„Noriu – prikalu puodą, noriu – nuimu“

Po­kal­biai prie ar­ba­tos puo­de­lio

„No­riu – pri­ka­lu puo­dą, no­riu – nui­mu“

Ža­ga­rės (Jo­niš­kio r.) „puo­dų na­mo“ sa­vi­nin­kui, me­džio meist­rui Ed­mun­dui VAI­ČIU­LIUI te­ko nuo le­gen­di­nio pa­sta­to nuim­ti be­veik vi­sus puo­dus. Rei­kė­jo gel­bė­ti sa­vo na­mą. Ki­lo ne­ri­mas: ar ne­dings uni­ka­lus Ža­ga­rės ob­jek­tas? Meist­ras na­mą res­tau­ra­vo ir iš nau­jo ka­la me­ta­li­nius in­dus. E. Vai­čiu­lis ne­ma­no da­ran­tis ge­rą dar­bą, to­kiu lai­ko pa­gal­bą ki­tam, su­pra­tin­gu­mą ar­ba – me­džių so­di­ni­mą.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

– Kai prieš dvi de­šim­tis metų ėmei kal­ti aliu­mi­ni­nius in­dus prie gy­ve­na­mo pa­sta­to sie­nos, te­ko su­lauk­ti ne­ma­lo­nių pa­sek­mių?

– Tu­rė­jau 10–15 puo­dų, kep­tu­vių, lėkš­čių. Išė­jau į gat­vę ir pri­ka­liau prie sa­vo na­mo sie­nos. Tuoj pri­si­sta­tė tuo­me­ti­nis se­niū­nas Pet­ras Ve­ly­kis, bu­vęs po­li­ci­jos nuo­va­dos vir­ši­nin­kas Vy­tau­tas Pa­ka­ti­lius. Jie ga­vo skun­dą, kad iš­si­dir­bi­nė­ju, pa­sta­tą ga­di­nu.

Ta­da val­di­nin­kų neį­si­lei­dau ir su­lau­kiau šau­ki­mo į teis­mą. Ar­chi­tek­tė Re­gi­na Lek­nic­kie­nė iš­gel­bė­jo, at­sto­ju­si ad­vo­ka­tę. Ji paaiš­ki­no, kad nie­kam ne­pa­ken­kiau, blo­go ne­da­riau, ar­chi­tek­tū­ri­nio pa­vel­do ir vaiz­do ne­ga­di­nau.

– Prieš dve­jus me­tus be­veik vi­sus puo­dus nuo pa­sta­to nuė­mei. Ta­da ki­lo su­ju­di­mas: ne­jau­gi ne­be­bus to­kio iš­skir­ti­nio trau­kos ob­jek­to? Jį iš­sau­go­jai. Ar ne­gai­la re­mon­to, me­džia­gų?

– Me­di­nis se­nas na­mas ne­beat­lai­kė svo­rio. Da­lis sie­nų su­tre­šo, pra­dė­jo net žiur­kės vi­dun lan­džio­ti. Tu­rė­jau me­die­ną keis­ti. Tai pa­da­riau, vi­du­je sie­nas iš­ka­liau na­tū­ra­lio­mis ne­ly­gio­mis len­to­mis. Ki­ti ne­sup­ras­tų. Bet kiek­vie­nam sa­vo.

Ma­no na­me­ly­je li­ko grin­dis su­dė­ti. Iš lau­ko di­džią­ją da­lį puo­dų vėl pri­ka­liau. Man gra­žu. Lan­gi­nes duk­ra Gre­tu­tė gė­lė­mis de­ko­ra­vo.

– „Puo­dų na­mo“ vaiz­das pub­li­kuo­ja­mas dau­ge­ly­je lei­di­nių, in­ter­ne­to po­rta­lų, ap­ke­lia­vo te­le­vi­zi­jų lai­das Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je. Iki šiol čia lan­ko­si eks­kur­si­jos, va­žiuo­ja smal­suo­liai, ku­rie už­duo­da dau­gy­bę klau­si­mų. Da­rai ge­rą dar­bą, gar­sin­da­mas mies­te­lį. Tur­būt rei­kia daug kant­ry­bės?

– Koks čia ge­ras dar­bas? Da­riau ne ki­tiems, bet sau, nes man taip no­rė­jo­si. O jei at­va­žiuo­ja, fo­tog­ra­fuo­ja­si – te­gul. Ne­gai­la. Iš pra­džių pa­čiam bu­vo la­bai įdo­mu iš­girs­ti nuo­mo­nę, pa­ta­ri­mus, pa­sa­ko­ti apie eks­po­na­tus.

Da­bar kiek­vie­nas eks­per­tas. Ma­nęs klau­sia, ko­dėl nė­ra ka­ta­lo­gų, puo­dai, ki­ti eks­po­na­tai neap­ra­šy­ti, ne­su­re­gist­ruo­ti. Jei to nė­ra – tai ne mu­zie­jus, o va­žia­vo mu­zie­jaus pa­žiū­rė­ti. Jei taip bū­tų, tu­rė­tų sė­dė­ti dar­buo­to­jas, vis­ką įver­tin­ti, su­ra­ši­nė­ti. Ne­duok Die­ve, kas nors ding­tų! O aš pa­ts da­bar prii­mu spren­di­mus, no­riu – pri­ka­lu puo­dą, no­riu – nui­mu.

Į juos žiū­rė­da­mi žmo­nės ga­li su­si­kur­ti sa­vas is­to­ri­jas. Juk kaž­ka­da iš kiek­vie­nos lėkš­tės, puo­de­lio, puo­do kaž­kas val­gė, gė­rė.

– Gal yra iš­skir­ti­nių puo­dų?

– La­bai gy­ve­ni­miš­ki da­ly­kai. Vie­ną puo­dą žmo­gus at­ne­šė, ką tik barš­čius iš­val­gęs, net neišš­luos­tęs.

Ki­tas ne­se­niai at­ga­be­no puo­dą, ant ku­rio įrė­žė sa­vo var­dą. No­ri bū­ti įam­žin­tas.

Kar­tą ap­si­lan­kė lat­viai ir pa­do­va­no­jo kep­tu­vę. Nau­ją „Te­fal“ fir­mos. Da­bar jo­je bul­ves ke­pu.

– Koks dar­bas yra ge­ras, jei to­kiu ne­lai­kai nuo­la­ti­nio da­li­ni­mo­si as­me­ni­ne erd­ve su žmo­nė­mis, ku­rie at­vyks­ta čia?

– Ge­ras dar­bas yra pa­dė­ti ki­tam, pa­so­din­ti me­džių. Pa­so­di­nau prieš po­rą me­tų prie Švė­tės upės ber­že­lių. Kai­my­nas kar­tą at­le­kia, sa­ko, ta­vo me­džius pjau­na. Už pa­šal­pas ati­dir­ban­tys žmo­nės „tri­me­riais“ sker­sai išil­gai ei­na, ne­žiū­ri, kad ten so­di­nu­kas že­lia.

Ge­ras dar­bas bu­vo prie Se­no­sios Ža­ga­rės baž­ny­čios už šven­to­riaus esan­čią te­ri­to­ri­ją pa­vers­ti poil­sio zo­na. Dir­bo Al­vy­das Ma­li­naus­kas, aš, Ado­mas Lu­ko­šius ir toks An­ta­nas kvai­le­lis. Vė­liau jį nu­čiu­po po­li­ci­nin­kai, vie­šai gat­vė­je be­si­ne­šio­jan­tį alaus bu­te­lį, gal ir ge­rian­tį. Neį­ga­lus žmo­gus daug ko ne­sup­ran­ta, o jam bau­dą sky­rė. Nuė­jau pa­si­kal­bė­ti, po­li­ci­nin­kai aiš­ki­na, kad jis ati­tin­ka­mo do­ku­men­to ne­tu­ri. Gal ir ne­tu­ri, bet juk aki­vaiz­džiai ma­to­si. Kam iš jo pa­sku­ti­nes ka­pei­kas atim­ti?

– Esa­me ne­jaut­rūs?

– Esa­me su­sve­ti­mė­ję. Kaž­ka­da trum­pam bu­vau iš­vy­kęs į Ai­ri­ją už­si­dirb­ti pi­ni­gų. Bu­vo va­ka­ras, par­duo­tu­vės jau už­da­ry­tos. Su drau­gu su­gal­vo­jo­me juo­kais per žmo­nes ei­ti, mais­to pa­pra­šy­ti. De­šim­ta va­lan­da, tam­su, bet vi­si du­ris ati­da­rė: kas duo­nos, kas sū­rio at­ne­šė. Lie­tu­vo­je ke­lios du­rys gat­vė­je at­si­da­ry­tų?

– Ne­ban­dei?

– Ge­ra min­tis. Bū­ti­nai tai iš­mė­gin­siu. Tik ne Ža­ga­rė­je, kur vi­si ma­ne pa­žįs­ta.

– Pas­ta­tei ak­me­nį su iš­kal­ta mies­to įkū­ri­mo da­ta – 1198. Is­to­ri­kai tvir­ti­na, kad to­kių duo­me­nų nė­ra, Ža­ga­rė pir­mą sy­kį pa­mi­nė­ta tik 1254 me­tais Ry­tų Žiem­ga­los da­ly­bų ak­te.

– Do­ku­men­tų nė­ra, bet pa­sta­čiau ak­me­nį ir jis yra. Ga­liu su­rink­ti di­džiau­sią bū­rį ža­ga­rie­čių, ku­rie sa­kys, kad Ža­ga­rė įkur­ta 1198 me­tais, kad ji se­nes­nė už Ry­gą.

– Esi ne kar­tą or­ga­ni­za­vęs pi­lie­tiš­kas ak­ci­jas, da­bar pa­si­nė­rei į me­džio meist­ro kū­ry­bi­nes vi­zi­jas?

– Ne­beį­do­mi po­li­ti­ka. Pas­ku­ti­nį kar­tą, kai su­kli­ja­vau rin­ki­mų pla­ka­tus ant su­kal­tos me­di­nės „bū­dos“, už­dė­jau gro­tas ir pa­sta­čiau mies­to cent­re, ma­ne ap­skun­dė po­li­ci­jai. Ga­vau sim­bo­li­nę 2 eu­rų bau­dą. Pa­rei­gū­nai sa­kė – taip vie­šai be lei­di­mo ne­ga­li­ma. Bet juk pla­ka­tai ne ma­no ga­min­ti. Pa­čios par­ti­jos juos iš­si­spaus­di­no, aš tik sa­vaip su­ka­bi­nau.

– Ar da­ry­tum kaž­ką ki­taip?

– Da­bar ge­riu bruk­nių ar­ba­tą, o ger­da­vau ka­vą.

– Kas tau su­tei­kia lai­mės, džiaugs­mo?

– Vai­kai (Ed­mun­das tu­ri dvi duk­ras ir sū­nų). Kuo dau­giau jų bus, tuo gra­žes­nė Lie­tu­va.

– Ko­kią įsi­vaiz­duo­ji Ža­ga­rės atei­tį?

– Ji bus gra­ži. Tik mo­kes­čių po­li­ti­ka blo­ga. Tu­rė­tų bū­ti di­des­nė pa­ra­ma re­gio­nams, ypač pa­sie­nio ra­jo­nams. Vers­li­nin­kams ma­žes­ni mo­kes­čiai mies­te­liuo­se, kai­muo­se ir­gi bū­tų rea­li pa­ra­ma. Ta­da koks fab­ri­kas atei­tų į Ža­ga­rę, at­si­vež­tų rei­ka­lin­gų spe­cia­lis­tų, ras­tų vie­to­je dar­bi­nin­kų.

Fon­dai įsi­ku­rian­čiam vers­lui man neat­ro­do per­spek­ty­vūs, nes vi­sa­da prie pi­ni­gų sė­di skirs­ty­to­jai, per­skirs­ty­to­jai ir vi­sus pla­nus su­jau­kia.

Bet atei­ty­je vis­kas kei­sis.

Tu­ri keis­tis.

Au­to­rės nuo­tr.

Ed­mun­das Vai­čiu­lis puo­dais na­mą ap­ka­lė, nes jam taip gra­žu.

Po res­tau­ra­ci­jos šei­mi­nin­kas puo­dus su­grą­ži­no, vie­nas iš Ža­ga­rės sim­bo­lių neiš­ny­ko.