Naujausios
Paveikslai gimsta iš nuotraukų
Ne vienas, norintis namie turėti mylimosios, mamos ar dar kieno nors portretą, savų vestuvių paveikslą, šiaulietei Reginai Gvozdiovienei atneša nuotrauką. Iš jos ir gims portretas, paveikslas. O kai nebus skubių pageidavimų, ji imsis tapyti peizažą ar natiurmortą, – tai labiausiai patinka.
Edverdas DIRVONIS
kursenai@skrastas.lt
Ne tik meilės aukos
Regina Gvozdiovienė nestokoja norinčiųjų įsigyti artimo žmogaus portretą. Nupieštą ar tapytą. Jų ypač padaugėja prieš didžiausias šventes, kai sukamos galvos, kuo pradžiuginti, nustebinti brangius žmones.
Labai daug kreipiasi įsimylėjėlių. Tokius piešėja mintyse pavadina meilės aukomis.
Prieš Naujuosius metus vienas vaikinas atsinešė kelias skirtingas vienos merginos nuotraukas ir paprašė iš jų nupiešti tris portretus. Kad jo atmintyje mergina liktų tokia, kokia nuotraukose yra dabar.
Atėjo vyriškis įsimylėjusiojo akimis, padavė nuotrauką, kurioje jis stovi su mergina prie lango, ir tarė: „Staigiai nupiešk, – nesvarbu, kiek kainuoja“.
Dažnai ateina jaunuoliai, besiruošiantys savo vestuvėms, ir paprašo juos nupiešti. Taip pat iš nuotraukos. Šie piešiniai tampa dovanomis abiejų tėvams. Kad jiems primintų jų laimingos jaunystės metą.
Dažnai paprašoma savo artimų giminaičių portretų jų gyvenimo jubiliejų progomis.
Neseniai teko piešti moterį, kuriai sukako aštuoniasdešimt. Portretas jubiliatei taip patiko, kad jį liepė pakabinti priešais jos lovą, kad pati visada matytų. Tai Reginai papasakojo po jubiliejaus užėjusi močiutės dukra.
Senus žmones šiaulietė piešia ypač atidžiai, sušvelnindama metų sugriežtintus bruožus, pamažindama raukšlių. Pieštukas, teptukas jos rankose gali ir tai.
Piešia tik iš nuotraukų
Piešia tik iš nuotraukų. Pasitaiko, – ir iš senų, parudusių, dėmėtų, subraižytų. Jas nufotografuoja, padidina, kad geriau matytųsi, ir imasi pieštuko, teptuko.
R. Gvozdiovienė sako, kad jai nepozuojama, nes tokiam darbui turėtų būti kitokios sąlygos, kitoks apšvietimas. Modelį yra tekę piešti tik studijų metais.
Galimybe iš Lietuvos parvežti neįprastų lauktuvių, vieno ar kito pažįstamo, dažnai užsieniečio, portretą susigundo į svečias šalis grįžtantys tautiečiai. Juk tereikia R. Gvozdiovienei atnešti nuotrauką.
Yra, kas nupieštų, ir ten, kur jie dabar gyvena, bet ten žymiai brangesnė ši paslauga. Tai šiaulietė žino iš asmeninės patirties. Ispanijos, kur įsikūrė jos sūnus, firmų savininkus nupiešė. Buvo ir pati šioje šalyje. Vienas verslininkas klausė, kodėl ji negali pasilikti ir piešti, – už darbą gausianti žymiai daugiau ir – eurais.
R. Gvozdiovienė sako milijonų nesusikraunanti, bet išgyvenanti. Ir nėra taip, kad pinigai jai būtų svarbiausia. Anądien ateina vyriškis iš Kuršėnų ir pasakoja norįs turėti dukters, kuri mirė jauna, portretą, bet neturįs pinigų. Už atliktą darbą tąkart užteko dešimties litų.
Daugiausiai tapo pastele, – ji greitai džiūsta. Imtųsi ir aliejinių dažų, bet jie džiūsta lėtai, juos reikia kloti keletu sluoksnių, taigi, ir darbas tampa brangesnis.
Portretus R. Gvozdiovienė piešia įsigijusi patentą, bet, anot jos, „norisi dirbti tai, ko norisi“.
Labai mėgsta piešti natiurmortus. Tarkime, prisiperka citrinų, ir jas tapo.
Yra sukūrusi gimtinės peizažų. Juos dovanoja Dirvonėnuose (Raudėnų seniūnija) gyvenančiam savo broliui Petrui Brikui. Šie paveikslai kabo gyvenvietėje įsigytame jo pastate. Salę netrukus turėtų papuošti dar vienas darbas, – R. Gvozdiovienė ketina nutapyti Paežerių rūmus.
Meno mokėsi Telšiuose
Regina Brikaitė, baigusi Šiaulių rajono Dirvonėnų mokyklą, tuomet dar vidurinę, stojo į Telšių taikomosios dailės technikumą studijuoti trikotažo gaminių dekoravimo ir apipavidalinimo. Įstojusi labai gerais pažymiais, kartu su viena marijampoliete buvo priimta tiesiai į antrąjį kursą. Todėl mokytis buvo žymiai sunkiau, bet įveikiama.
Per tapybos pamoką Regina pirma atlikdavo užduotis. Dėstytoja, matyt, į tai atkreipė dėmesį, nes paklausė, kokį pažymį ji iš tapybos turėjo pirmame kurse? Gal baigusi dailės mokyklą? Regina atsakė pirmame nesimokiusi, o dėl dailės mokyklos atsakymas prajuokino visus: „Ne, – aš iš kaimo“.
Baigusi mokslus Telšiuose, buvo paskirta dirbti Šiaulių trikotažo įmonėje „Verpstas“ rūbų dizainere. Čia darbavosi 20 metų. Kūrė megztinius. Įmonėje kilus permainoms, dar dešimt metų dirbo privačioje firmoje.
Dirbant įmonėse, piešti savo malonumui trūko laiko. Daug jo atimdavo buitis, augantys vaikai. Bet širdžiai trūko piešimo – tų širdžiai mielų, kad ir nedidelių, atradimų.
Užtat piešimu, tapyba ji pasisotina dabar. Piešia labai daug. Namuose.
Vakar piešė visą dieną. Šiandien – laisva diena, bet rytoj vėl pieš. Dabar gimsta maždaug šešiasdešimties metų ponios portretas. Gal amžiaus jubiliejaus proga. Po to pieš jaunos moters portretą – vaikinas panoro, kad nupieštų jo žmoną.
Tai R. Brikaitei-Gvozdiovienei – nesunku. Tai – senokai mielu tapęs darbas. Ne vienas portretas tampa ir paprasčiausia, bet ne vieną sužavinčia dovana.
Asmeninė nuotr.
AUTORĖ: Reginą Gvozdiovienę labiausiai traukia pavasario spalvos.
EKSPOZICIJA: Namuose ant sienos kabo įvairiausi šeimininkės piešti, tapyti paveikslai.
SAVIŠKIS: R. Gvozdiovienė, – sūnaus Andriaus portretas. Pastelė.
RAMUMA: R. Gvozdiovienė. Juozapavos bažnyčia. Pastelė.
KAIMAS: R. Gvozdiovienė. Dirvonėnų parkas. Pastelė.