Paminklas – geologui, veidas – žinomo akmentašio

Pa­mink­las – geo­lo­gui, vei­das – ži­no­mo ak­men­ta­šio

UAB Šiau­lių hid­ro­geo­lo­gi­jos kie­me sto­vi pa­mink­las geo­lo­gui. Ja­me iš­kal­tas vei­das – kel­miš­kio ak­men­ta­šio Juo­zo Liau­dans­kio (1904–1989). Taip liau­dies me­ni­nin­ką prieš maž­daug tris de­šimt­me­čius įam­ži­no šiau­lie­tis tau­to­dai­li­nin­kas Al­ber­tas Mar­ti­nai­tis.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Kū­rė lais­va­lai­kiu

A. Mar­ti­nai­tis juo­kia­si pri­si­mi­nęs se­ną is­to­ri­ją. Bu­vo maž­daug 1985-ie­ji, tuo me­tu dir­bo Šiau­lių hid­ro­lo­gi­jos eks­pe­di­ci­jo­je kal­viu.

Su A. Mar­ti­nai­čiu vyks­ta­me į įmo­nę, ku­rios kie­me ir sto­vi geo­lo­go su šal­mu pa­mink­las. Kal­vis pa­sii­ma ne tik se­ną­sias nuo­trau­kas, ak­men­ta­šio J. Liau­dans­kio laiš­kus, bet ir mu­zi­kos inst­ru­men­tus – ra­gą ir kank­les.

„Ar pa­na­šus į J. Liau­dans­kį?“ – žvelg­da­mas į skulp­tū­rą, juo­kia­si A. Mar­ti­nai­tis.

Šiau­lie­tis at­min­ty­je dė­lio­ja pa­mink­lo prie­šis­to­rę. Įmo­nė­je me­cha­ni­ku dir­bo kraš­to­ty­ra už­si­de­gęs R. Bra­ziu­lis, at­vy­kęs iš Vil­niaus.

„No­rė­jo­si kaž­ko­kiu bū­du „pa­si­da­ry­ti“ pi­ni­gų, kad bū­tų ga­li­ma nu­si­pirk­ti mag­ne­to­fo­ną, fil­ma­vi­mo ka­me­rą. Sa­ko, pra­dė­ki­me da­ry­ti pa­mink­lus! Ži­no­jau, kad nie­kas to ne­leis da­ry­ti. Pir­miau­sia rei­kia pa­da­ry­ti kaž­ką įmo­nei, o ta­da gal­būt bus leng­viau su­si­tar­ti“, – šyp­so­si A. Mar­ti­nai­tis.

Ak­muo, sve­rian­tis apie 6 to­nas, bu­vo at­ga­ben­tas iš tuo­me­ti­nio Ža­džiū­nų ko­lū­kio lau­kų.

Vi­są lais­va­lai­kį – prieš ir po dar­bo, sa­vait­ga­liais – A. Mar­ti­nai­tis „dau­žė“ ak­me­nį.

Bū­da­vo, at­le­kia va­lan­da anks­čiau, įjun­gia komp­re­so­rių ir ka­la, ly­gi­na šo­nus su gat­vi­niu plak­tu­ku. Ir vis­ką da­rė už ačiū: sa­vo jė­go­mis ir sa­vo ma­ga­ry­čio­mis. Plu­šė­jo apie tre­jus me­tus.

Pri­si­me­na: atei­na par­ti­nis sek­re­to­rius, pa­krei­pia gal­vą, žiū­ri, gal­vo­ja: „ Ar į ma­ne pa­na­šus?“ O A. Mar­ti­nai­tis ra­miai ati­ta­ria: „Geo­lo­gas bus!“ Ki­ti skulp­tū­ro­je at­pa­žin­da­vo sta­ty­bi­nin­ką.

„Dėl so­li­du­mo“ bu­vo at­si­ve­žęs ka­la­mą skulp­tū­rą pa­ro­dy­ti skulp­to­riui D. Lu­ko­še­vi­čiui, pro­fe­so­riui A. To­lei­kiui. Vie­tos baig­tam dar­bui pa­siū­ly­ti bu­vo at­va­žia­vęs ir V. Pu­ro­nas.

Pa­mink­las li­ko Šiau­liuo­se

A. Mar­ti­nai­čio su­kur­ta skulp­tū­ra ran­ko­je lai­ko rak­tą, nau­do­tą vamz­džiams at­su­ki­nė­ti. Toks rak­tas svė­rė apie 25 ki­log­ra­mus. Skulp­tū­rą nu­ka­lė vil­kin­čią švar­ku, tad vis iš­girs­da­vo, ko­dėl be spec. dra­bu­žių?

„Kaip Liau­dans­kį spec. dra­bu­žiais ap­vilk­ti?! No­rė­jau pa­puoš­ti! – kri­ze­na A. Mar­ti­nai­tis. – Aš no­rė­jau pa­da­ry­ti ma­lo­nų įspū­dį la­bai darbš­čiam žmo­gui, ku­ris dir­bo nuo auš­ros iki su­te­mos.“

A. Mar­ti­nai­tis no­rė­jo at­si­vež­ti J. Liau­dans­kį į Šiau­lius ir pa­ro­dy­ti skulp­tū­rą, bet ga­vo iš jo laiš­ke­lį, kad ne­be­lei­džia svei­ka­ta.

Kai vy­ko pri­va­ti­za­ci­ja, ki­lo klau­si­mas, ką da­ry­ti su ak­me­niu. A. Mar­ti­nai­tis tu­rė­jo idė­ją per­vež­ti skulp­tū­rą į Kel­mės van­den­tie­kio ūkį, bet min­tis li­ko neį­gy­ven­din­ta. Vie­ti­niai su­si­zgri­bo: iš mies­to te­ri­to­ri­jos be lei­di­mo pa­mink­lų iš­vež­ti ne­ga­li­ma. Pa­mink­las te­bes­to­vi, tik per­kel­tas į ki­tą vie­tą.

Kel­mė­je nuo 2004 me­tų vyks­ta ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mai, skir­ti J. Liau­dans­kiui at­min­ti, ne vie­na­me iš jų da­ly­va­vo ir A. Mar­ti­nai­tis. Prieš ke­le­tą me­tų jo sū­nus Da­lius ori­gi­na­liai įam­ži­no ak­men­ta­šį: iš­ka­lė lie­tu­viš­ką li­tą ir J. Liau­dans­kio mėg­tą ran­kų kom­bi­na­ci­ją.

„Jei bū­tų pi­ni­gų, tai ga­li­ma bū­tų pa­da­ry­ti daug skulp­tū­rų“, – kel­miš­kio ges­tą at­kar­to­ja A. Mar­ti­nai­tis.

Iš­sau­go­jo bal­są

A. Mar­ti­nai­tis „Šiau­lių hid­ro­geo­lo­gi­jo­je“ dir­bo per tris de­šimt­me­čius. Nu­ve­da į an­ga­rą pa­ro­dy­ti sa­vo prie­ka­lą. Te­be­li­kęs.

Prie lū­pų glau­džia iš na­mų at­si­vež­tą ra­gą – tvir­tas gar­sas pa­sklin­da po pa­tal­pą.

Pri­sė­da­me ka­bi­ne­te. A. Mar­ti­nai­tis iš­dė­lio­ja J. Liau­dans­kio ra­šy­tus laiš­kus, se­nas fo­tog­ra­fi­jas. J. Liau­dans­kis jam bu­vo au­to­ri­te­tas.

„Dirb­ki­te to­liau, ne­sus­to­ki­te“, – vie­na­me iš laiš­kų ra­gi­na J. Liau­dans­kis. Ki­ta­me ra­šo, kad ir kū­ri­nio ne­ma­tęs, „min­ty­je“ ma­tąs gra­žų. Paat­vi­rau­ja: „

jau tur­būt mir­tis ne­to­li, tik la­bai džiau­giuos, kad sa­vo gy­ve­ni­me su­ti­kau jus, to­kį ge­rą ma­lo­nų žmo­gų, kur ma­nęs neuž­mirš­ta.“

Bend­rys­tę su kel­miš­kiu A. Mar­ti­nai­tis dė­lio­ja eta­pais. Abu ki­lę iš Kel­mės ra­jo­no. Kai A. Mar­ti­nai­tis bu­vo Sau­di­nin­kų aš­tuon­me­tės mo­kyk­los šeš­to­kas, su kla­se ke­lia­vo ati­deng­ti J. Liau­dans­kio pa­mink­lo kom­jau­nuo­lei Jad­vy­gai Švei­kaus­kai­tei. Šį epi­zo­dą va­di­na trum­pu­čiu šmėkš­te­lė­ji­mu – kaip fil­mo juos­to­je.

Kai A. Mar­ti­nai­tis jau dir­bo kal­viu, vie­nas iš bend­ra­dar­bių at­ne­šė kal­tu­kų: „Imk, ak­men­ka­liai ka­lė skulp­tū­ras, pa­li­ko. Tau pra­vers, ži­no­si, ką da­ry­ti.“

Par­va­žia­vęs į kai­mą pas ma­mą, pra­dė­jo kal­ti „Mo­te­rį“. Ke­tur­kam­py­je ak­me­ny­je, at­vež­ta­me iš Du­by­sos lan­kų, ryš­kė­jo mo­ters ir dvie­jų vai­kų vei­dai.

„Ka­liau, ka­liau, ka­liau. Ma­ma pa­sa­kė: „Tu kaip Liau­dans­kis dir­bi!“ Di­de­lis da­ly­kas! Kai ma­ma taip pa­sa­kė, man „Liau­dans­kis“ pra­dė­jo skam­bė­ti la­bai stip­riai! Ma­ma ma­ny­je pa­ju­to tė­vo ir bro­lių – mu­zi­kan­tų, me­ni­nin­kų – pra­tę­si­mą“, – sa­ko A. Mar­ti­nai­tis.

Ryš­kus su­si­ti­ki­mas – ple­ne­ras Pa­ge­lu­vy­je 1983 me­tais. Tą­kart A. Mar­ti­nai­tis pir­mą kar­tą dir­bo su J. Liau­dans­kiu ir dar pen­kiais ak­men­ka­liais. Tai – pa­žin­ties su kel­miš­kiu meist­ru lai­kas.

„Man J. Liau­dans­kis pa­ti­ko tuo, kad anks­čiau­siai kel­da­vo­si, o pa­sku­ti­nis ei­da­vo gul­ti“, – sa­ko šiau­lie­tis. Ir pa­ro­do nuo­trau­ką, ku­rio­je įam­žin­ti ple­ne­re abu. A. Mar­ti­nai­tis ne­pri­gir­din­čiam ak­men­ta­šiui pa­ra­šy­da­vo raš­te­lį, šis per­skai­tęs pra­dė­da­vo pa­sa­ko­ti – at­sa­ky­da­vo.

Per J. Liau­dans­kio 80-etį A. Mar­ti­nai­tis meist­rui pa­do­va­no­jo dar­bo įran­kius: 10 kal­tu­kų ir var­di­nį plak­tu­ką su iš­gra­vi­ruo­tais ini­cia­lais ir me­tais.

A. Mar­ti­nai­tis iš­tie­sia ka­se­tę, jo­je li­ko po­kal­bio su A. Liau­dans­kiu įra­šas.

Šiau­lie­tis pas ak­men­ta­šį su dik­to­fo­nu bu­vo nu­vy­kęs jau ta­da, kai meist­ras bu­vo tarp dan­gaus ir že­mės. Įra­še jis dar duo­da nu­ro­dy­mus Al­ber­tui dėl ne­baig­tos kur­ti skulp­tū­ros. Ji da­bar sto­vi Kel­mė­je.

A. Mar­ti­nai­čio ma­ny­mu, kel­miš­kis ak­men­ta­šis sa­vo kū­ry­ba ke­lis de­šimt­me­čius bu­vo iš­nau­do­tas ir ko­mu­nis­ti­nei vaiz­duo­tei – „ant ta­len­tin­go žmo­gaus jo­ta į ko­mu­niz­mo ry­to­jų“. Bet iki šiol akiai ma­lo­nios jo nu­kal­tos skulp­tū­ros, sto­vin­čios įvai­rio­se Lie­tu­vos ka­pi­nė­se.

Kai J. Liau­dans­kis bu­vo lai­do­ja­mas, A. Mar­ti­nai­tis pa­kank­lia­vo prie ka­po. O vė­liau pa­da­rė var­di­nes kank­les J. Liau­dans­kio at­mi­ni­mui.

Kal­bė­da­mas A. Mar­ti­nai­tis pai­ma ki­tas kank­les – Al­gi­man­to Svi­dins­ko. Kank­liuo­da­mas tar­miš­kai su­dai­nuo­ja jo dai­ną. Kank­lės pa­ly­di ir su­tin­ka, lei­džia šyp­so­tis ir su­si­mąs­ty­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lie­tis Al­ber­tas Mar­ti­nai­tis, kur­da­mas pa­mink­lą geo­lo­gui, iš­ka­lė kel­miš­kio ak­men­ta­šio Juo­zo Liau­dans­kio vei­dą.

Al­ber­tas Mar­ti­nai­tis (de­ši­nė­je) Juo­zą Liau­dans­kį ka­lė pa­gal šią nuo­trau­ką.

Bu­vu­sio­je dar­bo vie­to­je Al­ber­tas Mar­ti­nai­tis už­gro­jo ra­gu.