skam­ba au­sy­se.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Apie mė­gsta­mus šo­kius, gro­ji­mą pa­sa­ko­jan­tis Šiau­lių pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro įkū­rė­jas, va­do­vas ir gy­dy­to­jas psi­chiat­ras El­man­tas Pra­nas Ze­ver­tas be­veik vi­są lai­ką šyp­so­si – tai jam tei­kia di­de­lį džiaugs­mą.

Apie mu­zi­ką gy­dy­to­jas El­man­tas Pra­nas Ze­ver­tas kal­ba emo­cio­na­liai, švy­tin­čio­mis aki­mis.