Nuo Šiaulių stogų atsiveria miesto istorija (2)

VASARA SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“

Nuo Šiaulių stogų atsiveria miesto istorija (2)

Tęsiame pasakojimą apie tai, kaip Šiauliuose iš paukščio skrydžio aukštumų atsiveria miesto istorija: kaip šiauliečiai rankomis atstatė karo suniokotą bažnyčią, entuziastingai klojo vandentiekį, plėtė miestą ir jį atstatinėjo. Miesto alsavimo „Šiaulių kraštas“ šį kartą klausėsi ant Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedros, senojo vandentiekio bokšto stogų.

Natalija KONDROTIENĖ

natalija@skrastas.lt

Bokštas aprūpino šiauliečius vandeniu

Atėjus iki Šiaulių vandentiekio bokšto – trečiojo pagal aukštį pastato Šiauliuose – norom nenorom užverti galvą aukštyn – beveik 47 metrų pastatas.

UAB „Šiaulių vandenys“ ryšių su visuomene atstovė Džiuljeta Martinaitienė pakviečia užeiti į bokšto vidų, kur šiuo metu įsikūręs visuomeninis muziejus. Bokštas unikalus ne tik savo dydžiu, bet ir forma – apvalumu. Daugiau nei 40 metų jame kaupiama ne tik vandens ūkio, bet ir Šiaulių miesto raidos istorinės detalės, įkurdintas archyvas, posėdžių salė.

„Pamatai šiam bokštui išlieti 1939 metais, po metų prasidėjo bokšto statyba. Vokiečių okupacijos metais ji buvo nutraukta. 1946 metais buvo pastatytas vandentiekio bokšto gelžbetoninis karkasas ir plytų mūro dalis“, – pasakojo Dž. Martinaitienė.

Vandens bokštas baigtas statyti po dvejų metų, 700 kubinių metrų rezervuaras buvo pripildytas požeminio vandens iš pirmosios tais pačiais metais pastatytos Lepšių vandenvietės. Tais pačiais metais skelbiama oficiali miesto centralizuoto vandentiekio ir savarankiškos vandens tiekimo įmonės įkūrimo data.

Apžiūrime ratu, pagal apvalų bokšto perimetrą išdėstytą dešimtmečiais kaupiamą ekspoziciją: amžiaus pradžios nuotraukos, kuriose užfiksuoti vandentvarkos darbai, surinkti ir išsaugoti darbo įrankiai, prietaisai, įrenginių maketai, uolienų pavyzdžiai, iškasti gręžiant gręžinius Lepšių vandenvietėje, manoma, jos susidarė prieš 250–365 milijonus metų.

Nosį rietė gatvių kvapas

„Medinis vamzdis. Manoma, kad XVIII–XIX amžiuje Šiauliuose buvo kanalų, sukonstruotų iš medinių vamzdžių“, – parodo įmonės atstovė. Toks eksponatas yra Štralsundo miesto (Vokietija) delegacijos dovana „Šiaulių vandenims“, nes per gaisrus šiaulietiškų „medinukų“ neišliko.

Keliama versija, kad šiais vamzdžiais tekėjo ne geriamasis vanduo, o kanalizacijos vanduo. Išliko užrašų, kad XX amžiaus pradžioje tualetai buvo vadinami išeinamosiomis angomis. Tokią prabangą – turėti tualetą namuose – sau galėjo leisti tik ponai.

Manoma, kad 1914 metais Karpio dvare Rėkyvoje veikė vandentiekis – pirmasis Šiauliuose. Jo įrenginiai neišliko, sudegė gaisro metu.

1922 metais įrengta apie 7 tūkstančius metrų lietaus ir kitų dengtų kanalų – Šiauliai buvo vienas labiausiai reiškusių norą įrengti kanalizaciją miestų.

Dž. Martinaitienė pasakoja, kad kilus ne vienai epidemijai, XX amžiaus pradžioje buvo susirūpinta miesto švara, nebuvo jokios vandentiekio sistemos, panaudotas vanduo, nuotekos buvo verčiamos tiesiai į gatvę. Pateikia duomenis, kad 1929 metais Šiauliuose gyveno apie 23 tūkstančius gyventojų, tiek žmonių nuolat teršė miestą.

„Senuose laikraščiuose randama valdžios prašymų nešvarumus pilti į specialias duobes, nes gatvėmis neįmanoma vaikščioti dėl nešvaros ir nosį riečiančio kvapo. Teršalai patekdavo ir į šulinio vandenis. Tuo metu vanduo buvo semiamas iš 3–4 metrų gylio šulinių, upių ir ežerų, nebuvo švarus. Kildavo žarnyno epidemijos“, – istorines detales dėlioja Dž. Martinaitienė.

Kanalizacijos tinklai įrenginėjami rankomis

1929 metais miesto Taryba pirmą kartą svarstė fekalinės kanalizacijos įvedimo klausimą, pritarė pradėtiems paruošiamiesiems darbams, skyrė lėšų planui paruošti. Dėl fekalinės kanalizacijos įvedimo mieste lankėsi Berlyno aukštosios technikos mokyklos prof. Brikas ir Kauno universiteto doc. inžinierius S. Kairys.

„Po dvejų metų pradedami kloti fekalinės kanalizacijos tinklai. Visi darbai atliekami rankiniu būdu, dirbo iš darbo biržos samdomi bedarbiai. Paskaičiuota, kad 1932 metais mieste vandens klozetus turi 238 butai. Po penkerių metų vandens klozetus turi beveik dvigubai daugiau butų, įrengtą vidaus vandentiekį – 652 butai“, – skaičius pateikė Dž. Martinaitienė.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui prie kanalizacijos tinklų prijungta apie 20 gyvenamųjų namų. Karinei vadovybei davus nurodymą, mieste pakloti vandentiekio tinklai buvo jungiami prie miesto geležinkelio stoties vandentiekio.

Nuo geležinkelio vandentiekio linijos per kiemus buvo kasamos tranšėjos ir klojami vandentiekio tinklai. Okupacijos metais bokšto statyba buvo nutraukta.

„Po Antrojo pasaulinio karo Šiaulių laikraštyje buvo rašoma, kad mieste sparčiai vykdomi atstatomieji darbai, prie kurių prisideda visi įmonių, įstaigų dirbantieji bei gyventojai“, – apie intensyvią vandentiekio ir kanalizacijos tinklų statybą pasakoja Dž. Martinaitienė.

Daugiausiai vandens šiauliečiai sunaudodavo tarybiniais metais, kai nebuvo vandens skaitiklių, apie 40 procentų vandens suvartodavo pramonė. Pavyzdžiui, 1988 metais suvartojama 55–56 tūkstančius kubinių metrų vandens per dieną, kai šiandien suvartojama – 12–13 tūkstančių.

„Vandentiekis suvienijo šiauliečius, kurie rankomis tiesė trasas. Šiuos darbus dirbo ir vyrai, ir moterys. Šiandien galime pasigirti vienu švariausiu tiekiamu vandeniu Šiaulių gyventojams“, – šypsojosi Dž. Martinaitienė.

Vis prikeliama Šiaulių katedra

Keliaujame į Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedrą. Pasitinka katedros klebonas, Šiaulių dekanato dekanas Egidijus Venckus, jis palydi iki laiptelių, vedančių į bokšto aukštumas. 330 – tiek laiptelių reikia užlipti kopiant į patį aukščiausią mieste Šiaulių katedros bokštą, jo aukštis – 70 metrų.

„Kito tokio apžvalgos taško mieste, kaip čia – nėra. Esu lipęs“, – šypsojosi klebonas E. Venckus.

Kylant aukštyn vis pikčiau švilpia vėjas, ant laiptų – metų nuraizgyti voratinkliai. Pasieniui išsidėstę laipteliai tvirti – metaliniai. Iš bažnyčios bokšto atsiveria miesto panorama: aiškiai matomi visi keliai iš Šiaulių, miestas lyg ant delno.

Klebonas E. Venckus pasakoja: griauta, deginta, karų, gamtos stichijų niokota, visuomet būdavo prikeliama naujam gyvenimui. Šiauliečių rankomis.

Paprastai nurodoma, kad dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1595, užbaigta 1625 metais, prieš tai stovėjo medinė. Kai kurie istoriniai šaltiniai liudija, kad žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius bažnyčią pašventino 1634 metais.

Bažnyčią krėtė nelaimės: per 1655 metais prasidėjusį karą su švedais, Šiaulių apylinkėse telkėsi sukilėlių būriai. Bažnyčios pastatas buvo naudojamas stebėti bei signalams perduoti.

„Iš Rygos sukilėlių slopinti buvo pasiųstas švedų kariuomenės pulkas. Šiaulius švedai rado tuščius. Bažnyčios varpams paskelbus pavojų, gyventojai išsibėgiojo“, – pasakoja E. Venckus.

Kerštaudami švedai nusiaubė miestą, suniokojo, išdegino, apiplėšė bažnyčią. Dar ilgai ji stovėjo apnykusi, nuolat trūko lėšų jos remontui, bet veikianti.

Degė, eižėjo, griuvo

Pastatas nukentėdavo ir nuo vėtrų, tačiau labai pakito, kai 1880 metais į bažnyčios bokštą trenkė žaibas, sudegė medinė viršūnė. Bokštą atstatė nebe tokį, koks buvo – varpo formos, buvo uždengtas aštuoniakampės piramidės smaile su stoglangiais ir trikampiais frontonėliais. Toks bokštas išliko iki šių dienų.

Klebonas pasakojo, kaip per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčios pastatas vėl nukentėjo: vokiečių kareiviai bažnyčios bokšte buvo įsirengę stebėjimo tašką. Rusų kareiviai norėjo juos iš ten išstumti. Siekdami išsaugoti vertingą pastatą, apšaudė stogą, nuo skeveldrų sueižėjo ir sienos. Po karo pastatas vėl remontuojamas – 1924 metais buvo visiškai suremontuotas.

„1944 metų vasarą atsitraukiančios vokiečių kariuomenės specialieji daliniai Šiaulius padegė. Bažnyčia pradėjo degti nuo bokšto, kuriame buvo mediniai laiptai ir perdengimai. Per vėlesnius mūšius dėl Šiaulių bažnyčios pastatas nukentėjo dar ir nuo bombardavimo, artilerijos apšaudymų“, – istoriją pasakojo klebonas.

Visiškai sudegė medinės pastato dalys: stogas, bokšto perdangos, laiptai ir viršūnė, vidaus įranga. Pelenais virto meno vertybės, altoriai, vargonai, baldai, archyvas. Apgriauti šoniniai frontonai, netekę jungties su stogu, nugriuvo ir pralaužė skliautus, įlūžo grindys, atsivėrė požemiai.

Miesto akys ir širdis

Klebonas atneša parodyti du storus nuotraukų albumus. Juos atnešė šiaulietė, kurios tėvas ne tik fiksavo visus po Antrojo pasaulinio karo vykdomus bažnyčios atstatymo darbus, bet ir albumą išsaugojo ateinančioms kartoms.

„Ji pasakojo tėvo istorijas, kaip buvo atstatoma bažnyčia, fiksuoti visi darbai. Atstatymo darbuose dalyvavo šiauliečiai savanoriai“, – sakė klebonas.

Nespalvotose fotografijose matoma, kaip dengiamas naujas stogas, savo forma ir dydžiu atitinkantis senąjį, atstatyti šoniniai trikampiai frontonai, įlūžusios dalys padarytos iš gelžbetonio, sujungtos su išlikusiu senuoju plytų skliautu, restauruotas bokštas: įrengti geležiniai laiptai, cinkuota skarda uždengta bokšto viršūnė.

„Atstatymo darbai vyko apie 12 metų. Daug šiauliečių prisidėjo. Visais laikais katedra buvo ne tik miesto akys, bet ir Šiaurės Lietuvos širdis“,– šypsojosi klebonas, pridūręs, kad bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra 1997 metais.

Išlydėdamas pro vartus E. Venckus siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad pastatas buvo pritaikytas gynybai – šventoriaus vartų bokšteliai, didžiojo bokšto erkeriai yra su šaudymo angomis.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr. ir repr.

TAUPUMAS: „Skaitiklių įvedimas 1991 metais sumažino suvartojamo vandens kiekį nuo 55–56 tūkstančių kubinių metrų vandens per dieną iki 12–13“, – sakė UAB „Šiaulių vandenys“ atstovė ryšiams su visuomene Džiuljeta Martinaitienė.

VAMZDIS: Manoma, kad Šiauliuose būta ir medinių vamzdžių. Šis padovanotas vokiečių kolegų.

AUKŠTIS: Šiaulių vandentiekio bokštas – trečias pagal aukštį pastatas mieste – dangų remia beveik 47 metrų pastatas.

ŠIRDIS: „Visais laikais Šiaulių katedra buvo ne tik miesto akys, bet ir Šiaurės Lietuvos širdis“, – sako katedros klebonas, Šiaulių dekanato dekanas Egidijus Venckus.

AUKŠTYBĖ: Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedros bokštas – aukščiausias pastatas mieste – siekia 70 metrų aukštį.

ATSTATYMAS: Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedros atstatymo darbai po Antrojo pasaulinio karo.

ISTORIJA: Katedra po Antrojo pasaulinio karo.

Natalijos KONDROTIENĖS nuotr.

GAISRINĖS: Už Šiaulių savivaldybės įsikūrusios dvi gaisrinės: senoji ir naujoji.

PRISIKĖLIMAS: Prisikėlimo aikštė, kurios prikėlimui idėjų ieškoma ne vienas dešimtmetis.

KELIAS: Kelias į Joniškio pusę matomas itin aiškiai.

LAIPTAI: Iki Šiaulių katedros bokšto viršūnės reikia žengti daugiau nei 300 laiptelių.

VARPAI: Istoriniuose šaltiniuose minima, jog 1643 metais bažnyčios bokšte buvo keturi varpai. Šiuo metu yra du.

GRIUVĖSIAI: Už Šiaulių savivaldybės pasislėpęs sudegęs, apleistas, medžiais apaugęs pastatas.

GYNYBA: Pritaikyta gynybai: šventoriaus vartų bokšteliai yra su šaudymo angomis.