Naujausios
Pamestinukas grįžo į vaikų namus
Antanas Kazimieraitis, į Kuršėnų vaikų namus patekęs 1941-aisiais, po kelių dešimtmečių, suteikusių didelių išbandymų, aplankė juos. Ši viešnagė atgaivino prisiminimus.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Rastas Šiaulių viešbutyje
Dabar Panevėžyje gyvenančio Antano Kazimieraičio kūdikystės, vaikystės metai slinko Šiauliuose arba šalia jų.
A. Kazimieraitis nežino, nei kur jis gimė, nei kas jo tėvai.
Jau po daugelio metų Kuršėnų vaikų namų direktorė Teofilė Betlinskienė globotiniui papasakojo, kad jį rado 1927 metų gegužės 28-ąją „Naručio“ viešbutyje Šiauliuose.
Ši data A. Kazimieraičio pase nurodyta kaip jo gimimo diena.
Rastinukas buvo pakrikštytas. Pavardė jam buvo padaryta iš krikšto tėvo Kazimiero vardo. Krikštatėvio pavardės ponas Antanas nežino.
Iš atminties iškyla senas medinis namas – vaikų namai Šiauliuose, kuriuose jis gyveno. Vėliau jį pervežė į Rėkyvos vaikų namus.
1939-aisiais dvylikametis Antanukas pas Šniolius, netoli Radviliškio, ganė karves. Tada vaikų namų globotiniams leisdavo pas ūkininkus užsidirbti pinigų. Juos padėdavo į banką, kad globotinis, 18-os metų paliekantis vaikų namus, turėtų pinigų savarankiško gyvenimo pradžiai. Bet Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, visi bankuose saugoti pinigai dingo.
Antanui piemenaujant pas Šniolius, Rėkyvos vaikų namai sudegė. Žmonės į gaisrą sulėkė, vos spėjo vaikus išnešti.
Be savo bendrų namų likę rėkyviškiai buvo apgyvendinti Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos prieglaudoje. Čia ūkininkas Antaną ir atvežė.
A. Kazimieraitis mena, kad į prieglaudą pateko prasidėjus sovietinei okupacijai. Ant prieglaudos sienų buvo pakabinti Lenino, Stalino, J. Paleckio portretai. Vaikai pačią pirmąją naktį juos nuėmė ir sudraskė.
Perkeltas į Kuršėnus
1941 metų balandį A. Kazimieraitis buvo perkeltas į neseniai pušyne įsikūrusius Kuršėnų vaikų namus.
Čia kambariuose jie gyveno po penkis ar po dešimt vaikų.
Globotinius maitino penkis kartus per dieną. Išeinant į mokyklą Kuršėnuose, jiems įdėdavo baltos duonos sumuštinių su dešra. Juos vaikų namų gyventojai su kaimiečiais mainydavo į ruginę duoną, apteptą taukais.
Tvarka vaikų namuose buvo griežta. Prasižengusiesiems tekdavo plauti ilgus jų koridorius. Neklaužadai Antanui ne kartą čia teko darbuotis, gaudavo jis ir diržo.
Fizinio lavinimo mokytojas Gedgaudas, mokęsis karo mokykloje, vaikus pratino prie kariškos tvarkos. Kiekvieną rytą jis visus varydavo į Ventą maudytis.
Pabėgimas
Į globos namus atvykdavo buvusių jų gyventojų. Vaikų žvilgsnį traukė jų kostiumai, laikrodžiai.
Kartą kažkuris iš vaikų Antanui pasakė, kad pas ūkininkus galima užsidirbti. Ši žinia jį 1942-aisiais paskatino pabėgti iš vaikų namų.
Antaną priėmė ūkininkas Adomaitis. Jis, grįžęs iš Amerikos, čia buvo nusipirkęs žemės.
Penkiolikmetis dirbo kartu su suaugusiais. Pastatė tarp dviejų vyrų pievos pjauti, nors jis dalgio niekada rankose nelaikęs. Bet kur dėsies – išmoko.
Ūkininkas darbininkams maisto negailėjo, rūpinosi ir kad jie gerai pailsėtų.
Atėjo metas, kai ūkininkas Antanui pasakė darbo ieškotis kitur.
Į Šiaulių ligoninę A. Kazimieraitis veždavo ūkininko karvių pieną. Pasikalbėdavo su ūkio dalies vedėja Rastenyte. Kartą jai pasiguodė, kad ūkininkas nebenori jo laikyti.
Rastenytė pasikalbėjo su Kuršėnų vaikų namų direktore T. Betlinskiene. Direktorė sutiko: „Te vaikas grįžta“.
Ūkininkas į vaikų namus atvežė ir Antaną, ir maišą grūdų – užmokestį už jo visos vasaros darbą. Tokį darbo įvertinimą direktorė įvertino be užuolankų: „Jeigu tik tiek teuždirbo, te vežasi atgal“.
Ūkininkas namo grįžo su grūdais.
Politinis kalinys
Vokiečiams pralaimėjus prie Stalingrado, vaikai buvo perkelti į Gruzdžius. Į šį miestelį juos nuvežė kareiviai. Kuršėnų vaikų namuose įsikūrė vokiečiai.
Pasibaigus karui, grįžus sovietų valdžiai, A. Kazimieraitį ėmė raginti stoti į liaudies gynėjus. Bet Antanas išvyko į Vilnių mokytis geležinkeliečių mokykloje.
Per atostogas į vaikų namus grįžusį Antaną direktorė vis įspėdavo, įkalbinėdavo neįsivelti į jokius politinius dalykus. Ji negalėjo net įtarti, kad A. Kazimieraitis jau yra įstojęs į Lietuvos jaunimo išsivadavimo sąjungą. „Aš ten porą tokių žygių padariau“, – apie tą laiką dabar jis trumpai tarsteli.
1946 metų liepos 3-iąją A. Kazimieraitį areštavo. Nuteisė. Jam teko patirti politinio kalinio, tremtinio dalią trejus metus Komijos (Rusija) lageriuose, 11 metų – Kazachstane.
Klausimai be atsako
Per išbandymų dešimtmečius ponas Antanas vis pamąstydavo: kur rasti atsakymą į jam svarbų klausimą – kas jo tėvai? Kodėl jie jo atsisakė? Kur jo giminaičiai?
Pagalvodavo, kad per gyvenimą eiti būtų lengviau, jei žinotų, kad prireikus bus, kas padės.
Dar prieš karą ūkininkas Šniolis, pas kurį Antanas dirbo, norėjo jį įsivaikinti. Šis nesutiko.
Kartą į Kuršėnų vaikų namus buvo užsukusi netikėta viešnia. Ji, atvykusi lyg ir iš Vokietijos, sakė norinti pamatyti savo sūnų, turėdama galvoje Antaną. Direktorė T. Betlinskienė jiems susitikti neleido, ir nepažįstamoji išvyko.
„Matyt, merga pagimdė, jai, matyt, buvo įdomu, ar aš gyvas, kaip man...“ – mano A. Kazimieraitis.
Ir dabar į Kuršėnus susiruošusio jo širdies kamputyje dar plazdėjo viltis, jog gal kokiuose senuose dokumentuose dar slypi jam svarbi žinia.
Vaikai gyvena šeimynomis
A. Kazimieraičiui ir jo artimiesiems, apsilankiusiems Kuršėnų vaikų globos namuose, juos aprodė direktorius Feliksas Rudzinskas. Svečias klausėsi jo pasakojimo ir nejučia lygino šiuos namus su tais, kurie kadaise buvo jį priglaudę.
Mena, jog kai vaikų namų darbuotoja prasikaltusį vaiką mušdavo, vaikai verkdavo ir žadėdavo „daugiau taip nebedaryti“. O Antanas niekada neatgailaudavo.
Koridoriuje žvelgdamas į globotinių kambarių duris svečias užsiminė, kad jo laikais duryse buvo langai. Auklėtojos pro juos galėjo stebėti vaikus.
Dabar vaikai gyvena šeimynomis po du – tris. Šeimynos turi virtuvėles, kuriose yra šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, arbatinukas. Durys – be langų. Globotinių gyvenimo privatumas čia saugomas.
Pasiklausęs svečio pasakojimo apie globotinių pabėgimus tada, kai jis čia gyveno, Vaikų globos namų direktorius F. Rudzinskas balsu pasvarstė, kad vaikus veikia ir aplinka. Naujiesiems globotiniams prireikia metų ar daugiau, kol apsipranta, susidraugauja su kitais, likimo atvestais į šiuos namus, „o paskui jų iš čia neišvarysi“.
Autoriaus nuotr.
ĮRAŠAS: Vaikų globos namų senos knygos įrašą apie jį Antanui Kazimieraičiui (kairėje) skaito jo duktė Aušra Pocienė.
SKIRTUMAI: Antanas Kazimieraitis (kairėje) Vaikų globos namų direktoriui Feliksui Rudzinskui (viduryje) sakė, kad sunku ir lyginti šiuos namus su tais, kuriuose jam teko gyventi.
SVEČIAI: Antanas Kazimieraitis (kairėje) atvažiavo jau į didesnius, su priestatu Kuršėnų vaikų globos namus. Apie juos pasakojo direktorius Feliksas Rudzinskas.