Pasaulis atsivėrė skirtingomis kalbomis

Pa­sau­lis at­si­vė­rė skir­tin­go­mis kal­bo­mis

Kur­šė­niš­kei Ais­tei Rau­do­ny­tei ir vie­nos ran­kos pirš­tų ne­pa­kan­ka pa­ro­dy­ti, kiek pa­sau­lio kal­bų ji mo­ka ir ga­li lais­vai su­si­kal­bė­ti ne tik pa­pras­ta šne­ka­mą­ja, bet ir tei­si­niais ter­mi­nais. Net­ru­kus Re­gio­nų apy­gar­dos ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo Šiau­lių rū­mų tei­sė­jo pa­dė­jė­ja dir­ban­čios Ais­tės žo­dy­ną tu­rė­tų pra­plės­ti dar ir nor­ve­gų kal­ba – pir­mie­ji žo­džiai jau iš­mok­ti.

„Nė­ra li­mi­to, kiek skir­tin­gų kal­bų gal­vo­je ga­li su­tilp­ti. Svar­biau­sia – pa­mil­ti kal­bą, ta­da ir mo­ky­tis bus leng­va“, – sa­ko 35 me­tų po­lig­lo­tė.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pra­džią pa­da­rė mo­kyk­la

Da­bar­ti­nia­me Ais­tės kal­bų lo­by­ne – gim­to­ji lie­tu­vių, ru­sų, ang­lų, pran­cū­zų, ita­lų, is­pa­nų. Dar yra vo­kie­čių kal­ba, ku­rios Ais­tė vy­ko pa­si­mo­ky­ti į Vie­nos uni­ver­si­te­tą. Ta­čiau šyp­so­si, šios kal­bos ži­nio­mis pa­si­gir­ti ne­ga­lė­tų – ne­su­ge­bė­jo jos pa­mil­ti, o ne­my­lint mo­ky­tis tam­pa la­bai su­dė­tin­ga.

„Vo­kie­čių kal­bos ne­de­du į kal­bų, ku­rias mo­ku, są­ra­šą. Var­ga­no kal­bė­ji­mo, kai ne­ga­li lais­vai reikš­ti min­čių ar su­sio­rien­tuo­ti bet ko­kio­je si­tua­ci­jo­je, ne­ga­li pa­va­din­ti mo­kė­ji­mu“, – sa­ko kur­šė­niš­kė.

Dar be­si­mo­ky­da­ma Kur­šė­nų L. Ivins­kio gim­na­zi­jo­je stip­rių mo­ky­to­jų dė­ka ji įgi­jo pui­kias ang­lų ir ru­sų kal­bos ži­nias ir jau ga­lė­jo lais­vai su­si­šne­kė­ti. Prad­me­nys bu­vo pa­dė­ti ir vo­kie­čių, es­pe­ran­to, lo­ty­nų kal­bų – tik ties jo­mis Ais­tė nu­spren­dė neap­sis­to­ti.

Tai­gi, bai­gu­si gim­na­zi­ją ne­dve­jo­da­ma įgy­ven­di­no sa­vo vie­ną iš vai­kys­tės sva­jo­nių – įsto­jo į My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti tei­sę. Iš čia jau tre­čia­kur­sė Ais­tė vo­kie­čių kal­bos mo­kė­si Gė­tės ins­ti­tu­te Vil­niu­je. O 2004 me­tais – Vie­nos uni­ver­si­te­te.

2006 me­tais A. Rau­do­ny­tei, tuo me­tu jau ma­gist­ran­tei, gy­ve­ni­mas me­tė nau­ją ga­li­my­bę – pa­gal "Eraz­mus" mai­nų pro­gra­mą ži­nių pa­si­sem­ti Is­pa­ni­jo­je, Sa­ra­go­sos uni­ver­si­te­te. Oi, kaip su­glu­mo ta­da tik is­pa­nų šne­ka­mo­sios kal­bos pa­grin­dus tu­rė­ju­si Ais­tė, kai su­ži­no­jo, kad eg­za­mi­nus teks lai­ky­ti tik is­pa­nų kal­ba, jog tu­ri­mos ge­res­nės ang­lų kal­bos ži­nios ne­pa­dės. Tai­gi lie­tu­vei vie­nu metu te­ko stu­di­juo­ti ne tik tei­sę, bet ir tei­si­nę is­pa­nų kal­bą.

O ita­lų ir pran­cū­zų kal­bas iš­mo­ko be tra­di­ci­nių il­ga­lai­kių kal­bos kur­sų, ke­le­tos mo­ky­to­jų pa­de­da­ma, taip pat ir pa­si­nau­do­da­ma in­ter­ne­to tei­kia­mo­mis ga­li­my­bė­mis, pa­mo­ko­mis in­ter­ne­tu.

„Tei­sy­bės dė­lei tu­riu pa­sa­ky­ti, kad ma­no pro­pro­se­ne­lis bu­vo pran­cū­zas, Na­po­leo­no ka­rei­vis, pro­se­ne­lė kal­bė­jo pran­cū­ziš­kai, to­dėl iš­mok­ti kal­bė­ti pran­cū­ziš­kai tur­būt bu­vo ir pri­gim­ties šauks­mas“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Ir čia pat paaiš­ki­na, kad, be­si­mo­kant su­dė­tin­gos pran­cū­zų fo­ne­ti­kos, gal­vo­je jai ne sy­kį su­ko­si min­tis: ir koks vel­nias ne­šė į šią ga­le­rą!

Sa­ko, bū­da­vo, kad štai imi kal­bė­ti pran­cū­ziš­kai, o čia, žiū­rėk, jau ir įlen­da koks ita­liš­kas ar is­pa­niš­kas ar­ti­ke­lis.

Ir taip bu­vo iki tol, kol kiek­vie­na kal­ba, jos žo­džiais, ne­su­si­ri­kia­vo į skir­tin­gus stal­čiu­kus gal­vo­je. Da­bar pro­ble­mų dėl to ne­be­ky­la.

„Jei pa­mils­ti kal­bą, žo­džius vi­sai ne­sun­ku įsi­min­ti. Be to, kuo dau­giau mo­kai­si, tuo aiš­kiau su­pran­ti pa­slap­tį, kaip kal­bą iš­mok­ti“, – tei­gia Ais­tė.

Apie vis­ką – skir­tin­go­mis kal­bo­mis

Ži­no­ji­mas, anot mo­ters, jai la­bai pa­si­tar­nau­ja teis­me dir­bant su tarp­tau­ti­niais tei­si­niais do­ku­men­tais, ku­riuos su­pran­ta bet ku­ria iš­mok­ta kal­ba. Nau­din­gos ži­nios – ir su­si­kal­bant su teis­mo sve­čiais už­sie­nie­čiais.

Ais­tei sma­gu ir, kai gat­vė­je iš­gir­du­si sve­ti­mą kal­bą, su­pran­ta ją, o pa­klaus­ta, neieš­ko žo­džių. Tas pa­ts ir su įvai­rių tau­tų dai­no­mis – ar­gi ne­sma­gu, kai už šir­dies, kaip sa­ko­ma, grie­bia ne tik me­lo­di­ja, bet ir žo­džiai.

Vis dėl­to mo­te­ris su­tin­ka, kad kal­bo­mis, ne­no­rint jų pa­mirš­ti, bū­ti­na kal­bė­ti ir jas gir­dė­ti. Tai­gi, pa­si­klau­siu­si va­ka­ro ži­nių, pa­vyz­džiui, ita­lų kal­ba, bū­ti­nai per­si­jun­gia ki­tos ša­lies tv ka­na­lą ir fil­mą žiū­ri, sa­ky­ki­me, is­pa­niš­kai, o su in­ter­ne­to nau­jie­no­mis su­si­pa­žįs­ta pran­cū­zų kal­ba.

Da­bar ,kai Ais­tė še­šias kal­bas jau krem­ta lyg rie­šu­tus, šyp­so­si jau­čian­ti tar­si ko­kį ži­nių ba­dą, to­dėl pa­sta­ruo­ju me­tu svars­to, ko­kios dar ne­pa­žįs­ta­mos kal­bų šei­mos pu­sėn pa­kryp­ti. Grei­čiau­siai tai bū­sian­ti nor­ve­gų kal­ba – jau ban­do nor­ve­giš­kai skai­ty­ti.

Kny­gos, ply­ta ir tei­sė

Iš kur toks už­si­spy­ri­mas? Ais­tė at­vi­ra: vi­sa­da la­bai daug skai­tė, o jos ran­ki­nė­je kar­tais įdė­ta ir ne po vie­ną kny­gą. To­dėl drau­gai ir pa­žįs­ta­mi at­min­ti­nai ži­no be­ne mėgs­ta­miau­sią Ais­tės fra­zę: „Skai­čiau, kad...“

Ir vai­kys­tė­je bu­vo pa­na­šiai – sma­giau­sias žai­di­mas mer­gai­tei bū­da­vo su kny­go­mis. Pri­si­me­na, kai tik ma­ma ją ma­žy­tę pa­lik­da­vo su mo­čiu­te, ši vi­sa­da leis­da­vo vi­sas na­muo­se tu­rė­tas kny­gas su­vers­ti į vie­ną di­de­lę krū­vą kam­ba­rio vi­du­ry­je.

O įsi­dar­bi­nus teis­me bu­vo ir dar links­mes­nis nu­ti­ki­mas. Teis­mo dar­buo­to­jai, ži­no­da­mi, ko­kios dėl gau­sy­bės daik­tų sun­kios yra Ais­tės ran­ki­nės, vie­ną die­ną su­gal­vo­jo iš­dai­gą – teis­mo ūk­ve­džio iš­pra­šė ply­tos, įdė­jo ją į mai­še­lį ir įki­šo į ran­ki­nės dug­ną.

Koks sma­gu­mas bu­vo iš­dai­gi­nin­kams, kai Ais­tė po dar­bo lyg nie­kur nie­ko pa­čiu­po sa­vo ran­ki­nę ir iš­žy­gia­vo na­mo. Ir koks, anot Ais­tės, nu­si­vy­li­mas juos ap­lan­kė su­ži­no­jus, kad ji tą ply­tą ran­ki­nė­je iš kar­to pa­ste­bė­jo, ta­čiau to ne­pa­ro­dė, no­rė­da­ma, kad drau­gai pa­ki­ken­tų.

Vis dėl­to di­džiau­sia mo­ters mei­lė yra tei­sė. Tai pa­ju­to bū­da­ma dvy­li­kos me­tų. Tie­sa, tuo­met tu­rė­jo du pa­si­rin­ki­mus: tei­sę ar­ba ar­cheo­lo­gi­ją. Pas­ta­ro­ji pro­fe­si­ja at­ro­dė la­biau kū­ry­biš­ka.

Da­bar Re­gio­nų apy­gar­dos ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo Šiau­lių rū­muo­se dirb­da­ma tei­sė­jo pa­dė­jė­ja ži­no, kad ir tei­sė tik­rai neap­si­ri­bo­ja vien tik ko­dek­sais, o jo­je la­bai daug kū­ry­bos.

Ar ka­da nors yra pa­gal­vo­ju­si, kad, tu­rė­da­ma di­de­lį tei­si­nių ži­nių ba­ga­žą ir mo­kė­da­ma ši­to­kią puokš­tę kal­bų, ga­lė­tų sėk­min­gai kop­ti į kar­je­ros aukš­tu­mas ne Šiau­liuo­se, ne sos­ti­nė­je, o kaž­kur to­li to­li... Į šį klau­si­mą pa­šne­ko­vė at­sa­ko pa­pras­tai: kam rei­kia tų to­lių, jei­gu tai, kas la­bai pa­tin­ka, ji su­ra­do gim­ta­ja­me kraš­te. Ant­ra ver­tus, kas ži­no, kaip gy­ve­ni­me ga­li nu­tik­ti. Kaip ir kol kas ne­ži­no, ko­kią pa­sau­lio kal­bą pa­si­rinks iš­mo­ku­si kal­bė­ti nor­ve­giš­kai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ais­tė Rau­do­ny­tė sa­ko, kad kal­bų mo­ky­ma­sis – bū­das to­bu­lė­ti.

Ais­tė Rau­do­ny­tė sa­ko, kad kal­bų mo­kė­ji­mas su­tei­kia lais­vės ir kom­for­to.