Naujausios
TARP DANGAUS IR ŽEMĖS
Pasimatymai pro rožinius akinius
Klausimas „Kur jūs susipažinote?“ mus nuneša į stebuklingą „kažkados“ akimirką. 27-erių šiaulietė Rita, apsvaiginta pirmųjų pasimatymų, nėrė į romantika kvepiančius pavojus, tačiau taip ir liko viena.
Gintarė VALUCKYTĖ
gintare@skrastas.lt
Norėjo ginti nuo vampyrų
Rita gyvena viena. Laimės daugiausia jai suteiktų ne karjera, o įdomi ir žavinga antra pusė. Kiekviena jos susipažinimo istorija – kaip pasaka su nelaiminga pabaiga.
„Mano tikėjimas, kad kažkokiu ypatingu būdu sutiksiu savo antrąją pusę, nuvažiavo kartu su traukiniu ir pasėjo baimę,“ – vieno netikėto pasimatymo istoriją pradėjo Rita.
Prieš dvejus metus traukinio kupė pastebėjo panašaus amžiaus vaikiną. Atsisėdo priešais. Ji atvėrė širdį, pasijuto saugi, susidomėjo jo paslaptinga asmenybe. Patrauklus sportininkas, matematikas. Iš traukinio ji išlipo apsvaigusi.
Kitam susitikimui Rita telefonu jį pakvietė į seminarą. „Jis sutriko, atsidūręs tarp žmonių. Lektorei pradėjus kalbėti ėmė snūduriuoti. Iš tualeto grįžo apsipylęs kelnes,“ – pasakoja Rita. Ji stengėsi vėl pamatyti tą intelektualų vaikiną, kokiu jis buvo traukinyje.
Susitiko dar kartą. Šįkart gatvėje. Kalbėdamas jis vis pamesdavo mintį. Galiausiai išrėžė: „Aš sergu AIDS“. Dar paaiškino, kad kartais jį puola vampyrai. Taip pat, kad geria stiprius vaistus. Nebeslėpė ir to, kad gulėjo psichiatrinėje ligoninėje.
Ritos romantika įgavo kitą atspalvį. „Jis ketino mane ginti nuo vampyrų,“ – pasakoja Rita. Ryšius nutraukė.
Paliko apvogtą
Kita jos pažintis užsimezgė atostogų metu, plaukiant laivu į Suomiją. Vėl įdomus bendraamžis vyras, jai atrodęs lyg Mauglis. Stiprus, drąsus, skvarbių akių. Turėjo žemėlapį, išvingiuotą markeriu. Jis pasakojo išmaišęs pusę pasaulio, apie dukart Afrikoje persirgtą maliariją, gyvenimą su Pietų Korėjos vienuoliais, buvusią merginą iš Afganistano armijos.
Ji neatsisakė kartu autostopu keliauti per Suomiją. Pasiekus Helsinkį paaiškėjo, kad nakvynės jis nesuorganizavęs. Miegojo ant katedros laiptų. Vos sumerkus akis iš po Ritos galvos vagis išplėšė kuprinę su pinigais ir telefonu.
„Supratau, kad pati atsakau už save. Pasitikėjimas ir saugumo jausmas buvo tik iliuzija, sukurta jį išvydus,"– prisiminė Rita. Bilietus į keltą padovanojo pakeleivio draugas. Vos persikėlus į Taliną, pakeleivis ją paliko. Uoste Rita sutiko autobusą lietuvių, kurie ją priglaudė ir parvežė namo. Keletą savaičių prieš miegą jai atrodydavo, kad į namus veržiasi vagys.
Išėjo į mišką
Trečioji jos istorija prasidėjo atsigavus po kelionės. Mokslo populiarinimo renginyje Rita sutiko jaunesnį robotų kūrėją. „Pasišiaušėlis genijus,“ – šyptelėjo ji. Jo robotas meiliai važiuodavo ant jos kojos. Kartu miegoti negalėjo, nes naktimis jis kurdavo – staiga pašokdavo iš lovos ir kažkokiu būdu įžiebdavo pusmetrio skersmens elektros ratą. Galiausiai jis jai pasakęs: „Aš išeinu. Į mišką. Nežinau, kada grįšiu.“ Tris dienas vienas praleidęs miške jis rėžė: „Būk laisva.“
„Pamačiusi juos, iškart susižavėdavau, neklausydavau draugų perspėjimų. Aš žinodavau, kokio vaikino noriu. Man atrodydavo, kad sutiktasis toks ir yra, tačiau po kiek laiko jis pasirodydavo visiškai kitas žmogus. Labiausiai trokšdavau jį matyti tokį pat kaip, per pirmąjį susitikimą. Tarsi pro rožinius akinius,“ – savo istorijas vertina Rita.
EPA-ELTA nuotr.
Psichologo komentaras
Lilija Šileikienė, psichologė:
– Žinome, kad priešybės traukia viena kitą. Stipru, kai traukiam skirtingomis būdo savybėmis, bet ne per daug. Yra ir kita nuomonė – panašus traukia panašų, nes papildome vienas kitą, kuriame artumą.
Galbūt yra ir paslaptinga jėga, apie kurią nežinome, tačiau tai greičiausiai mūsų intuityvus pojūtis, kad sutiktas žmogus tenkins mūsų aktualius psichologinius poreikius – pirmiausia mus pripažins, įvertins, supras, palaikys.
Nemažas čia ir gamtos vaidmuo, tai – cheminiai, psichofiziologiniai procesai mumyse, sukuriantys jausmą, kad tas žmogus yra kažkuo ypatingas. Taip gimsta aistra. Be jos mūsų romantiniai santykiai nekvėpuotų. Aistra ir potraukis reikalingi tam, kad du svetimi žmonės vienas kitame atrastų kitą pasaulį sau. Susipažinimams tinka visos vietos ir galiojantys bendravimo dėsniai iš esmės visur yra tie patys.
Labiau egzistenciškai pažiūrėję į savo gyvenimus galėtume atrasti ir tai, kad tam tikrus žmones sutinkame, išgyvename įvykius ne šiaip sau. Tarsi veikia nematomi gyvenimo dėsniai. Kiekvienas ryšys veikiausiai dovanoja tai, ko mums labiausiai trūksta – pamatyti savo baimes, susidurti su vienišumu, leidžia patirti džiaugsmą ir kita. Išimčių yra daugiau nei taisyklių.
Kaip reikėtų žiūrėti į žmones? Nuoširdžiai, paprastai, tai teikia žavesio mums ir mūsų gyvenimams. Ir kuo daugiau gyvai bendrauti su žmogumi, nes taip patys kuriame galimybę, kad tas žmogus patiks. Atminti, kad kiekvieni santykiai reikalauja laiko ir pastangų.
Svarbu suprasti savo jausmus ir jų neneigti. Ką man jie sako šioje situacijoje? Ko aš bijau ne tik kitame, bet pirmiausia savyje? Deja, kituose dažniausiai matome savo atspindį.
Pirmasis įspūdis turi lemiančios jėgos, bet ne tokios absoliučios kaip įsivaizduojame. Kiekvienas tolesnis kontaktas, situacijų įvairovė santykiuose su kitu žmogumi duoda mums naujos patirties ir žinojimo, koks dar tas žmogus yra.