Naujausios
Nuotraukos priartino prie amžinųjų vertybių
Buvęs šiaulietis, 33-jų Eugenijus Barzdžius, draugų vadinamas Giena – Velso universiteto (Anglija) dokumentinės fotografijos trečiakursis. Dėl šių svajonių studijų jis atsisakė sėkmingos karjeros. Kardinaliais savo gyvenimo pokyčiais nė karto nesuabejojo.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Hobis virto pagrindine veikla
„Man įdomūs žmonės, socialinės grupės, jų analizė, todėl pasirinkau studijuoti dokumentinę fotografiją“, – aiškina po daugiau nei 10 metų į studento suolą grįžęs Eugenijus.
Šiaulių universitete jis baigė Dailės ir dizaino studijas. Tada senutėliu bendrakursio tėvų „Zenit'u“ įamžino pirmuosius savo kadrus – naktinio Vilniaus senamiesčio vaizdus.
Po studijų buvo įvairūs darbai užsienyje ir Lietuvoje, fotoaparatas liko laisvalaikiui. Tačiau puikią ateitį žadėjusių interaktyvios komunikacijos direktoriaus pareigų vienoje tarptautinėje medijų agentūroje Eugenijus atsisakė, pasidavęs fotografijos traukai. Hobis virto pagrindine veikla.
„Ar nesigailėjau, kad neapsisprendžiau anksčiau? Kiekvienam savo laikas. Tačiau sulaukusiems 18-os patarčiau pakeliauti po pasaulį ir paragauti gyvenimo druskos – nebijoti plauti indų, skusti bulvių ar fasuoti žuvis, jei tai suteikia galimybių pamatyti daugiau.
Tada žmogus sužino daugiau apie save, suvokia, ką jis norėtų veikti gyvenime“, – savo poziciją išsako pašnekovas.
Dokumentinė ir reportažinė fotografija painiojamos
Kodėl studijoms Eugenijus nepasirinko Lietuvos? „Lietuvoje dokumentinė fotografija net profesionalų vis dar dažnai painiojama su reportažine, nes mūsų šalyje nėra šios fotografijos tradicijų. Gal ji yra senųjų grandų – Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko darbuose, tačiau dabar ilgalaikė temos vizuali analizė primiršta“, – neabejoja pašnekovas.
Anot jo, dokumentinei fotografijai būdingas vienos temos, objekto pasirinkimas ir jų analizė, stebėjimas ilgesnį laiką. „Tas gilinimasis į fotografuojamus objektus mane žavi labiausiai, nes kardinaliai skiriasi nuo momentinės ir itin paviršutiniškos reportažinės fotografijos“, – tikina Eugenijus.
Velso universitetą studijoms jaunas vyras pasirinko todėl, kad tai – viena garsiausių ir geriausių dokumentinės fotografijos kalvių Europoje. Tačiau lietuvaičiui ten įstoti nebuvo sudėtinga. „Tiesiog parodžiau savo portfolio ir mane besąlygiškai priėmė“, – kukliai šypteli vyras.
Studijų nenutraukė
Studijoms Anglijoje Eugenijus iš anksto netaupė, pasinaudojo Jungtinėje Karalystėje studentams valstybės teikiamų paskolų studijoms galimybe.
Studijos nėra pigios, o šiais akademiniais metais dar ir gerokai pabrango. Dabar akademiniai studijų metai Eugenijui atsieina apie 9000 svarų. Palyginti pernai šis mokestis tebuvo 3300 svarų.
Tačiau ir šis rimtas finansinis išbandymas fotografo neprivertė pergalvoti savo sprendimo ir suabejoti jo teisingumu.
„Jei nepasitikėčiau savimi, savo pasirinktu keliu, turbūt iš viso nebūčiau pradėjęs juo eiti“, – užtikrintai kalba studentas.
Kol kas visą savo dėmesį Eugenijus skiria studijoms ir imasi tik pavienių darbų. Bet jau šiemet baigęs mokslus jis žada realizuoti ir profesines ambicijas. Fotografo tikslas – darbas didžiosiose pasaulio agentūrose, bendradarbiavimas su galerijomis, žurnalais.
Konkurencijos nebijo
Nors žvalgytis darbo Lietuvoje dar neplanuoja, bet čia ir toliau žada realizuoti idėjas: „Beveik visus savo kursinius ir dabartinį diplominį darbą darau Lietuvoje. Jau beveik dvejus metus dirbu prie knygos apie Palendrių vienuolyną. Tikiu, kad man buvo leista įžengti keliomis durimis toliau nei kitiems pasauliečiams. Pamačiau vienuolių bendruomenės gyvenimą iš labai arti. Dėl tokių ir kitų įdomių temų Lietuva mane traukia.“
Baiginėdamas studijas, Eugenijus sako į pasaulį ir gimtąjį kraštą, jo žmones pradėjęs žvelgti kitomis akimis: „Nors mane jau eilę metų domino gilesnis žvilgsnis į aplinkinius, studijuodamas dar tvirčiau įtikėjau, kad ne gražesnis panelės užpakaliuko išrietimas ar kuo kvailiau išsikreipęs katinas yra įdomūs. Tai – vienadieniai dalykai, nors ir jie yra įdomūs, jei įmanoma skirti daugiau laiko jų analizei. Man svarbus amžinųjų vertybių ieškojimas ir suradimas kasdienybėje.“
Fotografas neslepia jaučiąs, kad užsienyje jo fotografuojami žmonės – drąsesni, atviresni. Lietuvius, jo manymu, stipriai paveikė sovietmetis. „Vyresnioji karta fotoaparato vis dar prisibijo“, – sako Eugenijus.
Jo neerzina dabartinis fotografuojančiųjų bumas, jų konkurentais jis nevadina, atvirkščiai: „Džiaugiuosi, kad fotografija žmonėms tapo prieinamesnė. Bet juk pieštukas jau seniai žmonėms buvo prieinamas, tačiau ne visi tampa dailininkais.
Smagu, kad žmonės gali įamžinti savo mylimąją, vaiką, puikiai iškeptą blyną ar nuostabų pro langą matomą rytą. Tačiau greta greito fotografavimo egzistuoja ir gilesnė analizė. Tai – skirtingi dalykai.“
Svarbiausia – žinoti, kodėl fotografuoji
– Eugenijau, ar tau galioja kažkokie tabu, ko niekada nefotografuotum?
– Manau, kad nėra. Tačiau niekada nefotografuoju žmonių, jei jie to nenori ir niekada jiems nemeluoju, kalbėdamas apie daromų nuotraukų tikslą.
– Ar turi svajonių fotografiją?
– Mano svajonės kinta. Norėčiau save išbandyti projektuose, kurie man būtų iššūkis. Man svarbiausia – įamžinti amžinąsias vertybes žmonių gyvenime.
– Ar yra svajonių kadrų, kurie jau virto tikrove?
– Yra, ir ne vienas. Nesu tėvas, nežinau, kaip jaučiasi vyras, laikydamas ant rankų savo vaiką, tačiau, manau, bent iš dalies jaučiuosi taip, padarydamas gerą kadrą. Man jie – kaip vaikai. O išskirti vieną? Ar tarp vaikų galima išskirti mylimiausią?
– Ar iš tiesų sunkiausia fotografuoti vaikus ir gyvūnus?
– Tai – kantrybės klausimas. Jei esi kantrus, sunkių kadrų nebūna. Nesu valandas sėdėjęs vienoje vietoje, laukdamas tinkamo kadro. Tačiau kantrybė – būtina savybė fotografui.
– Ko reikia fotografui norint peržengti mėgėjo ribą?
– Žinojimo, kodėl darai kadrą. Ir aš fotografuoju mobiliuoju telefonu, tačiau tai darau norėdamas „pasižymėti“ mane dominančius dalykus ir tikėdamasis prie jų ateityje grįžti.
Įkvėpimo semiuosi iš visko ir visada. To ir kitiems linkiu.
Eugenijaus BARZDŽIAUS nuotr.
AUTOPORTRETAS: Eugenijus Barzdžius vienodai gerai jaučiasi ir prieš fotoaparato objektyvą, ir likdamas už kadro.
NUOVARGIS: Pirmo kurso E. Barzdžiaus baigiamasis darbas „Žudantis metas“ analizavo ilgas keliones, nuovargį, nepatogumą, ištemptą laiką, emigraciją ir atskirtų šeimų ryšio palaikymą per siuntinius. Leido autoriui žvilgtelėti į paribius darbų, kurie balansuoja ant įstatymo ribos. Tai gilesnė, ne visada oficialaus mikroautobusų tinklo, jungiančio Lietuvą ir Jungtinę Karalystę, vizualinė analizė.
TYLA: Darbas iš projekto „Tylos portretai“. Vieno muzikinio festivalio metu, garsų šurmulyje klausytojų buvo paprašyta įsiklausyti į tylą savo viduje. Sekundžių bėgyje žmonių veidai akivaizdžiai keitėsi. taip gimė visa serija.
STATINYS: Iš projekto apie nelegalų kolektyvinį sodą.