Naujausios
Pažintinis takas pasakoja akmenų istoriją
Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje, Kiaunorių miške, atidarytas pažintinis takas, pasakojantis akmenų istoriją.
Akmenų ruožai, dar kitaip vadinami rūžomis – išskirtinis ledynų palikimas, glūdintis šiuose miškuose.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Akmuo – ir granitas, ir valgomoji druska, ir deimantas
Akmenų rūžos pažintinis takas tęsiasi 1,3 kilometro.
Akmenų pylimai žymi slūgsojusio ledyno plyšimo vietas, buvusių ledyninių marių kranto linijas.
Akmuo – paslaptingas Žemės kūrinys. Viskas prasideda nuo mažučio, vos įžiūrimo kristalo, kuris gimsta Žemės gelmėse tarp ugninės magmos, verdančių tirpalų ir įkaitusių dujų. Kristalas pritraukia ir prisijungia įvairius junginius iš savo aplinkos. Viskas tvirtai susijungia į vientisą darinį. Taip atsiranda mineralas, o iš kelių mineralų – uoliena, akmuo. Mineralų, kurie sudaro akmenis, gamtoje priskaičiuojama iki 4000 rūšių. Tačiau dažniausiai sutinkama tik 450 rūšių. Likusieji mineralai – labai reti, kai kurie randami tik unikaliose Žemės vietose.
Akmenų pasaulyje – didžiulė įvairovė. Akmenimis vadinamas ir granitas, ir valgomoji druska, ir deimantas.
Demonstracinėje atkarpoje, 64 kvadratinių metrų aikštelėje, 143 akmenys išrinkti iš 55 centimetrų gylio žemių sluoksnio, nors jų yra ir giliau. Stambiausias akmuo – 70 centimetrų skersmens. Kvadratiniame metre rasta daugiau kaip du akmenys.
Akmenskaldžio profesija – sena ir sunki
Akmenų rūžos pažintiniame take nepamiršta sena ir sunki akmenskaldžio profesija.
Lietuvoje buvo ir yra skaldomi lauko akmenys, rieduliai. Akmenskaldžiui reikia mokėti rasti silpną akmens vietą, tinkamai jį pastatyti. Skaldyti naudojami 10-25 kilogramų svorio kūjai, įvairūs pleištai, kiti įrankiai. Apsaugoti kojas būdavo avimi specialūs batai.
Akmenskaldžiai į talką pasitelkdavo ir gamtos jėgą: akmenyje padarydavo nedidelį plyšį, kad jame susikaupęs vanduo šaldamas atskeltų akmens dalį.
Baltams akmenys šventi
Pažintiniame take žvilgsnį traukia neįprasti, mitologiniais vadinami akmenys.
Akmenys baltų religijoje ir mitologijoje dažnai būdavo laikomi šventais, siejami su derlingumu, vaisingumu, pomirtiniu, vėlių pasauliu.
Pėduotieji akmenys išsiskiria įvairove. Pėdomis vadinami įvairių dydžių bei formų įdubimai, kai kurie jų primena žmonių ar gyvūnų pėdas. Yra ir netaisyklingų įdubimų. Ant akmens gali pasitaikyti ir vienas, ir keli įdubimai. Pėdos priskiriamos velniui, Dievui, mitinėms būtybėms.
Lietuvoje ant ribas ženklinančių akmenų dažnai būdavo iškalami lygiakraščiai kryžiai ar šeimininko simboliai. Juos statydavo žemės valdos pakraštyje, kad pažymėtų, kieno tai nuosavybė.
Randama akmenų su ženklais, tačiau sunku nustatyti, ką jie reiškia: simbolius, o gal raštą, užrašytą senovinėmis raidėmis ar runomis. Kai kurie ženklai gali būti ir riboženkliai.
Akmenimis slėgė ne tik sūrius
Buityje akmuo buvo glaudžiai susijęs su ugnimi ir šiluma.
Titnagą naudojo ugniai įskelti. Akmenis kaitindavo krosnyje, kad skleistų šilumą ugniai užgesus, Iš akmenų mūrydavo krosnių pamatus, židinius, apdėdavo jais židinių kraštus. Vien iš akmenų kraudavo pirčių krosnis.
Akmenimis slėgdavo ne tik sūrius ar rauginamus kopūstus, bet ir stogų kraigus, kad vėjas nedraskytų, mūrijo šulinius, kabino akmenis prie svirčių, kalvėse dėdavo vietoje priekalo. Akmenimis grįsdavo takelius, aslas, mūrydavo tvoras, slenksčius...Akmenys ir šiais laikais plačiai naudojami statybose.
Akmuo palydėdavo ir mirusį žmogų. Senovėje laidojant aplink kūną sudėdavo akmenis. Vėliau akmuo tapo antkapiu. Akmenimis žymimos mūšių, žmonių žūčių vietos, statomos koplytėlės.
Akmeniniai ginklai – iš akmens amžiaus
Pažintiniame take ne veltui pastatyta patranka su akmeniniais sviediniais.
Nuo seniausių laikų, akmens amžiaus, žmonės pradėjo iš akmenų darytis įvairius ginklus. Trindami ir skaldydami apdirbtus akmenis, naudojo kaip peilius, gremžtukus, iečių ar strėlių antgalius. Akmenis tiesiog mėtydavo rankomis ar svaidydavo svaidyklėmis.
Iš titnago buvo gaminami ploni, aštrūs įrankiai ir ginklai: kirvukai, durklai, peiliai, ietigaliai. Žalvario amžiuje populiarūs buvo titnaginiai peiliai, pagaminti iš stambių skelčių.
Nors akmenį, laikui bėgant, vis dažniau keitė geležis ir kitos medžiagos, karyboje jis ilgai išliko kaip svaidomoji medžiaga.
Romos imperijos akmeniniai keliai išlikę iki šių dienų
Akmenys nuo senų senovės naudojami keliams tiesti. Romos imperijos keliai išlikę iki šių dienų.
Kai kuriuos kelius tiesiog išpildavo žvyru, bet dažniausiai grįsdavo akmens plokštėmis, atskeltomis nuo uolų. Plokštės būdavo tiek išgaubtos, kad lietaus vanduo abipus kelio nutekėtų į latakus.
Lietuvoje keliams grįsti dažniausiai naudojo sveikus ar skaldytus akmenis, todėl lietuviški keliai (dar vadinami „bruka") dažnai yra gumbuoti ir margi. Taip grįsdavo ir miestelių aikšteles. Tytuvėnų bažnyčios arkadinės galerijos kiemelyje esantis takas – irgi grįstas akmenimis. Šią žaliavą naudodavo statant tiltus.
Žmonės grįsdavo paslėptus, nematomus takus pelkėse, žemiau jų paviršiaus – kūlgrindą (žemaitiškai „kūlis“ – akmuo). Iš išorės nesimatančius takus senovės lietuviai naudojo gelbėdamiesi nuo užpuolikų. Kūlgrindos vieta buvo laikoma griežtoje paslaptyje, už jos išdavimą laukdavo griežta bausmė.
Girnos, girnelės
Lietuvos teritorijoje jau I tūkstantmetyje prieš mūsų erą miltams malti naudotos trinamosios girnos – akmuo su įdubimu, į kurį pildavo grūdus, ir mažesnis akmuo trynimui.
Girnos buvo vis tobulinamos, atsirado sukamosios, arklinės girnos. Vandens malūnuose girnas sukdavo vandens srovė, tam būdavo statomos užtvankos.
Akmuo tinkamas ir sportui.
Nuo senų senovės vyrai varžydavosi tarpusavyje, rodydami jėgą, nešdami, mėtydami ar ridendami akmenis. Tokių varžybų atitikmenų galima pamatyti ir šiais laikais.
Pasaulyje populiari olimpinė sporto šaka – akmenslydis (kerlingas), kurio tikslas ledu dengtoje aikštelėje leisti savo akmenis taip, kad jie atsidurtų kuo arčiau nupiešto taikinio. Šis žaidimas atsirado dar XVI amžiuje Škotijoje.
Mažiausiai 4000 metų žmonės žaidžia Go žaidimą ant linijomis suskirstytos lentos su juodais ir baltais akmenėliais. Tai vienas seniausių strateginių stalo žaidimų. Nors žaidimo situacijos paprastos, situacijų skaičius milijoną kartų viršija šachmatų.
Akmuo neatskiriamas nuo meno. Seniausi žmonijos meno pavyzdžiai – nutapyti dažais ant akmeninės sienos, išgraviruoti vaizdai ar figūros, karoliukai, kiti papuošalai iš akmens. Japonijoje kuriami „akmeniniai sodai“ – vieta susikaupimui ir meditacijai.
Atskira meno su akmenimis šaka – juvelyrika. Pasaulio galingieji mėgsta puoštis tauriaisiais akmenimis, kad parodytų savo galybę bei turtą.
Norėjo parodyti kitiems
Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys pasakojo, jog ilgus metus su akmenų rūžomis būdavo supažindinami ekskursijų dalyviai. 2006 metais geologas Jonas Satkūnas akmenų rūžas ištyrinėjo, paskelbė mokslinių straipsnių.
„Pradėjome svarstyti, kaip akmenų rūžas parodyti kuo daugiau žmonių. Kai Tytuvėnų miškų urėdija nutiesė kelią per mišką, per miškingiausią, pačią gražiausią akmenų rūžos atkarpą, ėmėmės konkrečių darbų: projektuoti ir įrenginėti pažintinį taką“, – sakė V. Stonys.
Pažintinio tako įrengimas truko apie metus.
Autorės nuotr.
MENAS: Iš akmenų kuriamos įvairios skulptūros, papuošalai.
MITOLOGIJA: Baltų religijoje ir mitologijoje akmenys dažnai būdavo laikomi šventais. Pėduotieji akmenys išsiskiria įdubimų, vadinamų pėdomis, įvairove.
ŽENKLAI: Pažintiniame take – akmenys su įvairias ženklais.
GINKLAI: Akmeniniai ginklai pradėti gaminti dar akmens amžiuje. Vėliau akmuo dar ilgai išliko kaip svaidomoji medžiaga.
„BRUKA": Lietuvoje keliai būdavo grindžiami tiek sveikais, tiek ir skaldytais akmenimis, vadinami „bruka“.
MECHANIZMAI: Akmuo tarnavo ir tarnauja žmogui kaip įvairūs mechanizmai.
AIKŠTELĖ: 64 kvadratinių metrų demonstracinėje aikštelėje 143 akmenys išrinkti iš 55 centimetrų žemių sluoksnio. Tai tipinė akmenų rūžos atkarpos dalis, taip atrodo visas ruožas.