Nuo šiandien iki grabo lentos

PAP­RAS­TOS IS­TO­RI­JOS

Nuo šian­dien iki gra­bo len­tos

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Bi­tė – ki­taip jos nie­kas ne­va­di­no. Nuo gi­mi­mo taip. Gal kad ap­va­lų pil­ve­lį tu­rė­jo, gal kad gel­to­nai dry­žuo­tą su­kny­tę vil­kė­jo, o gal ir dėl var­do. Koks ten jos tik­ras var­das? Nie­kas ne­be­ži­no. Už­gui­ta, be bal­so ir sa­vi­gar­bos, Bi­tė, ir vis­kas.

Bi­tės ma­ma ka­dai­se kai­me bu­vo tvar­kos pa­vyz­dys. Re­gis, net dul­kė, prieš nu­kris­da­ma, at­si­klaus­da­vo, ar ga­li­ma. Jei kam­ba­ry bu­vo, tai vis su dulkš­luos­čiu ran­koj, jei­gu kie­me, tai vėl su ko­kiu sku­du­ru ar įna­giu tvar­kai pa­lai­ky­ti. Pak­laus­tum kai­my­nų, neat­sa­ky­tų, ar yra re­gė­ję ši­tą mo­te­rį, kaip ki­tas, tie­siog sė­din­čią ant kė­dės ar suo­lo po kriau­še. Nes nie­ka­da to ne­bu­vo.

Mo­te­rys kar­tais trau­ky­da­vo pe­čiais – gal jai pa­si­mai­šė?

Jai ne­bu­vo nie­kas pa­si­mai­šę. Ši­taip ji veng­da­vo egze­ku­ci­jos.

Jei­gu vy­ras pa­rei­da­vo na­mo ne vi­sai blai­vas ir ne vi­sai pa­ten­kin­tas, kas at­si­tik­da­vo ke­lis kar­tus per mė­ne­sį, ieš­ko­da­vo, prie ko pri­kib­ti, kad sa­vo pyk­tį iš­giež­tų. Na­mų tvar­ka vi­sa­da bu­vo prie­žas­tis. Nes kai la­bai ieš­kai, tai ir ran­di. Kar­tą, kai ne­tvar­kos ap­tik­ti ne­si­se­kė, pa­siė­mė bal­tą no­si­nę ir ėmė brauk­ti per vir­tu­vės spin­te­lių vir­šų. No­si­nė iš­si­te­pė. Tė­vas ma­mai tren­kė Bi­tės aki­vaiz­doj.

Tren­kė taip, kad ma­ma kri­to ant grin­dų, o kai pa­si­kė­lė, pu­sė vei­do su­ti­no ir pa­mė­lo per ke­lias mi­nu­tes.

Vei­dui dar tins­tant, ma­ma pa­siė­mė du­be­nį su pa­mui­lėm ir pra­dė­jo plau­ti spin­te­les. Tė­vas pa­rū­kė lau­ke ir ra­miai sė­do va­ka­rie­niau­ti.

„My­lėk kaip dū­šią, kra­tyk kaip grū­šią“, – tą po­sa­kį iš tė­vo Bi­tė gir­dė­jo vi­są vai­kys­tę, paaug­lys­tę ir jau­nys­tę. Ypač, kai tė­vas pa­jus­da­vo rei­ka­lą pa­tei­sin­ti nau­ją mė­ly­nę ant ma­mos kū­no. Ko­dėl tei­sin­da­vo­si prieš duk­rą – ne­ži­nia. Gal gė­da bu­vo? Juk ma­ma nie­ka­da ne­si­prie­ši­no ir nie­kam ne­si­skun­dė.

Bi­tė bu­vo įsi­ti­ki­nusi, kad toks ir yra gy­ve­ni­mas su vy­ru. „To­kia mū­sų, mo­te­rų, da­lia“, – sa­ky­da­vo ma­ma. Ir uo­liai mo­kė duk­te­rį tvar­ky­tis ir vy­rui pa­tar­nau­ti. Kad ne­bū­tų pyk­čio.

Ma­ma mi­rė prieš pat dvi­de­šim­tą­jį Bi­tės gim­ta­die­nį. Krau­jas iš­si­lie­jo į sme­ge­nis. Tė­vas sa­kė, kad kri­to nuo ko­pė­čių ant gal­vos, ir vis­kas. Gal­vą la­bai su­si­dau­žė. Tė­vas pa­ts gy­dy­to­jus iš­kvie­tė, kai ma­ma il­gai ne­pa­si­kė­lė nu­kri­tus. Bi­tės ne­bu­vo na­mie, ji dir­bo fer­moj. Kai pa­rė­jo, ma­ma jau bu­vo mi­rusi.

At­ver­kė, pa­lai­do­jo, o iš kar­to po šer­me­nų, kol Bi­tė ga­nyk­loj su gy­vu­liais tvar­kė­si, tė­vas ėmė ir pa­de­gė na­mus. Vi­sus ke­tu­ris kam­pus ap­lie­jo ži­ba­lu ir pa­kū­rė.

Kai su­lė­kė ge­sint, tė­vas sė­dė­jo so­de su­siė­męs gal­vą ir my­kė. Nie­ko ne­da­rė, tik lin­ga­vo ir my­kė.

Me­di­nis na­mas va­sa­ros pa­va­ka­rę su­de­gė kaip deg­tu­kų dė­žu­tė, nei gais­ri­nė ne­spė­jo at­lėkt. O tė­vas taip ir ne­bep­ra­kal­bo.

Bi­tė jį ve­žė pas gy­dy­to­jus, gul­dė į li­go­ni­nę, pa­skui į slau­gos na­mus, o ga­liau­siai į kars­tą. Ne, ran­kos tė­vas prieš sa­ve ne­pa­kė­lė. Tie­siog nu­mi­rė. Gal tik­rai my­lė­jo sa­vo mo­te­rį?

Vie­na li­ku­si, Bi­tė pri­si­glau­dė prie pir­mo­jo, ku­ris jai pa­ro­dė šiek tiek švel­nu­mo. Iš to pa­ties kai­mo, iš tos pa­čios mo­kyk­los. Bu­vo ži­no­mas kaip mu­šei­ka ir iš­ger­ti mė­gė­jas, bet Bi­tei to­kios sa­vy­bės ne­bu­vo nei keis­tos, nei at­gra­sios. Var­gu ar ji ži­no­jo, kad vy­rų ir ki­to­kių esa­ma. Nei la­bai dai­rė­si, nei ieš­ko­jo. Pa­siū­lė že­ny­tis, ji ir su­ti­ko.

Po ves­tu­vių puo­lė tvar­ky­ti už­rū­gu­sių vy­ro na­mų. Švei­tė, kaip ma­mos bu­vo iš­mo­ky­ta, sten­gė­si, kad vy­ras, grį­žęs iš dar­bo, ne­tu­rė­tų prie ko pri­kib­ti ir ne­ras­tų prie­žas­ties pyk­tis. Bet čia bu­vo ki­taip.

Grį­žęs gir­tas į šva­rius na­mus ap­si­dai­rė ir pa­reiš­kė: „Taip šva­ru, kad net nu­si­spjaut nė­ra kur. Ne­bent ant ta­vęs.“ Ir spjo­vė. Tie­siai ant gė­lė­tos Bi­tės su­kne­lės.

Tuoj po ves­tu­vių ir ant Bi­tės vei­do pra­dė­jo ras­tis mė­ly­nių. Bi­tė nie­kam ne­si­skun­dė, smū­gius nuo vy­ro priim­da­ma kaip sa­vai­me su­pran­ta­mą da­ly­ką. Gal my­li, jei mu­ša? Kaip tė­vas...

Kad vy­ras ne­pyk­tų, nu­sto­jo na­mie tvar­ky­tis. Atg­ra­su jai bu­vo šiukš­ly­ne gy­ven­ti, bet jei vy­rui ne­pa­tin­ka, tai ne­gi gin­čy­sies?

Daž­niau­siai bu­vo mu­ša­ma, kad vai­kų nie­kaip ne­su­si­lau­kia. Vy­ras šau­kė, kad pil­vas kaip kar­vės, o saus­bergž­dė vaikš­to. Bi­tė jau­tė­si kal­ta ir nu­si­pel­niu­si mu­ši­mo.

Bi­tė va­žia­vo pas gy­dy­to­ją. Tas, iš­ty­ręs Bi­tę ir nie­ko neap­ti­kęs, siū­lė vy­rą iš­tir­ti. O ji sa­vo vy­rui net už­si­minti bi­jo­jo, kad gy­dy­to­jams pa­si­ro­dy­tų. Jau ir taip, grį­žus iš me­di­kų, ga­vo į kai­lį, kad laks­to ir sa­vo pli­ką pa­stur­ga­lį sve­ti­miems ro­do. „Jei da­bar vai­ką sterb­lėj par­si­ne­ši, taip ir ži­nok – už­dau­žy­siu vie­toj. Man nuo dak­ta­rų vai­kų ne­rei­kia“, – iš­rė­kė tą­syk vy­ras ir, ap­dau­žęs ne­si­prie­ši­nan­čią Bi­tę, griu­vo mie­go­ti.

Taip ir gy­ve­no jie­du. Bi­tė daug dir­bo, vy­ras daug gė­rė. Gir­tas mu­šė Bi­tę, o ji jau­tė­si kal­ta, kad vis kaž­ką ne taip na­mie pa­da­ro, vy­rą su­pyk­do. Vi­sus tris­de­šimt bend­rų gy­ve­ni­mo me­tų.

Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ko iš­mo­ko per tuos bend­ro gy­ve­ni­mo me­tus Bi­tė, – tie­siog pa­bėg­ti iš na­mų, kai vy­ras ima siau­tėt. Ir tą lie­pos nak­tį pa­bė­go. Iš­mie­go­jo dar­ži­nėj ant šie­no. Anks­ti ry­te pa­rė­jus į kam­ba­rį pa­ma­tė, kad vy­ras lo­voj gu­li kniūbš­čias, ty­lus kaip kū­di­kis.

Bi­tė ne­ži­no­jo, ką jai da­ry­ti: ar vir­ti pus­ry­čius (bet jei su­barš­kins in­dais, vy­ras ga­li su­pyk­ti, kam pri­ža­di­no), ar lauk­ti, kol at­si­bus (bet neaiš­ku, ko pra­bu­dęs no­rės – val­gyt ar agur­kų ra­sa­lo). To­dėl at­si­sė­do vir­tu­vėj prie lan­go ir ty­lu­tė­liai lau­kė.

Ne­su­lau­kus at­si­bun­dant, Bi­tė išė­jo į fer­mą. O kai grį­žu­si ra­do sa­vo vy­rą taip pat be­gu­lin­tį lo­voj, su­pra­to, kad baig­ta. Ne­bėr žmo­gaus.

Prie ka­po duo­bės Bi­tė spin­du­lia­vo gai­via ra­my­be. Švel­nus šyps­nys pra­si­mu­šė kaž­kur akių gi­lu­moj, leng­vai raus­vi­no vei­dą.

Iš­tai­sė sa­vo žmo­gui gra­žias lai­do­tu­ves, kai­my­nus pa­vai­ši­no, o vi­sus iš­ly­dė­jus ėmė­si ruo­šos. Mė­ne­sį, die­na die­non, švei­tė ir va­lė, skal­bė ir grem­žė, ka­lė ir da­žė. Kai na­mo lan­gai vėl su­švi­to bal­tais rė­mais, kai na­mai per­siė­mė švie­žių da­žų ir la­ko kva­pu, Bi­tė iš­si­ne­šė lau­kan kė­dę, at­si­sė­do po me­džiu kie­mo vi­du­ry ir pir­mą kar­tą sa­vo gy­ve­ni­me gar­siai už­dai­na­vo. Dai­na­vo apie mei­lę ir paukš­tį, pa­skui apie jū­rą, vi­sas tas dai­nas, ku­rias gir­dė­jo, bet ku­rių dai­nuo­ti ne­ga­lė­jo na­mie nei vai­ku, nei mo­te­rim bū­da­ma. Iš­ti­sus pen­kias­de­šimt me­tų.

Pro ša­lį ei­nan­ti kai­my­nė su­stin­go iš nuo­sta­bos, iš­gir­du­si dai­nuo­jan­čią Bi­tę.

– Bi­te, tai tu dai­nuot mo­ki? – šūk­te­lė­jo, už­si­kvem­pu­si ant tvo­ros.

Bi­tė nu­ti­lo, at­si­sto­jo nuo kė­dės, priė­jo prie tvo­ros.

– Ne Bi­tė aš, su­pra­tai? Ne­bėr Bi­tės.

Kai­my­nė iš­plė­tė akis:

– O tai kas da­bar?

– Beat­ri­čė. To­kį var­dą man ma­my­tė da­vė, toks ir pa­se už­ra­šy­tas. Taip ir va­din­sit. Nuo šian­dien ir iki gra­bo len­tos, su­pra­tai?

Pa­sa­kė, nu­si­juo­kė, ap­si­su­ko ir nuė­jo, aukš­tai at­lo­šus gal­vą.

Kai­my­nė pa­sto­vė­jo prie tvo­ros, lyg at­si­mai­ny­mo lauk­da­ma, bet nie­ko ne­be­su­lau­kus vos ne te­ki­nom nu­skuo­dė į kai­mo krau­tu­vę su nau­jie­na – ne­bėr Bi­tės. Da­bar jau Beat­ri­čė. Nuo šian­dien ir iki gra­bo len­tos.

EPA-ELTA nuotr.